Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-05 · Administracinė byla Nr. I-1861-257/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-05
Bylos Nr.
I-1861-257/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01181-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1861-257/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01181-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 55.1.1, 55.1.3 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 5 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,nedalyvaujant pareiškėjui M. P.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjas M. P. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 62). Skunde (b. l. 2–3) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kameroje Nr. 63 su 3-5 asmenimis, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos. Kamera nebuvo pritaikyta neįgaliųjų (ligonių) laikymui, todėl jis visą nurodytą laiką miegojo ir gulėjo ant grindų, nes jis buvo skiriamas į antro aukšto gultus, o pirmo aukšto gultai buvo užimti. Tualetas kameroje nebuvo pritaikytas neįgaliųjų poreikiams, nebuvo turėklų ar kitų pagalbinių priemonių, o vietoj klozeto buvo skylė grindyse, todėl jam buvo nepatogumų naudojantis tualetu. Jam nebuvo skirta didesnė mitybos norma, jis buvo marinamas badu. Jis kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus pagalbos, tačiau buvo ignoruojamas, buvo plėšomi jo rašytiniai prašymai, iš jo tyčiodavosi. Dėl to jis patyrė fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 62).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 53–60) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m² (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. ir galiojo bylai aktualiu laikotarpiu.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-08-24 pažymos Nr. 60/09-31126 „Dėl M. P.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016-08-02 iki 2016-08-10: kameroje Nr. 88 buvo laikomi 2–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,37 iki 4,68 m², kameroje Nr. 63 buvo laikomi 1–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 18,2 iki 3,63 m².

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai ir užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Vadinasi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017).

Nacionaliniai teismai remiasi nuostata, kad tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Atsakovas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto), pažymi, jog teisės aktuose nėra nustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovas daro išvadą, kad, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turi būti atimtas kameros įrenginių užimama plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-447-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, o ne konstatuojant atsakovo padarytus tesės pažeidimus (Žr. 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017).

Matyti, kad pareiškėjui teko nuo 3,63 kv. m iki 18,2 kv. m gyvenamojo kameros ploto, kas leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas numato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: „veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais“. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.

Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui Higienos normos nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje taip pat netaikytini (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1908-261/2016).

Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris). Administracinių teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog toks patalpų vėdinimo būdas nepažeidžia higienos normų reikalavimų, t. y. iš esmės tinkamas. Be to, pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl, kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje, neįmanoma, be kita ko įrengti papildomą ventiliaciją ir taip padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę oro drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą (žr. pvz. 2017 m. kovo 29 d. nutartis adm. bylose Nr. A-507-756/2017, Nr. A-530-756/2017). Pagal higienos normą HN 134:2015 veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o ventiliacijos įrengimas būtent ir susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijas (žr. pvz. LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-963-756/2017), todėl įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų galimų pažeidimų.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28), reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).

Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniu dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr. LVAT 2015. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Kamera Nr. 88 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento buvo patikrinta 2016-08-19 (2016-08-23 patikrinimo aktas Nr. PA.6-260). Kameroje pelėsio nenustatyta.

Kamera Nr. 63 pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta dėl jos atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės reikalavimais neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kameroje nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kamera atitiko nustatytas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Dėl paskirstymo į kameras ir sąlygų kamerose pritaikymo neįgaliesiems

Šiaulių tardymo izoliatoriuje Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas laikantis tam tikrų izoliavimo reikalavimų, kartu atsižvelgiant į asmens amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Asmenų paskirstymą į tam tikras kameras reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašas. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų <...> neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, <...>. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nenumatyta, kad asmuo, turintis neįgalumą, turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad <...Nėščioms moterims, nepilnamečiams, neįgaliesiems ir ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos...> Taigi, kaip nustatyta teisės aktais, įstaigos administracija asmenis paskirstydama į kameras vadovaujasi minėtose teisės nuostatose nustatytais kriterijais, taip pat atsižvelgiant ir į asmens sveikatos būklę ar kitas asmenines savybes. Todėl atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su asmenų paskirstymu į tam tikras kameras, preziumuojama, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių prieš paskiriant jį į tam tikrą kamerą buvo vertinta ir jo sveikatos būklė. Duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą pirminės apžiūros metu būtų informavęs apie savo neįgalumą, specialųjį nuolatinį priežiūros poreikį ar transporto išlaidų poreikį, atsakovas neturi.

Žemesnės instancijos teismas

Suėmimo vykdymo įstatymas ir Bausmių vykdymo kodeksas suteikia galimybę asmeniui teikti prašymą pataisos įstaigos administracijai, prašant dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, ar teikti kitokio pobūdžio prašymą. Teismui pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-08-23 pažyma Nr. 61/04-2003 apie pareiškėjo skundus ir prašymus patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-08-02 iki 2016-08-10 į įstaigos direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų sąlygų kamerose ar dėl sanitarinio mazgo pritaikymo neįgaliesiems nesikreipė. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo teiginių dėl kreipimosi į įstaigos direktorių jokiais įrodymais taip pat nepagrindė, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija atitinkamai tokio skundo ar prašymo neturėdama, neturėjo ir pagrindo spręsti klausimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą kamerą (su unitazu).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad teisės aktais yra numatyta galimybė asmeniui pačiam kreiptis į administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą (nurodant svarbias priežastis), o byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas su tokiu prašymų būtų kreipęsis, teismas neturi pagrindo įstaigos pareigūnų veiksmų vertinti kaip neteisėtų, nes nėra duomenų, kad tokio pobūdžio prašymas administracijoje būtų gautas (žr. pvz. 2017 m. gegužės 15d. nutartis adm. byloje Nr. A-742-756/2017).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio pareiškėjo prašymo nebuvo, pareiškėjas nebuvo paskirtas į specialiai neįgaliesiems pritaikytą kamerą, atitinkamai reiškia, kad pareigūnai būtinybės pareiškėją pervesti į specialią kamerą paskirstymo metu neįžvelgė. Vien tik ta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo patalpintas į bendro pobūdžio kamerą (minėta, jog įstatymai imperatyviai nereglamentuoja, kad neįgalumą turintis asmuo negali būti patalpintas į bendro pobūdžio kamerą) Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų neteisėtumo neįrodo.

Pareiškėjas savo skunde teismui taip pat nurodo, kad jam, esant neįgaliam, teko miegoti antrame gulto aukšte, kas jam sukėlė didelį nepatogumą, žiaurius skausmus ir pažeminimą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo skunde nepateikia jokių duomenų ar įrodymų, kad jam teko miegoti antrame lovos aukšte, byloje taip pat nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, o įstaiga nėra įpareigota fiksuoti, kokiame lovos aukšte miega kalinamasis.

Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai taip pat nenumato gultų paskirstymo tvarkos suimtiesiems ir nuteistiesiems gyvenamosiose kamerose ne tik neįgaliesiems, bet ir sveikiems asmenims. Į kameras patekę suimtieji/nuteistieji patys savo nuožiūra pasiskirsto gultus, o iškilus nesutarimams dėl miegamosios vietos, turi teisę kreiptis su prašymu ar skundu į įstaigos administraciją. Atsakovas pažymi, kad jokių skundų ar prašymų pareiškėjas M. P. įstaigai nėra pateikęs.

Tai yra, įstaiga, paskirstydama suimtuosius (nuteistuosius) į kameras, neturi pareigos jiems priskirti konkrečią lovą, todėl argumentas, kad dėl kamerose įrengtų dviaukščių lovų jis patyrė neturtinę žalą, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Pareiškėjo M. P. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-08-24 pažyma Nr. 60/09-31126 „Dėl M. P.“ (b. l. 30), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2016-08-02 iki 2016-08-10 (9 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas visas 9 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 9 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 88 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,82 m²) teko nuo 4,21 m² (kameroje 4 asmenys) iki 8,41 m² (kameroje 2 asmenys), Nr. 63 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,20 m²) teko nuo 3,24 m² (kameroje 5 asmenys, 5,5 dienos) iki 4,05 m² (kameroje 4 asmenys), 5,40 m² (3 asmenys), 16,20 m² (kameroje 1 asmuo), t. y. gyvenamojo ploto norma nežymiai buvo pažeista 5,5 dienos, todėl galimai buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kameros ploto ir kameroje esančių baldų ir inventoriaus (b. l. 34–36).

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-260 (19.4.1.6.12) (b. l. 51–52, patikrinimas atliktas 2016 m. rugpjūčio 19 d.) nurodyta, kad buvo patikrinta kamera Nr. 88, kurioje pareiškėjas buvo 2016 m. rugpjūčio 2 d. Nustatyta, kad kameroje Nr. 88 vizualiai matomas pelėsis nenustatytas, kameroje drėksta lubos, kamera vėdinama per langus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjo teiginiai dėl laikymo nežmoniškomis sąlygomis yra abstraktūs, nekonkretūs, nedetalizuoti, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Tuo pačiu nenustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, paskirdama pareiškėją į nurodytas kameras būtų pažeidusi Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašą (b. l. 44-50). Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017-09-01 pažymos Nr. 62/08-249 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 33) matyti, kad nuo 2017 m. birželio mėnesio į kameras yra išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai dėl netinkamų sąlygų gyvenamosiose kamerose, tai leidžia konstatuoti, jog tokių skundų nebuvo.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas kameroje nebuvo pritaikytas neįgaliųjų poreikiams, nebuvo turėklų ar kitų pagalbinių priemonių, o vietoj klozeto buvo skylė grindyse, todėl jam buvo nepatogumų naudojantis tualetu.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo durų ir uždaro viršaus. Higienos norma HN 134:2015 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).

Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Iš pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus sanitarinių mazgų zonų kamarose lentelės (b. l. 40–41) nėra aišku, ar pareiškėjo nurodytoje kameroje Nr. 63 yra klozetas, ar tik skylė grindyse, kaip nurodė pareiškėjas, todėl ši aplinkybė vertintina kaip pagrįsta.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Susipažinus su asmens sveikatos istorijos nuorašais (b. l. 22–28, 37–39) nustatyta, jog atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių pirminės gydytojų apžiūros metu 2016-08-03 pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodyta būklė po stuburo lūžimo, traumos, operacijos, žalingi įpročiai: rūkymas, darbingumas (procentais), diagnozės kodas pagal TLK-10. Pareiškėjas, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą nei karto nesikreipė. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Tuo pačiu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, kad pareiškėjui skiriamos ar turi būti skiriamos didesnės mitybos normos, specialus pagerintas maistas, todėl pareiškėjo argumentas, kad jis buvo marinamas badu ar buvo stengiamasi pakenkti jo sveikatai, vertintinas kritiškai. Taip pat pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, kad jis dėl turėtos traumos turi būti apgyvendintas tik pirmo aukšto gultuose, ar lipant į antro aukšto gultą jam reikalingos specialios kopėtėlės. Dėl pareiškėjo turėtos traumos nebuvo paskirtas gydymas (b. l.26), nebuvo sudarytas medicininio stebėjimo, tyrimų ir konsultacijų planas.

Tuo pačiu teismas pažymi, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. pažymos Nr. 61/04-2003 (b. l. 31) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-08-02 iki 2016-08-10 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais nesikreipė.

Pareiškėjo argumentas, kad jis kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus pagalbos, tačiau buvo ignoruojamas, buvo plėšomi jo rašytiniai prašymai, iš jo tyčiodavosi, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus visus pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, kalinimo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y.: Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija turėjo įsitikinti, kad pareiškėjas pagal turėtą traumą galės tinkamai gyventi ir naudotis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 63 (nes tik dėl jos pasisako pareiškėjas), atsižvelgia, kad pareiškėjas buvo kalinamas labai trumpą laiko tarpą, visas 9 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui 5,5 dienos galimai buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kameros ploto ir jose esančių baldų ir inventoriaus, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais, higienos normų pažeidimų nenustatyta, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais tiek dėl laikymo sąlygų (perkėlimo į kitą kamerą, nurodant svarbias priežastis ir kt.), tiek dėl naudojimosi sanitariniu mazgu ir kt. nesikreipė, į teismą kreipėsi beveik po metų po išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus – laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. P. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė