Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui E. V., jo atstovui advokato padėjėjui Kornelijui Pivoriūnui,

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atstovei I. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje E. V., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

E. V. savo neveikimu pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) teisių interesus: jis būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė), vadovu ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį ir didėjančius įsipareigojimus VMI ir kitiems kreditoriams, privalėdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, nevykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei ir laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 10 d. nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei ir tokiu savo neveikimu pažeidė kreditoriaus VMI interesus.

Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas E. V. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad įsiskolinimas VMI susidarė nuo 2008 m., o tą sąlygojo rinkos dėsningumai, tuo metu prasidėjusi krizė. Tuo metu greitai likvidaus turto nebuvo. Buvo svarstomi variantai kaip būtų galima sumažinti skolą. Per antstolius buvo parduotos transporto priemonės, buvo mokama kiek galima. Pagrindinę dalį įtakojo įmonės debitorinė skola iš Baltarusijos kompanijos (duomenys neskelbtini), kuriai 2008 m. buvo suteikta paskola, kurios grąžinimas per kelis kartus buvo atidėtas, o vėliau vieno iš akcininko iniciatyva, tikrojo savininko A. P. buvo pareikšta, kad nėra reikalo išieškoti paskolos, viskas yra kontroliuojama. Jis vykdydamas tikrojo savininko sprendimą, per akcininkę vykdė nurodymus. Įmonė gali atsiskaityti, nes debitorinė skola yra apie 400 tūkstančių dolerių. Baltarusijos įmonė yra veikianti, turi nekilnojamojo turto. Iniciavus išieškojimą galima visiškai atsiskaityti su VMI. (duomenys neskelbtini) vadovu yra nuo 2002 m. Akcininkai jo neatleido iš bendrovės direktoriaus pareigų. Sprendimo atleisti iš direktoriaus pareigų nėra, iki bankroto bylos iškėlimo buvo vadovas. Turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini), bet tai būtų sąlygota akcininkės sprendimu. Debitorinės skolos, trumpalaikis turtas yra ženkliai didesnis. Niekas neįrodė, kad skola yra beviltiška. Pateikė duomenis, kad įmonė veikianti, turinti nekilnojamojo turto, pajėgi atsiskaityti su (duomenys neskelbtini). Vyksta bankroto procedūra, bet jis pats iniciuos, kad debitorinė skola būtų išieškota. Paskola nuo 2008 m., teisiniai veiksmai šiai skolai išieškoti nebuvo sprendžiami. Buvo akcininko patvirtinimas, kad viskas yra gerai, bus skola grąžinta, kai bus galimybė, nes tiesiogiai dalykai susiję su viena iš bendrasavininkių Baltarusijos kompanijos (duomenys neskelbtini). Bankroto byloje yra nesutarimas su jo kaip vadovo ir vienos iš akcininkų. Jis sutiko su bankroto bylos iškėlimu, K. - nesutiko. Jis yra linkęs įmonę likviduoti, bet tame tarpe ir atsiskaityti su kreditoriais. Negali pakomentuoti, kodėl nuo 2008 m. VĮ „Registrų centras“ nebuvo teikiamos deklaracijos ir finansinės atskaitomybės dokumentai, kuriuose būtų nurodyta, kokie yra debitoriniai, kreditoriniai įsiskolinimai, t. y. įmonės finansinė padėtis. Nebuvo pateiktas prašymas VMI, kad stabdoma veikla ir neatliekami veiksmai bendrovėje. To klausimo nesprendė žodiniu pagrindinės akcininkės ir tiesioginio savininko nurodymu. Kadangi tokie prašymai ir bandymai daryti buvo stabdomi Baltarusijos piliečio A. P., kuris yra tiesioginis akcijų savininkas per akcininkę S. K.. Žodinių pokalbių buvo daug, bet vyravo akcininkės nurodymas daryti vienokius ar kitokius dalykus. Nepriklausomai nuo to koks būtų akcininkų sprendimas, jis prisiima atsakomybę juridiškai. Nuo 2009 m. UAB (duomenys neskelbtini) nevykdo aktyvios veiklos, tikslesnės datos nepamena. Jo sprendimai buvo parduotos transporto priemonės, derinami atsiskaitymų grafikai dėl skolų grąžinimo su VMI ir kitomis kompanijomis. Dėl pagrindinės debitorinės skolos išieškojimo, tai visus sprendimus priėmė tiesioginis savininkas A. P., kuris yra ir (duomenys neskelbtini) bendrasavininkis. Jis pats tiesiogiai jokių veiksmų neatliko, nes ne Lietuvoje turi būti vykdomas išieškojimas. Realių priemonių teisminių išieškojimų nebuvo daroma. Įmonės likvidavimo klausimas buvo keliamas ir anksčiau, susitvarkyti su skolomis ir uždaryti įmonę. A. P. buvo atsakingas ir tiesiogiai valdė situaciją per akcininkę S. K.. Jis kaip vadovas, 2018 m. sausio mėnesį neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Prievolė mokėti PVM atsirado 2008 m. sausio mėnesį, kada lizingo bendrovė nutraukė 5 lizingo sutartis, kuriomis buvo lizinguojamas krovininis, sunkusis transportas, nes pagrindinė įmonės veikla buvo tarptautiniai pervežimai. VMI buvo deklaruota ši prievolė, teikė PVM deklaraciją. Visais metais buvo teikiamos deklaracijos. Dėl paskolos, 2008 m. pabaigoje buvo padidintas įstatinis kapitalas, akcininkai priėmė sprendimą didinti įstatinį kapitalą. Prieš tai buvo 200 tūkstančių litų, po to - 1 milijonas 200 tūkstančių. Pagrindinės lėšos buvo pervestos akcininkės S. K., kuri pervedė įmonei pavedimais įvairia valiuta. Tos lėšos buvo pervestos debitoriui (duomenys neskelbtini) pagal paskolos sutartį.

VMI 2018 m. liepos mėn. pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo nurodyta, kad Bendrovė yra VMI skolininkė. Bendrovės vadovas nuo 2014 m. birželio 21 d. iki šiol yra E. V.. VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. liepos 12 d. duomenimis, Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui 47156,29 Eur. VMI Bendrovės atžvilgiu vykdė priverstinį išieškojimą, priimant sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 11 d. nutartimi iškėlė Bendrovei bankroto bylą pagal VMI pareiškimą, todėl įrodinėti Bendrovės nemokumo fakto nėra pagrindo. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugpjūčio 2 d. priėmus Lietuvos apeliacinio teismo nutartį. Mokestinė nepriemoka susidarė pagal pateiktas deklaracijas nuo 2008 m. vasario 25 d. Atlikti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai: 2009 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 14-19-5710 išieškoti mokestinę nepriemoką (43541,87 eurų) iš turto, 2012 m. balandžio 13 d. nurodymas Nr. (23.17-08)-320-20456 nurašyti mokestinę nepriemoką (1616,25 eurų) iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-59987 nurašyti mokestinę nepriemoką (3559,69 eurų) iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), 2016 m. sausio 12 d. nurodymas Nr. (23.17-08)-467-2627 nurašyti mokestinę nepriemoką (3062,86 eurų) iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Viso išieškojimo metu buvo sistemingai bandoma išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės bankų sąskaitų ir turto, tačiau nesėkmingai. Bendrovės skola 2018 m. kovo 23 d. datai buvo 47156,29 eurų. Bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei. Šią pareigą pagrindžia tokios aplinkybės: VĮ „Registrų centro“ 2018 m. liepos 12 d. duomenimis bendrovės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, įregistruotų transporto priemonių nerasta. Bendrovė VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentus teikė už 2008 m., o toliau neteikė, nors tokia pareiga yra įtvirtinta ne tik įstatyminiame reglamentavime, bet ir teismų praktikoje. Įvertinus tai, kad iš viešuosiuose registruose prieinamos informacijos matyti, jog jokio registruotino turto Bendrovė neturi, ji neatsiskaito su valstybės biudžetu, galima daryti pagrįstą išvadą, kad Bendrovė buvo nemoki. Bendrovės vadovas E. V., žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI prie FM ir kitiems kreditoriams, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei. Jis neįvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei ir taip padarė ANK 120 straipsnyje numatytą pažeidimą. Kaip minėta, priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš Bendrovės sąskaitų ir turto vykdomas nuo 2009 metų kovo mėnesio, kas leidžia daryti išvadą, jog Bendrovė jau tada turėjo finansinių sunkumų. Jei Bendrovės vadovas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, įsipareigojimai mokesčių administratoriui būt ženkliai mažesni, todėl savo neveikimu bendrovės vadovas pažeidė kreditoriaus VMI prie FM interesus. VMI prie FM manymu, Bendrovė tapo nemoki po to, kai susidarė ženkli mokestinė nepriemoka. Pareiškimu teismo prašoma iškelti E. V. administracinio nusižengimo bylą pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį ir už laiku neinicijuotą bankrotą paskirti sankcijoje nustatytą baudos vidurkį (b. l. 3-5).

VMI pareiškime nurodytas aplinkybes dėl Bendrovės mokestinių nepriemokų VMI patvirtina kartu su pareiškimu pateikti VMI 2009 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 14-19-5710, 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-20456, 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-59987 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto nuorašai (b.l. 7-16), 2016 m. sausio 12 d. nurodymo Nr. (23.17-08)-467-2627 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) nuorašas (b.l. 17-18), duomenys dėl Bendrovės turto – išrašai iš VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“ (b. l. 19-20); mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašai (b.l. 22-23), duomenys apie Bendrovės vadovą – VMI informacinės sistemos išrašas (b. l. 21). Minėti dokumentai patvirtina, kad Bendrovės mokestinę nepriemoką sudaro mokesčio už aplinkos teršimą, gyventojų pajamų mokesčio, pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, socialinio mokesčio nepriemokos.

UAB (duomenys neskelbtini) nemokumas yra konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartimi, kuria Bendrovei iškelta bankroto byla. Joje nurodyta, jog įmonė pelno (nuostolio) nei ataskaitiniais, nei praėjusiais ataskaitiniais metais, t.y. 2017-2018 m. neturėjo, ši aplinkybė, patvirtina, jog įmonė veiklos nevykdo. Šią aplinkybę patvirtino ir Bendrovės direktorius atsiliepime nurodęs, kad įmonė veiklos nevykdo jau net kelis metus. Direktorius nurodė, kad įsipareigojimų Bendrovės kreditoriams suma siekia 64 743,60 Eur. Remiantis atsakovo nurodomais duomenimis, UAB (duomenys neskelbtini) priklauso sunkvežimis Renault Magnum bei priekaba, kurio vertė, atsakovo teigimu sudaro 35 521 Eur.

Minėtoje nutartyje konstatuota, kad Bendrovė pateikė įmonės balansą, sudarytą 2018 m. balandžio 30 d., iš kurio matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) turtas sudaro 396 879 Eur, kurį iš esmės sudaro trumpalaikis turtas - 361 358 Eur, ilgalaikis turtas- 35 521 Eur (materialusis turtas). Bendrovės direktorius atsiliepime į pareiškimą paaiškino, jog į balansą įrašyto trumpalaikio turto sumą sudaro gautinos sumos iš įmonės turimų dviejų debitorių, kurių vienas – UAB „Julnora“ (įsiskolinimo suma 38 513,35 Eur) yra bankrutavęs ir likviduotas. Debitoriniai įsiskolinimai šiai dienai yra pradelsti. Teismas nutartyje pažymėjo, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Iš esmės UAB (duomenys neskelbtini) neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais, rentabilios veiklos nevykdo, todėl yra nemoki. (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartis Nr. eB2-3499-275/2018). (b.l. 31-34)

Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi išnagrinėjęs skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartis, patvirtino šioje nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumą, nurodydama, kad Bendrovės 2018 m. kovo 30 d. balanse nurodytą trumpalaikį turtą sudaro tik iš bendrovės debitorių gautinos skolų sumos, tačiau byloje nebuvo nustatyta realių galimybių atgauti šias debitorių skolas, kadangi vienas debitorius – UAB (duomenys neskelbtini) yra bankrutavusi, o kitas – OOO (duomenys neskelbtini) yra užsienio juridinis asmuo, todėl skolos išieškojimas iš jos yra apsunkintas. Nesant realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę. (Lietuvos Apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis Nr. e2-1366-798/2018) (b.l. 35-38).

Motyvuojamoji dalis

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais) užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų. Tiek iš ANK 120 straipsnio 1 dalies dispozicijos, tiek ir iš teismų praktikos matyti, kad šio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai (Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-494-485/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-56-468/2017, Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-429-397/2017).

Nagrinėjamu atveju teisiniams santykiams yra aktualios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kur nustatyta kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda tik tada, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei įmonės dalyviai per numatytus terminus nesiima priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi norint patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ANK 120 straipsnio 1 dalį įmonės vadovą ar kitą atsakingą asmenį už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymą būtina įrodyti visas tokios pareigos atsiradimo sąlygas: 1) tai, kad įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti nors su vienu kreditoriumi; 2) nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; 3) įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-56-332/2018).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas E. V. buvo Bendrovės direktorius nuo 2014 m. gegužės 24 d. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis, E. V. direktoriumi buvo įregistruotas 2004 m. birželio 21 d., tačiau pagal į bylą pateiktus dokumentus – visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą – E. V. direktoriumi buvo paskirtas 2004 m. gegužės 24 d. (šią aplinkybę patvirtina ir VĮ „Registrų centras“ išrašas, kuriame nurodyta E. V. paskyrimo direktoriumi ir šio fakto įregistravimo datos). Byloje nėra duomenų, kad E. V. būtų atleistas iš direktoriaus pareigų iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pats E. V. nurodė, kad vykdė direktoriaus pareigas iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Todėl teismas daro išvadą, kad E. V. yra tinkamas nagrinėjamo administracinio nusižengimo subjektas.

Byloje esantys įrodymai: VMI pareiškimas, VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašai, VMI sprendimų/nurodymų išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės turto ar nurašyti iš sąskaitų nuorašai patvirtina, kad Bendrovė nuo 2009 m. kovo 9 d. turėjo 43541,87 Eur mokestinę nepriemoką VMI, kuri iki 2018 m. liepos 12 d. padidėjo iki 47156,29 Eur. Bendrovės vadovui apie Bendrovės įsiskolinimą VMI turėjo būti žinoma, nes jis tuo laikotarpiu buvo vienintelis Bendrovės vadovas. Minėti įrodymai, taip pat kiti byloje esantys įrodymai: išrašai iš VĮ „Registrų centras“ ir VĮ „Regitra“, įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria Bendrovei iškelta bankroto byla, patvirtina tai, kad Bendrovė negalėjo ir ateityje negalės atsiskaityti su savo kreditoriumi – VMI, neturėjo pakankamai turto ir lėšų, todėl yra nemoki. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartyse konstatuota, jog bendrovės turtą sudaro tik jos ilgalaikis turtas (turimų transporto priemonių vertė – 35521,00 eurų), kuris yra beveik du kartus mažesnis už Bendrovės bendrą įsiskolinimą kreditoriams (68788,92 eurų), tame tarpe ir VMI. Teismo posėdyje apklaustas E. V. parodė, kad nuo 2009 m. Bendrovė nevykdė veiklos. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, Bendrovės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra. Bendrovė VĮ „Registrų centras“ nebuvo teikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už vėlesnius nei 2008 metus. Tokias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir E. V..

E. V. savo kaltės nepripažino dėl to, kad, jo nuomone, Bendrovei bankroto byla buvo iškelta nepagrįstai, nes Bendrovė turi (turėjo) galimybių išsiieškoti skolą iš OOO (duomenys neskelbtini). E. V. teigimu, nors tai yra užsienio juridinis asmuo, tačiau ši įmonė veikia ir skolos išieškojimas iš jos yra galimas net ir bankroto bylos metu. E. V. paaiškino, kad ši skola turi būti apskaitoma kaip Bendrovės turtas, kas reiškia, kad jis neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes į Bendrovės turtą įskaičius šią skolą, Bendrovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės jos turto.

Teismas atmesdamas šiuos E. V. argumentus pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartyse konstatuota, jog Bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams (68 788,92 Eur) viršija pusę į jos balansą įrašytos turto vertės (35 520,65 Eur). Kaip minėta, į Bendrovės turtą nebuvo įskaičiuotos gautinos sumos, nes debitorė OOO (duomenys neskelbtini) yra užsienio juridinis asmuo, todėl 322 845,00 Eur skolos išieškojimas iš jos yra apsunkintas. Nesant realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę. Bendrovė beveik dvejus metus faktiškai realios veikos nevykdė (neturi darbuotojų nuo 2016 m. spalio 21 d.). Bendrovė turi ilgai besitęsiančių finansinių sunkumų (mokestinė prievolė kreditorei VMI nuo 2008 m.; socialinio draudimo skolos kreditorei VSDFV jau buvo susidariusios nuo 2013 m. ir iki 2018 m. po truputį didėjo). Nėra patikimų ir objektyvių duomenų bei įrodymų, kurie pagrįstų Bendrovės veiklos realumą, pelningumą ir pajėgumą ją ateityje tęsti arba UAB (duomenys neskelbtini) turi pakankamai likvidaus turto, iš kurio gali būti patenkinti kreditorių reikalavimai.

Nors E. V. teigė, kad Bendrovė galėjo ir vis dar gali atgauti skolą iš OOO (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų, kad E. V. ėmėsi realių veiksmų minėtai skolai išsiieškoti bei sugrąžinti ir/arba OOO (duomenys neskelbtini) prievolių įvykdymas realus. Atkreiptinas dėmesys, kad E. V. net 10 metų, nuo 2008 m. nesiėmė jokių veiksmų minėtai skolai išsiieškoti, o, kaip pats parodė teismo posėdžio metu, kalbėjosi su įmonių akcininkais ir tikėjo jų pažadais grąžinti skolą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Bendrovės vadovas turėjo pareigą veikti Bendrovės interesais, t. y. imtis konkrečių priemonių ar veiksmų Bendrovės skoloms atgauti; arba, nesant tokių galimybių, įvertinęs realią Bendrovės finansinę padėtį, balansą, turimą turtą ir įsipareigojimus, priimti sprendimą dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Akivaizdu, kad šiuo atveju Bendrovei net 10 metų neatgaunant skolos, paskutinius metus nevykdant jokios veiklos, negaunant pajamų, didėjant skoloms, Bendrovės vadovas turėjo suprasti, kad skolos atgavimas yra neperspektyvus, kad Bendrovės finansinė padėtis yra sudėtinga ir tokiu būdu pažeidžiami Bendrovės kreditorių interesai. Visos šios aplinkybės lėmė E. V. pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes Bendrovė tapo nemokia, tačiau jis šios pareigos nevykdė ir taip pažeidė kitų kreditorių interesus.

Šiuo atveju pareiškimą teismui dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo pateikė ne Bendrovės vadovas, o VMI, t. y. Bendrovės kreditorė. Tačiau VMI minėtą pareiškimą pateikė teismui jau po to, kai Bendrovės vadovas nebuvo įvykdęs ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos per nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, kai Bendrovė negalėjo ir ateityje nebūtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriumi VMI ir ši dar nebuvo pateikusi teismui pareiškimo dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Byloje nėra duomenų, kad kiti Bendrovės kreditoriai būtų pateikę teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei nuo tada, kai Bendrovė negalėjo atsiskaityti bent su vienu savo kreditoriumi ir tapo nemoki iki tada, kai suėjo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas 5 dienų terminas po to, kai Bendrovė tapo nemoki, per kurį Bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Byloje taip pat negauta duomenų apie tai, kad Bendrovės dalyviai per nustatytus terminus būtų ėmęsi priemonių Bendrovės mokumui atkurti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrovės vadovas E. V., žinodamas, jog jo vadovaujama Bendrovė turėjo mokestinę nepriemoką VMI ir dėl Bendrovės nemokumo negalėjo su VMI atsiskaityti, Bendrovės dalyviams nesiėmus priemonių Bendrovės mokumui atkurti, nei per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą ne vėlesnį kaip 5 dienų terminą nuo Bendrovės nemokumo atsiradimo dienos, nei vėliau nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, kai per minėtą terminą nė vienas Bendrovės kreditorius taip pat nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, pažeidė kreditoriaus – VMI interesus.

Taigi E. V. veika atitinka administracinio nusižengimo – kreditoriaus teisių pažeidimo sudėtį, nes jis nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, todėl jo veika kvalifikuotina pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuobaudos paskyrimo

Teismas, skirdamas nuobaudą, atsižvelgia į padaryto nusižengimo pobūdį (padarytas nusižengimas, susijęs su vadovaujamos įmonės įvykdytu kreditorių teisių pažeidimu, t. y. netinkamu savo pareigų atlikimu). Taip pat į šio nusižengimo padarymo aplinkybes: Bendrovė nevykdė veiklos, formaliai Bendrovės turtas buvo gerokai didesnis dėl galimai gautinų lėšų, kurias E. V. tikėjosi gauti, kas ir lėmė jo veiksmus. Taip pat teismas įvertina tai, kad šioje byloje nenustatyta E. V. atsakomybę lengvinančių ar jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be kita ko, teismas atsižvelgia ir į pažeidėjo asmenybę – brandaus amžiaus, dirbantis, pajamos nėra didelės, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Įvertinęs visas šias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendžia, kad ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinės nuobaudos paskirtis bus pasiekta paskyrus E. V. mažesnę baudą negu ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda (ANK 34 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. V. pripažinti kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 200 Eur (dviejų šimtų eurų) baudą.

Išaiškinti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, kad paskirta bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 40 (keturiasdešimt) kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą – ne vėliau kaip per 40 (keturiasdešimt) kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos į bet kurią Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: AB „Citadele“ banko Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, banko kodas 72900; AB Luminor banko Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, banko kodas 40100 arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 banko kodas 21400; AB SEB banko Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, banko kodas 70440; AB Šiaulių banko Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, banko kodas 71800; Danske Bank A/S Lietuvos filialo Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, banko kodas 74000; AB „Swedbank“ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banko kodas 73000, UAB Medicinos banko Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, banko kodas 72300. Mokant paskirtą baudą, mokėjimo paskirties lauke turi būti nurodomas įmokos kodas 1001, unikalaus mokėjimo kodo laukelyje turi būti nurodomas administracinio nusižengimo bylos Nr. A6.-2862-988/2018. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, ji bus išieškoma priverstinai (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 676 straipsnio 1-2 dalys).

Išaiškinti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, kad po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 675 straipsnio 3 dalis).

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.