- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-23
- Bylos Nr.
- e2-987-451/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04235-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Jakštienė
- Ieškovas
- J.
- Atsakovas
- E. G.
- Advokatai
- Mindaugas Šeškauskis, Kristina Varanavičienė
nedalyvaujant ieškovui J. – P. V.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. – P. V. ieškinį atsakovei E. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J.– P. V. pareiškė teisme ieškinį (b.l.3-8), kuriuo prašo priteisti iš atsakovės E. G. 29 700 EUR skolą, 2 778,78 EUR palūkanas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad 2012 m. rugsėjo mėn. J. - P. V. susipažino su E. G. ir laikui einant, užmezgė draugiškus santykius. Apie 2013 m. birželio mėn., atsakovė kreipėsi į J.-P. V., prašydama paskolinti jai apie 30 000 EUR sumą nurodydama, kad šie pinigai jai reikalingi sumokėti už vyro paliktą įkeistą namą. Atsakovė žadėjo visą sumą grąžinti iki 2014 m. kovo mėn., t.y. tada, kai šį namą turėjo parduoti. J. -P. V., atsižvelgdamas į tarpusavio draugiškus santykius ir tarpusavio pasitikėjimą, 2013 m. birželio 6 d., 2013 birželio 11 d. bei 2013 m. birželio 19 d., dalimis po 9 990 eurų viso pervedė 29 970 eurų sumą, skirtą sumokėjimui už įkeistą namą. Šį faktą įrodo banko pavedimai, kurių mokėjimo paskirtyje nurodomas pinigų pervedimo tikslas „house" (vert. iš anglų k. -"namui") (priedai Nr. 1, 2). Suėjus sutartam pinigų grąžinimo terminui (2014 m. kovo mėn.), atsakovė jų ieškovui negrąžino, su J.-P. V. nutraukė bet kokį bendravimą, neatsakė nei į skambučius, nei į elektroniniais pranešimais siųstus raginimus grąžinti paskolintus pinigus.
Atsiliepimas
Atsakovė E. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį (b. l. 36-38), kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. 2012 m. rugsėjo mėnesį susipažinus su ieškovu, jis atsakovei pasiūlė susitikinėti ir mokėti pilną išlaikymą už susitikimus ir laiko su juo praleidimą. Draugystė buvo paremta pinigais ir už kiekvieną susitikimą, bei kartu praleistą valandą jis mokėjo atsakovei pinigus. Ieškovas mokėdavo pinigus už tai, kad jie kartu leisdavo laiką, atsakovė su juo atostogavo, jį visur lydėjo, bei tenkino jo užgaidas. Ieškovas atsakovei siuntė ne tik nurodytas ieškinyje sumas, bet ir darydavo kitas pinigines perlaidas į jos sąskaitas, kurių sumos buvo taip pat nemenkos, duodavo grynųjų pinigų, kartu su juo apsipirkinėdavo prabangiose parduotuvėse, dovanodavo dovanas, nes toks buvo susitarimas r pasiūlymas iš ieškovo pusės. Jokių pinigų iš ieškovo atsakovė niekada nesiskolino, ir neprašė paskolinti, juo labiau vyro namui ir jokio susitarimo grąžinti pinigus tarp atsakovės ir ieškovo nebuvo, nes tai buvo mano sąžiningai įgyti pinigai - už kartu praleistą laiką. Atsakovės bankiniuose išrašuose yra nurodyta, jog mokėjimo paskirtis yra „sąskaitos papildymas". Ieškovo reikalavimas grąžinti pinigus prasidėjo nuo tada, kai atsakovė su ieškovu nutraukė santykius. Paskolos sutarties nei rašytine, nei žodine forma niekada nesudarė. Ieškovas siųsdavo atsakovei pinigus už kartu praleistą laiką, pats savo noru.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog J. -P. V. iš savo sąskaitos Nr. 8436100711 į atsakovės E. G. sąskaitą 2013 m. birželio 6 d. pervedė 9 990,00 Eur, 2013 m. birželio 11 d. pervedė 9 990,00 Eur , 2013 m. birželio 19 d. pervedė 9 990,00 Eur (el.b. l. 7-9). 2015-12-28 Kauno apylinkės teismas atmetė ieškovo skundą dėl Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 str.2 d., t.y. dėl sukčiavimo E. G. veiksmuose (el.b. l. 10-13, 29-36, 42-44). 2014-04-02 ieškovo atstovas paruošė pretenziją atsakovei, kurią išsiuntė jai elektroniniu laišku (el.b. l. 14-15, 28).
Byloje tarp šalių kilo ginčas, ar tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Tarp šalių nekilo ginčas, dėl fakto, kad ieškovas pervedė 29 700,00 Eur į atsakovės sąskaitą banke, todėl šį faktą teismas pripažįsta nustatytu. Tačiau tarp šalių kilo ginčas, ar ieškovo banko pavedimu pervesti pinigai atsakovei buvo paskolos sutarties dalykas (kaip nurodo ieškovas), ar jie buvo padovanoti atsakovei mainais į jos suteiktą dėmesį jam kaip parama jai ir jos mažamečiam vaikui (kaip nurodo atsakovė).
Dėl fakto, ar tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, nustatymo
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau tekste CK) 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Taigi, tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai.
LR CK 6.871 str. 1 d. (redakcija, galiojusi iki 2015-01-01, t.y. galiojusi ieškovo pavedimų, darytų atsakovei, metu) nustatė, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Kadangi ieškovas teigia, jog paskolino atsakovei 29700 Eur (102548,16 Lt), tai ši sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma.
LR CK 6.871 str. 3 d. nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (su tam tikromis išimtimis neleidžiamas rėmimasis liudytojų parodymais) (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma).
Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430, ir joje nurodyta praktika). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430, ir joje nurodyta praktika).
Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015). Įrodinėjimo pareiga pagal CPK 12, 178, 179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia, t. y. aplinkybių dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsnis).
Byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo fakto. Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl paskolos grąžinimo, savo reikalavimą grindžia trejais tarptautiniais mokėjimo pavedimais, kuriais jis atsakovei pervedė 29700 Eur, t. y. jis teigia, kad egzistuoja faktas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui ir nurodo, kad tarp šalių buvo sudaryta tikslinė paskolos sutartis, kurios tikslas – išpirkti, neva, įkeistą namą. Atsakovė su tuo nesutinka, nurodydama, kad ieškovo pervesti jai pinigai buvo ne paskolos sutarties dalykas, o parama, dovana jai.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011, ir joje nurodyta praktika). Taigi, tarptautinis mokėjimo pavedimas, kuriame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą, leistų pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Šiuo atveju ieškovas, tarptautiniais mokėjimo pavedimais pervesdamas atsakovei lėšas, dviejuose iš jų (o būtent: 2013-06-06 bei 2013-06-11 9 pavedimuose) nurodė paskirtį „House“ ir „House 2“. 2013-06-11 ieškovo darytame 9 990,00 Eur pavedime ieškovas pavedimo paskirties nenurodė.
Teismo vertinimu, tarptautinio mokėjimo pavedimas neatitinka paskolos sutarties reikalavimų. Neįvardijus lėšų pervedimo paskirties nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Kitą vertus, net ir nurodžius pavedimo paskirtį „House“ ir „House 2“, vien ši aplinkybė taip pat neįrodo paskolos sutarties sudarymo fakto, ar tokios sutarties sąlygų ir nepatvirtina, kad šie pinigai buvo paskolos sutarties dalykas, o ne kitokios rūšies prievolės dalykas. Jei priskirti tarptautinio mokėjimo pavedimą prie kitokių skolos dokumentų LR CK 6.871 str. 3 d. prasme, tai ir jame turėtų atsispindėti prievolė grąžinti gautą paskolą. Nors atsakovė neigė, jog pervesti pinigai buvo skirti vyro namo skolai padengti (ar kad ji prašė pinigų šiam tikslui), tačiau net jei ieškovo pervestos piniginės lėšos ir buvo skirtos sumokėti už atsakovės vyro paliktą įkeistą namą, kaip nurodo ieškovas, tai vien nurodytos pavedimo paskirtys „House“ ir „House 2“ neįrodo, kad šie pinigai buvo suteikti kaip paskola. Įvertinant tai, kad šalis siejo artimi draugiški santykiai (šią aplinkybę nurodė abi šalys tiek šios bylos nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamosios bylos Nr. 20-9-00880-14 (atskiras priedas prie civilinės bylos) lapas Nr. 15 (2014-06-05 ieškovo pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo), lapas Nr. 99-100 (atsakovės liudytojo apklausos protokolas), tarptautiniu mokėjimo pavedimu pervestos lėšos gali būti kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios atsiskaitymo, dovanojimo, paramos, ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus teisinius santykius.
Ieškovas nepateikė kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta paskolos gavėjo valia, patvirtinama prievolė kreditoriui ir paliudijama apie paskolos davėjo suderintą valią, t. y. nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo pavedimu buvo perduotas būtent paskolos dalykas. Fakto dėl paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui (atsakovei) egzistavimo nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai, pvz. šiam faktui patvirtinti ieškovas nekvietė liudytojų, nepateikė susirašinėjimo laiškų, žinučių apie suteiktą paskolą su atsakove. Dėl to nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas ir išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus.
Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad abejonių dėl paskolos sutarties sudarymo fakto kelia ir paties ieškovo ikiteisminio tyrimo metu nurodytos pinigų perdavimo atsakovei aplinkybės. Skunde dėl 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00880-14 ir 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimo atmesti nukentėjusiojo skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovas nurodė, jog „E. G., pasinaudodama artimais ryšiais su J. P. V., meluodama, kad turi padengti beveik 30 000 Eur skolą už vyro paliktą namą bei teigdama, jog priešingu atveju jai teks vėl užsiimti eskortu bei prostitucija, nes kitaip negalės išlaikyti savo mažamečio vaiko, reikalavo iš J. P. V. finansinės paramos, leisdama suprasti, kad jos negavusi nutrauks bet kokius artimus ryšius su ieškovu“ (baudžiamosios bylos Nr. 20-9-00880-14 lapas Nr. 93). Šiuo ieškovo skunde nurodytu teiginiu iš esmės yra pripažįstama, kad atsakovė reikalavo iš ieškovo finansinės paramos, o ne paskolos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pats ieškovas nebuvo nuoseklus savo parodymuose ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė kiek kitokias tarimosi dėl pinigų pervedimo atsakovei sąlygas nei nurodė ieškinyje. Tuo tarpu atsakovė savo parodymuose buvo nuosekli ir apklausose, rengtose ikiteisminio tyrimo metu, bei paaiškinimuose, teiktuose šioje civilinėje byloje (tiek atsiliepime į ieškinį, tiek paaiškinimuose, teiktuose teismo posėdžio metu) vienodai ir išsamiai aiškino pinigų pervedimo aplinkybes, nurodydama, kad ginčijamos sumos ieškovo jai buvo pervestos kaip parama, dovana. Lietuvos teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis Nr. 3K-3-13/2013). Šiuo atveju atsakovės parodymai yra nuoseklūs, todėl vertinami kaip patikimesni, nei ieškovo, kurio paaiškinimai nebuvo nuoseklūs.
Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Šiuo atveju ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kad šalys buvo susitarę dėl pinigų grąžinimo. Be to, įvertinus visą ginčo pinigų pervedimo kontekstą, aplinkybes, kurioms egzistuojant šie pinigai buvo pervesti, kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovo įrodinėjamų faktų egzistavimo. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos (atskiras priedas prie civilinės bylos (baudžiamosios bylos Nr. 20-9-00880-14 lapas Nr. 108-115)) matyti, kad ieškovas atsakovei yra pervedęs ne tik ginčijamus 29 700 Eur, bet ir daugiau pinigų įvairiomis sumomis, kurias ieškovas atsakovei teikė kaip dovaną – šią aplinkybę ieškovas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamosios bylos Nr. 20-9-00880-14 lapas Nr. 38-39 (liudytojo J.P. V. apklausos protokolas)). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui pervedant atsakovei 29 700 Eur šalis siejo artimi santykiai, tuo metu ieškovas nuolat teikė atsakovei piniginę paramą, į tai, kad šalys nepasirašė rašytinės sutarties dėl 29 700 Eur paskolos suteikimo, į tai, kad atsakovas nepateikė jokių kitų įrodymų apie tai, kad su atsakove buvo tartasi dėl šių pinigų grąžinimo (tarpusavio susirašinėjimo medžiagos ar kt.), į tai, kad pats ieškovas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog atsakovė prašė 30 000 Eur paramos, teismas pripažįsta, jog ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka, kad susiformuotų teismo įsitikinimas ieškovo įrodinėjamų faktų buvimu, t.y. kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, ieškovo ieškinys atmestinas ieškovui neįvykdžius pareigos įrodyti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
vadovaujantis LR CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų apie jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos iš ieškovo nepriteistinos.
Teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų byloje įteikimu, sudaro 9,92 Eur. Ieškovo ieškinį atmetus, valstybei šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (LR CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 153 straipsnio 2 dalimi, 259-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 441 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo J. – P. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 9,92 Eur (devynis eurus 92 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.