Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Ignalinos rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui V. M. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

4. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas V. M. 2004‑09‑22 Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N-45/04-0363 (toliau – ir Sutartis) iš Lietuvos Respublikos, atstovautos Utenos apskrities viršininko įgalioto asmens, penkiasdešimties metų laikotarpiui (iki 2054-08-30) išsinuomojo 2,1736 ha ploto žemės sklypo dalį iš 2,2063 ha bendro ploto kitos paskirties žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1, 2, 3 punktai). Sutarties šalys susitarė, kad išnuomojamojo žemės sklypo indeksuota vertė – 36 260,14 Eur (125 199,00 Eur); žemės nuomos mokesčio dydis metams – 3 proc. žemės sklypo vertės; žemės nuomos mokestis turi būti sumokėtas iki einamųjų metų lapkričio 15 d. (Sutarties 9, 10, 11 punktai).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimo“ 7 punktą, valstybinės žemės sklypų naudotojai žemės nuomos mokestį sumoka į savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, biudžetą iki kalendorinių metų lapkričio 15 dienos. Atsižvelgiant į tai, ieškovas Ignalinos rajono savivaldybės administracija atsakovui V. M. už išnuomotą žemės sklypą už 2013-2017 metų mokestinius laikotarpius priskaičiavo iš viso 9 332,24 Eur žemės nuomos mokesčio pagal kiekvienais metais atsakovui pateiktas žemės nuomos mokesčio deklaracijas: už 2013 metus – 2 020,12 Eur (6 975,06 Lt); už 2014 metus – 1 840,36 Eur (6 354,39 Lt); už 2015 metus – 1 840,35 Eur; už 2016 metus – 1 840,35 Eur; už 2017 metus – 1 791,06 Eur.

Byloje nėra ginčo dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo, kuris yra 3 proc. žemės sklypo vertės ir kuris nustatytas Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2003-03-25 sprendimu Nr. T-389 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų nustatymo“. Tarp šalių kilęs ginčas dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo. Atsakovas nesutinka, kad valstybinės žemės nuomos mokestį ieškovas apskaičiuoja kiekvienais metais pagal vidutinę žemės sklypo rinkos vertę, nustatytą pagal žemės verčių zonas. Ieškovas nurodė, kad žemės sklypų vidutinės rinkos vertes gauna iš VĮ „Registrų centras“ pagal 2009-05-15 Duomenų teikimo sutartį Nr. R4-122/M-13/09 ir jų atskirai Nekilnojamojo turto registre netikrina. Savivaldybėje žemės nuomos mokestis administruojamas naudojant specialiai sukurtą informacinę sistemą MASIS.

Atsakovas V. M. į bylą pateikė VĮ „Registrų centras“ 2019-02-08 atsakymą į 2019-02-04 atsakovo atstovo paklausimą, kuriame informuojama, jog žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), istorinė vidutinė rinkos (mokestinė) vertė (masinio vertinimo metodu) buvo: 2013-01-01 – 62 268,00 Eur (215 000,00 Lt); 2014-01-01 – 59 951,00 Eur (207 000,00 Lt); 2015-01-01 – 60 000,00 Eur; 2016-01-01 – 60 600,00 Eur; 2017‑01‑01 – 66 000,00 Eur.

Dėl ieškinio pagrįstumo

5.Ieškovas nurodo,kad atsakovas nesumokėjo jo paskaičiuoto nuomos mokesčio už 2013-2017 metus.

Atsakovas neginčija,kad nemokėjo ir nemoka nuomos mokesčio,tačiau ginčija jo apskaičiavimą pagal sutartį,jo dydį ir kas yra nesuprantama logiškai- prašo ieškinį atmesti visiškai(CPK 7 str.).

6.Bylos nagrinėjimo dalykas nustatomas ne tik atsižvelgiant į ieškovo reikalavimus, bet ir atsakovo atsikirtimus į pareikštus reikalavimus – atsiliepimo į ieškinį faktinį pagrindą. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsiliepimo į ieškinį pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 str. 2 d. 5, 6 p.; 135 str. 1 d. 3 p., 2 d,; 143 str. 3 d.).

Aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Tačiau šis subjektyvaus sutarties aiškinimo principas negali būti sureikšminamas. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, nes jie gali būti šalių iškreipiami. Dėl to, aiškinant konkrečią sutartį, negalima suteikti didesnės reikšmės kuriam nors vienam sutarčių aiškinimo principui, bet būtina kompleksiškai remtis visais, kurie padėtų kiek įmanoma tiksliau kvalifikuoti aiškinamą sutartį ir jos pagrindu susiklosčiusius ginčo šalių teisinius santykius. Be CPK 6.193 straipsnyje nurodytų sutarčių aiškinimo principų taip pat būtina vadovautis ir bendraisiais teisės principais, t. y. teisingumu ir protingumu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 str. 5 d. aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; kt.).

Šalių valios autonomijos bei sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia šių santykių dalyvių pareigą įgyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt servanda). Kita vertus, tiek sutartis, kaip jos šalių atitinkamų veiksmų teisinis pagrindas, tiek iš jos tarp šalių kilę sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai turi atitikti civiliniame įstatyme esančių imperatyviųjų teisės normų (ius cogens) reikalavimus. Tai reiškia, kad sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka, teisės principai.

7.Tokiu būdu teismui akivaizdu,kad valstybė sudarė sutartį su atsakovu dėl žemės nuomos pagal tuo metu galiojančius norminius aktus ilgam laiko tarpui(50 metų),bet ne už fiksuotą nuomos mokestį,o atsižvelgiant į galimus ateityje pakeitimus dėl nuomos mokesčio skaičiavimo,ką aptarė savo sutartyje(15 p.).

Teismas konstatuoja,kad žemės sklypo indeksuota vertė ir žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra apskaičiuotos pagal skirtingas metodikas, todėl verčių padidėjimo prasme viena vertė su kita nėra lygintinos.

Nuomos sutartyje šalys nustatė indeksuotą tai dienai sklypo vertę-125199 Lt(36265,34 eur)(sutarties 9 p.).

Sutarties 10 p. nustatė,kad bus mokamas 3 procentų nuomos mokestis nuo minėtos sumos.

Teismas pažymi,kad atsakovas niekada nuo 2009 metų pagal bylos duomenis ir paties atsakovo atstovo paaiškinimus nemokėjo sutartyje tai dienai nustatyto mokesčio.Ir toks atsakovo elgesys rodo,kad jis naudojasi jam suteiktomis teisėmis savo naudai ir tos naudos vaisiais pasinaudodamas nevykdo pareigos mokėti nuomą,kai realiai neginčydamas savo pareigos arba negalėdamas vykdyti jos, nenutraukia sutarties,kas yra nesąžininga ir negali būti teismo ginama pagal atsakovo atsikirtimų ir atstovų paaiškinimų argumentus pilnoje apimtyje(CK 1.5 str.).

Sutarties 15p. nurodyta,kad „įstatymų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pasikeitus valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkai ir kitiems reikalavimams,šios sutarties šalys privalo vadovautis priimtais pakeitimais.“

Šios sutarties punktas paneigia atsakovo atstovo argumentą,kad šalys privalo vadovautis Žemės įstatymo 9 str. 12 punkto nuostata.

Sutarties 15p. numatyta,kad nuomotojas savivaldybės tarybos sprendimo pakeisti žemės,išnuomotos ne aukciono būdu,nuomos mokesčio tarifą ar sumažinti žemės nuomos sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį pagrindu paskaičiuoja žemės nuomos mokesčio dydį.

Žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje buvo nustatyta, kad be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė, o tokio sklypo nuomos sutartyje turi būti numatyta nuomotojo teisė kas 3 metus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perskaičiuoti žemės sklypo vertę, nuo kurios skaičiuojamas žemės nuomos mokestis. Taigi, buvo įtvirtinta nuostata, kad nuomos sutartyse turi būti numatoma nuomotojo teisė, bet ne pareiga perskaičiuoti žemės sklypo vertę, nuo kurios skaičiuojamas žemės nuomos mokestis. Ši įstatyminė nuostata sutarties sudarymo metu dar negaliojo ir tokia sąlyga nėra ieškovo pasirašytoje Valstybinės žemės nuomos sutartyje ir ji ar jos sąlygos nepakeistos/nepapildytos.

LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtinus naujas naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos taisykles, šių taisyklių 38 punkte buvo nustatyti nauji reikalavimai valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygoms. Šio punkto 11 papunktyje, reglamentuojančiame žemės nuomos mokesčio dydį ir mokėjimo terminus, be kita ko, buvo nustatyta, jog valstybinės žemės nuomos sutartyje turi būti nurodoma, kad savivaldybės tarybai pakeitus žemės nuomos mokesčio tarifą, sumažinus žemės nuomos sutartyje nustatytą nuomos mokestį arba nuo jo atleidus, taip pat pakeitus žemės nuomos mokesčio mokėjimo terminus, šios sutarties šalys privalo vadovautis savivaldybės tarybos sprendimais; valstybinės žemės nuomos sutartyje turi būti numatyta nuomotojo teisė kas 3 metus LR Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 nustatyta tvarka perskaičiuoti išnuomoto be aukciono žemės sklypo vertę, nuo kurios skaičiuojamas žemės nuomos mokestis.

Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos buvo įtvirtintos jau po šioje byloje nagrinėjamos nuomos sutarties sudarymo, bei į nuomos sutarties 19 punkto nuostatą, pagal kurią ši sutartis gali būti pakeista arba papildyta tik bendru sutarties šalių susitarimu, darytina išvada, kad nuomotojo teisė kas tris metus perskaičiuoti išnuomoto be aukciono žemės sklypo vertę šioje sutartyje galėjo būti nustatyta tik šalių susitarimu. Akivaizdu, kad poįstatyminio teisės akto nuostatos, kaip ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalies nuostata, reglamentuojančios valstybinės žemės nuomos sutarčių sąlygas, turi būti taikomos toms sutartims, kurios sudaromos šioms normoms įsigaliojus. Šioje byloje nagrinėjama Valstybinės žemės nuomos sutartis buvo pasirašyta dar iki minėtų nuostatų įsigaliojimo. Todėl tokios nuostatos galėjo būti įtvirtintos tik šalių susitarimu per sutarties sąlygų pakeitimą. (CK 1.7 str. 2 d., 6.157 str. 2 d., valstybinės žemės nuomos sutarties 19 p.).

Šios sutarties nuomotojas, kaip valstybinės žemės nuomotojas, pagal minėtų teisės aktų nuostatas įgijo teisę, bet ne pareigą perskaičiuoti išnuomoto žemės sklypo vertę apie tai suderinęs su nuomininku. Byloje nustatyta, kad tokio paskaičiavimo nuomotojas neatliko, sutartis išliko nepakeista. Taip pat nėra galimas savavališkas žemės sklypo vertės perskaičiavimas kas trejus metus, kadangi tokia nuomotojo teisė nėra sutartyje numatyta.

Šalys sutartyje numatė mokesčio sumokėjimo terminą iki lapkričio 15 d. kasmet (11 p.).

Esant šiai punkto nuostatai atsakovui turi būti aišku,kad skaičiavimas pagal rinkos vertę kiekvienais metais yra susijęs su buvusiais ir esamais žemės sklypo vertės perskaičiavimo pakeitimais ginčo šalių termino (2013-2017 metų) laikotarpiu,kas yra numatyta sutartyje.

8.Teismas mato,kad savivaldybė,kaip mokesčio už žemę rinkėjas ir mokesčio skaičiuotojas kiekvienais metais nuo 2013 metų gaudavo duomenis apie sklypo rinkos vertę išnuomotos žemės dydžio vertę,o ne viso sklypo dydžiu,kaip nurodo atsakovas ir jo atstovas.Atsakovas savo argumentų dėl netinkamo apskaičiavimo nepagrindė matematikšai,todėl jie atmetami.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir vadovaujantis CPK 178,185 str.,teismas laiko įrodytu ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 9 332,24 Eur žemės nuomos mokesčio už 2013-2017 metų laikotarpį.

Dėl delspinigių priteisimo

9.Atsakovas ginčija delspinigių paskaičiavimą,nes nėra savivaldybės sprendimo ir negalima skaičiuoti už 200 dienų,kai įstatymo numatyta 180 dienų.Prašo taikyti ieškinio senaties terminą dėl deslpinigių apskaičiavimo.

Ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 559,93 Eur delspinigių, paskaičiuotų nuo kiekvienų metų žemės nuomos mokesčio už 200 dienų laikotarpį, t.y. už 2013 m. – 121,21 Eur delspinigių, už 2014 m. – 110,42 Eur delspinigių, už 2015 m. – 110,42 Eur delspinigių, už 2016 m. – 110,42 Eur delspinigių, už 2017 m. – 107,46 Eur delspinigių. Neįvykdžiusi prievolės ar netinkamai ją įvykdžiusi kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.258 straipsnio 1 dalis).

Visų pirma,konstatuotina,kad šalys sutartyje buvo numačiusios,kad esant savivaldybės sprendimams dėl mokesčių pakeitimo jie šalims tampa privalomi. Pagal ginčo sutartį nuomos mokesčiai ir jų apskaičiavimo tvarka yra susijusi su ginčo sklypo savivaldybės sprendimais.Atsakovas neįrodė,kad tokio savivaldybės sprendimo nebuvo.Atsakovas tik deklaravo tokį savo teiginį.

Ieškovas į teismui pateikė viešai prieinamą internete Ignalinos rajono savivaldybės 2014-05-29 sprendimą Nr.T-69 dėl žemės nuomos mokesčių(CPK 179 str.).

10.Atsakovo nurodomas 180 dienų terminas yra numatytas CK 1.125str.5d..

Pagal 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).

Visais atvejais nuo pareigos atsakovui mokėti delspinigius praėjo daugiau kaip 180 dienų.Apie savo pažeistą teisę reikalauti ne tik nuomos mokesčio,bet ir delspinigių, ieškovas žinojo ilgesnį nei įstatymo numatytas terminas.

Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014m. lapkričio 2d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 išaiškino, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan..

Visų pirma atkreiptinas šalių dėmesys į tai, kad šalys sutartimi nebuvo susitarusios dėl įsipareigojimo mokėti delspinigius už vėlavimą mokėti įnašus iki visiško prievolės įvykdymo. Įstatyme yra nustatytas netesybų ir nuostolių santykis. Pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (t. y. ir delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, tai jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarties ir įstatymo nustatytas palūkanas. Jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Dėl termino praleidimo minimalūs kreditoriaus nuostoliai yra preziumuojami, t. y. iš anksto laikomi padarytais, o jų dydis yra nustatytas pagal sutartyje susitartą ar įstatymo numatytą tarifą (CK 6.210 straipsnis). Kreditorius turi teisę į visišką nuostolių, padarytų dėl termino praleidimo, atlyginimą, bet didesnius už minimalius nuostolius kreditorius turi įrodyti (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamąją funkciją atlieka palūkanos. Jos yra numatomos sutartyje (sutartinės) arba nustatomos įstatymuose (įstatyminės). Vienos iš įstatymų nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Jeigu civilinėje byloje pareikšti reikalavimai priteisti skolą, kurios mokėjimo terminas suėjo, ir procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, tai su pagrindinės skolos reikalavimu yra reikalaujama ir nuostolių, patiriamų dėl skolininko praleisto termino, priteisimo. Jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o tik remiasi įstatymo nustatytu procesinių palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius. Netesybos (delspinigiai) ir (arba) palūkanos skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai netesybos (delspinigiai) ar palūkanos skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo. Nagrinėjamoje byloje šalių susitarimu nenumatyta, kad delspinigiai būtų skaičiuojami iki visiško sutarties įvykdymo. Įstatymas gali nustatyti, kad palūkanos mokamos iki visiško prievolės įvykdymo (pavyzdžiui, CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.874 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalių sutartimi nenumatyta mokėti netesybų iki visiško prievolės įvykdymo, o kreditorius dėl praleisto prievolės įvykdymo kreipiasi į teismą prašydamas priteisti pagrindinę skolą ir procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, tai nuo kreipimosi į teismą dienos kreditoriaus minimalūs nuostoliai yra padengiami procesinių palūkanų skaičiavimu ir priteisimu, o nuo kreipimosi į teismą dienos netesybos (delspinigiai) nepriteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006).

Praėjus 180 dienų nuo delspinigių reikalavimo atsiradimo dienos,laikytina,kad ieškovas praleido ieškinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo terminą.Todėl jie iš atsakovo nepriteisiami(CK 1.125 str.5d.).Priteisti įstatymines procentines palūkanas iki visiško sprendimo įvykdymo ieškovas neprašė.

11.Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

12.Ieškovas ir atsakovas į bylą neteikė išlaidas pagrindžiančių įrodymų,todėl jie nepriteisiami(CPK 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88,178,179,185, 259, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. M. (a.k(duomenys neskelbtini) 9332,24 eur (devynis tūkstančius tris šimtus trisdešimt du eurus 24 ct) valstybės žemės nuomos mokesčio.

Kitoje dalyje ieškinys netenkinamas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.