- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-10
- Bylos Nr.
- e2A-1420-560/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01834-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- L. B.
- Atsakovas
- V. D.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Almos Urbanavičienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovei V. D. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo atidalinti ieškovei priklausančias 3/8 dalis transporto priemonės VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteisiant atsakovei V. D. šį turtą natūra, o ieškovei iš atsakovės priteisiant 590,53 Eur kompensaciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. mirus ieškovės tėvui ir atsakovės vyrui, ieškovė paveldėjo 3/8, o atsakovė – 5/8 transporto priemonės VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi ieškovė gyvena (duomenys neskelbtini), o atsakovė – (duomenys neskelbtini), buvo sutarta, kad faktiškai transporto priemonę administruos atsakovė, pas kurią liko raktai nuo transporto priemonės, tačiau per visą šį laiką ieškovė negavo iš savo transporto priemonės dalies jokių pajamų. Ji nė kartą teiravosi atsakovės ir jos sūnaus M. D. apie tai, ar nėra galimybės jos parduoti ar išnuomoti, tačiau dalykiško ir konstruktyvaus atsakymo nesulaukdavo. Atsižvelgdama į šią situaciją ieškovė priėmė sprendimą atidalinti savo turimą transporto priemonės dalį atsakovės naudai, parduodant ją atsakovei, kas leistų atsakovei savo nuožiūra valdyti transporto priemonę, nederinant savo veiksmų su bendrasavininke. 2019 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė raštu paprašė atsakovę atlikti oficialųjį transporto priemonės įvertinimą ir atsiskaityti. Atsakovė į šį prašymą nereagavo, todėl ieškovė savarankiškai surinko skelbimus dėl transporto priemonės VW SHARAN, 2000 m., pardavimo. Vidutinė tokios transporto priemonės kaina sudaro 1 574,75 Eur. Kadangi ieškovei priklauso 3/8 transporto priemonės dalis, jos dalis įvertintina 590,53 Eur suma. Ieškovei atidalintinas turtas yra nereikalingas. Dėl šeimyninių priežasčių ieškovės ir atsakovės santykiai yra konfliktiški, todėl jos negali tarpusavyje konstruktyviai bendrauti. Bendras turtas yra transporto priemonė, todėl nustatyti naudojimosi ja tvarką nėra tikslinga, o atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra nėra įmanoma.
3. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog būtent atsakovė turi prisiimti visas pasekmes, susijusias su galimai netiksliu transporto priemonės vertės nustatymu, nes ji ieškovės raginama neatliko automobilio vertės nustatymo ekspertizės. Kelia abejonių ir atsakovės į bylą pateikti dokumentai, kuriais atsakovė įrodinėja daug mažesnę automobilio vertę. Atsakovės sąmatose yra per didelės kainos ir yra nurodyti objektyviai nereikalingi darbai. Sąmata savaime parodo tik būsimų pajamų ir išlaidų apskaičiavimą. Transporto priemonių būklei įrodyti tinkamas dokumentas yra autoserviso atliktos techninės diagnostikos aktas, tačiau tokio atsakovė į bylą nepateikė. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra neteisėtas dokumentas, nes joje pardavėja nurodyta tik atsakovė. Atsakovė negalėjo parduoti automobilio be ieškovės žinios ir sutikimo. Abejonę, kad atsakovė pasirašė šią sutartį, patvirtina ir sutarties sudarymo laikas – 20.30 val., kai senyvo amžiaus žmonės, tokie, kaip atsakovė, paprastai būna namuose, o ne sudaro sandorius. Tai, jog ši sutartis nebuvo įregistruota, rodo, jog ji tikėtinai nebuvo sudaryta. Prieš mėnesį iki jos tariamo sudarymo atsakovės sūnus transporto priemonei visiems metams sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Joks protingai besielgiantis asmuo nesudarytų draudimo sutarties, jeigu automobilis būtų „metalo laužas“, kurį ketinama parduoti detalėmis vos už 100 Eur. Atsakovė nepateikė pinigų gavimą patvirtinančių įrodymų ir kitų įrodymų, patvirtinančių, jog ji ieškojo potencialių automobilio pirkėjų. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis galimai apskritai nebuvo sudaryta, todėl gali būti vertinama kaip tariamas sandoris, sudarytas tik dėl akių, kuris irgi yra niekinis. Sutarties dalyje, skirtoje trūkumams išvardinti, nėra nurodyta nė vieno transporto priemonės trūkumo, tai reiškia, jog jų nebuvo, ir tai neleidžia teigti, kad automobilis buvo blogos techninės būklės ir kainavo tik 100 Eur. Pats atsakovės sūnus susirašinėjime su ieškove mažiausiai du kartus buvo nurodęs kitą transporto priemonės kainą – 200 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovė atsiliepime į ieškinį bei rašytiniuose paaiškinimuose ir jos atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko, kad atidalijant turtą (automobilį) iš atsakovės ieškovei būtų priteista 37,50 Eur kompensacija. Nurodė, jog ieškovė ir atsakovė niekada nebuvo sudariusios jokio susitarimo, kad transporto priemonę administruos atsakovė. Atsakovė yra pensininkė ((duomenys neskelbtini)), ji jau ilgus metus nevairuoja jokių transportų priemonių, be to, didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvoje, todėl ji neturėjo jokio intereso administruoti automobilį. Ieškovei buvo perduotas 1 raktų komplektas nuo automobilio bei paveldėto buto, todėl ji galėjo netrukdoma minėtu turtu naudotis. Ieškovė automobiliu nesinaudojo, nes jai buvo žinoma, jog automobilis yra techniškai netvarkingas, neapdraustas, o remontui būtinos didelės išlaidos. Ieškovė prie automobilio išlaikymo niekada neprisidėjo bei dar nepagrįstai kaltina atsakovę, jog niekada negavo pajamų iš automobilio. Žinodama, jog jai priklauso minėtas turtas, ieškovė į atsakovę nesikreipė. Automobilio nebuvo galimybės eksploatuoti, buvo būtinos didelės remonto investicijos, todėl atsakovė nusprendė automobilį parduoti. Atsakovė neginčija atidalijimo bei atidalijimo būdo, tačiau kategoriškai nesutinka su 590,53 Eur kompensacijos dydžiu. Automobilis buvo techniškai netvarkingas, nepraėjo techninės apžiūros, todėl nebuvo eksploatuojamas ir draudžiamas. Privalomasis draudimas buvo sudarytas tam, kad automobilis galėtų būti nuvežtas remonto darbams. Automobilis 2017 m. rugsėjo 12 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas T. B. už 100 Eur, ši sutartis yra galiojanti, nenuginčyta bei atspindi realią automobilio kainą, kur automobilis yra šiuo metu, atsakovei nėra žinoma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš ieškovės 7,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nurodė, kad L. B. ir V. D. po O. K. mirties (duomenys neskelbtini), priėmė palikėjo palikimą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, automobilį VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagamintą 2000 m. Ieškovė L. B. paveldėjo 3/8 dalis automobilio VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Transporto priemonė VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota mirus valdytojui (savininkui), privalomoji techninė apžiūra negalioja, civilinės atsakomybės privalomasis draudimas negalioja, valstybinio registracijos numerio ženklų statusas dalyvavimui viešajame eisme – negalioja, dalyvavimas viešajame eisme – draudžiamas. Automobilis 2009 m. liepos 29 d. registruotas savininko O. K. vardu, o 2015 m. gegužės 14 d. laikinai įregistruotas transporto priemonės išregistravimas (arba automatinis išregistravimas) savininko – valdytojo O. K. vardu. Ieškovė prašo atidalyti ieškovei priklausančią 3/8 dalį automobilio VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, priteisiant ieškovei 590,53 Eur kompensaciją iš atsakovės V. D., o atsakovei priteisiant automobilį natūra. Atsakovė nurodė, kad ji automobilį 2017 m. rugsėjo 12 d. pardavė pirkėjui T. B. už 100 Eur sumą. Po minėto sandorio sudarymo ir nuosavybės perleidimo trečiajam asmeniui momento ginčo bendrosios dalinės nuosavybės objekto nebeliko. Ieškovė nurodo, jog tai, kad ši sutartis nebuvo įregistruota, rodo, kad ji galimai apskritai nebuvo sudaryta. Teismas su tokia ieškovės pozicija nesutiko ir pažymėjo, kad VĮ „Regitra“ registruoja transporto priemones, turinčias teisę dalyvauti viešajame eisme. Transporto priemonės registracijos pagrindu registre nurodytam jos valdytojui daiktinės teisės neatsiranda. Tai, kad atitinkamo daikto registravimas yra ne nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas, o daikto registravimu siekiama kitų tikslų, ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Šalies argumentai
7. Ieškovė nurodė, jog atsakovei kilo pareiga įrodyti transporto priemonės perleidimo faktą. Teismas su tokiais ieškovės argumentais nesutiko. Ieškovei teigiant, kad atsakovė automobilio nepardavė ir jis lieka šalių bendrosios dalinės nuosavybės objektu, ieškovė ir privalo šias aplinkybes įrodyti; automobilio registravimas ir jo pirkimo-pardavimo sutartis yra visiškai skirtingi dalykai. Pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumas ir pagrįstumas nėra nuginčytas, todėl teismas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį laikė teisėtu ir pakankamu įrodymu byloje. Sudarytas sandoris galioja tol, kol nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė 2017 m. rugsėjo 12 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties neginčijo, todėl teismas darė išvadą, kad ši sutartis yra galiojanti. Ieškovė neįrodė, kad automobilis nėra parduotas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šalių bendrosios dalinės nuosavybės režimas baigėsi, kai buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. perleistas ginčo objektas. Kadangi šios bylos teisinis santykis yra atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, todėl išnykus objektui, kaip bendrosios dalinės nuosavybės turtui, teismas darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, todėl tuo pagrindu ieškinį atmetė. Tai neatima iš ieškovės teisės reikšti reikalavimą dėl žalos, atsiradusios dėl bendrosios nuosavybės objekto pardavimo be kito savininko sutikimo, priteisimo.
8. Atsakovė prašė priteisti jai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas 1 200 Eur. Teismas atsižvelgė į šios nagrinėjamos civilinės bylos pobūdį – byla dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, į jos sudėtingumą – byla nėra sudėtinga, į teismui šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, apimtį ir turinį, laiką, reikalingą pasirengti tokios bylos nagrinėjimui teisme ir (ar) parengti procesinius dokumentus, teismo posėdžių, kuriuose dalyvavo atsakovės atstovas, trukmę, ir konstatavo, kad atsakovės prašoma priteisti 1 200 Eur suma advokato padėjėjo pagalbai apmokėti iš ieškovės neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų. Byloje nebuvo kilęs itin sudėtingas ginčas bei nesusiklostė išskirtinė teisinė situacija, o byloje esančių procesinių dokumentų parengimas nereikalavo sudėtingos teisinės analizės. Atsakovės atstovas prašyme konkrečiai nedetalizuoja, kokią sumos dalį sudaro konkretūs klientės atstovavimo veiksmai, todėl teismas negali aptarti Rekomendacijų punktuose nurodytų dydžių. Teismas prašomą priteisti sumą advokato padėjėjo pagalbai apmokėti mažino ir iš ieškovės atsakovei priteisė 600 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė L. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė sutiko su ieškovės prašomu atidalinimu ir su savo pareiga sumokėti kompensaciją. Nesutarimas kilo tik dėl kompensacijos sumos. Nepaisant to, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo ginčo dėl atidalinimo ir kompensacijos mokėjimo, pirmosios instancijos teismas nei atidalino ieškovei priklausančią 3/8 dalį transporto priemonės, nei priteisė bent tą sumą, kurią atsakovė sutiko mokėti. Svetimo turto pardavimas be savininko žinios ir sutikimo neatitinka CK 4.48 straipsnio 1 dalies ir CK 4.75 straipsnio 1 dalies. Sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja ab initio nuo pat sudarymo momento bei nesukelia jokių teisinių pasekmių, ką teismas privalo konstatuoti savo iniciatyva. Transporto priemonės tariamas pardavimas be ieškovės kaip bendrasavininkės žinios ir sutikimo nereiškia bendrosios dalinės nuosavybės režimo pabaigos. Pirmosios instancijos teismui aiškiai matant, kad atsakovė pasielgė neteisėtai, nes be leidimo pardavė svetimą turtą, jis turėjo ne siūlyti iniciuoti kitą bylą dėl žalos atlyginimo, o perkvalifikuoti situaciją ir priteisti ieškovės prašomą sumą jau kitu pagrindu, kadangi šalių argumentacija teismų nesaisto. Pirkimo-pardavimo sutartyje kaip pardavėja nėra nurodyta ieškovė ir jos parašo nėra. Atsakovės parašas kelia abejonių, kadangi jis visiškai neatitinka parašo, kuris yra atstovavimo sutartyje. Pirkėju nurodytas T. B. nelaikytinas sąžiningu įgijėju, kadangi transporto priemonė yra registruotinas turtas, todėl jis turėjo galimybę ir pareigą nustatyti, kas yra tikrieji transporto priemonės savininkai. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo išvadai, kad jokių teisinių padarinių nesukeliantis, imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis niekinis sandoris gali būti bendrosios dalinės nuosavybės režimo pabaigos pagrindas. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kooperacijos (bendradarbiavimo) principų, kadangi pasiūlė ieškovei iniciuoti atskirą bylą dėl žalos atlyginimo, nors galėjo ir turėjo priteisti ieškovei pinigus jau šioje byloje (pakeitus pagrindą ir argumentaciją).
10. Skundžiama sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies, todėl jis yra nemotyvuotas ir dėl to naikintinas. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas be jokių paaiškinimų ignoruojant ieškovės pateiktus įrodymus apie transporto priemonės vertę. Šioje byloje tarp ieškovės ir atsakovės ginčas kilo tik dėl priteistinos sumos dydžio. Transporto priemonės būklė buvo gera nepaisant to, kad techninės apžiūros ji nebuvo atlikusi. Labai dažnai transporto priemonės be techninės apžiūros kainuoja daugiau nei transporto priemonės su technine apžiūra. Ieškovės kartu su ieškiniu pateikti įrodymai apie galimą transporto priemonės vertę rodo, kad ji kainuoja maždaug 15 kartų daugiau nei ta suma, už kurią atsakovė neva pardavė transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad transporto priemonės vertė sudarė 100 Eur, priėmė neteisingą sprendimą. Visi įrodymai, susiję su transporto priemonės verte, yra savaime susiję su byla. Pirmosios instancijos teismas, be jokio paaiškinimo įvertinęs ieškovės pateiktus dokumentus apie transporto priemonės vertę kaip nesusijusius su byla, akivaizdžiai suklydo. T. B. negalėjo nusipirkti iš atsakovės transporto priemonės nei tolimesniam vairavimui, nei detalėms, todėl šis sandoris panašus į fikciją, kurios tikslas – suklaidinti teismą. Pirkimo-pardavimo sutarties dalyje, skirtoje trūkumams išvardinti, nėra nurodyta nė vieno transporto priemonės trūkumo. Pirmosios instancijos teismas ne tik nesirėmė ieškovės pateiktais dokumentais ir ieškovės atstovo argumentuotais paaiškinimais apie transporto priemonės techninę būklę, jis net nepaaiškino tokios savo pozicijos priežasties.
11. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas be jokių paaiškinimų ignoruojant ieškovės pateiktus įrodymus bei liudytojos parodymus apie atsakovės sūnaus asmenines savybes. Atsakovės sūnaus asmeninių savybių įvertinimas leistų atsakyti klausimą, ar jo surinkti ir kartu su atsiliepimu pateikti dokumentai verti pasitikėjimo. Atsakovės sūnus pasižymi labai prasta reputacija. Ieškovės buto dalis buvo įvertinta daugiau nei penkis kartus brangiau nei siūlė atsakovės sūnus. Šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ne tik nesirėmė, bet net nepaaiškino tokios savo pozicijos priežasties. Ieškovė pateikė dokumentus, kurie kelia pagrįstas abejones dėl atsakovės pateiktų dokumentų atitikimo tikrovei. Ieškovė neprivalo pateikti įrodymų, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo realiai sudaryta ir įvykdyta joje nurodytomis sąlygomis. Ieškovei pakanka pateikti įrodymus, kurie sukelia tokių abejonių dėl šios sutarties realumo. Nė vienas iš liudytojų neatvyko nė į vieną iš dviejų įvykusių posėdžių. Neatmestina tikimybė, kad atsakovė sąmoningai dokumentus pateikė prieš pat posėdį, kad apsunkintų ieškovės atstovės galimybę pateikti dėl jų paaiškinimus. Ieškovė apeliaciniame skunde pateikia išsamius paaiškinimus dėl atsakovės pateiktų dokumentų.
12. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė neturėjo kitos išeities ir privalėjo kreiptis į teismą su ieškiniu, kadangi atsakovė su ieškove nebendradarbiavo. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai ieškovė sutikimo nebuvo davusi ir apie ją sužinojo tik pateikus ieškinį. Atsakovė pateikė savo poziciją pagrindžiančius argumentus prieš pat teismo posėdį, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės. Ši byla kilo išimtinai dėl atsakovės kaltės, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti atlyginamos, o ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlygintos nepriklausomai nuo jai priteistos sumos dydžio. Ieškovė bandė išvengti šios bylos, kadangi ir pati, ir jos atstovas ne kartą kreipėsi į atsakovę su prašymu išspręsti klausimą taikiai, bet bendradarbiavimo nesulaukė. Net sutikus su atsakovės pozicija, esą transporto priemonė buvo parduota už 100 Eur ir ieškovei priklauso tik 37,50 Eur, bylinėjimosi išlaidos ieškovei turi būti priteistos visa apimtimi.
Atsiliepimas
13. Atsakovė V. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atidalinti ieškovei 3/8 dalį transporto priemonės, priteisiant atsakovei šį turtą natūra, o ieškovei iš atsakovės 590,53 Eur kompensaciją. Ieškovė, atstovaujama profesionalaus atstovo (advokato), nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje neprašė išreikalauti duomenų, susijusių su automobilio pardavimu, neprašė skirti sutarties parašų ekspertizės, ieškinio dalyko ir pagrindo nekeitė, šio sandorio neginčijo. Ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Didžiąją dalį apeliantės ieškinio argumentų bei įrodymų sudarė įrodymai, susiję su automobilio verte bei su atsakovės sūnumi M. D., kuris nėra šio proceso dalyvis. Apeliantės atstovas tik teismo posėdžio metu žodžiu pateikė abstrakčius teiginius, jog sutartis yra tariamas sandoris, kadangi sutartis nebuvo įregistruota VĮ „Regitra“, skiriasi sutartyje esantis atsakovės parašas, sutarties sudarymo laikas – 20.30 val. Teismas sprendime aiškiai išdėstė motyvus bei pateikė kasacinio teismo praktiką. Jeigu apeliantės nuomone atsakovė neturėjo teisės parduoti automobilio ji turėjo pareikšti ieškinį, tačiau to nepadarė. Teismas konstatavo, jog ginčo objektas (automobilis) yra išnykęs, todėl ieškinio reikalavimas atidalinti automobilį negali būti tenkinamas ir ieškinys tuo pagrindu buvo atmestas. Nesant ginčo objektui įrodymai apie automobilio vertę ir techninę būklę neturėjo jokios reikšmės, ką sprendime visiškai teisingai nurodė teismas. Vien tai, kad teismas išsprendė atidalinimo klausimą apeliantės nenaudai, nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
14. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį su savo argumentais dar 2019 m. lapkričio 25 d., ieškovė 2019 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą posėdį skirti ne anksčiau kaip 2020 m. sausio 9 d., teismas tenkino ieškovės prašymą. Ieškovė turėdama užtektinai laiko, specialiai tik prieš pat parengiamąjį posėdį pateikė prašymą prijungti net 52 įrodymus, kurių apimtis sudarė kelis šimtus lapų. Apeliantės teiginiai, jog ji neturėjo realios galimybės išanalizuoti atsakovės pateiktus dokumentus bei dėl kiekvieno iš jų argumentuotai pasisakyti yra visiškai nepagrįsti, todėl atsakovė į apeliantės apeliaciniame skunde naujai pateiktą įrodymų vertinimą nepasisako. Atsakovė tiek iki bylos pradžios, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme geranoriškai siūlė ginčą išspręsti taikiai, tačiau apeliantės atsakymas į tai buvo sumokėti visą 590,53 Eur kompensaciją bei padengti visas advokato išlaidas, kurios jau tuo metu 2 kartus viršijo ginčo sumą, dar daugiau, jos susidarė dėl pačios apeliantės kaltės, kadangi buvo renkami pertekliniai, su byla nesusiję įrodymai, teikiami prieš pat posėdį, dėl ko jį teko atidėti. Tas pats pasakytina ir apie 28 lapų apimties apeliacinį skundą, kurio pagrindinis tikslas dar labiau išdidinti bylinėjimosi išlaidas. Teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės ieškinys pareikštas dėl automobilio atidalinimo iš atsakovės, tuo tarpu pateikiami įrodymai yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla (ne proceso šalių asmeninio pobūdžio susirašinėjimai), neaišku kaip, kokiu būdu gauti ir ar išvis leistini. Minėti įrodymai išduoti dar 2016 m. todėl ieškovė turėjo visas galimybes juos pateikti pirmosios instancijos teisme, nepaisant to vienas iš jų pagrįstai nebuvo prijungtas, kaip ir neturi būti prijungti ir apeliacinėje instancijoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl naujų įrodymų
16. Apeliantė su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus: 2016 m. gruodžio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo su priedais nuorašą; išrašą iš socialinio tinklo „Facebook“; išrašą iš tinklalapio ir prašo juos šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju apeliantės teikiami įrodymai yra susiję su asmeniu, kuris nėra šios bylos šalis. Pirmosios instancijos teismas dalį šių įrodymų atsisakė prijungti prie bylos, kaip nesusijusius su byla. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla ir ieškovės reiškiamais reikalavimais, pagrindo prijungti prie bylos naujus įrodymus nėra.
Dėl rašytinių paaiškinimų
17. Apeliantė pateikė rašytinius paaiškinimus, išdėstydama savo argumentus, susijusius su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą pagrįstumo vertinimu. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teisė teikti rašytinius paaiškinimus, kuria galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu ji realizuojama nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų. Apeliacinis procesas pradedamas dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo asmeniui padavus apeliacinį skundą ir jį teismui priėmus (CPK 301–315 straipsniai). Apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį bylos šalys turi galimybę išdėstyti visus teisinius argumentus byloje kilusiais klausimais. Dėl šių procesinių dokumentų formos ir turinio, pateikimo tvarkos CPK nustatyti specialūs reikalavimai; po to, kai yra priimamas apeliacinis skundas, kitai bylos šaliai sudaroma galimybė pateikti dėl apeliacinio skundo atsiliepimą. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Apeliantės pateikti rašytiniai paaiškinimai pagal savo esmę laikytini atsikirtimais, t. y. ieškovės atsiliepimu į atsakovės pareikštą atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau civilinio proceso įstatyme toks pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdas nenumatytas, todėl 2020 m. rugpjūčio 30 d. apeliantės rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
18. Byloje nustatyta, kad L. B. ir V. D. po O. K. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikėjo palikimą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, automobilį VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagamintą 2000 m. Ieškovė L. B. paveldėjo 3/8 dalis automobilio VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Transporto priemonė VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruota mirus valdytojui (savininkui), privalomoji techninė apžiūra negalioja, civilinės atsakomybės privalomasis draudimas negalioja, valstybinio registracijos numerio ženklų statusas dalyvavimui viešajame eisme – negalioja, dalyvavimas viešajame eisme – draudžiamas. Automobilis 2009 m. liepos 29 d. registruotas savininko O. K. vardu, o 2015 m. gegužės 14 d. laikinai įregistruotas transporto priemonės išregistravimas (arba automatinis išregistravimas) savininko – valdytojo O. K. vardu. Atsakovė nurodė, kad ji automobilį 2017 m. rugsėjo 12 d. pardavė pirkėjui T. B. už 100 Eur sumą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
19. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, jos teigimu, atsakovė sutiko su atidalijimu, ginčas buvo kilęs tik dėl turto vertės. Ieškovė ieškiniu prašė atidalinti jai ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę: priteisti atsakovei V. D. šį turtą natūra, o ieškovei iš atsakovės priteisti 590,53 Eur kompensaciją. Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko, kad atidalijant turtą (automobilį) iš atsakovės ieškovei būtų priteista 37,50 Eur kompensacija. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalis suteikia bendraturčiui teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Iš CK 4.80 straipsnio 2 dalies seka, kad bendrosios dalinės nuosavybės objekto atidalijimas pirmiausia yra bendraturčių susitarimo reikalas. Tik tada, jeigu bendraturčiai neranda kompromiso dėl atidalijimo būdo, sąlygų ir / ar kitų aspektų, bendrosios dalinės nuosavybės objektas gali būti atidalytas teismine tvarka. Bendraturtis, siekiantis teismine tvarka atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias bei nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali atsisakyti atidalyti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės ar prieštarauti siūlomam atidalijimo variantui, tačiau toks atsisakymas ar prieštaravimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas. Todėl, nors pagrindinė įrodinėjimo pareiga tenka bendraturčiui, siekiančiam atsidalijimo, bendraturčiai, prieštaraujantys atidalijimui ar siūlomam atidalijimo variantui, turi pagrįsti savo atsisakymą atidalyti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kito bendraturčio nenoras, kad būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, jog toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas, jeigu bendraturtis, kuris siekia atidalijimo, įrodo, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias bei nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).
20. Šiuo atveju byloje tarp šalių nėra ginčo dėl poreikio atidalinti transporto priemonę, su tokiu ieškovės reikalavimu sutiko ir atsakovė. Atsakovė teigia, kad ginčo transporto priemonę yra pardavusi ir tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog bendrosios dalinės nuosavybės objektas yra išnykęs. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikėtų vadovautis proceso ekonomiškumo principu ir atsižvelgti į bylos šalių pozicijas. Byloje atsakovė neprieštaravo su ieškovės siūloma atidalijimo tvarka (nesutiko tik su kompensacijos dydžiu), sutiko, jog jai ginčo transporto priemonė atitektų natūra, o ieškovei būtų priteista kompensacija. Esant tokioms šalių pozicijoms ir aplinkybei, jog atsakovė, kuriai, atidalinus turtą, transporto priemonė atitektų natūra, minėtą transporto priemonę yra pardavusi, už transporto priemonės pardavimą yra gavusi pinigų, tačiau byloje duomenų, jog dalį gautų lėšų atsakovė būtų perdavusi bendraturtei ieškovei, nėra. Minėta, atsakovė sutiko su aplinkybe, jog ji turėtų sumokėtų ieškovei už jos automobilio dalį, todėl šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į šalių pozicijas, yra pagrindas spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį formaliais pagrindais ir neišsprendė šalių ginčo iš esmės. Tokiu būdu abiem šalims sutinkant su ieškinio reikalavimu dėl atidalinimo būdo, siekiant užtikrinti teismo proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas ieškovės ieškinį šioje dalyje tenkinti ir atidalinti ginčo transporto priemonę VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteisiant atsakovei V. D. šį turtą natūra, o ieškovei iš atsakovės priteisiant piniginę kompensaciją. Toks sprendimas užkirstų kelią didesniems šalių tarpusavio ginčams, būtų išvengta naujų teisminių ginčų inicijavimo.
21. Byloje yra kilęs ginčas dėl automobilio vertės. Ieškovė teigia, jog transporto priemonės vertė yra 1 574,75 Eur, kas reikštų, jog jai turėtų būti priteisiama 590,53 Eur suma. Atsakovės teigimu, kadangi ji transporto priemonę pardavė už 100 Eur, ieškovei turi būti priteisiama 37,50 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalys turi pareigą įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Įrodinėjimas yra šalių pareiga, nes už jos nevykdymą arba netinkamą įvykdymą gali būti taikomos sankcijos – priimamas nepalankus sprendimas. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
22. Ieškovė savo poziciją dėl transporto priemonės vertės įrodinėja pateikdama tokio paties modelio parduodamų automobilių skelbimus, VĮ „Regitra“ elektroniniu laišku, „CarVertical“ ataskaitos fragmentu. Atsakovė savo poziciją dėl transporto priemonės vertės įrodinėja aplinkybėmis, jog automobilis parduotas už 100 Eur, teikia atliktinų darbų sąmatas. Teismo vertinimu, sąmatų pateikimas nepatvirtina, jog ginčo automobiliui buvo atlikti sąmatoje nurodyti darbai. Į bylą nėra pateikta PVM sąskaitų-faktūrų už atliktus remonto darbus. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl transporto priemonės vertinimo atlikimo, tačiau atsakovė jo neatliko. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nurodyta jokių transporto priemonės trūkumų, kas paneigia atsakovės argumentus, jog transporto priemonės vertė yra tik 100 Eur. Ieškovės pozicija dėl to, jog transporto priemonės vertė buvo 1 574,75 Eur yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, ji nėra nuginčyta atsakovės. Atsakovės į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, jog transporto priemonės vertė buvo tik 100 Eur, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko įrodytu, jog transporto priemonės vertė buvo 1 574,75 Eur, kas reiškia, jog yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį pilna apimtimi ir priteisti jai iš atsakovės 590,53 Eur kompensaciją už turėtas 3/8 dalis transporto priemonės.
23. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, neatsižvelgimo į proceso ekonomiškumo principą, nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, t. y. priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei klausimą išspręsti iš esmės priimant naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – tenkinti ieškovės ieškinį ir atidalinti ieškovei priklausančias 3/8 dalis transporto priemonės VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteisiant atsakovei V. D. šį turtą natūra, o ieškovei iš atsakovės priteisiant 590,53 Eur kompensaciją.
24. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme
25. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys tenkintas, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, šalių patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovė sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį ir patyrė 500 Eur išlaidų advokatui, todėl šios išlaidos priteistinos ieškovės naudai iš atsakovės.
26. Bylos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme sudarė 7,08 Eur. Vadovaujantis CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020-01-13 įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ Nr. 1R-19/1k-2, šios išlaidos priteisiamos valstybei iš atsakovės (CPK 92 str., 96 str. 2 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
27. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas tenkintas, ieškovei iš atsakovės priteistina 15 Eur žyminio mokesčio ir 1 000 Eur išlaidų advokato paslaugoms.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Ieškovės L. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti.
Atidalinti ieškovei L. B. priklausančias 3/8 dalis transporto priemonės VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteisiant atsakovei V. D., a.k. (duomenys neskelbtini) šį turtą natūra, o ieškovei L. B., gim. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės priteisiant 590,53 Eur kompensaciją.
Priteisti ieškovės L. B. naudai iš atsakovės V. D. 515 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovės V. D. 7,08 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.“
Priteisti ieškovės L. B. naudai iš atsakovės V. D. 1 015 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.