Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Nukentėjusiosios J. K. parodymai apie šios nusikaltimo padarymo aplinkybes yra neatitinkantys tikrovės, nenuoseklūs ir prieštaringi. Neatitinka tikrovės nukentėjusiosios teisme duoti parodymai, kad švenčiant Naujuosius Metus ji vartojo mažiau alkoholio negu vyrai. Apeliantas tvirtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek I. (kurios tapatybė nenustatyta) gėrė tiek pat kiek ir visi. Vakarėlio metu buvo išgerta 7-8 buteliai degtinės bei 4 šampano. Aplinkybę, kad nukentėjusioji piktnaudžiauja alkoholiu, patvirtino liudytojai A. D. ir V. K. Teisme nukentėjusioji parodė, kad pokalbiai apie merginas, jų išvažiavimą prasidėjo užmigus V. ir šio pokalbio niekas negirdėjo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu, pirminėje apklausoje nukentėjusioji teigė, kad savanoriškai važiuoti į V. dirbti prostitute ją įtikinėjo V. su H., sakė, kad už ją V. sumokėjo 2000 eurų ir kad jai reiks atidirbti tuos pinigus. Teisme J. K. apie 2000 eurų net neužsiminė, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje šią aplinkybę nurodė. Neatitinka tikrovės nukentėjusiosios pirminiai parodymai, kad pas ją į namus atvyko iš matymo pažįstami V. ir H. ir ji su jais važiavo juodos spalvos automobiliu Volkswagen, kurį vairavo H. Apeliantas teigia nukentėjusioji jo anksčiau nebuvo mačiusi, todėl negalėjo pažinoti iš matymo, jis V. automobilio nevairavo, jį visą laiką vairavo V., jis gi su savimi neturėjo net vairuotojo pažymėjimo. Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios parodymus, duotus 2010-01-11 ir 2010-01-14, kuriuose ji pateikė visai kitą įvykio versiją. Nukentėjusioji parodė, kad jokia nusikalstama veika jos atžvilgiu padaryta nebuvo, niekas jos neverbavo verstis prostitucija, o pareiškimą ji surašė ne savo noru. Šią aplinkybę teisme patvirtino pareigūnas K. U., nurodydamas, kad J. K. prašėsi nuvežama tik į autobusų stotį, o jie ją nuvežė į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą (toliau – PK) budinčio paliepimu. Dar J. K. tvirtino, kad ji pirminės apklausos metu buvo neblaivi ir supratusi, kad yra apklausinėjama dėl bute kilusio triukšmo, todėl galėjusi prirašyti nebūtų dalykų. J. K. teigė pretenzijų dėl įvykio niekam neturinti ir prašė anuliuoti jos pirminius parodymus. Nukentėjusioji teigė neturinti niekam pretenzijų ir duodama parodymus 2010-04-08 ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apelianto nuomone, aplinkybė, kad minėtus parodymus nukentėjusioji davė gulėdama ligoninėje (2010-01-07 – 2010-01-15), nepaneigia jos nurodytų aplinkybių. Nukentėjusiąją gydęs gydytojas R. R. parodė, kad J. K., gulėdama ligoninėje, galėjo duoti parodymus ir situaciją suvokė. Nors (duomenys neskelbtini) ekspertizę atlikę ekspertai davė priešingą išvadą, apelianto manymu, J. K. betarpiškai gydžiusio ir nuolat stebėjusio gydytojo nuomonė yra svarbesnė ir svaresnė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) ekspertizė buvo daroma praėjus metams po įvykio, ekspertų išvados padarytos pagal J. K. medicininės kortelės duomenis ir pačios J. K. paaiškinimus, o gydytojas R. R. pats betarpiškai gydė, stebėjo ir konsultavo nukentėjusiąją iš karto po įvykio. Apeliantas tvirtina, kad nei jis, nei V. nukentėjusiosios iš ligoninės prievarta neišsivežė ir jai jokio poveikio nedarė. J.K. pati tarėsi su gydytoju, kad šis ją išleistų iš ligoninės, o tai rodo, kad ji pati buvo suinteresuota su jais bendradarbiauti. 2010-01-11 J. K. tyrėjui įteikė savo ranka rašytą pareiškimą, o tyrėjas, priėmęs jos pareiškimą, nurodė jai atvykti 2010-01-14 į apklausą. Apeliantas mano, kad tyrėja atlikusi nukentėjusiosios apklausą 2010-01-14 būtų pastebėjusi, jei nukentėjusioji būtų buvusi sunkus ligonis. Tačiau to ji nepastebėjo, o tai reiškia, kad J. K. nebuvo toks sunkus ligonis ir ji papasakojo tikrąsias įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji nei 2010-01-11 atvežusi savo pareiškimą, nei 2010-01-14 apklausos metu tyrėjai nesakė apie jokį jai daromą įtariamųjų poveikį, ar kad jai buvo siūlomi pinigai. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji pati buvo suinteresuota duoti tokius parodymus ir reikalavo iš jų pinigų. J. K., gulėdama ligoninėje, tiek pati, tiek per V. K. prašydavo atvežti jai maisto, cigarečių į ligoninę. Apeliantas mano, kad nuketėjusioji veikė kartu su V. K. ir ligone apsimetinėjo, nes vos tik gavo pinigus ir sužinojo, kad automobilis yra atvarytas į K. kiemą, staiga pasveiko ir 2010-01-15 išsirašė iš ligoninės. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji ekspertizės atlikimui buvo paieškoma apie 7-8 mėnesius, į teismus nevykdavo, o buvo atvesdinama.

Teismas nuosprendį grindė liudytojo M. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir tuo pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas bei BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Liudytojas M. Z. yra vienas iš tiesioginių ir pagrindinių šios bylos liudytojų, todėl jo parodymai, sutinkamai su BPK 179 straipsnio nuostatomis, turėjo būti fiksuojami darant garso ir vaizdo įrašus, nes tik tokiuose parodymuose gali būti užfiksuojama pilna ir išsami informacija. Juolab, kad tyrėjui R. K. ir policininkui J. J. kilo abejonių dėl liudytojo blaivumo ir (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės. Be to, atliekant liudytojo M. Z. apklausą buvo pažeista apklausos darymo procedūra. Liudytojas buvo apklaustas nakties metu ir ne PK patalpose, nors tam nebuvo jokių neatidėliotinų ar išskirtinių aplinkybių. Apelianto manymu, tokios aplinkybės leidžia abejoti liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumu, juolab, kad teisme M. Z. tvirtino neprisimenantis, kad būtų davęs tokio turinio parodymus, ir nurodė, jog parodymus surašė policijos pareigūnai, jis neprisimena, kad būtų skaitęs apklausos protokolą, jis tik jį pasirašė. Tyrėjas R. K. pažeidė BPK 179 straipsnio 2 dalį, nes suklastojo protokolo apklausos laiką ir vietą. Tyrėjas teisme patvirtino, kad liudytojo apklausą vykdė naktį, o apklausos protokole įrašytas kitas laikas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apklausos protokolas surašytas dviem skirtingais tušinukais, vienu surašyta - apklausos data, apklausinėjamo asmens anketiniai duomenys ir parodymų tekstas, o kitu tušinuku – apklausos pradžia, pabaiga, vieta, baudžiamosios bylos numeris. Būtent bylos numerio įrašymas kitu tušinuku rodo, kad liudytojo apklausa vyko ne (duomenys neskelbtini) PK ir tyrėjas su savimi neturėjo bylos medžiagos. Kadangi liudytojas M. Z. nebuvo apklaustas jo akivaizdoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teismas negalėjo remtis šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodyti liudytojo M. Z. parodymai neatitinka bylos aplinkybių. Neatitinka tikrovės teismo teiginys, kad netrukus po įvykio liudytojas atsiminė geriau ir apklausiamas nemelavo, nes liudytojas žodžių ,,apklausiamas nemelavo“ teisme nepasakė. Taip pat liudytojas teisme nesakė, kad neatsimena ar buvo kas mušamas, jis aiškiai pasakė, kad ,,merginų nemušė, nebuvo ten nieko tokio“. Liudytojas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nėra minėjęs, kad būtų matęs pas nukentėjusiąją mušimo žymes.

Apelianto manymu teismas neteisėtai ir nepagrįstai nuosprendį grindė liudytojos A. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ši liudytoja gali liudyti aplinkybes tik dėl BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, apibūdinti nukentėjusiosios asmenybę, parodyti ar matė sužalojimą nukentėjusiosios veide po Naujųjų Metų vakarėlio, tačiau ji negali duoti parodymų dėl veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, nes jos tame vakarėlyje nebuvo ir ji nieko nematė ir negirdėjo. Be to, teismas nuosprendį grindė liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir tuo pažeidė BPK 276 straipsnio bei 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Liudytoja nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, jos antros apklausos metu ją apklausinėjo keli asmenys, tačiau jie protokole nenurodyti, tuo buvo pažeistos BPK 179 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos. Apeliantas mano, kad liudytojai A.D., kaip ir jam, buvo daromas psichologinis spaudimas, naudojama apgaulė ir gąsdinimai ją padaryti jų bendrininke, apie tai apeliantas spendžia iš liudytojos parodymų paskutinio sakinio.

Liudytojas V. K. teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas, todėl vadovaujantis BPK 7, 242, 276 straipsnių bei BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas negalėjo balsu perskaityti jo parodymų ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas mano, kad V. K. labai svarbus liudytojas, galintis paliudyti svarbias aplinkybes apie J. K. sveikatos būklę, apie jos reikalavimą 3 000 litų už pareiškimo atsiėmimą bei apie jos prašymą apeliantui ir V., kad šie surašytų ant lapuko visas įvykio aplinkybes, kurias ji galėtų pateikti policijos pareigūnams, apie ją ištinkančius isterijos priepuolius bei kitas aplinkybes, susijusias su jų pokalbiu apie pinigus bei apie galimus grasinimus nukentėjusiajai.

Apelianto manymu, teismo (duomenys neskelbtini) ekspertizės išvados yra neišsamios, nepilnos, atliktos neturint pakankamai duomenų apie nukentėjusiosios sveikatos būklę. Ekspertizė daryta praėjus metams po įvykio, iš ambulatorinės kortelės ir baudžiamosios bylos duomenų bei pačios nukentėjusiosios paaiškinimų, todėl ji negali būti laikoma objektyvia ir išsamia. Teisme apklausta ekspertizę atlikusi ekspertė negalėjo atsakyti į jai pateiktus klausimus dėl nukentėjusiosios piktnaudžiavimo alkoholiu, apie jos vartotus vaistus ir jų poveikį vartojant juos kartu su alkoholiu, nes neturėjo tam reikalingų duomenų, o tai rodo, kad ekspertizės išvada nėra išsami.

Apeliantas nuteistasis H. S., nesutikdamas su skundžiamu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, apeliaciniame skunde jokių naujų duomenų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo kaltumo, nenurodo, jis tik nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir pateikia savą byloje surinktų įrodymų interpretaciją, remiantis kuria prašo jį išteisinti.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltumo nepagrįstos, teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios J. K., liudytojų M. Z., A. D. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, netinkamai įvertino liudytojų K. U., J. J. ir R. K. teisme duotus parodymus, ir be pagrindo nepatikėjo jo (apelianto) teisme duotais išsamiais ir nuosekliais parodymais apie įvykio aplinkybes. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 7 straipsnio, 242 ir 276 straipsnių bei 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Nuteistasis H. S. neneigia, kad byloje nustatytu laiku buvo M. Z. nuomojame bute ir kartu su V. G., J. K., M. Z. ir mergina, vardu Ieva, šventė Naujųjų Metų sutikimą, tačiau jis neigia apribojęs J. K. laisvę, įtikinėjęs ir siekęs paveikti ją, kad ji sutiktų vykti į užsienį dirbti prostitute, ir ketinęs pelnytis iš jos prostitucijos, taip pat neigia sunkiai sutrikdęs J. K. sveikatą bei vėliau daręs jai neteisėtą poveikį, kad ji duotų melagingus parodymus. Nuteistasis pirmosios instancijos teismui pateikė savo 2010-01-01 nakties įvykių versiją, pagal kurią nukentėjusioji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, triukšmavo, kėlė isterijas, reikalaudama šampano, o atvykus policijos pareigūnams, bijodama būti nubausta už girtavimą, parašė melagingą pareiškimą apie tariamą ketinimą įtraukti ją į prostituciją. Tokia nuteistojo versija, išnagrinėjus bylą teisme, nepasitvirtino, ji buvo paneigta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymu visetu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija nukentėjusiosios J. K. parodymų patikimumą. Jis teigia, kad nukentėjusioji pirminį pareiškimą policijai pateikė būdama neblaivi ir ne savo noru, nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, jos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, todėl nukentėjusiosios parodymai negali būti pripažinti patikimais jo kaltumo įrodymais. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos medžiagai.

Visų pirma atmestinas kaip objektyviais bylos duomenimis nepagrįstas apelianto teiginys, kad nukentėjusioji J. K. pareiškimą dėl prieš ją atliktų neteisėtų veiksmų parašė ne savo noru ir dėl girtumo nesuvokė duodamų parodymų esmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad policija į M. Z. nuomojamą butą buvo iškviesta J. K. prašymu, atvykus policijai J. K. savanoriškai išvyko su policijos pareigūnais, o nuvykus į policijos komisariatą išsamiai papasakojo apie 2010-01-01 nakties įvykius. Nukentėjusiosios parodymai buvo užfiksuoti protokole – pareiškime, kurį, kaip teisingą, nukentėjusioji patvirtino savo parašu (1 t., 4 b. l.). Nukentėjusiąją apklausęs ir protokolą – pareiškimą surašęs tyrėjas R. K. teisme paliudijo, kad nukentėjusioji pareiškimą rašyti pareiškė norą pati ir apklausos metu detaliai nurodė įvykio aplinkybes. Nukentėjusiosios blaivumas nustatinėjamas nebuvo, nes pareigūnams dėl to nekilo abejonių, nukentėjusioji elgėsi normaliai, matėsi, kad prieš ją buvo panaudotas smurtas (3 t. 84-85 b. l.). Tai, kad pirminės nukentėjusiosios apklausos metu nebuvo daromas garso ir vaizdo įrašas nėra BPK pažeidimas, nes toks tyrimo veiksmas pagal BPK 179 straipsnio nuostatas nėra privalomas.

Nukentėjusioji J. K. buvo tiesiogiai apklausta pirmosios instancijos teisme ir ji nuosekliai ir logiškai nurodė 2010-01-01 nakties įvykius. Ji parodė, kad po Naujųjų Metų sutikimo užmigus V.G., ji su H. S. kalbėjosi dviese, H. S. iš pradžių pasakojo kaip merginos dirba užsienyje, kaip jos gerai uždirba ir yra patenkintos, o po to pradėjo ją įkalbinėti važiuoti į užsienį dirbti prostitute, jai atsisakius, pradėjo kabinėtis, siekdamas lytinės aistros patenkinimo. Ji pradėjo priešintis, isterikuoti, blaškytis po butą. H. S. jai sudavė ranka per veidą gal du kartus, mušė per kojas, tampė už plaukų. Bute kilus dideliam triukšmui pabudo V. G., kuriam H. S. paaiškino, kas vyksta, ir tada V. G. jai pasakė, kad ji niekur iš čia nepabėgs ir vis tiek bus išvežta, sudavė jai kumščiu į krūtinę. Ji bandė išeiti, bet durys buvo užrakintos, rakto nebuvo. Bute buvęs M. Z. buvo išsigandęs dėl to kas vyksta. Ji M. Z. prašė, kad jis paskambintų į policiją, ir šis kažkam paskambino, nes atvažiavo policija. Po Naujųjų Metų nakties įvykių ji buvo sužalota, sužalojimai matėsi, buvo kraujosruvos ant veido, rankų, kojų. Po šių įvykių labai pablogėjo jos (duomenys neskelbtini) sveikata, todėl ji gydėsi, gulėjo ligoninėje. Jai gydantis (duomenys neskelbtini) ligoninėje, ją lankė H. S. ir V. G., siekdami, kad ji pakeistų parodymus apie Naujųjų Metų nakties įvykius, davė perrašyti jos vardu pareiškimą policijai, kuriuo bandoma atsisakyti jiems pretenzijų, vežė ją į policiją tam, kad ji galėtų policijai pateikti minėtą raštą. Ji sutiko perrašyti jai nurodytą tekstą ir pakeisti parodymus, nes buvo bauginama, kad jei neatsiims pareiškimo jai bus blogai. Ji išsigando ir norėdama, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, perrašė duotą jai tekstą. Tada ji visko bijojo, bijojo ir H. S., ir V. G. (3 t. 74-78 b. l.). Priešingai nei teigia apeliantas, analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir 2010-04-08 apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., 39-42 b. l.). Nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta pagal BPK 184, 185 straipsnyje nustatytas taisykles, joje dalyvavo įtariamieji ir jų gynėjas, kurie turėjo teisę užduoti klausimus nukentėjusiajai ir šia teise pasinaudojo. Visi apklausoje dalyvavę asmenys susipažino su apklausos protokolu ir jį pasirašė. Įtariamieji dėl protokolo turinio pareiškė pastabas, kurios užfiksuotos apklausos protokole (1 t. 39-42 b. l.). Tai, kad nukentėjusioji duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog ji neturi jokių pretenzijų V. G. ir H. S., nepaneigia H. S. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliantas nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą sieja su nukentėjusiosios parodymais, surašytais 2010-01-11 pareiškime ir duotais 2010-01-14 tyrėjai, kuriuose ji nurodė, kad prieš ją jokia nusikalstama veika padaryta nebuvo, niekas jos neverbavo verstis prostitucija, o pirminį pareiškimą ji surašė būdama neblaivi ir ne savo noru. Apeliantas šiuos nukentėjusiosios parodymus laiko teisingais ir patikimais ir teigia, kad būtent jais turėjo vadovautis teismas. Be to, apeliantas teigia, kad nukentėjusioji, gulėdama ligoninėje, ligą simuliavo.

Apelianto skundo teiginys, kad nukentėjusiąją gydęs gydytojas R. R. nurodė, kad J. K., gulėdama ligoninėje, galėjo duoti parodymus ir suvokti situaciją, nepaneigia anksčiau paminėtos ekspertų komisijos išvados, nes gydytojas R. R., apklaustas byloje kaip specialistas, išsakė tik savo nuomonę dėl J. K. galėjimo duoti parodymus ir nurodė, kad kvalifikuotą atsakymą į šį klausimą gali pateikti teismo psichiatras (1 t., 112-113 b. l.). Kaip jau buvo minėta, teismo ekspertų komisija konstatavo, kad nukentėjusioji J. K. 2010-01-07 – 2010-01-15 negalėjo duoti objektyvių parodymų, išreiškiančių jos tikrąją valią.

Nukentėjusiosios nurodytas 2010-01-01 nakties įvykių aplinkybes patvirtino liudytojas M.Z., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas įvykio metu buvo įvykio vietoje ir juos betarpiškai matė. Pirmuosiuose 2010-01-01 duotuose parodymuose liudytojas M. Z. parodė, kad sutikus Naujuosius Metus paryčiui H. S. ėmė lįsti prie nukentėjusiosios, kalbėti apie darbą užsienio viešnamiuose, o V. G. pasakė, kad gali ją parduoti už 2000 eurų, ir kad ji bus parduota. Durys tuo metu buvo užrakintos, o kur buvo raktas, jis nežino. Išgirdęs kalbas, kad nukentėjusioji bus parduota, jis paskambino savo motinai, kad ši kviestų policiją. Iki policijai atvykstant, nukentėjusioji bandė pabėgti, bet jos H. S. neišleido, nutempė į kambarį, ten girdėjosi smūgių garsai ir nukentėjusiosios šauksmai. Kai atvyko policija, jis (liudytojas) rado raktą duryse ir įleido policijos darbuotojus. Jie nukentėjusiąją išsivežė, o jam teko pabėgti iš buto, nes H. S. ir V.G. pyko ant jo, įtardami, kad jis iškvietė policiją (b. l. 91-92, t. 1). 2010-10-26 duotuose parodymuose M. Z. parodė, kad patvirtina anksčiau duotus parodymus. Papildomai jis nurodė tai, kad dar iki Naujųjų Metų sutikimo viena iš dviejų merginų, kurios į liudytojo butą buvo atvykusios karu su V. G. ir H. S., iš buto išėjo išsigandusi ir sutrikusi. Po vidurnakčio V. G. užmigo, o H. S. kalbėjo su nukentėjusiąja, ši buvo išsigandusi, ją H. S. mušė. Nukentėjusioji prašė jo iškviesti policiją ir jis tai padarė (b. l. 94, t. 1).

Apeliantas, reikšdamas abejones dėl šių liudytojo M. Z. parodymų patikimumo, nurodo, jog liudytojas teisme tvirtino neprisimenantis, kad būtų davęs tokio turinio parodymus, ir nurodė, jog parodymus surašė policijos pareigūnai, jis neprisimena, kad būtų skaitęs apklausos protokolą, jis tik jį pasirašė. Liudytojo M. Z. pirminiai parodymai nebuvo fiksuojami darant garso ir vaizdo įrašus, o tai, apelianto manymu, daryti buvo būtina, nes policijos pareigūnams kilo abejonių dėl šio liudytojo blaivumo ir (duomenys neskelbtini) būklės. Be to, apeliantas teigia, kad šios apklausos metu buvo pažeista liudytojo apklausos procedūra, nes liudytojas buvo apklaustas nakties metu ir ne PK patalpos, nors tam nebuvo jokio būtinumo. Tyrėjas R. K. pažeidė BPK 179 straipsnio 2 dalį, nes suklastojo protokolo apklausos laiką ir vietą, tai patvirtina skirtingais tušinukais apklausos protokole padaryti įrašai. Be to, liudytojas nebuvo apklaustas jo akivaizdoje, todėl jo parodymais nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo R. K. parodymų teisingumu ir jo surašyto liudytojo apklausos protokolo autentiškumu. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad apklausos protokolo pradžia (vieta, laikas, bylos numeris) įrašyti kita rašymo priemone nei kiti protokolo duomenys ir parodymų turinys, neįrodo, kad protokole surašyti liudytojo parodymai neatitinka tikrovės. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad liudytojo M. Z. apklausa buvo atlikta pažeidžiant BPK 179 straipsnio reikalavimus. Pagal BPK 179 straipsnio reikalavimus atliekant tyrimo veiksmus turi būti rašomi protokolai, o kiti tyrimo veiksmų fiksavimo būdai nėra privalomi, dėl jų taikymo tikslingumo sprendžia procesinį veiksmą atliekantis pareigūnas. Šiuo atveju pareigūnas, atlikdamas liudytojo apklausą, surašė liudytojo M. Z. 2010-01-01 apklausos protokolą, kuris atitinka BPK 179 straipsnio reikalavimams, o garso ir vaizdo įrašų nedarė. Liudytojas M. Z. savo parodymų teisingumą patvirtino savo parašu, jokių pastabų ar pareiškimų dėl protokoluose užfiksuotų parodymų turinio ar netinkamos apklausos procedūros nepareiškė. Todėl teismas neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo M. Z. parodymais.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai dėl skundžiamame teismo nuosprendyje neva neteisingai nurodytų liudytojo M. Z. parodymų. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame nurodyti liudytojo M. Z. parodymai atitinka jo parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje liudytojų parodymai būtų ištisai ir pažodžiui perrašomi iš jų apklausos protokolų, teismas nuosprendyje turi išdėstyti liudytojų parodymų turinį, kuris atspindėtų reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, kas ir buvo padaryta skundžiamame teismo nuosprendyje.

Liudytoja I. Z. pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, nes buvo išvykusi iš Lietuvos, jos iškviesti į teismą nepavyko. Todėl pirmosios instancijos teismas pasinaudojo BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojos parodymus, kuriais buvo patikrinti teisme apklaustų nukentėjusiosios, liudytojų M. Z., K. U. ir J. J. parodymai.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. Z. parodė, jog pasikalbėjusi telefonu nesutiko, kad buvęs draugas H. S. atvyktų švęsti Naujųjų 2010 metų sutikimo, tačiau 2009-12-31 apie 20 val. nuvykusi pas savo sūnų M. Z. į nuomojamą butą rado bute atvykusius H. S., jai nepažįstamus šio draugą ir nepažįstamą merginą juodais plaukais. Ji prašė bute esančių svečių palikti jos sūnų ramybėje ir eiti iš buto, tačiau jie nesutiko. Ji juos visus paliko bute, ir išvyko. Ryte prabudusi paskambino sūnui, bekalbant telefonu jau girdėjosi triukšmas ir ją telefonu pradėjo keikti H. S., vėliau ir jo draugas. Ji baigė pokalbį. Maždaug už pusės valandos jai sūnus pats paskambino ir pasakė, kad jam darosi baisu, nes H. su draugu muša merginą ir tampo už plaukų ją po kambarį. Tada ji paprašė, kad sūnus perduotų telefoną merginai ir kalbėdama su ja suprato, kad ją nori išvežti į užsienį ir parduoti kaip prostitutę. Tada ji patarė merginai bėgti iš buto. Po kiek laiko vėl paskambino sūnus ir pasakė, kad bijo būti bute, nes H. žiauriai elgiasi su mergina, ją muša. Tada ji iškvietė policijos pareigūnus (1 t., 95-96 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos A. D. parodymus, nes ši liudytoja apklausiama pirmosios instancijos teisme parodymus pakeitė. Apelianto teiginys, kad liudytojos A. D. parodymai yra neištirti ir jais remtis negalima yra neteisingas, nes iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus A. D. parodymus (3 t., 184-187 b. l.). Pirmoje apklausoje ši liudytoja parodė, kad su savo pažįstama nukentėjusiąja J. K. tarėsi kartu sutikti Naujuosius Metus. Nesulaukusi J. K. skambučio, pati jai paskambino, tačiau atsiliepė kažkoks vyriškis, kuris pasakė kad J. K. kalbėti nenori ir pokalbis toliau neįvyko (b. l. 97-98, t. 1). Antros apklausos metu liudytoja paaiškino, kad ankstesnėje apklausoje daug ką nutylėjo, nes jautė spaudimą iš V. G. ir H.S. Ji parodė, kad V. G. ir J. K. supažindino V. G. prašymu surasti pilnamečių, lengvai pažeidžiamų moterų, kurias galėtų išvežti dirbti į užsienį. Už tai V. G. žadėjo jai sumokėti 1000-2000 litų. 2010-01-01 paskambinus nukentėjusiajai, atsiliepė H. S. ir pasakė, kad J. K. bus išvežta į užsienį ir parduota už 2000 eurų. Po kelių dienų ji sutiko nukentėjusiąją ir ši pasakė, kad Naujųjų Metų naktį H. S. ją sumušė ir pradėjo kalbėti apie jos pardavimą į užsienį dirbti prostitute. Vėliau liudytoją surado V. G. ir H. S., ją spaudė, kad padėtų paveikti nukentėjusiąją, kad ši pakeistų parodymus apie įvykius sutinkant Naujuosius Metus (b. l. 101-102, t. 1).