Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-25494-475/2016 pagal ieškovų R. J. T. ir D. T. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo Z. I., dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai ieškinyje prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos A. M. priimtą 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 8VĮ-917-(14.8.2.) „Dėl atsisakymo pakeisti 2009 m. lapkričio 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19-105“; bei įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių su ieškovu R. J. T. ir ieškove D. T. sudaryti susitarimą, kuriuo būtų pakeista 2009 m. lapkričio 12 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19-105 (su vėlesniais pakeitimais) šalis, 0,0232 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) nuomininkais įrašant R. J. T. ir D. T.. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir/ar šios institucijos struktūriniam padaliniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui priimti sprendimą (įsakymą) nutraukti 2009 m. lapkričio 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19-105 (su vėlesniais pakeitimais), motyvuojant tuo, jog ankstesnis nuomininkas (Z. I.) neturi nuosavybės teise priklausančių statinių 0,0232 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)). Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė aplinkybėmis, kad ieškinys yra pagrįstas jame išdėstytais argumentais bei pateiktais rašytiniais įrodymais. Taip pat nurodė, kad egzistuoja rizika, jog atsakovė gali priimti sprendimą nutraukti nuomos sutartį tuo pagrindu, jog šios sutarties šalimi vis dar nepagrįstai nurodyta buvusi žemės sklypo savininkė nuosavybės teise nebevaldo jokių statinių žemės sklype. Be to, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų nepagrįstai pabloginama ieškovų padėtis, nes liktų neužtikrinti ieškinio reikalavimai, o atsakovė atsirastų geresnėje padėtyje, nes šio ginčo metu galėtų nutrakti žemės nuomos sutartį, kas ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą padarytų nebeįmanomu.

Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 5 d. nutartimi ieškovų D. T. ir R. J. T. prašymą tenkino.Ieškovų D. T. ir R. J. T. ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti nutarė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir/ar šios institucijos struktūriniam padaliniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui priimti sprendimą (įsakymą) nutraukti 2009 m. lapkričio 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19-105 (su vėlesniais pakeitimais), motyvuojant tuo, jog ankstesnis nuomininkas (Z. I.) neturi nuosavybės teise priklausančių statinių 0,0232 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)).Teismas, įvertinęs ieškinyje išdėstytus argumentus bei prie ieškinio pridėtus dokumentus, sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui galimai tenkinus ieškovų reikalavimus, teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, t. y. nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartį, taptų neįmanomi tokios nuomos sutarties pakeitimai, kuriuos ieškiniu prašo atlikti ieškovai. Teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, įvertinęs ginčo pobūdį, taip pat sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas.Laikinąsias apsaugos priemones teismas taikė nepranešus atsakovei, kadangi pripažino, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdytų laikinosios apsaugos priemonės taikymą arba padarytų jos taikymą neįmanomą (CPK 148 str. 1 d.).

Atskirajame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti; panaikinti Kauno apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvo priimtas R. J. T. ir D. T. 2016 m. rugsėjo 30 d. ieškinys, ir šį klausimą perduoti Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsižvelgiant į tai, jog Kauno miesto skyrius atsisakė tenkinti ieškovų prašymą pakeisti 2009 m. lapkričio 12 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 19-105, toks atsisakymas turėjo būti skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui per 20 darbo dienų. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi patikrinti, ar iš tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, spręsti kitą su bylos esme nesusijusį procesinį klausimą. Kadangi ieškovai kreipėsi į Kauno apylinkės teismą nesilaikydami Žemės reformos įstatymo 18 str. 6 d. nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 str. 2 d. 3 p.), teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, tačiau to nepadarė ir priėmė nepagrįstą Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį pažeidžiant CPK 147 str. 1 d.Ieškovų reikalavimai ir su jais siejamas reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju viešojo intereso negali paneigti ar sumenkinti, nes grėsmė valstybės turtui yra svarbiau negu ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise yra valdomas Nacionalinės žemės tarnybos, sudarant sandorius dėl šio žemės sklypo nuomos vyrauja viešasis interesas, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja viešajam interesui.Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nevertino, atsakovės teisinio statuso, kaip subjekto, kurio teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek ir patikėjimo teise valdomu turtu yra griežtai reglamentuotos. Ši aplinkybė, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo ieškiniui užtikrinti, teismų vertinama kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Ieškinio pagrįstumą patvirtina tai, jog ieškovai nuomininko teises į žemės sklypą buvo įgiję dar iki atsakovei priimant ginčijamą 2016-08-25 įsakymą. Kartu su ieškiniu pateiktas atsakovės 2016-05-06 sutikimas patvirtina, kad atsakovė neprieštaravo ir sutiko, kad trečiajam asmeniui Z. I. pardavus žemės sklype esantį pastatą, kartu ieškovams būtų perleista ir žemės sklypo nuomos teisė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, nes nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartį, taptų neįmanomi tokios nuomos sutarties pakeitimai, kuriuos ieškiniu prašo atlikti ieškovai. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad ieškovai nesilaikė išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį. Atsakovė savo teiginį grindžia Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 str. 6 d. nuostatomis. Tačiau tarp ieškovų ir atsakovės kilusio ginčo sprendimui negali būti taikomos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatos, nes šis įstatymas reglamentuoja žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką (ŽRĮ 1 str.). Valstybinės žemės išnuomojimo tvarką, nustato Lietuvos Respublikos žemės įstatymas ir CK (ŽRĮ 16 str. 1 d., ŽRĮ 17 str., ŽĮ 1 str. 1 d.), o šiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad atsakovės sprendimai, susiję su valstybinės žemės nuomos teisiniais santykiais, turėtų būti skundžiami atsakovės vadovui. Sutartyje šalys taip pat nėra nusistačiusios kitokios ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl šiuo atveju ieškovai pagrįstai su ieškiniu kreipėsi tiesiogiai į bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad net ir nesilaikymas ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nėra esminis pažeidimas dėl kurio būtų galima naikinti teismo priimtą sprendimą ar nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-593/2004). Nutartimi nebuvo pažeistas viešasis interesas. Viešasis interesas nėra laikytinas kažkuo absoliučiu, viešas interesas turi būti derinamas su asmens privačiais interesais, kurie taip pat yra saugomi konstituciškai. Atsakovė neįrodė kuo šiame konkrečiame ginče pasireiškia viešasis interesas, o vien tai, kad Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ar, kad jis yra valdomas atsakovės, nelemia draudimo taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Viešasis interesas per se nėra sąlyga netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.Nesutiktina su atsakovės teiginiu, kad nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės kelia grėsmę valstybės turtui. Šiuo konkrečiu atveju žemės sklypas užima tik 0,0232 ha plotą ir didžioji dalis žemės sklypo yra užstatyta ieškovams nuosavybės teise priklausančiu pastatu. Todėl net jei ir nebūtų sudarytos sutarties dėl tokio žemės sklypo nuomos, nėra aišku kokiai kitai paskirčiai žemės sklypas galėtų būti atsakovės naudojamas, kai žemės sklype stovi kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis pastatas. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie galimai patvirtintų kokia konkreti grėsmė yra kilusi žemės sklypui. Atsakovės apžvalgoje nurodyti atvejai yra susiję su viešaisiais pirkimais, bankroto procesu, o ne su nuomos sutarties (dėl nedidelio ploto valstybinės žemės sklypu, didžiąja dalimi užstatytu kitiems asmenims priklausančiu turtu) vykdymu. Šioje konkrečioje byloje atsakovės, kaip valstybinės institucijos, teisinis statusas neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Tokios rūšies laikinųjų apsaugos priemonių taikymui atsakovės teisinis statusas (valstybinė institucija), šio ginčo nagrinėjimo kontekste, nėra veiksnys, dėl kurio būtų galima netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. atsakovės teisinis statusas, šioje byloje nagrinėjamo ginčo atžvilgiu, nesumažina ir nepanaikina grėsmės galutinio teismo sprendimo neįvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei teismo rezoliucijos, kuria buvo išspręstas ieškinio priėmimo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškinio priėmimo.

Apeliantė nurodo, kad ieškovai kreipėsi į Kauno apylinkės teismą nesilaikydami Žemės reformos įstatymo 18 str. 6 d. nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 str. 2 d. 3 p.), todėl teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais argumentais neturi pagrindo sutikti.Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 137 straipsnio 1 dalį, ieškinio priėmimo klausimas išsprendžiamas rezoliucija. Kartu šis procesas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Byloje nustatyta, kad ieškovų ieškinys atsakovei priimtas 2016-10-05 teisėjos rezoliucija. CPK 137 straipsnio 5 dalis nustato, kad atskirasis skundas gali būti duodamas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, o CPK 290 straipsnio 5 dalies nuostatos numato, jog teisėjo rezoliucija neskundžiama. Nors CPK 290 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjo rezoliucija neskundžiama, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tais atvejais, kai rezoliucija išspręstas procesinis klausimas užkertą kelią tolesnei bylos eigai, yra pripažįstama tokio procesinio veiksmo apskundimo galimybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-421/2016, ir joje nurodytą praktiką). CPK 137 straipsnis, reglamentuojantis ieškinio priėmimo tvarką, nenumato galimybės atskiruoju skundu apskųsti teismo nutartį, kuria nutarta priimti ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad teismo rezoliucija nėra skundžiama, be to šia teismo rezoliucija nėra užkertamas kelias tolesniam procesui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl ieškinio priėmimo klausimo nagrinėjamu atveju nepasisako, nes šis klausimas negali būti apeliacinio apskundimo objektu (CPK 315 str. 2 d. 3p.) .

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Nors pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė dėl ieškinio pagrįstumo, tačiau tai nereiškia, jog teismas tokios sąlygos neįvertino. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į ieškinio argumentus, prie jo pateiktus rašytinius įrodymus. Byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovų pareikštus reikalavimus ieškinys tikėtinai nepagrįstas ar kad negalėtų būti priimtas palankus ieškovams teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako, kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis skundžiama kitais pagrindais, be to, šalių pateikti paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai bus vertinami bylą nagrinėjant iš esmės. Apeliantės teigimu, teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino atsakovės teisinio statuso, kuris, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovų ieškiniui užtikrinti, teismų vertinamas kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, kadangi vien apeliantės statusas nėra veiksnys, dėl kurio būtų galima netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nors pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė dėl atsakovės teisinio statuso, tačiau taikydamas laikinąsias apsaugos priemones įvertino galimus padarinius, kad nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartį, taptų neįmanomi tokios nuomos sutarties pakeitimai, kuriuos ieškiniu prašo atlikti ieškovai. Todėl šiuo atveju atsakovės teisinis statusas nepaneigia ar nesumažina grėsmės galutinio teismo sprendimo neįvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui.Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į byloje vyraujantį viešąją interesą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties. Apeliantė nenurodė kaip gali būti pažeidžiamas viešasis interesas nagrinėjamu atveju taikius laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kokia konkreti grėsmė valstybės turtui bus padaryta skundžiama nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir E. Ž. Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirajame skunde nurodytų argumentų nepasisako, kadangi jie nepaneigia pirmos instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.