Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-95-557/2019

Teisėjas G. Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42249-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.6.1.; 1.1.4.4.; 1.2.14.3.1.; 1.1.8.1.1.

2019 m. kovo 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. A. ir O. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018-12-19 nuosprendžio, kuriuo:

N. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir N. A. paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2018-09-03.

O. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir O. K. paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2018-09-04.

Nuosprendžiu priteista solidariai iš nuteistųjų N. A. ir O. K. nukentėjusiajam E. B. 581 euras turtinės ir 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. N. A. ir O. K. nuteisti už tai, kad jie 2018-09-01, apie 01.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdoje, veikdami bendrininkų grupe, iš nugaros pusės priėję prie E. B., pradėjo jį smaugti, pargriovę ant žemės, spyrė jam į galvą, po to kumščiais ne mažiau kaip 16 smūgių sudavė E. B. į įvairias kūno vietas, 4 kartus sulenktos kojos keliu sudavė į kaktą ir nuo pečių nuplėšė bei pagrobė E. B. priklausančią 20 Eur vertės kuprinę, kurioje buvo 72 Eur vertės 2 blokai cigarečių „Winston Silver Lita“, 105 Eur vertės 3 blokai cigarečių „LM“, 36 Eur vertės vienas blokas cigarečių „LM Solver Blue“, 20 Eur vertės mobiliojo ryšio telefono įkroviklis, 8 Eur vertės įkrovimo laidas, 20 Eur vertės belaidės ausinės, bei nuo pečių nuplėšė ir pagrobė 10 Eur vertės rankinę, kurioje buvo 10 Eur vertės piniginė su 200 Eur ir 350 Eur vertės mobiliojo ryšio telefonas „Samsung A520 A5“ su jame buvusia 1 Eur vertės SIM kortele. Tokiu būdu N. A. ir O. K., veikdami bendrininkų grupe, pavartodami fizinį smurtą prieš E. B., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė 852 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo O. K. apeliacinio skundo

8. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

9. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą O. K. skyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas O. K. už padarytą tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, artimą šių straipsnių sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis tyčinis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą O. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto neišnykus ankstesniems teistumams už nusikaltimus nuosavybei, tai rodo, kad iš ankstesnių teistumų jis išvadų nepadarė, tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį O. K. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytą tyčinį nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį, bet artimą jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijos vidurkiui.

9.1. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam O. K. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų O. K. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam.

10. Pažymėtina, kad nuteistojo O. K. padaryta veika yra tyčinė ir savanaudiška. Inkriminuotą nusikaltimą jis padarė būdamas ne kartą teistas, iš jų ir analogiško pobūdžio, tik skirtingos apimties nusikaltimus nuosavybei, be to, praeityje jis ne kartą baustas administracine tvarka už smulkias vagystes ir kitokio pobūdžio administracinius nusižengimus, paskirtų baudų nemoka (t. 2, b. l. 35–38), niekur nedirbo. O. K. tyčinį savanaudišką nusikaltimą, už kurį nuteistas šioje byloje, padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus, taigi yra recidyvistas, o tai sunkina jo atsakomybę. Tačiau apylinkės teismas šios BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veiką padarė recidyvistas – nepripažino O. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o apygardos teismas, nesant prokuroro apeliacinio skundo, negali bloginti nuteistojo teisinės padėties. Todėl sprendimas dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pripažinimo nepriimamas, tačiau šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas vertina kartu su kitomis bausmės individualizavimui svarbiomis aplinkybėmis. Anksčiau O. K. paskirtos bausmės, net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas – nebuvo pakankamos sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, anksčiau O. K. daug kartų buvo teistas tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse už nusikaltimus nuosavybei (Lietuvoje teistas net 15 kartų, užsienyje 4 kartus) (t. 2, b. l. 20–33). Šie duomenys rodo, kad apelianto O. K. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad O. K. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios.

11. BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas ir asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad O. K. nusikalto, būdamas anksčiau ne kartą teistas, esant neišnykusiam teistumui. Nuteistojo O. K. nusikalstamas elgesys rodo jo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią, pragyvenimui užsidirbti legaliu būdu. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad jis kritiškai nevertina netinkamo savo elgesio, jo pavojingumo ir pažeidžiamų vertybių svarbos, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam ne kartą teistam asmeniui švelnesnės bausmės paskyrimas neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų.

12. Nuteistojo teiginys, jog jis bando stoti į doros kelią, yra deklaratyvus, nes akivaizdu, kad šis nusikaltimas buvo jo pasirinkto gyvenimo ir elgesio būdo pasekmė, tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, nepaisydamas ankstesnių teistumų, jis daro ir toliau. Nors nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad jis savo kaltę visiškai pripažino ir labai gailisi, ir ši aplinkybė, jo nuomone, turėtų lemti švelnesnės bausmės skyrimą, tačiau į šią aplinkybę apylinkės teismas jau atsižvelgė, ji sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą ir už padarytą nusikaltimą skirtinos laisvės atėmimo bausmės, mažesnės nei sankcijos vidurkis, skyrimą. Teismas taip pat atsižvelgė ir į O. K. apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, jog jis nors ir pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau tai nesukėlė pastarajam sunkių ir ilgalaikių pasekmių, taip pat į tai, kad O. K. sutiko su civilinio ieškinio suma ir kad byloje nėra duomenų apie prieš jį pradėtus ikiteisminius tyrimus, – tai taip pat neabejotinai lėmė, jog nebe pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus teisiamam asmeniui buvo skirta pakankamai švelni laisvės atėmimo bausmė. Visos šios O. K. skunde nurodytos aplinkybės teismui buvo žinomos, skundžiamame nuosprendyje aptartos ir nustačius ne tik jo atsakomybę lengvinančią, bet ir sunkinančią aplinkybes, buvo neabejotinai įvertintos, skiriant mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę, nors, kaip minėta, O. K. atsakomybę sunkina ir tai, kad nusikalto būdamas recidyvistu.

13. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam O. K. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, ji atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Pažymėtina ir tai, jog O. K. pripažįstant savo nusikalstamą veiką, teismas, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, skiriamą bausmę dar sumažino vienu trečdaliu ir nustatė ir taip pakankamai švelnią galutinę laisvės atėmimo bausmę. Keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo O. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo S O. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Dėl nuteistojo N. A. apeliacinio skundo

14. Apeliantas N. A. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, atsižvelgiant į tai, kad jis savo kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nesutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad jo atsakomybę sunkinančia atsakomybę aplinkybe laikytina tai, jog nusikaltimą jis padarė, veikdamas bendrininkų grupe su O. K.. Nurodo, kad tiek iš jo, tiek iš nuteistojo O. K. parodymų matyti, jog apiplėšti nukentėjusįjį jie neplanavo, į O. K. ir nukentėjusiojo muštynes jis įsivėlė norėdamas juos išskirti, tada pats turėjo gintis nuo nukentėjusiojo, tačiau jokių daiktų iš jo neėmė ir į juos nepretendavo bei jokios naudos iš nukentėjusiojo prarastų daiktų neturėjo.

15. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, o pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant išsamų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

16. Išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, Klaipėdos apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog abu kaltinamieji veikė bendrininkų grupe, nes kartu atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, pritarė vienas kito atliekamiems neteisėtiems veiksmams, taigi veikė kaip bendravykdžiai. Kaip nurodė ne tik nukentėjusysis, bet ir kaltinamieji N. A. ir O. K., kilus muštynėms tarp O. K. ir nukentėjusiojo E. B., netrukus į jas įsivėlė ir N. A. ir nors jis teigia, kad taip pasielgė, norėdamas išskirti besimušančius O. K. ir E. B., o ne siekdamas apiplėšti nukentėjusįjį (N. A. apeliaciniame skunde pažymi, kad jokių daiktų iš nukentėjusiojo jis nepagrobė ir tokio tikslo neturėjo), tačiau tiek apklausiamas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, tiek savo apeliaciniame skunde N. A. savo kaltės dėl nukentėjusiojo apiplėšimo neneigia, nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturinės žalos priteisimo pripažino ir padarytos žalos dydžio neginčija. Todėl N. A. apeliaciniame skunde išreiškiamas nesutikimas su teismo nustatyta jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe, jog inkriminuotą nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, tėra apelianto deklaratyvus siekis dėl jam paskirtos bausmės sušvelninimo, būtent to apeliaciniu skundu ir prašo N. A., pažymėdamas, kad savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

17. N. A. kaltę dėl nukentėjusiojo apiplėšimo, veikiant bendrininkų grupe su nuteistuoju O. K., kaip minėta, patvirtina ne tik nukentėjusiojo E. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą paskelbė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 291 straipsnyje nustatyta tvarka, bet ir paties N. A. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu duoti parodymai, kai jis, visiškai pripažindamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, nurodė: „<...> supratau, kad mes įvykdėm plėšimą <...>“, tai pat ir nuteistojo O. K. parodymai. Įtariamojo 2018-09-13 apklausos metu O. K. nurodė; „Kol N. laikė vaikiną, aš vaikinui nuo pečių nukabinau rankinę ilga rankena, kuri mano sulaikymo metu pas mane buvo rasta. Vaikinas norėjo iš N. išsivaduoti, draskėsi, tačiau aš greitai pačiupau dar nuo žemės vaikino kuprinę, kurioje matėsi sudėti cigarečių blokai, kaip ir turėjau „grobį“, tai yra kuprinę ir rankinę, sušukau N. „bėgam“. N. jį paleido, jis bandė mus vytis, tačiau bėgdamas paskui parkrito, o mes pabėgome. Supratome, kad padarėme nusikaltimą, kad mus gali tuoj ieškoti policija, todėl netoli Žvejų kultūros su N. išsiskyrėme. Aš nubėgau link (duomenys neskelbtini), o N. link (duomenys neskelbtini) gatvės, kaip supratau į namus. Pagrobti visi daiktai, tai yra vaikino kuprinė su joje buvusiais daiktais ir rankinė liko pas mane. Aš nubėgau į (duomenys neskelbtini) gatvę, pas pažįstamą K. <...> paprašiau pernakvoti. Tada aptikau, kad muštynių metu man iš kelnių kišenės yra iškritęs mobilaus ryšio telefonas „ZTE“. <...> Ryte atsikėlęs, apie 10.00 val. iš K. namų išėjau. Per tą laiką su N. nebendravau, nes nebeturėjau telefono, į namus pas jį nėjau, nes supratau, kad pagal nusikaltimo padarymo vietoje rastą telefoną pareigūnai gali nustatyti, kas apiplėšė vaikiną <...> Iš K. ryte nuėjau į „Eglės“ turgų, ten nepažįstamam, atsitiktinai sutiktam vyrui pardaviau visus pagrobtus daiktus <...> Su N. susitikau tik rugsėjo 2 ar 3 dieną, <...> N. manęs paklausė „kas gero kuprinėje“, jam pasakiau, jog buvo cigaretės, tačiau jų jau nebėr. Pinigų, kuriuos gavau pardavęs daiktus nebeturėjau, buvau išleidęs, todėl N. nedaviau. Kiek prisimenu, N. vyrą apiplėšimo metu atitempė nuo manęs sugriebęs jam už kaklo ir laikė jį tol kol aš paėmiau daiktus.“ (t. 2, b. l. 79–80). Apklausiamas teisme O. K. nurodė iš esmės analogiškas padaryto nusikaltimo, veikiant kartu su N. A., aplinkybes. Kaip jau minėta, N. A. teisiamajame posėdyje taip pat pripažino supratęs įvykdęs plėšimą ir nors jis teigia, kad jokių daiktų iš nukentėjusiojo nepagrobė, jo apiplėšti ir neketino, su pastaruoju susimušė tik norėdamas išskirti besimušančius O. K. ir nukentėjusįjį E. B., tačiau, kaip matyti iš N. A. parodymų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, jis, priešingai nei teigia apeliaciniame skunde, nurodė: „<...> mačiau pabirusias cigaretes ir kažkokius daiktus. Susitikus po 2 dienų su O. K., mes daug nekalbėjome, supratau, kad įvykdėm plėšimą <...>. Nukentėjusiojo civilinį ieškinį pripažįstu.“ (t. 2, b. l. 157), be to, pripažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį, 2018-11-21 teisiamojo posėdžio metu nurodydamas, jog: „<...> gali būti, kad sudaviau ne vieną ir ne du smūgius, taip pat voliojausi su nukentėjusiuoju ant žemės, ir pats susižeidžiau, sutinku su specialisto išvadomis dėl smūgių.“ (t. 2, b. l. 157), taip patvirtindamas jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje (nukentėjusiojo apiplėšimo), veikiant kartu su O. K., faktą. 2018-09-13 įariamojo apklausos metu N. A., be kita ko, nurodė: „<...> kai po šio įvykio bėgome link Žvejų kultūros rūmų mačiau, kad O. rankoje laikė daiktą, panašų į kuprinę, kurią įvykio metu mačiau pas vyrą <...> (t. 1, b. l. 196). Aptartos aplinkybės rodo, kad N. A. ir O. K. veikė bendrai, turėdami vieningą tyčią – pavartojant fizinį smurtą apiplėšti nukentėjusįjį E. B..

18. Nuteistojo N. A. apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad jokių daiktų iš nukentėjusiojo jis neėmė, nieko apie juos žinoti nenorėjo ir jokios naudos iš nukentėjusiojo prarastų daiktų neturėjo, priešingai apelianto tvirtinimui, nesudaro pagrindo pašalinti iš nuosprendžio nustatytą N. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad inkriminuotą nusikaltimą, dėl kurio, kaip minėta, jis savo kaltės neginčija, padarė veikdamas bendrininkų grupe.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal apylinkės teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes (jų apeliantai neginčija), tiek N. A., tiek O. K. buvo aktyvūs nusikaltimo bendravykdžiai ir nors jų, kaip nusikaltimo bendrininkų veiksmai ir buvo skirtingos apimties (N. A., kaip pažymima jo apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo daiktų pats betarpiškai nepagrobė ir iš pagrobtų daiktų asmeninės naudos neturėjo), tačiau tai nepaneigia bendrininkavimo su O. K., apiplėšiant nukentėjusįjį E. B., fakto.

20. Konstatuotina, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistojo N. A. veiksmai atitinka įstatyme bei teismų praktikoje apibrėžiamus bendrininkavimo požymius ir jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Vien tai, kad nuteistasis N. A. nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti, neigdamas bendrininkavimo požymį (jį paneigia anksčiau aptarti duomenys), kartu pripažindamas jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo faktą, ne tik bylos nagrinėjimo apylinkė teisme metu, bet ir savo apeliaciniame skunde nurodydamas, kad dėl padaryto nusikaltimo savo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, sutinka su nukentėjusiojo pareikštu civiliniu ieškiniu dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, nesudaro pagrindo bausmės švelninimui.

21. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas N. A. už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis nusikaltimas), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytas N. A. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nedirba ir neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, naują apysunkį nusikaltimą padarė būdamas anksčiau ne kartą teistas, turėdamas neišnykusį teistumą už nusikaltimus nuosavybei, taip pat atsižvelgė į tai, kad nors prieš nukentėjusįjį pavartotas smurtas ir buvo pakankamai intensyvus, tačiau nesukėlė jam sunkių ir ilgalaikių pasekmių, N. A. savo kaltės neginčijo ir nuoširdžia gailisi nusikaltęs. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam N. A. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų N. A. bausmei individualizuoti, vertinimo ir konstatuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamam N. A. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė už padarytą tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą, pavartojant fizinį smurtą, negali būti laikoma aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo ją švelninti.

22. Pažymėtina, jog N. A., kaip ir O. K., tyčinį savanaudišką nusikaltimą, už kurį nuteistas šioje byloje, padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus, taigi yra recidyvistas, o tai sunkina jo atsakomybę. Nors apylinkės teismas šios BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veiką padarė recidyvistas – nepripažino N. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o apygardos teismas, nesant prokuroro apeliacinio skundo, negali bloginti nuteistojo teisinės padėties, todėl sprendimas dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pripažinimo nepriimamas, tačiau šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas vertina kartu su kitomis bausmės N. A. individualizavimui svarbiomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog N. A. nusikalto, nepraėjus nei dviem savaitėm po ankstesnės ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės atlikimo, kas taip pat vaizdžiai patvirtina jo antivisuomenines nuostatas ir piktybinį polinkį daryti nusikaltimus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų N. A. ir O. K. apeliacinius skundus atmesti.