Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui užsieniečiui H. H. A.A. S., jo atstovei advokatei Inesai Arbočienei,

atsakovo – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo H. H. A.A. S. atstovės advokatės Inesos Arbočienės prašymą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. 2023 m. sausio 31 d. teismo rūmuose gautas H. H. A.A. S. atstovės advokatės Inesos Arbočienės prašymas, kuriuo prašoma užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – URC) netaikant judėjimo laisvės apribojimų (b. l. 1–5). Užsienietis ir jo atstovė teismo posėdžio metu prašė tenkinti prašymą. Paaiškino, kad užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, nes iki šiol nėra priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje, bet jis apgyvendintas faktinio sulaikymo sąlygomis. Nors Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – MD) atstovai laikosi pozicijos, kad jie nėra priėmę jokių sprendimų, susijusių su prieglobsčio prašytojo teisės laisvai judėti suvaržymu, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1289-602/2023, yra išaiškinęs, kad užsieniečiams taikomas faktinis sulaikymas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 140⁸ straipsnio 3 dalimi, padarytas administraciniu sprendimu (nors tai ir nebuvo išreikšta atskiru dokumentu), todėl teismai pagrįstai sprendė jo pakeitimo klausimą. Argumentai, kad būtina varžyti asmens laisvę iki bus priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje, kol nagrinėjamas prieglobsčio prašymas, tol laikoma, kad prieglobsčio motyvai nėra žinomi, nepagrįsti, nes MD jau atsisakė suteikti prieglobstį, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepriima naujų įrodymų, atitinkamai tai reiškia, kad nauji prieglobsčio prašymo motyvai jau negali atsirasti. Asmuo dėl objektyvių priežasčių negali būti išsiųstas į savo kilmės šalį. Faktinis sulaikymas neigiamai veikia užsieniečio psichikos sveikatą. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus asmens laisvė gali būti varžoma tik kraštutiniais atvejais, kai kitomis veiksmingomis priemonėmis negalima pasiekti tikslų.

3. URC atsiliepime nurodė, kad prašymas turėtų būti netenkinamas (b. l. 33–35). URC atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors URC atstovai buvo informuoti apie teismo posėdį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas atmestinas.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021, yra išaiškinęs, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad prieglobsčio prašytojai iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, savaime nereiškia, kad užsieniečiai neturi teisės kreiptis į teismą, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti jų prašymus, susijusius su jiems taikomais teisės laisvai judėti suvaržymais. Nors šie išaiškinimai pateikti aiškinant kitą Įstatymo normą, įvertinus aplinkybę, kad iš esmės analogiško turinio nuostatos buvo perkeltos į nuo 2022 m. sausio 1 d. galiojančio Įstatymo 140⁸ straipsnį, daroma išvada, kad teismai neturi teisės atsisakyti priimti tokių prašymų. Tai ne kartą yra akcentavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, pavyzdžiui Europos Žmogaus Teisių Teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimas byloje M. K. ir kiti prieš Lenkiką, pareiškimo Nr. 40503/17, Nr. 42902/17 ir Nr. 43643/17 126–128 punktai. Vien tai, kad tiesiogiai teisės akte nėra įtvirtina asmens teisė kreiptis į teismą, savaime nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (iš lot. kraštutinė priemonė) priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir tarptautinėje teisėje.

6. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja minėtas Įstatymas. Šio Įstatymo 112 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi, užsieniečio (įskaitant ir prieglobsčio prašytojus) judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams ir turi būti užtikrinama, jog toks asmens suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau nei būtina nurodytiems tikslams pasiekti. Tai pripažįstama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinant Europos parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnį (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą Valstybės sienos apsaugos tarnyba byloje C-72/22 PPU, EU:C:2022:505, 82 ir 83 punktai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1578/821/2023).

7. Byloje nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 20 d. į Lietuvos Respubliką atvyko užsienietis, kuris prisistatė kaip (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis H. H. A.A. S., jis su savimi neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ar kitų dokumentų, suteikiančių teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jis pateikė prieglobsčio prašymą, kurį 2022 m. lapkričio 22 d. MD priėmė nagrinėti skubos tvarka. MD 2023 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nesutikdamas su minėtu sprendimu užsienietis jį apskundė, Vilniaus apygardos administraciniam teismas 2023 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą atmesti užsieniečio skundą. Taigi galutinis sprendimas prieglobsčio byloje nėra priimtas (Įstatymo 2 straipsnio 6⁴ dalis) ir užsienietis yra prieglobsčio prašytoja Įstatymo 2 straipsnio 20 punkto prasme.

8. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 517 paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija visoje šalyje dėl masinio užsieniečių antplūdžio, kad vadovaujantis Įstatymo 140⁷ straipsnio 3 dalimi paskalbus ekstremaliąją situaciją dėl masinio užsieniečių antplūdžio, taikomos Įstatymo X2 skyriaus nuostatos, kitos šio Įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šio skyriaus nuostatos.

9. Užsienietis, jo atstovė tvirtina, kad užsienietis yra apgyvendintas URC ir jo judėjimo laisvė yra ribojama nepriėmus atskiro administracinio sprendimo. URC ir MD teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose teigia, jog užsieniečio judėjimo laisvės apribojimo ar apgyvendinimo klausimas šiuo atveju nebuvo sprendžiamas ir viešojo administravimo institucijos nėra priėmusios administracinio sprendimo dėl užsieniečio judėjimo laisvės apribojimo, jis apgyvendintas URC vadovaujantis Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalimi. Teismas pažymi, kad MD 2022 m. lapkričio 22 d. „Pažymos dėl prašymo suteikti prieglobstį“ 10 punkte nurodoma, jog „klausimas dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo nėra sprendžiamas“, 11 punkte „Apgyvendinimas“ nurodoma: „klausimas dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo nėra sprendžiamas, nes asmuo yra PKP ir nėra įleidžiamas į teritoriją“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 19 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-1289-602/2023, 37 punkte yra konstatavęs, kad užsieniečiams taikomas faktinis sulaikymas remiantis Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalimi, yra padaromas administraciniu sprendimu (nors tai ir nebuvo išreikšta atskiru dokumentu), kuriuo jie buvo apgyvendinti. Todėl teismai pagrįstai sprendė dėl šio administracinio sprendimo pakeitimo, ir tai nelaikytina, kad teismas priėmė sprendimą už viešojo administravimo instituciją. Įvertinus aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką suformuotą tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1289-602/2023, 2023 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1439-415/2023, 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1472-492/2023, 2023 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1578-821/2023), atmestini kaip nepagrįsti argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas administracinis aktas ribojantis užsieniečio teisę laisvei judėti, nes nagrinėjamu atveju nustatyta, jog užsienietis yra apgyvendintas URC, jis negali išeiti už URC teritorijos ribų, gali judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje, bendrauti su ten esančiais asmenimis, t. y. jam yra taikomi judėjimo suvaržymai.

10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vertinant užsieniečių judėjimo laisvės apribojimus, nustatytus pagal Įstatymą, yra pripažinta, jog panašios priemonės savo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021, 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1472-492/2023) arba gali būti vertinamas kaip de facto sulaikymas. Prieglobsčio paprašiusių asmenų apgyvendinimas centruose, ribojančiuose galimybę asmeniui judėti bei taikančiuose kitus ribojimus administracinės institucijos sprendimu, gali prilygti „laisvės atėmimui“, nepaisant nacionalinėje teisėje įtvirtintos tokių centrų klasifikacijos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimas byloje Abdolkhani ir Karimnia prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 30471/08 127 punktas; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Europos Komisija prieš Vengriją, C-808/18). Įvertinus susidariusią situaciją, kad užsienietis yra apgyvendintas URC, jis turi galimybę laisvai judėti apgyvendinimo vietos (sektoriaus) teritorijoje, bendrauti su kitais ten apgyvendintais asmenimis, įskaitant ir galimybę susitikti su jo interesus atstovaujančiu advokatu, judėjimo laisvės apribojimų taikymo trukmę ir aplinkybę, jog užsieniečio prieglobsčio byloje nėra priimtas galutinis sprendimas, teismas neturi pagrindo šio apgyvendinimo vertinti kaip nepagrįstą ir neproporcingą priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, savo praktikoje jau ne kartą pasisakė dėl užsieniečių apgyvendinimo pagal Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalį teisėtumo ir pagrįstumo, ir pripažino, kad toks asmens laivės suvaržymas yra pateisinamas, siekiant įgyvendinti Įstatymo tikslus ir priimti galutinį sprendimą pareiškėjo prieglobsčio byloje, todėl taikomi judėjimo laisvės apribojimai yra pagrįsta ir proporcinga priemonė, įtvirtina Įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1289-602/2023, 2023 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1439-415/2023, 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1472-492/2023, 2023 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1578-821/2023). Įstatymų leidėjas Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje iš esmės nustatė tik galimybę apgyvendinti užsieniečius be teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tik išimtiniais atvejais, esant teismo nustatytų aplinkybių visumai, gali būti sprendžiama dėl švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo būtinybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1923-492/2022, 24, 25 punktai), bet nagrinėjamu atveju tokių išimtinių aplinkybių nenustatyta, todėl nėra pagrindo vertinti, kad taikomi judėjimo laisvės suvarymai yra neproporcingi.

11. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad užsieniečiui taikomi judėjimo laisvės apribojimai nėra apibrėžti laike. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje MIGRIS užsienietis buvo užregistruotas 2022 m. lapkričio 22 d., atitinkamai tai reiškia, kad pagal Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tuo atveju, jei per 6 (šešis) mėnesius nuo užsieniečio užregistravimo MIGRIS dienos, nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, teisinės padėties, MD privalės priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose. Šiuo konkrečiu atveju Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 dalyje numatytas terminas dar nesibaigė (bylos nagrinėjimo teisme dieną, praėjo kiek daigiau nei 4 (keturi) mėnesiai nuo užregistravimo MIGRIS), o tai reiškia, kad MD nepažeidė teisės aktuose įtvirtintos jai pareigos priimti sprendimus dėl prieglobsčio prašytojų įleidimo į Lietuvos Respubliką ir jų apgyvendinimo. Tol, kol užsienietis nėra įleistas į Lietuvos Respubliką, jam negali būti taikoma prašyme nurodyta alternatyvi sulaikymui priemonė. Esant tokioms aplinkybėms skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140⁸ straipsniu, 140²⁰ straipsniu,

nusprendžia:

netenkinti pareiškėjo H. H. A.A. S. atstovės advokatės Inesos Arbočienės prašymo dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.