- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-20
- Bylos Nr.
- A-963-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00099-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Pareiškėjas
- V. U.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. U. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–12), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, kuriose buvo prastas apšvietimas, šalta, drėgna, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Kalinamas netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 56–64) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas skirtingose kamerose nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. ir jam teko nuo 2,57 iki 18 kv. m, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui tik vieną dieną kameroje Nr. 54 teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta higienos normoje, o visas kitas dienas kameros plotas atitiko reikalavimus. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Atvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, kad sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Nuo 2010 m. Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas 2015 m. spalio 14 d. užpildė asmenų, pirmą kartą atvykusių į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti kalinamas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, iš jo Asmens sveikatos istorijos pirminės gydytojų apžiūros matyti, kad prie žalingų įpročių nurodė ir rūkymą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nebuvo pateikęs, skundą teismui padavė tik 2015 m. gruodžio mėn., tačiau neįrodė savo tariamo nerūkymo. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu (b. l. 70–76) pareiškėjo V. U. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui V. U. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas V. U. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš byloje esančios 2016 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 60/09-1639 matyti, kad pareiškėjas V. U. Šiaulių TI buvo laikomas nuo nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d., viso 39 dienas. Pareiškėjas gyvenamojoje kameroje Nr. 10 buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 22 d. su dar 2-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,06 iki 5,42 kv. m, kameroje Nr. 83 – nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d. su dar 5 asmenimis ir jam teko 3,84 kv. m, ir kameroje Nr. 54 – nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. su dar 1-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,56 iki 8,99 kv. m. Taigi iš pateiktos pažymos matyti, kad 38 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, o 1 dieną (2015 m. lapkričio 12 d.) pareiškėjui tenkantis kameros Nr. 54 plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 2,56 iki 4,49 kv. m), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tą dieną buvo laikomas užtikrinant jam minimalią ploto normą, nėra galimybės, atsakovas pateikė tik duomenis apie kameroje buvusių asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2015 m. sausio 13 d. pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 1 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kameros plotui. Įvertinęs tai, kad kamera buvo užstatyta suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas vieną dieną buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kamera Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d., patikrinta 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu, Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodė, kad dirbtinis apšvietimas kameroje veikė, grindys valytos drėgnu būdu, kameros sienų, lubų danga vietomis aptrupėjusi, grindys cementinės, nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga (pažeidžiami HN 76:2010 28 p. ir 62 p.). Iš pateiktų visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų nebuvo atlikta. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, šalta, drėgna, atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės, nors pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų – kamerose šalta, drėgna (LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis byloje Nr. A-227-858/2016), o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde parašė, kad gyvenamosiose patalpose neužtikrintas natūralus apšvietimas. Šiaulių TI ūkio skyriaus 2016 m. sausio 18 d. pažymoje Nr. 62/08-34 nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis higienos normos HN 76:2010 reikalavimais, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi – keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa; gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai, tačiau dėl Šiaulių TI pastatų komplekso statuso (pastatas įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą) neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. 354 nurodė, kad langų dydis nevertinamas, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais arba reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Taigi byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus dėl kamerų apšvietimo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 145.1 punkte numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių, šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu (2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354) nustatyta, jog kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos, 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu (2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406) užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis, dėl purvo ir nešvaros nepasitvirtino, be to, šie teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jam jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis ir kada tas buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Šiaulių TI rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir BVK neįtvirtintas. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI, įgyvendinant HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/ nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2015 m. spalio 6 d. patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, skundžiasi abstrakčiai ir skunde nurodomų aplinkybių nesieja su savimi pačiu. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad 2015 m. spalio 14 d. pareiškėjas užpildė Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurioje nurodė, jog sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, 2015 m. spalio 14 d. atliekant pirminę gydytojų apžiūrą pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė ir rūkymą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista – pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, vieną dieną jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Tačiau pažeidimas nebuvo ilgalaikis – pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas tik 39 dienas, bylos duomenimis pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė, iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nesimato, kad dėl laikymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, kai ženkliai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam kameros plotui, yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Atsakovas pažymi, kad teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti kameros ploto reikalavimas pareiškėjo atveju buvo pažeistas tik 1 dieną. Toks jo teisių pažeidimas nebuvo intensyvus, nepadarė jam didelio neigiamo poveikio. Atsakovo manymu, šiuo atveju pakanka pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimo, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra būtinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui V. U. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. (iš viso 39 d., b. l. 18?19), jo teigimu, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio (b. l. 2–12) matyti, jog pareiškėjas skundėsi šiomis kalinimo Šiaulių TI sąlygomis: 1) jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktais; 2) kameros neatitiko higienos reikalavimų – jose buvo šalta, drėgna, prastas natūralus apšvietimas; 3) rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais; 4) kratos, asmens ir daiktų apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis (pareiškėjo teigimu, buvo šalta, purvina ir kt.), daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes.
Šiaulių apygardos administracinis teismas nustatė, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista 1 dieną, taip pat, kad kamerose buvo šalta ir drėgna. Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų teismas nekonstatavo, todėl 2016 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo V. U. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Apeliacinį skundą teismui pateikė atsakovas, kurio manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (pažymėtina, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.), su atsakovo pateiktu apeliaciniu skundu sutinka ir sprendžia, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamu 2016 m. kovo 22 d. sprendimu nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą, priteisdamas jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Pasisakydama dėl minėto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT ir LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, remdamasi minėta praktika, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendime padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nenustatyta pažeidimų, susijusių su pareiškėjo laikymu kamerose, kuriose buvo prastas natūralus apšvietimas, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais, o kratos, asmens ir daiktų apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes. Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų bei jiems pritaria.
Kita vertus, iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pateiktos 2016 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 60/09-1639 (b. l. 18?19) matyti, jog pažeidžiant teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso praleido ne daugiau kaip pusę dienos – 2015 m. lapkričio 12 d. nuo 19.30 val. iki 7.30 val. Šie duomenys, kolegijos vertinimu, yra pakankamai tikslūs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog V. U. teisė į kalinimą tinkamo ploto kameroje ginčo laikotarpiu iš viso buvo pažeista 1 (pilną) dieną.
Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas konstatavo, kad pareiškėjo teises pažeidė jo laikymas šaltose bei drėgnose (taigi – iš esmės netinkamai vėdinamose) kamerose. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI patalpos yra vėdinamos per langus. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog toks patalpų vėdinimo būdas nepažeidžia HN 76:2010 reikalavimų, t. y. yra tinkamas. Be to, pažymėtina tai, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl, kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartis adm. bylose Nr. A-507-756/2017, Nr. A-530-756/2017 ir kt.), neįmanoma, be kita ko, įrengti papildomą ventiliaciją ir taip padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą. Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o ventiliacijos įrengimas būtent ir yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2567-662/2016 ir kt.).
Be to, kaip pagrįstai 2016 m. sausio 18 d. pažymoje Nr. 62/08-34 (b. l. 21–24) nurodė atsakovo atstovas, Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, todėl pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja.
Taigi minėtais aspektais (šaltos ir drėgnos kameros) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą. Juolab kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, tačiau nepaaiškino, kaip, atsižvelgiant į šiuos nusiskundimus, pasireiškė jo patirta neturtinė žala.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo V. U. teises visu ginčo laikotarpiu pažeidė tik tai, kad jis pusę paros praleido kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas (atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimas vyko nuo 19.30 val. iki 7.30 val., t. y. laiku, kai nuteistieji ruošiasi miegui ir miega, todėl galimybė laisvai judėti kameroje nėra itin svarbi), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas patyrė tokią neturtinę žalą, kurios pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija, o turėtų būti priteisiama pinigine išraiška.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti. Pažymėtina, kad priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Todėl kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Svarbu tai, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.
Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad dėl kalinimo Šiaulių TI ginčo laikotarpiu būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją su skundais dėl kalinimo sąlygų. Kaip teisingai pažymėjo Šiaulių apygardos administracinis teismas, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ir tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kolegija papildomai pažymi, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atitinkamai tam tikri jo teisių ribojimai yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu. EŽTT praktikoje pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę).
Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija tenkina atsakovo apeliacinį skundą, pakeisdama pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažindama, kad pareiškėjas 0,5 paros buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą, ir šį pripažinimą vertindama pakankama satisfakcija. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą tenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti: V. U. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti.
Nutartis neskundžiama.