Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos atstovams direktoriui P. G., advokatui Vygantui Barkauskui, advokato padėjėjui G. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Efektyvios investicijos“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant byloje trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Taip pat nesutinka su atsakovės išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi pareiškėjai priteista 897 339 eurai suma apmokestinama PM, nes pareiškėjai buvo priteistas ne atlyginimas už pareiškėjos suteiktas TP transportavimo ir saugojimo paslaugas, bet nuostoliai, kuriuos pareiškėja patyrė dėl Vilniaus AVPK nepagrįsto praturtėjimo. Pareiškėja nurodo, kad pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį nuostoliai yra tapati PMĮ 12 straipsnio 12 punkto sąvokai žalos atlyginimas. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Pareiškėja, PVM mokėtoja tikrintaisiais 2013–2014 m. vykdė PVM apmokestinamą veiklą – teikė policijos sulaikytų ir / ar konfiskuotų transporto priemonių transportavimo ir saugojimo paslaugas. Pareiškėja, suteikusi paslaugas, išrašydavo Vilniaus AVPK PVM sąskaitas faktūras, išskirdama jose 21 proc. PVM, PVM sąskaitas faktūras apskaitė buhalterinės apskaitos registruose, teikė mokesčių administratoriui PVM deklaracijas, deklaravo jose PVM apmokestinamus tiekimus, pardavimo ir atskaitomo PVM, mokėtino į biudžetą PVM sumas. Tačiau, pažeisdama pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatas, nepagrįstai neapskaičiavo 155 737 Eur pardavimo PVM nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi civ. byloje Nr. e2A-567-196/2017 jai iš Vilniaus AVPK už suteiktas paslaugas priteisto atlygio – 897 339 Eur.

Pareiškėjos argumentas, jog iš sumos, kuri buvo priteista ir kuri buvo apskaičiuota iš priskaičiuotos sumos (1195654,90 Eur) atėmus 21 proc. PVM sumą, dar kartą išskaičiavus 21 proc. PVM suma, PVM būtų skaičiuojamas du kartus, laikytinas nepagrįstu. Komisija pažymėjo, jog ginčo byloje nenustatyta, kad PVM nuo aptariamų paslaugų tiekimo į valstybės biudžetą buvo sumokėtas. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi civ. byloje Nr. e2A-567-196/2017 priteisė pareiškėjai iš Vilniaus AVPK 897 339 Lt sumą be PVM. Pagal ESTT praktiką (2013-11-07 sprendimas sujungtose bylose C-249/12 ir C-250/12) 2006-11-28 Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl PVM bendros sistemos, būtent jos 73 ir 78 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad kai šalys nustatė turto kainą be nuorodos į PVM, o šio turto tiekėjas yra privalantis mokėti PVM už apmokestinamąjį sandorį asmuo, tuo atveju, kai tiekėjas neturi galimybės susigrąžinti iš įgijėjo mokesčių administratoriaus reikalaujamo PVM, turi būti laikoma, kad sutarta kaina jau apima PVM. Atsižvelgiant į šią ESTT praktiką bei ginčo byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, Komisija darė išvadą, jog teismo sprendimu Pareiškėjai priteistas atlyginimas už suteiktas paslaugas apima PVM ir todėl mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną į biudžetą PVM sumą.

Pagal Pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) nuostatas PM moka Lietuvos vienetas (PMĮ 3 str. 1 d. 1 punktas), kurio mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje (4 str. 1 dalis). Pagal PMĮ 2 str. 24 dalį pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. Pagal PMĮ 12 str. 12 punktą mokesčiu neapmokestinamas vieneto gautas žalos atlyginimas. Vertinti pareiškėjai priteistas sumas kaip jos patirtos žalos atlyginimą, nėra jokio teisinio pagrindo.

Pažymi, kad delspinigiai pareiškėjai apskaičiuoti pagrįstai, nes pareiškėja laiku nedeklaravo ir nesumokėjo mokėtinų PVM ir PM sumų. Dėl Pareiškėjos prašymo atleisti ją nuo 23361 Eur PVM ir 15320 Eur PM baudų mokėjimo pažymi, jog pagal MAĮ 141 str. 2 dalį nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog ji yra sumokėjusi su paskirtomis baudomis susijusių PVM ir PM sumas (šių mokesčių sumokėjimo terminai yra atidėti arba išdėstyti), todėl nėra pagrindo nagrinėti iš esmės pareiškėjos prašymą atleisti ją nuo baudų mokėjimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai iš esmės palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2019 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. S-46(7-202/2018) ir VMI 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-3l-5)-FR0682-323, kuriose spręsta dėl pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio ir su jais susijusių įmokų (baudų, delspinigių) priskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad VMI 2019 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)-FR0682-323 patvirtino VMI 2018 m. liepos 18 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-305 ir, be kita ko, nurodė pareiškėjai sumokėti papildomai apskaičiuotą 155 737,79 eurų PVM sumą ir 102 131 eurų PM sumą, taip pat apskaičiavo 25 078 eurus PVM ir 22 774,90 eurų PM delspinigių, bei skyrė 23 361 eurų PVM ir 15 230 eurų PM baudas (mokestinė byla Nr. 7-202/2018, b. l. 16–19).

VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja 2008 m. vasario 14 d. su Vilniaus VPK pasirašė Transporto priemonių pasaugos sutartį Nr. 57-9T2-8 (toliau – Pasaugos sutartis), pagal kurią pareiškėja įsipareigojo transportuoti, priimti ir saugoti policijos sulaikytas ir konfiskuotas transporto priemones, kurios: buvo apgadintos eismo įvykių metu, jei dėl to žuvo ar buvo sužaloti žmonės; buvo panaudotos darant nusikalstamas veikas ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2016-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016, 1, 2 psl.).

Pareiškėja už suteiktas transporto priemonių transportavimo ir saugojimo paslaugas pagal sutartyje nustatytus įkainius išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir jas pateikdavo Vilniaus RPK, o šis pateiktas sąskaitas apmokėjo.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Vilniaus RPK buvo reorganizuotas prijungiant jį prie Vilniaus AVPK ir perduodant visas Vilniaus RPK teises ir pareigas, tame tarpe ir kylančias iš Pasaugos sutarties. Po reorganizacijos Vilniaus AVPK už suteiktas paslaugas nemokėjo. Savo atsisakymą mokėti motyvuodamas tuo, kad pareiškėja paslaugas teikė ne komisariatui, o tretiesiems asmenims priklausiusių transporto priemonių transportavimo ir saugojimo paslaugas ir išlaidas, susijusias su transporto priemonių saugojimu ir transportavimu turi atlyginti šių transporto priemonių savininkai ar valdytojai.

Vilniaus AVPK Pasaugos sutartį nuo 2011 m. vasario 14 d. nutraukė, o 2014 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į teismą dėl Pasaugos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-929-241/2015 Vilniaus AVPK ieškinį patenkino: ginčo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia ab initio, t. y. negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Pripažinęs sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, teismas sprendė dėl niekinio sandorio padarinių – restitucijos, ar dėl kitu pagrindu atsiradusios šalių tarpusavio prievolės.

Vilniaus AVPK sutartį nutraukė, tačiau transporto priemonių neatsiėmė (transporto priemones atsiėmė 2014 m. 12 mėn. – 2015 m. 01 mėn.). Ir po sutarties nutraukimo už transporto priemonių saugojimą pareiškėja išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir jas pateikdavo Vilniaus AVPK. PVM sąskaitas faktūras apskaitė buhalterinės apskaitos registruose; registrų duomenis deklaravo PVM deklaracijose. Paskutinės PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos 2014 m. 12 mėn. Dėl susidariusio įsiskolinimo už suteiktas transportavimo ir pasaugos paslaugas pareiškėja pareiškė du ieškinius: 1) dėl 1 352 984,01 Lt įsiskolinimo (civilinės bylos Nr. 2-1165-302/2014) ir 2) dėl 3 344 248,77 Eur įsiskolinimo (civilinės bylos Nr. e2-3736-232/2015).

Dėl pirmojo ieškinio Vilniaus apygardos teismas (toliau – VAT) 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1165-302/2014, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo metu (2014-04-22 ir 2014-07-04) Vilniaus AVPK pareiškėjai sumokėjo 163 777,74 Lt, iš Vilniaus AVPK pareiškėjos naudai priteisė 1 189 206,27 Lt skolos (1 352 984,01 Lt – 163 777,74 Lt) ir 107 770,33 Lt palūkanų.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus AVPK apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 29 d. nutartimi pakeitė 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir sumažino pareiškėjai iš Vilniaus AVPK priteistą skolą iki 1 147 151,43 Lt (332 238,02 Eur) ir priteistas palūkanas iki 4 820,07 Lt (1 395,99 Eur).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016 panaikino minėtus Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesinius sprendimus ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl antrojo ieškinio Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3736-232/2015 iš Vilniaus AVPK pareiškėjos naudai priteisė 3 344 248,77 Eur (11 547 022,15 Lt) įsiskolinimo ir 68 022,52 Eur palūkanų. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus AVPK apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 16 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2016 m. liepos 7 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-3736-232/2015 ir Nr. e2-4673-656/2016 buvo sujungtos į vieną ir suteiktas Nr. e2-4673-656/2016. Bendra pareiškėjos reikalaujama priteisti suma 12 900 006,16 Lt (3 736 100,02 Eur). Ieškinio sumą sudarė Vilniaus AVPK įsiskolinimas (1 352 984,01 Lt) už laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. transportuotas ir nuo perdavimo iki grąžinimo dienos saugotas 77 transporto priemones pagal laikotarpiu nuo 2013-09-16 iki 2013-11-04 išrašytas PVM sąskaitas faktūras (VAT 2016-11-25 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-4673-656/2016, 1, 2 psl.),

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėja pagrįstai apskaičiavo Vilniaus AVPK praturtėjimo sumą (gautą ekonominę vertę) ir pareiškėjos ieškinį patenkino – iš Vilniaus AVPK priteisė 3 685 703,86 Eur nuostolių bei 47 498,49 Eur palūkanų už laikotarpį iki ieškinių pareiškimo, atidėjo teismo sprendimo vykdymą ir nustatė, kad Vilniaus AVPK privalo sumokėti priteistą sumą ne vėliau kaip iki sekančių kalendorinių metų, einančių po teismo sprendimo įsiteisėjimo datos, pabaigos. Nepagrįsto praturtėjimo sumai apskaičiuoti teismas rėmėsi ieškovo Pareiškėjos pasirinktų aktualaus laikotarpio (2001-2015 m.) analogiškų sandorių – priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įkainių pagrindu apskaičiuota vidutine transportavimo ir saugojimo paslaugų kaina (su PVM).

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal Vilniaus AVPK apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 13 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, spręsdamas, kokie sandoriai laikytini analogiškais šalių sudarytai sutarčiai ir pakeitė 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą, t. y. sumažino priteistą už suteiktas paslaugas dydį ir nustatė, kad pareiškėjai atlygintinas už paslaugas dydis yra 897 399 Eur, taip pat priteisė 18 025,10 Eur palūkanų bei 5% procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

VMI, vadovaudamasi PVMĮ 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, 92 straipsnio 1 dalimi, 123 straipsnio 2 punktu, PMĮ 11 straipsnio 1 punktu, 17 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 25 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4 straipsniu, 6 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo: 537 758 Lt (155 737,79 Eur) PVM, 352 641 Lt (102 131,89 Eur) PM.

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo VMI sprendimu, 2018 m. spalio 23 d. kreipėsi į Komisiją su skundu. Komisija 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. S-46 (7-202/2018) patvirtino skundžiamą VMI sprendimą.

Pareiškėja pateikė skundą teismui. Skunde teismui laikosi pozicijos, kad Lietuvos apeliacinio teismo priteista suma nėra apmokėjimas už jos suteiktas paslaugas, nes ši suma yra nuostolių dėl nepagrįsto Vilniaus AVPK praturtėjimo atlyginimo priteisimas, todėl nėra apmokestinama PVM ir PM. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas išskaičiavo 21 proc. PVM. Atsakovė su šiais argumentais nesutinka nurodydama, kad pareiškėja vykdė PVM apmokestinamą veiklą – teikė policijos sulaikytų ir / ar konfiskuotų transporto priemonių ir saugojimo paslaugas. Dėl 21 proc. PVM tarifo remdamasi ESTT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu sujungtose byloje C-249/12 ir C-250/12 ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl PVM bendros sistemos 73 ir 78 straipsniais pažymėjo, kad teismo sprendimu pareiškėjai priteistas atlyginimas už suteiktas paslaugas apima PVM ir todėl mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną į biudžetą PVM sumą.

Apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (PVMĮ 1 str. 1 d.). PVM objektas yra apibrėžtas PVMĮ 3 straipsnyje. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (toliau šiame straipsnyje – pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo. Kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atlyginama kitomis prekėmis ir (arba) paslaugomis, apmokestinamoji vertė, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, yra atlygis, kuris būtų gautas, jeigu jis būtų gautas pinigais. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, atlygis yra viskas, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta arba gautina kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas iš pirkėjų (klientų) ir (arba) trečiosios šalies.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyje konstatavo, kad ginčo šalys pripažintą niekinę Pasaugos sutartį vykdė, t. y. pareiškėja transportavo ir saugojo transporto priemones, kurias Vilniaus AVPK, vykdydamas jam įstatymais suteiktas viešąsias paslaugas, buvo sulaikęs, konfiskavęs ir paėmęs, taip pat iki kylant ginčui už teikiamas paslaugas mokėjo (Nutarties 60 punktas). Tad, pripažinus buvusią tarp šalių civilinę sutartį niekine ir negaliojančia, tačiau šalims toliau tęsiant civilinius santykius, de facto tarp šalių susiklostė paslaugos (transportavimo ir saugojimo) tiekimo teisiniai santykiai.

Teismas pažymi, kad iš esmės pareiškėja neneigia, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. transportavo ir nuo perdavimo iki grąžinimo dienos saugojo 77 transporto priemones. Be to, nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2013-09-16 iki 2013-11-04 išrašė Vilniaus AVPK už suteiktas transportavimo ir saugojimo paslaugas PVM sąskaitas faktūras (Mokestinė byla Nr. 7-202/2018, b. l. 161–175).

Pareiškėja Lietuvos apeliacinio teismo priteistą už suteiktas transportavimo ir saugojimo paslaugas atlygį vertina žala, tačiau toks pareiškėjos nurodytas priteisto atlygio už suteiktas transportavimo ir saugojimo paslaugas vertinimas prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo sprendime išdėstytai motyvacijai, kad priteistas atlyginimas už suteiktas transporto priemonių transportavimo ir saugojimo paslaugas (sprendimo 55 – 62 punktai), o ne žalos atlyginimas.

Nesutiktina, su pareiškėjos argumentais, kad ji apmokestinta už tas pačias transportavimo ir saugojimo paslaugas 21 proc. PVM tarifu, nes ginčo byloje nenustatyta, kad PVM nuo aptariamų paslaugų tiekimo į valstybės biudžetą buvo sumokėtas. Apmokestinimas už tas pačias transportavimo ir saugojimo paslaugas du kartus būtų tik tada, jeigu pareiškėjai sumokėjus PVM už suteiktas paslaugas į valstybės biudžetą, skundžiamu sprendimu ji būtų įpareigota dar kartą sumokėti 21 proc. tarifą mokėti į valstybės biudžetą. Tačiau tokios aplinkybės byloje nėra nustatytos. Teiginiai, kad bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl atlygio už pareiškėjos suteiktas paslaugas priteisimo, sprendė ir dėl mokesčio sumokėjimo (išskaičiavimo) nepagrįsti, kadangi civilinės bylos dalyką sudarė teisingo atlygio už de facto pareiškėjos suteiktas paslaugas klausimai ir, apskaičiuojant šį atlygį, buvo pasiremta keliais kriterijais. Tai, kad, apskaičiuojant pareiškėjai priteistino atlygio už suteiktas paslaugas dydį, šis buvo sumažintas priskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio suma, neduoda niekaip pagrindo teigti apie tai, kad pareiškėjos tiektos paslaugas nėra PVM objektas, kad pareiškėja atleistina nuo šio mokesčio mokėjimo ar kad pareiškėja yra sumokėjusi šį mokestį nuo patiektų paslaugų į valstybės biudžetą, kurios pagal įstatymą yra PVM objektas.

Pagal ESTT praktiką (2013-11-07 sprendimas sujungtose bylose C-249/12 ir C-250/12) 2006-11-28 Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl PVM bendros sistemos, būtent jos 73 ir 78 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad kai šalys nustatė turto (paslaugos) kainą be nuorodos į PVM, o šio turto tiekėjas yra privalantis mokėti PVM už apmokestinamąjį sandorį asmuo, tuo atveju, kai tiekėjas neturi galimybės susigrąžinti iš įgijėjo mokesčių administratoriaus reikalaujamo PVM, turi būti laikoma, kad sutarta kaina jau apima PVM. Todėl teismas pritaria tiek Komisijai, tiek VMI, jog teismo sprendimu pareiškėjai priteistas atlyginimas už suteiktas paslaugas apima PVM ir todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja yra apmokestinta du kartus.

Pagal PMĮ nuostatas PM moka Lietuvos vienetas (PMĮ 3 str. 1 d. 1 punktas), kurio mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje (4 str. 1 dalis). Pagal PMĮ 2 str. 24 dalį pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. Šiuo atveju konstatavus, kad pareiškėjai buvo priteistas atlygis už suteiktas transporto priemonių transportavimo ir saugojimo paslaugas, nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, kad jai neturėtų būti apskaičiuotas ir pelno mokestis, o priteista bendrosios kompetencijos teismų suma už suteiktas paslaugas galėtų būti vertinama kaip žalos atlyginimas.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad buvo pažeistos jos teisės į teisingą mokestinio ginčo nagrinėjimą Komisijoje, nes apie skundo nagrinėjimo atnaujinimą 2019 m. balandžio 5 d. pareiškėja nebuvo informuota. Pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė papildomai pasisakyti dėl aplinkybių, kurios atsirado / galėjo atsirasti laikotarpiu nuo skundo nagrinėjimo sustabdymo iki atnaujinimo.

Nenustatyta, jog tokiu būdu būtų reikšmingai įtakoję priimto sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui, juolab, kad papildomai pasisakyti, teikti įrodymus pareiškėja galimybę turėjo teisme. Pareiškėja papildomus paaiškinimus teikė teismui raštu, taip pat posėdžio metu žodžiu, tačiau iš esmės jokių naujų aplinkybių, nenagrinėtų ir nenurodytų komisijoje, nepateikė. Be to, pareiškėja neginčija, kad komisijoje nagrinėjimas buvo iš esmės užbaigtas ir atidėtas sprendimo paskelbimas, kuomet šalių prašymu sustabdytas šis procesas, šalims išreiškus pageidavimą taikintis.

Pareiškėja taip pat prašo ją atleisti nuo apskaičiuotų PVM ir PM delspinigių ir paskirtų baudų arba sumažinti baudos dydį iki 10 proc. Prašymą grindžia tokiais pačiais argumentais kaip Komisijai.

Komisija sprendime remdamasi aktualia praktika nurodė, kad valstybės biudžetui buvo padaryta žala, taip pat įvertino aplinkybę, kad mokesčių administratorius, skaičiuodamas pareiškėjai delspinigius, atsižvelgė į jos turimų permokų dydžius „Delspinigių ataskaitoje“, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo PVM ir PM delspinigių mokėjimo remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Komisija išanalizavusi pareiškėjos atlikto mokestinio patikrinimo trukmę nenustatė, kad patikrinimų eiga būtų buvus vilkinama. Todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi.

Dėl baudos pažymėjo, kad buvo nustatyta tiek aplinkybių, sunkinančių pareiškėjos atsakomybę (pažeidimas mastas, kuris pasireiškė didele valstybės biudžetui padaryta žala), tiek ją švelninančių (bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi. Nepaisant šių nustatytų aplinkybių, atsakovė ginčijamu sprendimu pareiškėjai skyrė ne vidutinio, tačiau šiek tiek didesnes nei minimalaus dydžio (15 proc. ) baudas, todėl Komisijas jas paliko galioti.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Kartu akcentuotina, kad pastarojoje nuostatoje nurodyti atleidimo nuo baudos pagrindai taikomi ir sprendžiant atleidimo nuo mokesčių mokėtojui skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies klausimą (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p.). Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas taip pat gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Tuo tarpu pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl jo atžvilgiu ši nuostata negali būti taikoma. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad remiantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga nėra savarankiškas atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-753/2011 ir kt.). Todėl atleidimas nuo baudos, visų pirma, sietinas su mokesčio sumokėjimu arba jo priverstiniu išieškojimu, arba priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Priešingu atveju įstatymų leidėjas draudžia atleisti nuo atitinkamo mokesčio baudos (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008 ir kt.). Tai lemia, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atleidimo nuo baudos taikymas yra sąlygotas ir šio įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1335/2010; 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A556-372/2011, 2011 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-859/2011; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1108/2011; 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-621/2011).

Pažymėtina, kad teismui konstatavus, kad atsakovė pagrįstai pareiškėjos gautas pajamas (Lietuvos apeliacinio teismo priteistą už suteiktas transportavimo ir saugojimo paslaugas atlygį) priskyrė PVM ir PM apmokestinamomis pajamomis, todėl sutiktina su atsakove, kad delspinigiai pareiškėjai apskaičiuoti pagrįstai nes pareiškėja laiku nedeklaravo ir nesumokėjo mokėtinų PVM ir PM sumų.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindas – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Pareiškėja skunde teigia, kad ji turėjo mokesčio permoka. Teismas, išanalizavęs kartu su bylos medžiaga pateiktas delspinigių ataskaitas, pritaria Komisijai, kad mokesčių administratorius, skaičiuodamas pareiškėjai delspinigius, atsižvelgė į jos turimų permokų dydžius. Todėl pareiškėjos prašymas atleisti nuo delspinigių mokėjimo pagrįstai buvo netenkintas. Teismas nekartoja Komisijos nustatytų aplinkybių dėl mokestinio patikrinimo trukmės. Atsižvelgiant, į tai, kad pareiškėja nenurodo naujų aplinkybių teismo vertinimu, Komisija pagrįstai, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, neatleido pareiškėjos nuo delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo. Be to, netenkinama ir MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga atleisti pareiškėją nuo jai skirtų baudų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo skunde nurodytais argumentais panaikinti skundžiamus sprendimus ar juos keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos UAB „Efektyvios investicijos“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.