Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja Joana Kvaselytė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui Ž. P. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atliko formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir padarė išvadą, kad, pasitvirtinus ieškovės pateiktų dokumentų turiniui, būtų pagrindas tokį sprendimą priimti (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Atlikus formalų įrodymų tyrimą, nustatyta, kad ieškovė „NEO Finance“, AB, ir atsakovas Ž. P. 2019 m. gegužės 8 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovui suteiktas 2 520,00 Eur kreditas, atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti per 48 mėnesių terminą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 640,32 Eur palūkanų, 186,46 Eur tarpininkavimo mokesčio, bendra mokama vartojimo kredito suma 3 346,78 Eur. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė – nustatytu laiku ir tvarka nemokėjo nustatytų įmokų ieškovei, todėl ieškovė 2020 m. liepos 14 d. nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 22 dalis). Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Atsakovas atsiliepimo į ieškinį ar priešpriešinių įrodymų nepateikė, ieškovės reikalavimų neginčijo, o byloje esantys duomenys patvirtina prievolės neįvykdymo faktą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė įrodė ir pagrįstai apskaičiavo skolos dydį, todėl ieškovės reikalavimas tenkintinas, iš atsakovo priteistina 2 131,51 Eur negrąžinto kredito dalis (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis, Vartojimo kredito sutarties 2.1 punktas, 3.1 punktas, 3.5.2 punktas, 5.1 punktas, 5.2 punktas).

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti 101,96 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki Sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 14 d.), taip pat 11,58 procentų negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 131,51 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 8 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).

Teismas pastebi, kad nors ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje, tačiau 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija tokią praktiką pakeitė. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad reikalavimas mokėti mokėjimo palūkanas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kurį sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. Kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi. Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Taigi, pagal naujai suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti priteisiamos iš skolininko tik iki kredito sutarties nutraukimo momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.

Pagal tarp šalių sudarytos Sutarties specialiąsias sąlygas, atsakovas įsipareigojo mokėti Sutartyje numatytas 11,58 procentų dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos Sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2023 m. gegužės 8 d. Sutartį nutraukus 2020 m. liepos 14 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 101,96 Eur mokėjimo palūkanas iki Sutarties nutraukimo dienos, toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Kaip minėta, ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 11,58 procentų negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 131,51 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 8 d.). Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).

Šiuo atveju ieškovas prašydamas priteisti negautas pajamas (nuostolius), neįvardijo konkrečios negautų pajamų sumos, o pateikė tik jų apskaičiavimo būdą, t. y. skaičiuojant 11,58 procentus už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 131,51 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 8 d.).Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, įvertinęs ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo, todėl šis ieškovo reikalavimas atmestinas.

Sutarties specialiojoje dalyje yra nurodytas 186,46 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida, o ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 1 179,36 Eur tarpininkavimo mokesčio. Iš teismui pateiktų Sutarties specialiųjų sąlygų nustatyta, kad atsakovas įsipareigojo grąžinti 2 520,00 Eur kreditą Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais per 48 mėnesių terminą bei sumokėti 640,32 Eur palūkanų ir 186,46 Eur tarpininkavimo mokesčio, iš viso atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei 3 346,78 Eur. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog 186,46 Eur tarpininkavimo mokestis yra paskaičiuotas preziumuojant, kad atsakovas Sutartį vykdys tinkamai.

Taigi, pagal sutarties nuostatas ieškovės prašomas priteisti 1 179,36 Eur tarpininkavimo mokestis susideda iš dviejų dalių: pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1. punktą paskaičiuota dalis (186,46 Eur), kuri yra individualiai su atsakovu aptarta, nurodyta sutarties specialiosiose sąlygose, jos apskaičiavimo tvarka pakankamai aiški (ieškinyje nurodyta, jog paskaičiuota preziumuojant, kad atsakovas įsipareigojimus pagal sutartį vykdys tinkamai), ir pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktą paskaičiuota 992,90 Eur (1 179,36 Eur prašoma priteisti tarpininkavimo mokesčio dalis – 186,46 Eur tarpininkavimo mokesčio su nuolaida dalis, nurodyta sutarties specialiojoje dalyje), tarpininkavimo mokesčio dalis, kuriai pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4. punktą sutarties sudarymo metu nustatyta 100 procentų nuolaida.

Teismas, įvertinęs sutarties sąlygas, kuriose aptartas tarpininkavimo mokestis, daro išvadą, kad sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas 186,46 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida, nurodyta šio mokesčio procentinė išraiška – 5,90 proc., jo apskaičiavimo tvarka sutarties sudarymo metu buvo pakankamai aiški, šis mokestis yra įskaičiuotas į bendrą vartojimo kredito sumą, kurią atsakovas turi sumokėti. Be to, iš sutarties specialiųjų ir bendrųjų sąlygų 1.5 punkto matyti, kad ieškovė, sudarydama sutartį, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, t. y., asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 2 straipsnio 14 dalis), todėl turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-949-852/2019; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-979-577/2019, 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1036-852/2019 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad tarpininkavimo mokesčio dydis su nuolaida atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus, taip pat sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (VKĮ 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovei iš atsakovės priteistina 186,46 Eur dydžio tarpininkavimo mokesčio dalis.

Tuo tarpu pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 ir 5.14 punktus, sutartyje nustatyta nuolaida kitai tarpininkavimo mokesčio daliai, apskaičiuotai pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktą, yra sąlyginė ir taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia), ir tik pažeidus vartojimo kredito sutartį, t. y. daugiau kaip 30 dienų praleidus bent vienos įmokos mokėjimo terminą, minėta nuolaida nėra taikoma. Taigi ši tarpininkavimo mokesčio dalis (mokama tik esant Sutarties pažeidimui) savo esme yra ne kas kita, kaip netesybų forma (CK 6.71 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma, o tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Taigi šiuo konkrečiu atveju savo esme tarpininkavimo mokestis, paskaičiuotas pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktą, laikytinas netesybomis (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-852/2019, 2020 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1339-933/2020; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1238-730/2019, 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1565-460/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-50-265/2020, 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-859-796/2020; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje e2A-870-826/2020 ir kt.).

Pagal VKĮ 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taigi vadovaujantis minėta nuostata susitarimas dėl tarpininkavimo mokesčio dalies, kuri skaičiuojama tik kredito gavėjui pažeidus sutartį, yra negalimas. Pagal VKĮ 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Pagal VKĮ 2 straipsnio 3 dalį į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui.

Teismas pažymi, kad pagal sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą, tarpininkavimo mokesčio dalis, paskaičiuota pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktą, pradedama taikyti tik sutarties pažeidimo atveju. Be to, jos dydis pagal šį punktą priklauso nuo tarpininkavimo mokesčio dalies, paskaičiuotos pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1. punktą, dydžio, tai yra vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas 5,90 proc. dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas). Tuo tarpu sutarties sudarymo metu nėra žinoma, ar sutartis bus vykdoma tinkamai, ar bus pradelstas mėnesinės įmokos mokėjimo terminas ir ar bus paskaičiuotos vėlavimo palūkanos. Dėl nurodytų priežasčių daroma išvada, kad nėra galimybės sutarties sudarymo metu apskaičiuoti viso tarpininkavimo mokesčio dydžio. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 ir 5.4 punktų nuostatas sutarties sudarymo metu nesant galimybės apskaičiuoti viso tarpininkavimo mokesčio dydžio, šio mokesčio suma sutarties sudarymo metu negalėjo būti ir nebuvo žinoma ir pačiai ieškovei (kredito davėjui).

CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimų pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo pareiga vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Todėl teismas šias sąlygas vertina net ir nesant vartotojo prašymo.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu bei įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes (tai yra tai, jog ieškovės prašomo priteisti tarpininkavimo mokesčio kintama dalis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, šio mokesčio dydis nebuvo žinomas sutarties sudarymo metu pačiai ieškovei ir nebuvo individualiai aptartas su atsakovu), daro išvadą, kad sutarties sąlyga dėl tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo ir taikymo yra nesąžininga vartotojo atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių sutarties sąlyga dėl tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies (sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktas) apskaičiavimo ir taikymo atsakovui pripažįstama negaliojančia kaip nesąžininga vartotojo atžvilgiu (CK 6.2284 straipsnio 2 dalis, 9 dalis). Pripažinus sutarties sąlygą dėl tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies negaliojančia, ieškovės reikalavimas dėl 992,90 Eur kintamos tarpininkavimo mokesčio dalies priteisimo atmestinas.

Sprendžiant dėl 3,39 kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 9 d., iki 2020 m. liepos 14 d., taip pat 11,58 procentų dydžio kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisimo pagrįstumo, yra atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną ne ilgiau kaip už 180 dienų, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad netesybos, kurių ieškovė prašo kompensacinių palūkanų ir kitų mokesčių pavidalu, negali būti didesnės, nei 201,01 Eur (2 131,51 Eur + 101,96 Eur) x 0,05 proc.) x 180 dienų). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 11,58 procentų kompensacines palūkanas prašo priteisti nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 8 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos ir šis kompensacinių palūkanų reikalavimas yra sąlyginis bei negali būti apibrėžtas konkrečia suma, teismas negali nustatyti, ar tokio reikalavimo dydis viršys nurodytą 201,01 Eur sumą. Todėl minėtas reikalavimas yra atmestinas. Tuo tarpu ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 3,39 Eur kompensacines palūkanas atitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalies reikalavimus bei aukščiau nurodytą teismų praktiką, todėl yra tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį patenkinus iš dalies, t. y. 59,40 procentais, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė nagrinėjamu atveju patyrė 277,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 77,00 Eur žyminis mokestis ir 200,00 Eur išlaidos už procesinių dokumentų parengimą. Atsižvelgiant į ieškinio patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovo ieškovei priteistina 164,54 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 93 straipsnio 2 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteistinos, kadangi neviršija 5,00 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285–286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Ž. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei „NEO Finance“, AB, j. a. k. 303225546, 2 131,51 Eur (du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt vieną eurą 51 ct) negrąžinto kredito, 101,96 Eur (vieną šimtą vieną eurą 96 ct) mokėjimo palūkanų, 186,46 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis eurus 46 ct) tarpininkavimo mokesčio, 3,39 Eur (tris eurus 39 ct) kompensuojamųjų palūkanų, 5,00 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 164,54 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt keturis eurus 54 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali skųsti šį sprendimą Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.