Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-896-524/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-02
Bylos Nr.: e2A-896-524/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-43-3-01165-2020-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Almantas Padvelskis, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Atsakovas: V. K., V. M.

Kategorijos

2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. e2A-896-524/2021Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01165-2020-9Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.17 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 2 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saulėti stogai“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saulėti stogai“ ieškinį atsakovams V. K. ir V. M. (V. M.) dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi UAB „Saulėti stogai“ ieškiniu atsakovams V. K. ir V. M. prašydama priteisti solidariai iš atsakovų V. K. ir V. M. 15 253,63 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodoma, kad Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-828-253/2019 iškėlė nemokumo bylą ieškovei. Ieškovės nemokumo administratore paskirta UAB „Verslo valdymo centras“ (toliau – ir administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2019 m. kovo 5 d. Administratorei vykdant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – ir JANĮ) nustatytas funkcijas, nustatyta, kad ieškovės direktoriumi laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. (įgaliojimo pabaigos data) buvo atsakovas V. K., o laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. kovo 5 d. (įgaliojimų pabaigos data) šias pareigas ėjo V. M.. Atsižvelgiant į tai, 2019 m. kovo 5 d. buvo priimtas administratorės įsakymas, kuriame detaliai nurodyti atliktini veiksmai pagal Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. nutartį bei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto reikalavimus (ieškovės dokumentų, turto perdavimo terminai, tvarka ir kt.). Šis įsakymas buvusiam ieškovės vadovui – V. K. registruota pašto siunta buvo išsiųstas jo gyvenamosios vietos adresu, tačiau laiškas grįžo neįteiktas. Taip pat apie ieškovei iškeltą bankroto bylą buvo informuotas ir paskutinis ieškovės vadovas V. M., išsiunčiant jam pranešimą Juridinių asmenų registre nurodytu adresu, tačiau pastarasis taip pat grįžo neįteiktas. Atsakovai neįvykdė minėtų pareigų – neperdavė jokių ieškovės dokumentų, nesudarė balanso nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, neperdavė jokio ieškovės turto.

3. Ieškinyje teigiama, kad ieškovės bankroto proceso pradžioje nemokumo administratorės prašymu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos informavo, jog duomenų apie bendrovei atliekamus ikiteisminius tyrimus neturi. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatas taip pat informavo, jog atsakovui nėra pradėta ikiteisminių tyrimų. Tuo tarpu 2019 m. balandžio 15 d. raštu Nr. IBPS-S-115837 administratorė buvo informuota, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos Klaipėdos miesto policijos komisariate ieškovei yra atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį. Gavusi informaciją apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir galimą dokumentų buvimą ikiteisminį tyrimą atliekančio subjekto dispozicijoje, nemokumo administratorė ikiteisminį tyrimą atliekančiam subjektui pateikė prašymą leisti susipažinti su ieškovės pirminės apskaitos dokumentais. 2020 m. birželio 4 d. atliekamą ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro leidimu, administratorė susipažino su ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentais, o būtent su buhalterinėje apskaitoje naudojamu dokumentu – didžiąja knyga – ir nustatė, jog ieškovė turėjo 15 253,63 Eur turto. Vadinasi, vadovaujantis Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. nutartimi ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, administratorei visas ieškovės turtas turėjo būti perduotas iki 2019 m. kovo 20 d. Nepaisant to, atsakovai jokio ieškovės turto neperdavė iki šios dienos. VĮ Registrų centro duomenimis, V. M. yra dar penkių bendrovių vadovas. UAB „Denveris“ nėra pateikusi savo finansinės atskaitomybės VĮ Registrų centrui nuo pat veiklos pradžios 2018 m., UAB „Goftara“ – nuo 2016 m., UAB „Govartas“ – nuo 2017 m., UAB „Green city car“ – nuo 2014 m., UAB „Saulės elektrinės LT“ – nuo 2016 m., pagal viešai prieinamus duomenis, šiose bendrovėse nedirba nė vienas darbuotojas. Taigi realiai V. M. tampa veiklos nevykdančių juridinių asmenų vadovu.

4. Ieškinyje pažymima, kad paminėtų faktinių aplinkybių visetas rodo, kad V. K. vadovavimo laikotarpiu ieškovė turėjo 15 253,63 Eur turto, kad V. M. vadovui priskirtinas pareigas, susijusias su visos įmonės valdymu, vykdė tik formaliai, tačiau įmonės turto nevaldė, jo neskirstė ir su turtu susijusių sprendimų nepriiminėjo, kad V. K., nors ir gavęs ieškovės administratorės pranešimą, jokių duomenų apie ieškovės turto perdavimą V. M. nepateikė, kad nei V. K., nei V. M. ieškovės administratorei neperdavė jokio turto ir dokumentų. Neperdavus ieškovės turto administratorei, bendrovei buvo padalyta žala, kadangi pastarosios kreditorių reikalavimai negalės būti tenkinami prarasto (neperduoto) turto verte. Byloje esant duomenims apie ieškovės turtą, tačiau nesant duomenų apie jo perdavimą vadovų pasikeitimo metu, taip pat esant neįvykdytai pareigai jį perduoti nemokumo administratorei, manytina, kad tokiu būdu žala ieškovei padaryta bendrais dviejų asmenų veiksmais. Nesant galimybės nustatyti konkretų žalos mastą dėl kiekvieno iš atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas priteistinas solidariai iš abiejų atsakovų.

Atsiliepimas

5. Atsakovas V. K. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6. Atsakovo V. K. atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad jo pareigos buvo susijusios su prekių užsakymu, paėmimu ir pristatymu į paskirties vietą, kurią jam nurodydavo V. M.. Tačiau atsakovas ieškovės vadovo pareigas ėjo neilgai (vos 2 mėnesius ir 3 savaites), kadangi jam laiku ir tinkamai nebuvo mokamas darbo užmokestis ir tokios darbo sąlygos netenkino. Nutraukiant darbo santykius, vadovavimą perdavė V. M., kuris ir iki to laiko ir taip faktiškai organizavo visą ieškovės veiklą, ir po to daugiau jokių teisinių santykių su ieškove atsakovas V. K. neturėjo. V. M. buvo tas asmuo, kuris faktiškai organizavo visą ieškovės veiklą ir ją valdė, būtent V. M. atsakovui V. K. perduodavo visą reikiamą informaciją, kur ir kokias prekes užsakyti, pinigus prekėms įsigyti, priimdavo prekes iš V. M. ir pan. Kiek atsakovui V. K. buvo žinoma, būtent V. M. žinioje buvo visas ieškovės valdymas, turtas ir dokumentai, kadangi V. M. veikė kaip ieškovės savininkas. tiek įstatymas, tiek teismų praktika pareigą bankroto administratoriui perduoti bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą numato ne visiems buvusiems įmonės vadovams, tačiau paskutiniajam. Todėl ieškovės bankroto administratorė visiškai nepagrįstai kaltina atsakovą V. K. nevykdžius įstatyme nustatytų pareigų ir bankroto administratorei neperdavus ieškovės turto. V. K., jau kuris laikas nebebūdamas ieškovės vadovu, jokių pareigų bankroto administratorei neturėjo. Su bankroto administratorės pozicija apie tai, kad atsakovas V. K. turėjo pareigą perduoti ieškovės turtą ir dokumentus būtų galima sutikti tik tuo atveju, jei net ir po darbo santykių nutraukimo atsakovas V. K. būtų likęs de facto ieškovės vadovu, de jure vadovu formaliai paskiriant V. M.. Tačiau visada, kiek atsakovas V. K. turėjo teisinių santykių su ieškove, visu jos turtu ir dokumentais disponavo atsakovas V. M., kuris faktiškai organizavo ieškovės veiklą ir veikė kaip įmonės savininkas. Todėl po 2019 m. rugsėjo 11 d., kai atsakovas V. K. perdavė vadovavimą V. M., atsakovas V. M. buvo tiek de jure, tiek de facto vadovas, kuris iki bankroto iškėlimo ir turėjo pareigą perduoti visą ieškovės turtą ir dokumentus paskirtam bankroto administratoriui. V. K. per labai trumpą vadovavimo laiką (nepilnus 3 mėnesius) visą turtą, kurį gaudavo (ar tai būtų piniginės lėšos, ar įsigytos prekės) naudojo tinkamai – už perduotus pinigus ieškovės vardu buvo įsigyjama prekių, įsigytos prekės (pavyzdžiui, statybinės medžiagos) V. M. nurodymu būdavo pristatomos į nurodytą vietą ir perduodamos šiam asmeniui ieškovės veiklos vykdymui. Atsakovas V. K. ieškovei priklausiusio turto tiek, kiek jam apie jį buvo žinoma, nepasisavino ir neiššvaistė.

7. Atsakovas V. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo V. M. ieškovei 15 253,63 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 15 253,63 Eur sumą nuo 2020 m. liepos 29 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 570 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 349,77 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas iš ieškovės priteisė atsakovui V. K. 1 885,61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

9. Teismas nurodė, kad liudytojo E. B. ir atsakovo V. K. paaiškinimai teisme, taip pat duoti kaip liudytojo parodymai ikiteisminiame tyrime leidžia daryti išvadą, kad atsakovo V. K. buvimo UAB „Saulėti stogai“ direktoriumi laikotarpiu jos vadovas de facto buvo atsakovas V. M., kuris, be kita ko, VĮ Registrų centro duomenimis, yra akcininkas arba vadovas, arba ir akcininkas, ir vadovas dar 7 juridinių asmenų, tarp jų vieno likviduojamo dėl bankroto. Be to, VĮ Registrų centro duomenimis, nustatyta, kad UAB „Saulėti stogai“ akcininkė nuo 2016 m. gruodžio 27 d. yra UAB „Quantum International“, kurios akcininkas nuo 2018 m. kovo 19 d. yra atsakovas V. M.. Aplinkybė, kad atsakovas V. K. pasirašė keletą byloje esančių įmonės vardu dokumentų (pvz., 2018 m. liepos 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį su IĮ Vinita Plius, 2018 m. liepos 23 d. sutartį Nr. 18/2913 su UAB „Kesko Senukai Lithuania“ ir kt.) nepaneigia minėto fakto, atsižvelgiant į atsakovo V. K. išsilavinimą (9 klasių), jo paaiškinimus, kaip įsivaizdavo direktoriaus pareigas ir atsakomybę bei kokiomis sąlygomis jis sutiko juo būti (pasirašyti buhalterės parengtus dokumentus, už kuriuos atsakomybė tenka įmonės savininkui), į tą aplinkybę, kuri labiau tikėtina, kad buvo nei nebuvo, jog atsakovas V. M. pasakydavo, ką ir kada turi pasirašyti atsakovas V. K.. Atsakovas V. M., būdamas paskutiniu bendrovės vadovu, turi pareigą perduoti nemokumo administratorei įmonės dokumentus ir turtą, atlikti kitus 2019 m. kovo 5 d., ieškovės nemokumo administratorės įsakymu Nr. 01 nurodytus veiksmus.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas UAB „Saulėti stogai“ 2018 m. rugpjūčio 29 d. Kasos priėmimo ir perdavimo aktas, pasirašytas V. K. ir V. M., kuriame nurodyta, kad UAB „Saulėti stogai“ kasininkas V. K. perdavė kasos likutį 4 899,22 Eur kasininkui V. M.. Taip pat pateiktas didžiosios knygos perdavimo–priėmimo aktas, pasirašytas abiejų atsakovų, iš kurio matyti, kad atsakovo V. K. perduota, o atsakovo V. M. priimta 2018 m. birželio 26 d. – 2018 m. rugpjūčio 29 d. periodo pabaigoje debeto likutis 22 421,71 Eur, kredito likutis 22 421,71 Eur. Judėjimas minėtu laikotarpiu atitinkamai fiksuotas debetas – 37 768 Eur ir kreditas – 37 768 Eur. Todėl šie dokumentai, priešingai nei tvirtina ieškovė, patvirtina, kad, keičiantis įmonės vadovams, atsakovas V. K. perdavė įmonės turtą atsakovui V. M., o šis jokių pretenzijų nereiškė. Byloje nėra duomenų, kad, nutrūkus darbo santykiams, atsakovas V. K., kaip de facto vadovas, dalyvavo įmonės veikloje. Todėl šiuo atveju atsakovo V. K. veiksmų neteisėtumas nekonstatuotinas. Nagrinėjamu atveju atsakovas V. M. ieškovės administratorei neperdavė jokių ieškovės dokumentų, jokio ieškovės turto, nesudarė balanso nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis.

11. Teismas nurodė, kad į bylą ieškovė pateikė bankrutavusios UAB „Saulėti stogai“ didžiosios knygos nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. 1 puslapį, iš kurio matyti, kad įmonė periodo pabaigoje turėjo trumpalaikio turto už 15 253,63 Eur. Būtent šią sumą kaip žalos atlyginimą ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų. Duomenų, kad UAB „Saulėti stogai“ nutarties iškelti bankroto bylą metu turėjo kitokios vertės turto ar jo neišlikę, nėra. Atsakovai neginčija šių aplinkybių, o atsakovo V. M. pozicija šioje byloje iš viso pasyvi. Kadangi paskutiniu vadovu (2018 m. rugpjūčio 28 d. – 2019 m. kovo 5 d.), o ir de facto vadovu, įmonės direktoriaus pareigas 2018 m. birželio 21 d. – 2018 m. rugpjūčio 28 d. einant V. K., buvo atsakovas V. M., todėl teismas konstatuoja, jog už įstatymuose imperatyviai nustatytų bendrovės vadovui keliamų pareigų nevykdymo kylančias pasekmes atsakingas atsakovas V. M.. Konstatuotina, kad dėl atsakovo V. M., kaip UAB „Saulėti stogai“ de facto vadovo, imperatyvių pareigų nevykdymo ieškovei buvo padaryta 15 253,63 Eur žala, pasireiškusi šios konkrečios vertės turto neperdavimu ieškovės nemokumo administratorei, kuri iš jo būtų patenkinusi kreditorių reikalavimus. Tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovo V. M. tinkamo pareigų vykdymo atveju žala nebūtų kilusi. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 straipsnio 3 dalį. Darytina išvada, jog egzistuoja visos atsakovo V. M. civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, t. y. priteistinas 15 253,63 Eur žalos atlyginimas, tačiau tik iš atsakovo V. M., o ne solidariai iš abiejų atsakovų. Iš atsakovo V. M. taip pat priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 570 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ieškovės naudai bei 343 Eur žyminio mokesčio ir 6,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. iš viso 349,77 Eur į valstybės biudžetą. Iš ieškovės priteistina 1 885,61 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui V. K..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

12. Ieškovė bankrutavusi UAB „Saulėti stogai“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimo dalį – atmesti reikalavimus V. K. ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinį tenkinti visa apimtimi.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo faktines aplinkybes, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikoje pateiktų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių. Skundžiamame sprendime išdėstytos išvados yra prieštaringos, paremtos nepatikimais įrodymais, be to, neteisingai kvalifikuoti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Nagrinėjamoje byloje atsakovų civilinės atsakomybės klausimas buvo keliamas dėl ieškovės turto praradimo, o solidarioji pareiga atsakyti už padarytą žalą kildinama CK 6.6 straipsnio 3 dalies bei 6.279 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė byloje neįrodinėjo ir nesiekė įrodyti, kad V. K. neteisėti veiksmai susiję su nebegaliojančiame ĮBĮ ar šiuo metu galiojančiame JANĮ nustatytos pareigos perduoti nemokumo administratoriui bankrutuojančio juridinio asmens turtą neįvykdymu. Priešingai, ieškinio reikalavimai grįsti tuo, jog byloje nebuvo (ieškovės įsitikinimu, nėra ir šiuo metu) jokių duomenų apie faktiškai ieškovės turėto turto perdavimą keičiantis ieškovės vadovams, t. y. V. K. paliekant pareigas, turtas nebuvo perduotas V. M.. Nesant duomenų apie turto perdavimą, akivaizdu, kad nėra galimybės nustatyti, kurio asmens vadovavimo laikotarpiu – V. K. ar V. M. – buvo prarastas konkretus ieškovės turtas, todėl jos suformuluotas reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš atsakovų atitinka CK nustatytas taisykles. Tai rodo, kad sprendžiant šalių ginčą pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualiomis ir netaikytinomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, o tokiu atveju teisingai išnagrinėti bylos nėra galimybės.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, jog V. K. ir liudytojo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl nepatikimi. Be to, parodymų įrodomoji galia yra silpnesnė, jie prieštarauja rašytiniams byloje esantiems įrodymams, dėl to pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. M. buvimo de facto vadovu yra padarytos pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas bei šiais klausimais suformuotą kasacinio teismo praktiką. Vertinant byloje teiktus atsakovo V. K. parodymus, matyti, kad šis asmuo nebuvo nuoseklus. V. K. teigė, kad iš apelianto direktoriaus pareigų nusprendė pasitraukti todėl, jog jam nebuvo mokamas atlyginimas. Vis dėlto į bylą tokių duomenų V. K. nepateikė ir šio fakto niekaip neįrodė. Šie parodymai neturi loginio ryšio su kitais šio asmens atliktais veiksmais – ieškovės akcininkas yra UAB „Quantum International“, kurios vadovu nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. (V. K. atleidimo iš ieškovės vadavo pareigų diena) paskirtas pats V. K.. Tai reiškia, kad tariamai V. K. negaunant atlyginimo įsidarbinus į vieną iš V. M. bendrovių, ir dėl to išeinant, tuo pačiu metu yra sutinkama įsidarbinti į kitą V. M. bendrovę. V. K. nesiėmė jokių veiksmų dėl tariamo jo paskyrimo be jo žinios ieškovės akcininko UAB „Quantum International“ vadovu. Manytina, kad kiekvienas bent minimaliai atidus ir apdairus asmuo, besirūpinantis savo teisėmis, tokioje situacijoje neabejotinai atliktų bent kažkokius veiksmus (kreiptųsi į valstybines institucijas ar pan.). Vis dėlto šiuo atveju jokių veiksmų nesiėmus, darytina išvada, jog tokios aplinkybės V. K. tenkina, o tai rodo, kad iš tiesų paskyrimas direktoriumi buvo realus ir su jo žinia. Iškilus teisiniams klausimams, V. K. konsultuojasi su profesionaliais teisininkais (advokatais), tai patvirtina jo atstovavimas nagrinėjamoje byloje. Atitinkamai tai reiškia, jog jam yra suprantama, kad situacijose, kuriose jo paties teisinių žinių nepakanka, yra būtina konsultuotis su atitinkamų sričių specialistais. Iš to darytina išvada, jog V. K. nesuprantant bendrovės vadovo teisių, pareigų ir funkcijų, taip pat sužinojus apie tariamai neteisėtą jo paskyrimą UAB „Quantum International“ vadovu, pastarasis turėjo konsultuotis su teisininkais ir išsiaiškinti visas to pasekmes ir galimus savo pažeistų teisių gynimo būdus. Šios aplinkybės parodo V. K. paaiškinimų nenuoseklumą, tai pagrįstai leidžia teigti apie tokių įrodymų (paaiškinimų) nepatikimumą.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. K. neįrodžius teiginių apie negautą darbo užmokestį, jokių savo veiksmų apie tariamą neteisėtą paskyrimą kitos įmonės vadovu ir to ginčijimą jo paaiškinimai neturi jokio loginio ryšio su jo atliktais veiksmais (neveikimu). Tokie parodymai vienareikšmiškai turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi yra nepatikimi. Pabrėžtina, kad skundžiamo sprendimo išvada dėl V. M. buvimo de facto vadovu padaryta išimtinai atsakovų duotų parodymų pagrindu, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai arba, dar daugiau, net jiems prieštarauja. Byloje parodymus davęs E. B. taip pat nebuvo nuoseklus, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šį asmenį charakterizuojančias individualias savybes. Šis asmuo atlieka laisvės atėmimo bausmę, tai patvirtina jo apklausa pataisos įstaigoje. Šis asmuo 2021 m. gegužės 21 d. vykusio teismo posėdžio metu neatsakė į ieškovės atstovo klausimus, susijusius su UAB „Lanaja“ ir už vadovavimo bendrovei laikotarpiu padarytas nusikalstamas veikas. Šis asmuo parodė, kad nors ir formaliai buvo įdarbintas ieškovės darbuotoju, tačiau į jo veiklą nesikišo ir nesidomėjo. Iš to turėtų būti daroma logiška išvada, jog ir nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių E. B. negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti. Nepaisant to, visų savo pasisakymų metu pastarasis dėstė, kad V. M. buvo de facto vadovas. Šie parodymai neturi tarpusavio loginio ryšio, kadangi nesidomint bendrovės veikla ir joje nedalyvaujant, neegzistuoja joks žinių šaltinis apie de facto vadovą. Šis asmuo parodė, kad ieškovei reikėjo formalaus vadovo, kuriuo V. M. negalėjo būti dėl neturėjimo leidimo gyventi Lietuvoje, dėl to nebuvo galimybės turėti elektroninio parašo ir atlikti formalių su bendrovės valdymu susijusių veiksmų Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje. Nepaisant to, savo žinias apie V. M. E. B. grindė tuo, jog jas įgijo pastarąjį vežiodamas po minėtas valstybines institucijas. Tai taip pat rodo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, nes V. M. negalėjus formaliai atlikti jokių veiksmų valstybinėse institucijose, nėra jokio logiško paaiškinimo, ką pastarasis jose galėjo veikti. Duodamas parodymus apie V. K. įdarbinimo ieškovės direktoriumi aplinkybes, E. B. nurodė, kad apie tai nieko nežino (kokie asmenys dalyvavo pasirašant dokumentus, juos registruojant Juridinių asmenų registre). Vėliau tas pačias aplinkybes patikslinus V. K. ir nurodžius, kad šiuose veiksmuose dalyvavo jis pats, V. M. ir E. B., t. y. davus priešingus paaiškinimus, E. B. pakeitė poziciją ir sutiko, kad taip būti galėjo. Tokiu būdu dar kartą pasireiškė šio asmens teiktų paaiškinimų nenuoseklumas bei prieštaringumas. Šios aplinkybės rodo, kad ir antrojo asmens, davusio parodymus byloje, kurių pagrindu padarytos išvados apie V. M. buvimą de facto vadovu, parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, be to, prieštaraujantys V. K. parodymams, dėl to yra pagrindas juos vertinti kritiškai ir kvalifikuoti nepatikimais. Vertinant tokius įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles turėtų būti itin atidžiai atsižvelgiama į tokius įrodymus teikiančius subjektus, jų individualias savybes, galimą suinteresuotumą, gautų įrodymų nuoseklumą, santykį su kitais byloje esančiais įrodymais. Esant minėtoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvados kvalifikuotinos nepagrįstomis bei neteisėtomis, padarytomis pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas.

Žemesnės instancijos teismas

16. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame sprendime išdėstytos aplinkybės, jog V. M. yra akcininkas arba vadovas, arba ir akcininkas, ir vadovas dar 7 juridinių asmenų, tarp jų vieno likviduojamo dėl bankroto, nėra niekaip susijusi su de facto vadovavimu ieškovei. Koks šių aplinkybių tarpusavio ryšys, pirmosios instancijos teismas neatskleidė. Skundžiamame sprendime taip pat neatskleista ir tai, kaip V. M. buvimas ieškovės UAB „Quantum International“ akcininku susijęs su de facto vadovavimu ieškovei. Tuo atveju, jei V. M. nebuvo tik fiktyvus šios bendrovės savininkas ir vadovas, tai tik galėtų patvirtinti, jog pastarasis galėjo turėti įprastą interesą kontroliuoti ieškovės vadovo (V. K.) veiksmus ir ieškovės veiklą. Pirmosios instancijos teismas niekaip nevertino ir nekvalifikavo aplinkybės, jog pats V. K. buvo paskirtas ir yra ieškovės akcininko vadovas. Viena vertus, V. K. buvus atšauktam iš ieškovės vadovų 2018 m. rugpjūčio 28 d., t. y. tą pačią dieną, kaip ir paskirtam ieškovės akcininko vadovu, galėjo susiklostyti aplinkybė, kad jis pats save ir atleido. Kita vertus, kaip jau minėta, visiškai jokios loginės sekos neturi V. K. veiksmai palikti ieškovės vadovo pareigas dėl darbo užmokesčio nemokėjimo, tą pačią dieną įsidarbinat į kitą V. M. priklausančią bendrovę. Šios aplinkybės rodo, jog byloje buvo vadovaujamasi nepatikimais įrodymais (liudytojo ir V. K. parodymais), todėl jų pagrindu negalėjo būti padarytos pagrįstos išvados. Priešingai nei kvalifikavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys rašytiniai įrodymai (sutartys su ieškovės tiekėjais kreditoriais) patvirtina faktą, kad V. K. de facto vykdė ieškovės vadovo funkcijas – atstovavo juridiniam asmeniui santykiuose su kitais asmenimis, t. y. pasirašinėjo sutartis, dalyvavo prekių pirkime iš tiekėjų. Pastarąją aplinkybę patvirtino tiek pats V. K., tiek liudytojas E. B.. V. K. ne tik formaliai pasirašinėjo dokumentus, tačiau ir fiziškai dalyvaudavo priimdamas prekes. Vadinasi, V. K. atliekant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme numatytas bendrovės vadovo funkcijas tiek de jure (pasirašinėjant dokumentus), tiek de facto (fiziškai dalyvaujant perkant ir perimant prekes, vėliau jaspaskirstant bei perduodant kitiems ieškovės darbuotojams), nėra jokio teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadoms apie V. M. de facto vadovavimą. Toks faktas nustatytas išimtinai vieno iš atsakovų ir liudytojų nepatikimų parodymų pagrindu. Aplinkybė, jog V. K. galbūt savaip interpretavo buvimą ieškovės vadovu, iš to kylančias teises, pareigas bei vadovo funkcijas, ir susitarimą su V. M. dėl vadovo pareigų atlikimo (subjektyvus veiksnys), niekaip nepakeičia ir negali pakeisti įstatymuose numatytų bendrovės vadovo teisių, pareigų, funkcijų bei atsakomybės už jų pažeidimus (objektyvus veiksnys). Kitaip tariant, savo subjektyviu supratimu V. K. negali pakeisti objektyviai egzistuojančių teisės aktuose įtvirtintų taisyklių ir jų turinio.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės ir suformuluotos išvados suponuoja galimybę taikyti asmeniui atsakomybę ar jos netaikyti, be kita ko, vadovaujantis asmens direktoriaus pareigų ir atsakomybės įsivaizdavimu. Tokios išvados vienareikšmiškai yra nepagrįstos, kadangi teisės aktai nenumato galimybės diferencijuoti atsakomybės pagal subjektyvų įsivaizdavimą. Dar daugiau, teisės aktuose įtvirtintos atsakomybės nežinojimas nuo jos neatleidžia, o kiekvienas asmuo, atlikdamas veiksmus, kurių turinio ir prasmės savarankiškai negali įvertinti, privalo tai išsiaiškinti pasitelkdamas kvalifikuotus specialistus, arba tokių veiksmų apskritai neatlikti. Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu teisėtu veikimu kvalifikuota situacija, kai asmuo tampa juridinio asmens vadovu, tai supranta ir to siekia, de jure ir de facto atlieka vadovo funkcijas, jų vykdymo metu padaro nuostolius tretiesiems asmenims (įsigyja prekes ir už jas neatsiskaito), tačiau už tai neatsako dėl savo subjektyviai suvoktos vadovo atsakomybės ribų ir jos pasiskirstymo tarp bendrovės akcininko ir vadovo. Skundžiamame sprendime yra išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, jog nors V. K. pasirašė kasos priėmimo perdavimo aktą, realiai jokių pinigų V. M. jis neperdavė. Nepaisant to, toliau skundžiamame sprendime dėstoma išvada, kad šis dokumentas patvirtina turto perdavimą. Tai yra akivaizdi įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaida, kadangi konstatavus faktinį pinigų neperdavimą pagal kasos priėmimo–perdavimo aktą, lieka visiškai neaišku, kaip šis dokumentas gali patvirtinti tokio turto perdavimą. Į bylą pateiktas didžiosios knygos priėmimo–perdavimo aktas visiškai be jokio teisinio pagrindo kvalifikuotas ieškovės turto priėmimo–perdavimo aktu. Šiuo aktu iš esmės buvo perduotas tik didžiosios knygos išrašas, kadangi jame nėra visiškai jokių duomenų apie jokio turto perdavimą. Vertinant akto turinį, matyti, kad šalys jame neužfiksavo jokių sąlygų dėl kokio nors turto perdavimo, t. y. jame nėra jokių įrašų, kad yra perduodamas koks nors turtas, taip pat nenurodytas ir joks konkretus turtas, kurį būtų galima identifikuoti, nenurodyta konkretaus turto vertė, jo individualios savybės ir kitos aplinkybės, leidžiančios teigti apie šalių ketinimus kokį nors turtą perduoti. Tai rodo, kad ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų kvalifikavimo klaidą, didžiosios knygos priėmimo–perdavimo aktą prilygindamas turto priėmimo–perdavimo aktui. Kasos likučio perdavimą atsakovai tai konkrečiai užfiksavo, todėl jiems turėjus ketinimų susitarti dėl turto perdavimo, neabejotinai tai būtų užfiksuota ir turto perdavimo atveju. Skundžiamame sprendime pateiktos išvados, susijusios su V. K. ir E. B. parodymų vertinimu, rašytinių įrodymų vertinimu ir kvalifikavimu, padarytos nepagrįstai, tai lėmė, kad bylos dalis dėl ieškinio atmetimo buvo išspręsta neteisingai. Dėl šios priežasties skundžiamo sprendimo dalis dėl ieškinio V. K. atmetimo turėtų būti panaikinta.

Atsiliepimas

18. Atsakovas V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovas V. K. nesutinka su apeliaciniu skundu ir palaiko sprendimu padarytas išvadas – tiek rašytiniai įrodymai, tiek žodiniai paaiškinimai patvirtino vieną ir esminę aplinkybę – atsakovas V. K. buvo tik de jure vadovas ir realiai ieškovo turto niekada ir niekaip nevaldė ir neturėjo. Ieškovė savo ieškinį bei poziciją visame procese grindė ir abiejų atsakovų neteisėtus veiksmus įrodinėjo 15 253,63 Eur vertės turto neperdavimu bankroto administratoriui (o ne praradimu). Esant labai konkrečiai ir aiškiai suformuotam ieškinio dalykui ir pagrindui, ieškovė neturi teisės apeliaciniame procese kelti klausimų, kurie peržengia ieškinio ribas. Ieškovė elgiasi ne pagal proceso teisės normas, ieškiniu kaltindamas atsakovą V. K. buvus de facto vadovu ir neperdavus nemokumo administratoriui ieškovei dokumentų ir turto, o vėliau apeliacinėje instancijoje pakeisdamas savo poziciją ir teigdamas, kad ieškinys atsakovui V. K. turėjo būti tenkinamas, nes atsakovas galbūt iššvaistė ar prarado ieškovės turtą ir tokiu būdu padarė ieškovei žalą. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi argumentu, jog pareigą nemokumo administratoriui perduoti turtą turi paskutinis vadovas, dėl to atsakovas V. K. tokios pareigos nepažeidė, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas sprendimu situaciją išsprendė visapusiškai ir labai išsamiai, todėl net jei apeliacijoje būtų sprendžiamas klausimas dėl galimo turto praradimo ar iššvaistymo, sprendime nustatyti faktai ir padarytos išvados pagrindžia, kad atsakovas V. K. jokių neteisėtų veiksmų nepadarė ir keičiantis vadovams visas turtas buvo atsakovo V. M. žinioje ir dispozicijoje.

20. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą ir byloje buvę tiek rašytiniai įrodymai, tiek šalių bei liudytojo paaiškinimai žodžiu patvirtino esminę aplinkybę – ieškovės veikloje V. M. veikė kaip savininkas ir de facto vadovas ir atsakovas V. K. buvo tik formalus direktorius, reikalingas „uždėti parašus ant dokumentų“, tačiau realiai niekada jokių sprendimų ieškovės vardu nepriėmė, ieškovės turto neturėjo ir juo nedisponavo. Remiantis pačios ieškovės cituojama teismų praktika apie tai, kad teismas turi įvertinti įrodymų visetą, laikytina, kad teismas tinkamai įvertino įrodymų visumą ir esamoje situacijoje negalėjo daryti kitos išvados, kaip kad ieškovės de facto vadovu buvo atsakovas V. M. (tiek iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., tiek po 2018 m. rugpūčio 28 d.). Ieškovė kritikuoja liudytojo E. B. duotus parodymus, tačiau išreikšta kritika yra niekuo nepagrįsta ir tik subjektyvi nemokumo administratoriaus nuomonė. Išklausius visą teismo posėdžio garso įrašą, galima daryti išvadą, kad liudytojo parodymuose iš esmės jokių prieštaravimų nėra, ieškovė pati netinkamai interpretuoja žodinius paaiškinimus. Todėl teismas turėjo teisę remtis liudytojo E. B. paaiškinimais ir, įvertinus juos kitų įrodymų kontekste, sprendime padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

21. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovas V. K. į civilinę bylą pateikė dalį ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-10520-19 medžiagos, t. y. 2018 m. rugpjūčio 29 d. kasos priėmimo–perdavimo aktą bei priėmimo–perdavimo aktą, parengtą pagal didžiosios knygos išrašą už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. Kaip paaiškino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek civilinėje byloje teismui, šiuos dokumentus atsakovui V. K. davė pasirašyti V. M. nurodydamas, kad tokiu būdu bus sutvarkyti formalumai (baigiantis V. K. vadovavimui), tačiau realiai jokie pinigai ar kitas turtas nebuvo perduotas, kadangi nei pinigų, nei turto vadovavimo laikotarpiu atsakovas V. K. neturėjo. Teismas tinkamai įvertino aptariamus rašytinius įrodymus ir jie buvo įvertinti visų kitų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, o būtent, kad atsakovas V. K. niekada ieškovės turtu nedisponavo, todėl pasirašant aktus buvo užfiksuota reali faktinė situacija – kad pas atsakovą V. K., baigiant vadovavimą, jokio ieškovės turto nelieka. Tai, kad V. M. pasirašė minėtus aktus, kartu patvirtina, kad pats įmonės savininkas jokių pretenzijų atsakovui V. K. neturėjo ir pripažino, kad joks turtas pats V. K. nelieka. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad į bylą pateiktas didžiosios knygos priėmimo–perdavimo aktas visiškai be jokio teisinio pagrindo kvalifikuotas ieškovės turto priėmimo–perdavimo aktu. Įstatyme nėra numatytos privalomos turto priėmimo–perdavimo formos ir šalys yra laisvos ją pasirinkti savo nuožiūra. Šį kartą, keičiantis ieškovės vadovams, turto sąrašas buvo įformintas išrašu iš didžiosios knygos, tačiau akte yra aiškūs įrašai: pavadinimas „Perdavimo – priėmimo aktas“, prie parašų: „perdavė“ ir „priėmė“. Todėl dokumentas negalėjo būti įvertintas niekaip kitaip kaip tik priėmimo–perdavimo aktu, tai teismas sprendimu teisingai ir padarė.

22. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą. Teismas iš esmės visą situaciją išsprendė teisingai ir pagrįstai netaikė atsakovui V. K. civilinės atsakomybės. Visa byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad faktiniu ieškovės vadovu visada buvo V. M., o atsakovas V. K. buvo tik tas asmuo, kurį V. M., galima sakyti, tik formaliai įformino vadovu, nesiekdamas šiam asmeniui perduoti ieškovės vadovavimo. Tai, kad atsakovas V. K. sutiko būti tokiu tik formaliu, tik de jure vadovu, gali būti vertinama moralinių nuostatų kontekste, bet tai nėra neteisėtas veiksmas civiline prasme ir už jį tik 9 klasių išsilavinimą turintis asmuo negali būti baudžiamas, išreikalaujant pinigų, kurių jis niekada neturėjo ir niekada nepasisavino. Todėl teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

23. Atsakovas V. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso(toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

26. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendimas, kuriuo tenkintas iš dalies ieškovės bankrutavusios UAB „Saulėti stogai“ ieškinys atsakovams V. K. ir V. M., kuriuo buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų V. K. ir V. M. 15 253,63 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas priteisė iš atsakovo V. M. ieškovei 15 253,63 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 15 253,63 Eur sumą nuo 2020 m. liepos 29 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 570 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 349,77 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas iš ieškovės priteisė atsakovui V. K. 1 885,61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

27. Ieškovė nesutinka su ta skundžiamo sprendimo dalimi, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl V. K.. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų civilinės atsakomybės klausimas buvo keliamas dėl ieškovės turto praradimo, o solidarioji pareiga atsakyti už padarytą žalą kildinama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalies bei 6.279 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl V. K. solidarios atsakomybės dėl 15 253,63 Eur žalos atlyginimo priteisimo už bankroto administratoriui neperduotą turtą.

Faktinės bylos aplinkybės

28. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-828-253/2019 (dabartinis civilinės bylos Nr. eB2-166-253/2021) iškelta bankroto byla UAB „Saulėti stogai“, jos bankroto (dabar – nemokumo) administratore paskirta UAB „Verslo valdymo centras“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. kovo 5 d. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi bankrutuojanti UAB „Saulėti stogai“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat patvirtintas patikslintas minėtos įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, iš kurių antros eilės kreditorių – 2 674,78 Eur, o trečios eilės kreditorių – 9 537,59 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi į bankrutavusios UAB „Saulėti stogai“ kreditorių sąrašą įtraukti dar du kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai atitinkamai 2 668,01 Eur ir 4 813,99 Eur.

29. UAB „Saulėti stogai“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. (įgaliojimo pabaigos data) buvo atsakovas V. K., o laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. kovo 5 d. (įgaliojimų pabaigos data) šias pareigas ėjo atsakovas V. M..

30. Liudytojas E. B. parodė, kad 2006 m. Anglijoje jis susipažino su V. M., kuris norėjo išvykti iš Ukrainos, apsigyventi Europoje, todėl nusipirko keletą įmonių Lietuvoje ir pasiūlė jam darbą jose. Jis stengėsi padėti V. M., vertėjavo iš lietuvių į rusų kalbą. Liudytojas, kiek atsimena, tuo pačiu metu dirbo vadybininku UAB „Saulėti stogai“ ir UAB „Govartas“. UAB „Saulėti stogai“ dirbo ir daugiau darbuotojų. Darbo užmokesčio UAB „Saulėti stogai“ negavo, nes dirbo ten labai trumpai, neatsimena, kiek laiko. Jis supažindino V. K. su V. M., nes V. K. ieškojo darbo. Kiek pamena, V. K. buvo priimtas į UAB „Saulėti stogai“ direktoriaus pareigas, tačiau viską koordinavo V. M.. Iš kalbos su V. M. jam buvo žinoma, kad šis buvo vienintelis akcininkas. Su V. K., kaip bendrovės direktoriumi, jis nebendravo, jokių užduočių iš šio negavo. UAB „Saulėti stogai“ užsiėmė statybomis, o UAB „Govartas“ – prekyba darbo rūbais. Kiek jam žinoma, V. K. taip pat negavo darbo užmokesčio UAB „Saulėti stogai“. Veikla buvo vykdoma, vadinasi, lėšų įmonė turėjo. Jis vieną kartą dalyvavo perkant prekes Tauragėje kartu su V. M. ir V. K.. Be to, patvirtino, kad V. M. buvo vadinamasis aktyvus akcininkas, kai savininkas faktiškai vadovauja įmonei, koordinuodamas ir kontroliuodamas visus direktoriaus veiksmus. Jis mano, kad V. M. nebuvo įmonės direktoriumi, kadangi neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo gauti mobiliojo parašo, įmonės sąskaitos banke atidarymas būtų ilgai užtrukęs. Todėl įmonei buvo reikalingas formalus direktorius. UAB „Govartas“ visai veiklai taip pat vadovavo V. M.. V. M. turėjo gal kokias 8 įmones.

31. Iš byloje esančių 2019 m. liepos 19 d. liudytojo V. K. apklausos protokole ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-10520-19 užfiksuotų parodymų matyti, kad jis sutikęs eiti UAB „Saulėti stogai“ direktoriaus pareigas, jeigu jam nereikės tvarkyti jokių įmonės dokumentų. Jis manė, kad už įmonės veiklą bus atsakingas jos savininkas – V. M.. Taip pat iš jo parodymų matyti, kad prieigos prie įmonės banko sąskaitų jis neturėjo, jokių sprendimų jis nepriimdavo: ką ir kada reikėdavo atlikti (pvz., kokias prekes ir kokį jų kiekį iš kur turėdavo paimti), pasirašyti, jam pasakydavo V. M.. Šis jam nemokėjo algos, todėl parašė prašymą išeiti iš darbo. Jam V. M. padavė pasirašyti kasos priėmimo–perdavimo aktą ir didžiąją knygą už 2018 m. birželio 26 d. – 2018 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpį, sakydamas, kad pasirašęs nebebus skolingas įmonei, nors jis ir taip nesijautė skolingas. Nors pasirašė, kad perduoda 4 899,22 Eur kasos likutį, tačiau jokių pinigų jis neturėjo ir V. M. neperdavė.

32. Byloje pateiktas UAB „Saulėti stogai“ 2018 m. rugpjūčio 29 d. kasos priėmimo–perdavimo aktas, pasirašytas V. K. ir V. M., kuriame nurodyta, kad UAB „Saulėti stogai“ kasininkas V. K. perdavė kasos likutį 4 899,22 Eur kasininkui V. M.. Taip pat pateiktas didžiosios knygos perdavimo–priėmimo aktas, pasirašytas abiejų atsakovų, iš kurio matyti, kad atsakovo V. K. perduota, o atsakovo V. M. priimta 2018 m. birželio 26 d. – 2018 m. rugpjūčio 29 d. periodo pabaigoje debeto likutis 22 421,71 Eur, kredito likutis 22 421,71 Eur. Judėjimas minėtu laikotarpiu atitinkamai fiksuotas debetas – 37 768 Eur ir kreditas – 37 768 Eur.

Dėl V. K. solidarios atsakomybės dėl 15 253,63 Eur žalos atlyginimo priteisimo už bankroto administratoriui neperduotą turtą.

33. Byloje nustatyta, kad UAB „Saulėti stogai“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. (įgaliojimo pabaigos data) buvo atsakovas V. K., o laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. kovo 5 d. (įgaliojimų pabaigos data) šias pareigas ėjo atsakovas V. M..

34. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-828-253/2019 (dabartinis civilinės bylos Nr. eB2-166-253/2021) ieškovei iškelta bankroto byla.

35. Nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB „ Saulėti stogai“ pareiškusi ieškinį prašė 15 253,63 žalos už bankroto administratoriui neperduotą turtą atlyginimą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų. Pirmosios instancijos teismas priteisė 15 253,63 Eur žalos atlyginimą tik iš įmonės direktoriaus V. M., konstatvęs, jog jis buvo faktinis įmonės vadovas ir laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., kuriuo atsakovas V. K. buvo nurodytas kaip įmonės vadovas. Ieškovė BUAB „ Saulėti stogai “ apeliaciniame skunde prašo nustatyti, kad atsakovas V. K. yra solidariai atsakingas įmonei kartu su direktoriumi V. M., kuris vadovavo įmonei iki bankroto bylos iškėlimo, ir priteisti šią sumą iš abiejų atsakovų solidariai.

36. Viena iš imperatyvių nemokios įmonės vadovo pareigų, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 1 punktas).

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo ir valdybos narių pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-790-370/2015).

38. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-563-186/2015). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Taigi bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012, 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-686/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-481/2014).

39. Nustatyta, kad šis ieškovės reikalavimas yra kildinamas iš į didžiąją knygą įtrauktų duomenų, pagal kurį įmonės administratoriui turėjo būti perduotas 15 253,63 Eur trumpalaikis turtas (atsargos) ir grynieji pinigai. Kadangi administratoriui neperduoti medžiagų, įrankių ir įrangos likučiai, nepateikti prekių likučiai, administratorius mano, kad šis turtas nėra išlikęs ir bankrutuojančiai įmonei turi būti priteistas įmonės patirtos žalos atlyginimas pinigais balansine verte. Administratorius nurodo, jog šiuos duomenis gavo iš ikiteisminio tyrimo institucijos ir pateikė su ieškiniu priede Nr.11.

40. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bankroto administratoriaus tvirtinimas, kad visą 15 253,63 Eur trumpalaikį turtą prarado buvęs ieškovės vadovas atsakovas V. M., nepaneigtas, tačiau byloje neįrodyta, kad šį turtą prarado ir atsakovas V. K., nes byloje įrodyta, kad šį turtą V. K. perdavimo aktu perdavė V. M.. Teismo vertinimu, tik atsakovas V. M.privalėjo perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus, tačiau to nepadarė, todėl byloje įrodyti jo neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir laiko ją pagrįsta.

41. Iškėlus įmonei bankroto bylą, bankroto administratoriui įmonės turtas ir dokumentai buvusio vadovo V. M. nebuvo perduoti, o atsakovas V. K. tokios pareigos neturėjo, nes įmonės vadovo pareigas vykdė tik nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., o bankroto byla iškelta ieškovei 2019 m. vasario 22 d.

42. Pareigą rūpintis finansine atskaitomybe taip pat detalizuoja ir kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinę juridinių asmenų atskaitomybę. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti pirminės apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus.

43. Taigi vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kadangi šios pareigos kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (pvz., atvejai dėl civilinės deliktinės atsakomybės vadovui taikymo už įstatymuose nustatytų pareigų nevykdymą: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

44. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Byloje neįrodyta, kad atsakovas V. K. šios pareigos nevykdė.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, mano, kad tik atsakovas V. M., kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, iš jo ir už tinkamą bendrovės turto apskaitos vedimą, jo įtraukimą į apskaitą bei jo išsaugojimą, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog būtent atsakovas V. M. atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškusius netinkamos buhalterinės apskaitos vedimu bei įmonės turto neperdavimu bankroto administratoriui.

46. Atsakovas V. M.neginčija fakto, kad perėmęs įmonės turtą iš atsakovo V. K. nesiėmė jokių veiksmų šį turtą ir dokumentus perduoti ieškovės administratoriui, todėl teisėjų kolegija tokius atsakovo V. M. veiksmus laiko aplaidžiais ir neteisėtais CK 2.87 straipsnio 1 dalies prasme, nes jis pažeidė vadovui nustatytą rūpestingumo pareigą tinkamai organizuoti įmonės apskaitą ir išsaugoti ir perduoti įmonės turtą bankroto administratoriui.

47. Pripažinusi, kad atsakovas V. K.nebuvo faktinis vadovas jo nurodytu laikotarpiu ir nevadovavo įmonei iki bankroto bylos iškėlimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog būtent atsakovas V. M. turėjo pareigą užtikrinti sklandų įmonės turto perdavimą.

48. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013; 2017-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Tuo vadovaujantis bei remiantis byloje esančiais duomenimis pripažįstama, jog dviejų mėnesių laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., kada atsakovas V. K. buvo įregistruotas įmonės vadovu, faktiškai vadovo pareigas ėjo atsakovas V. M..

49. Byloje ieškovė nenuginčijo liudytojo E. B. parodymų, Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis nustatyta, kad UAB „Saulėti stogai“ akcininkė nuo 2016-12-27 yra UAB „Quantum International“, kurios akcininkas nuo 2018-03-19 yra atsakovas V. M.. Byloje administratorius nepateikė įrodymų, jog atsakovas V. K. jo vadovavimo laikotarpiu gavo darbo užmokestį, todėl nenuginčijo šio atsakovo paaiškinimo bei liudytojo E. B. parodymų, taip pat nepateikti įrodymai dėl V. K. prieigos suteikimo prie įmonės banko sąskaitos, atsiskaitymų su verslo partneriais vykdymu, įsakymų priėmimu ir kt. įrodymai, būdingi įprastai direktoriaus veiklai. Apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, jog atsakovas V. K. galėjo gauti darbo užmokestį iš kitų V. M. įmonių, yra paremtas tik atsakovės paaiškinimu, o šis paaiškinimas nėra pakankamas įrodymas įrodinėjamai aplinkybei nustatyti.

50. Teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti klausimą apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).

51. Tam tikro fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas ir netiesioginiais įrodymais, tačiau šie netiesioginiai įrodymai turi būti patvirtinami pirminiais faktų šaltiniais, atspindėti faktinę būklę ir su visuma kitų bylos aplinkybių leisti padaryti išvadą, jog apeliantės įrodinėjamas faktas buvo.

52. Atsakydama į apeliacinio skundo motyvus dėl liudytojo E. B. teistumo, dėl šį asmenį charakterizuojančių individualių savybių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą remiantis ne tik šio liudytojo parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais – kasos priėmimo–perdavimo ir didžiosios knygos už 2018 m. birželio 26 d. – 2018 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpį perdavimo aktu. Taip pat teisiškai reikšminga aplinkybė yra kito atsakovo teisinė padėtis įmonėje, būtent ta, kad turtas buvo perduotas gerokai anksčiau iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės akcininkės atstovui, kuris buvo atsakingas už įmonės komercinę ūkinę veiklą.

53. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį prie įrodinėjimo priemonių priskiriami ir liudytojų parodymai, kurie turi būti gauti CPK 189–196 straipsniuose numatyta tvarka, t. y. juos šaukiant atvykti į teismą paaiškinimams duoti, prieš tai liudytojams pasirašius priesaikas. Byloje nėra įrodymų, jog šis liudytojas, nors ir atlieka bausmę, būtų sulaužęs priesaiką.

54. Kasacinio teismo praktikoje 2015 m. liepos 3d nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015 išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas) . Tačiau ir anksčiau vadovavę asmenys taip pat gali būti atsakingi už dokumentų neperdavimą savarankiškais pagrindais (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ) 27 straipsnis, Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis), jei jie netinkamai organizavo įmonės apskaitą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą.

55. Šioje byloje įrodyta, kad atsakovas V. K. perdavė dokumentus ir buvusį įmonės turtą būtent atleidimo iš pareigų momentu V. M., kaip įmonės vadovui ir įmonės akcininkės atstovui. Šioje byloje ieškovė neįrodė, kad atsakovas V. K. netinkamai organizavo įmonės apskaitą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą, nes byloje dokumentais, gautais iš ikiteisminio tyrimo institucijos, įrodė, jog pasibaigus jo dviejų mėnesių darbui įmonėje dokumentus perdavė kitam atsakovui 2018 m. rugpjūčio 29 d. kasos priėmimo– perdavimo aktu ir didžiosios knygos priėmimo–perdavimo aktu. Remiantis šiais dokumentais byloje įrodyta, kad atsakovas V. K. išsaugojo apskaitos dokumentus bei apskaitos registrus.

56. UAB „Saulėti stogai“ 2018-08-29 Kasos priėmimo perdavimo aktas, pasirašytas V. K. ir V. M., kuriame nurodyta, kad UAB „Saulėti stogai“ kasininkas V. K. perdavė kasos likutį 4 899,22 Eur kasininkui V. M.. Tai, kad atsakovas V. K. savo paaiškinime nurodė, jog šių pinigų realiai nebuvo, neįrodo , jog jis padarė įmonei žalą, nes įmonės akcininkės atstovas su šia aplinkybe sutiko, nurodydamas, jog grynuosius pinigus priima, todėl verslo sprendimų priėmimo prasme realai nesančių pinigų perdavimo momentu neįrodyta, kad žala įmonei V. K. vadovavimo metu buvo padaryta. Byloje įrodyta, kad atsakovas V. K. kasos dokumentus ir pinigus perdavė ieškovės akcininkės atstovui V. M., kuris jokių pretenzijų nereiškė ir pasirašė, kad šiuos pinigus priėmė, todėl kitaip vertinti šios aplinkybės byloje nėra pagrindo.

57. Atsakovo V. K. darbo įmonėje metu grynųjų pinigų buvimas įmonėje buvo fiksuojamas buhalterinėje apskaitoje, byloje įrodyta, kad šie pinigai buvo perduoti kitam atsakovui, todėl konstatuoti, jog atsakovas V. K. padarė įmonei žalą dėl įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratorei nėra teisinio pagrindo.

58. Civilinėje byloje faktas, kad bendrovei padaryta žala dėl turto (šios bylos atveju – pinigų), kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo, turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Tačiau šioje byloje rašytiniu įrodymu įrodyta, kad šis turtas buvo perduotas atsakovui V. M., todėl atsakovų solidari atsakomybė nenustatyta. Įmonės turtas yra įtraukiamas į apskaitą pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Todėl byloje įvertintina tai, kad po šių pinigų perdavimo bankroto byla ieškovei nebuvo keliama, ji buvo iškelta tik 2019 m. vasario 22 d., todėl perėmęs turtą, nurodytus grynuosius pinigus, V. M. buvo atsakingas už šių lėšų perdavimą ar jų pateisinamą panaudojimą įmonės reikmėms.

59. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojama CK 6.279 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Tam, jog būtų galima taikyti šią normą, būtina nustatyti, kad buvo bendri visų atsakovų veiksmai, nes kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bendru žalos padarymu laikomi tokie atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2010; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2010). Byloje įrodžius, jog atsakovas V. K. perdavė kasos dokumentus ir pinigus ieškovės akcininkės atstovui V. M., nėra pagrindo konstatuoti, kad žalą atsakovai ieškovei padarė bendrai.

60. Į bylą ieškovė pateikė BUAB „Saulėti stogai“ didžiosios knygos nuo 2018-06-21 iki 2018-09-30 1 puslapį, iš kurio matyti, kad įmonė periodo pabaigoje turėjo trumpalaikio turto už 15 253,63 Eur, tačiau atsakovas V. K. vadovo pareigose buvo įregistruotas iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir byloje nėra įrodymų, kad po šio laikotarpio dirbo pas ieškovę kitose pareigose ar kartu su V. M., todėl jis ir negalėtų būti atsakingas už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti faktinį priežastinį ryšį tik tarp atsakovo V. M.neteisėtų veiksmų ir nustatytos žalos. Nagrinėjamu atveju atsakovui V. M. įmonės turto neperdavus bankroto administratoriui, pablogėja įmonės turtinė padėtis ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais, todėl tik tarp šio atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

62. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas V. K.neveikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, neatliko savo pareigų, elgėsi nesąžiningai jo vadovavimo įmonei laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir turi pareigą perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą bei dokumentus.

Apeliacinės instancijos teismo išvada

63. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis).

65. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo spręstinas klausimas dėl apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovas V. K., teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė įrodymus, jog už advokato pagalbą sumokėjo 964,98 Eur, ši suma neviršija paminėtų rekomendacijų, todėl priteistina iš ieškovės.

66. Iš bankrutuojančios įmonės priteistinos bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį. Toks aiškinimas taikytinas ir tais atvejais, kai ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu reiškia bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014; 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-916/2019). Atsakovo prašymas tenkinamas, priteisiant bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo administravimui skirtų lėšų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš bankrutuojančios UAB ,,Saulėti stogai“ administravimui skirtų lėšų 964,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, V. K..

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Irma ČuchrajErika MisiūnienėAlmantas Padvelskis