Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-09-28 · Administracinė byla Nr. eI2-11147-983/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. eI2-11147-983/2023Sprendimas · 2023-09-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2023-12-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-09-28
Bylos Nr.
eI2-11147-983/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07711-2023-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
Pareiškėjas
E.B.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Advokatai
Asta Astrauskienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11147-983/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07711-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

dalyvaujant pareiškėjui E.B., pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,atsakovo atstovui D.J.,vertėjaujant O.P.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas E.B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 23S99674 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti darbdavį, prašyme nurodydamas, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) ketina dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamento pateiktame klausimyne pareiškėjas nurodė, kad 1996-2013 metais dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje. 2023 m. birželio 30 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą neleisti pakeisti darbdavio, kurį grindė tuo, kad įvertinus klausimyne pateiktus atsakymus bei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 5 d. rašte Nr. 18-6149 (toliau – ir Išvada, Raštas) pateiktus duomenis, užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teigia, jog iš Sprendimo turinio matyti, kad tiek Migracijos departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su aplinkybe, kad jis dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje. Pareiškėjas nesutinka suvertinimu, kad jo dirbtas darbas kelia realią ir akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui.

Paaiškina, kad nuo 1994 m. kovo mėn. iki 1995 m. rugpjūčio mėn. atliko privalomąją karinę tarnybą Rusijos ginkluotosiose pajėgose, nuo 1996 m. kovo mėn. – 2005 m. liepos mėn. tarnavo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje patrulių apsaugos tarnybos policininku (paaiškina, kad atsakydamas į klausimą neteisingai nurodė tarnybos pabaigos datą, ką patvirtina pareiškėjo darbo knygelė). Nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. pareiškėjas dirbo generaliniu direktoriumi įmonėje (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2017 m. birželio mėn. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) ūkio vadovu, nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2017 m. liepos mėn. dirbo fermos vadovu (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. nuo gruodžio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) pardavimų atstovu, nuo 2018 m. vasario mėn. iki 2018 m. birželio mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) pardavimų atstovu, nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) pardavimo atstovu, nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2019 m. liepos mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) ekspatrijuojančiu vairuotoju, nuo 2019 m. gruodžio mėn. iki 2021 m. vasario mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) vairuotoju, nuo 2021 m. vasario mėn. dirbo įvairiose Lietuvos Respublikos įmonėse tolimųjų reisų vairuotoju. Priešingai nei nurodoma Sprendime, vien tai, kad pareiškėjas prieš beveik 20 metų dirbo policininku, nerodo nei jo politinių įsitikinimų, nei jo lojalumo valdžiai ar jo vykdomai politikai, juolab, kad po to asmuo dirbo įvairius darbus nesusijusius su nurodyta tarnyba, o paskutinius ketverius metus asmuo dirbo vairuotoju įvairiose privačiose įmonėse.

Nurodo, kad klausimyne atsakydamas į klausimus dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos, išreiškė nepritarimą Ukrainoje vykdomiems veiksmams bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, kas turėjo būti analizuojama jo individualios situacijos aplinkybių kontekste vertinant jo grėsmės nacionaliniam saugumui pagrįstumą. Taip pat pažymi, kad darbas milicininku prieš beveik 20 metų, tuo metu esant visai kitai geopolitinei situacijai, niekaip nepagrindžia jo lojalumo rėžimui ar jo politinių įsitikinimų šiai dienai. Nurodo, kad Sprendime nepateikiama jokių objektyviai egzistuojančių įrodymų, kad pareiškėjas savo aktyviais vykdytais veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas priimdamas sprendimus dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD Išvados tiesiog perkelti į sprendimus, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD Išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, t. y. atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas priimti ginčijamą Sprendimą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) bei jį įgyvendinantys teisės aktai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika.

Teigia, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad nuo 2005 m. iki 2013 m. jis užsiėmė individualia veikla – pramogų organizavimu, ir mokesčių inspekcijoje buvo registruotas kaip individualus verslininkas. Nurodė, kad jokių įrodymų patvirtinančių individualią veiklą pateikti negali, kadangi visi dokumentai po skyrybų liko pas buvusią žmoną.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė advokatė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD nuomone, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įstaigoje, turėjo palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Teigia, jog vertinant pareiškėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. vasario 8 d. iki 2022 m. vasario 7 d., turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2021 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. gruodžio 3 d., pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 19 d. iki 2022 m. kovo 21 d. dirbo Lietuvos įmonėje, o nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki šiol yra įdarbintas Lietuvos įmonėje, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs šias aplinkybes VSD Išvados kontekste, atsakovo konstatuota, kad atsisakymas leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įstaigoje policininku prieš beveik 20 metų neįrodo jo politinių įsitikinimų ar lojalumo valdžiai. Kaip nurodyta VSD Išvadoje, Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys, todėl pareiškėjas, dirbdamas Rusijos valstybinėje institucijoje, negalėjo būti nelojalus Rusijos valdžiai. Taip pat VSD surinkta kontržvalgybinė informacija patvirtina, kad pareiškėjas, kaip anksčiau dirbęs Rusijos valstybinėje institucijoje asmuo, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamento vertimu, pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus nemažina pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas klausimyne deklaravo nepritarimą Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų apie pareiškėjo realiai atliekamus veiksmus, kurie patvirtintų minėtus pareiškėjo klausimyne išdėstytus teiginius.

Mano, jog ginčijamas Sprendimas priimtas atlikus pareiškėjo individualų vertinimą, atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo darbą Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įstaigoje), iš atliktų veiksmų (pareiškėjo darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įstaigoje) VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinta pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, Sprendimas neleisti pareiškėjui pakeisti darbdavį yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad skundžiamas atsakovo Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Pažymi, jog VSD 2023 m. birželio 5 d. Raštu atsakovui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), 1996-2013 metais dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nuomone, pareiškėjui turint leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas ir lojalus Rusijos valdžiai asmuo.

Teigia, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog pildydamas klausimyną suklydo dėl tarnybos Rusijos vidaus reikalų ministerijoje pabaigos datos. Pareiškėjo teigimu, šią tarnybą jis baigė ne 2013 m., kaip kad pats nurodė pildydamas Migracijos departamento klausimyną, tačiau 2005 m., t. y. beveik 10 m. anksčiau. Šie pareiškėjo teiginiai, VSD įsitikinimu, vertintini kaip nepagrįsti. Visų pirma, visiškai neįtikėtina, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, net 10 m. „apsiriko“ dėl savo „tikrosios“ tarnybos Rusijos vidaus reikalų ministerijoje pabaigos datos. Kita vertus, iš į bylą pateiktos pareiškėjo darbo knygelės nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas Rusijos vidaus reikalų ministerijoje dirbo tik iki 2005 m. Pareiškėjo darbo knygelėje nėra jokių įrašų dėl pareiškėjo darboviečių nuo 2005 m. iki 2013 m., kuomet pareiškėjas, remiantis klausimyne pateikta informacija, tarnavo Rusijos vidaus reikalų ministerijoje. Todėl sistemiškai vertinant pareiškėjo atsakymus į MD klausimyną ir pareiškėjo darbo knygelės duomenis trečiasis suinteresuotas asmuo padarė išvadą, kad pareiškėjas Rusijos vidaus reikalų ministerijoje tarnavo 1996-2013 metais.

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 23S99674, kuriuo pareiškėjui neleista pakeisti darbdavio, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 24 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį tuo pagrindu, kad UAB (duomenys neskelbtini) ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

Nustatyta, jog VSD 2023 m. birželio 5 d. Išvadoje Nr. 18-6149 atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD nuomone, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įstaigoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

Migracijos departamentas 2023 m. birželio 30 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui neleista pakeisti darbdavio.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, 2023 m. liepos 24 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. LVAT išaiškino, kad sprendžiant prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog nesutinka su Sprendimo vertinimu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią ir akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo įsitikinimu, vien tai, kad jis prieš beveik 20 metų dirbo policininku, nerodo nei jo politinių įsitikinimų, nei jo lojalumo valdžiai ar jo vykdomai politikai, juolab, kai po to jis dirbo įvairius darbus nesusijusius su nurodyta tarnyba, o paskutinius ketverius metus dirba vairuotoju įvairiose privačiose įmonėse.

Pažymėtina, jog Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: ,,Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 punkte konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.“

Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 ,,Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo. Šioje rezoliucijoje Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą vadovavosi VSD Išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 1996 m. iki 2013 m. dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Kaliningrado srities Gusevo vidaus reikalų skyriuje, todėl privalėjo būti lojalus Rusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2023 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023).

Taigi, Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pareiškėjas skunde nurodo, kad Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje dirbo nuo 1996 m. kovo mėn. iki 2005 m. liepos mėn., o atsakydamas į klausimą (Migracijos departamento klausimyno 2 klausimas) neteisingai nurodė darbo pabaigos datą (klausimyne nurodė iki 2013 m.), tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti, jog atsakovo Sprendime padaryta išvada, dėl jo grėsmės valstybės saugumui, yra nepagrįsta. Pareiškėjas pateikė į bylą darbo knygelę, iš kurios įrašų matyti, kad jis Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kaliningrado srities Gusevo vidaus reikalų skyriuje dirbo nuo 1996 m. iki 2005 m., tačiau pareiškėjo darbo knygelėje nėra jokių įrašų dėl jo darboviečių nuo 2005 m. iki 2013 m., kuomet pareiškėjas, remiantis klausimyne pateikta informacija, tarnavo Rusijos vidaus reikalų ministerijoje. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2005 m. iki 2013 m. jis užsiėmė individualia veikla – pramogų organizavimu, ir mokesčių inspekcijoje buvo registruotas kaip individualus verslininkas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo prieiti prie neabejotinos išvados, kad pareiškėjas Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kaliningrado srities Gusevo vidaus reikalų skyriuje tarnybą baigė 2005 m.

Teismas pažymi ir tai, kad vien faktas, jog pareiškėjas Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kaliningrado srities Gusevo vidaus reikalų skyriuje dirbo prieš, kaip jis teigia, 20 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Rusijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Tuo tarpui Lietuvos vyriausias administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Be to, LVAT suformuotoje praktikoje taip pat pažymėta, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, o asmens nurodoma aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga.

Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Teismo vertinimu, nors iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, jog esminis šio Sprendimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo 17 metų eitų pareigų Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Kaliningrado srities Gusevo vidaus reikalų skyriuje, tačiau iš šio Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. vasario 8 d. iki 2022 m. vasario 7 d., turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2021 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. gruodžio 3 d., pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 19 d. iki 2022 m. kovo 21 d. dirbo Lietuvos įmonėje, o nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki šiol yra įdarbintas Lietuvos įmonėje. Migracijos departamentas nenustatė, kad užsienietis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, kad apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas savo Sprendime rėmėsi tik VSD pateikta Išvada, atmetami kaip nepagrįsti.

Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Šiuo aspektu pritartina atsakovo Sprendime padarytai išvadai, jog atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri nustatyta remiantis surinkta informacija apie pareiškėją.

Aplinkybė, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, jis dirbo legaliai, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo neproporcingumas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad paskutinius ketverius metus jis dirba vairuotoju įvairiose privačiose įmonėse nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Rusijos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tokios praktikos, nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2111-415/2023).

Dėl pareiškėjo argumento, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, teismas pažymi, jog vertinant Sprendimo atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo Sprendimo naikinti. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nustačius, kad Migracijos departamento Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E.B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėJūratė Bliznikaitė-PovilanskienėSigita Fomičiova