- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- A-507-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02511-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- Ž. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Ž. J. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų: jose buvo drėgna, tvanku, trūko oro, buvo šalta, pelėsis, kondensatas kaupėsi ant sienų. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir didžiulį fizinį nepatogumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 63–70) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Teigė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,37 kv. m iki 22,9 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 85–89) pareiškėjo Ž. J. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo Ž. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Ž. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 6 000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje. 2015 metais vasario mėnesį 29 dienos nebuvo, o iš viso buvo 28 dienos, todėl teismas vertina laikotarpį nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 93 (plotas 18,23 kv. m), Nr. 17 (plotas 18,47 kv. m), Nr. 49 (plotas 20,23 kv. m), Nr. 21 (plotas 18,72 kv. m), Nr. 39 (plotas 22,93 kv. m). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d., iš viso 1 dieną, Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Bylai aktualiu laikotarpiu patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pareiškėjas nurodo, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Pareiškėjo argumentai dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė, atvykęs į Šiaulių TI užpildė anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas gyvenamojoje kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys, jis pats pirminės gydytojų apžiūros metu prie žalingų įpročių nurodė, kad yra rūkantis, todėl šie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog jam pablogėjo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis: pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui tik 1 dieną, dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)
Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas Ž. J. apeliaciniu skundu (b. l. 93–94) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo 6 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas pažymi, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros grindų plotas, kurį mažino ir kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Atsakovas tokių duomenų (kiek kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas) nepateikė. Be to, pasak pareiškėjo, kiekvienas nuteistasis kiekvieną dieną nėra vedamas į sporto salę. Pareiškėjo teigimu, tiesa yra tai, kad kiekvieną dieną, neatsižvelgiant į oro sąlygas, nuteistieji išvedami į pasivaikščiojimo kiemelį, tačiau jeigu asmuo atsisako tą daryti (dėl prasto oro), tą dieną jis lieka nepasivaikščiojęs.
Kameros neatitinka higienos reikalavimų – jose drėgna, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, ventiliacija neveikia, todėl kameroje itin nemalonus kvapas (sanitarinis mazgas neatskirtas nuo likusios kameros dalies).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 99–101) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo manymu, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia individualiu bylos faktinių aplinkybių interpretavimu, tačiau naujų argumentų nepateikia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui Ž. J. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. (t. y. 120 parų, b. l. 15–18) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Kiek tai susiję su ginčo laikotarpiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2015 m. vasario 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai nurodė, kad vertina laikotarpį nuo 2015 m. vasario 28 d. (nes 2015 metais vasaris 29 dienų neturėjo) iki 2015 m. rugpjūčio 30 d., kadangi pareiškėjas skunde teismo prašė, be kita ko, iš atsakovo išsireikalauti duomenis apie tikslų jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis atsakovo pateiktais tiksliais duomenimis apie pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, o ne pareiškėjo nurodomais apytiksliais duomenimis.
Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo nustatyta, kad neturtinę žalą Ž. J. kildina iš šių kalinimo Šiaulių TI sąlygų: 1) to, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas; 2) to, kad vasarą kamerose buvo tvanku ir drėgna, o žiema – šalta; 3) to, kad kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsis; 4) to, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Šiaulių apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tik 1 dieną praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą, 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Ž. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau jo reikalavimą dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad kitais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais pirmosios instancijos teismas pažeidimų nekonstatavo.
Prieš pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.
EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo išvadoms, kad pažeidimų dėl pareiškėjo laikymo patalpose, kurios neatitinka higienos normų reikalavimų (kamerose tvanku, drėgna, šalta, ant lubų ir sienų pelėsis), byloje nenustatyta. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje nekonstatuota pažeidimų, susijusių su pareiškėjo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis. Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu jam tekusio kameros ploto apskaičiavimu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje šiuo aspektu surinktus duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. buvo laikomas kamerose Nr. 93, Nr. 17, Nr. 49, Nr. 21 ir Nr. 39 – iš viso 120 parų (b. l. 15–18). Visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tik pusę paros (2015 m. gegužės 28 d. nuo 19 val. 30 min. iki 7.30 val.) teko 3,37 kv. m kameros ploto, t. y. jo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje buvo pažeista. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, visą likusį laiką, t. y. 119,5 paros, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, atitinkančiose nustatytus ploto reikalavimus. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,64 kv. m iki 22,93 kv. m.
Apeliantas nurodo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek kameros ploto užima kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją) nurodė, kad baldų užimamas plotas, skirtingai nei sanitarinio mazgo plotas, neturi būti išskaitomas iš bendro kameros ploto; taip pat, kad, sprendžiant dėl Konvencijos pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, svarbu tai, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Visgi, EŽTT vertinimu, vienam asmeniui neturėtų tekti mažiau nei 3 kv. m. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad į baldų ir kitų kameroje esančių įrengimų užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tiek vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, tiek vertinant jam priteistiną žalos atlyginimo dydį (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą adm. byloje Nr. A261-1798/2013; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-2249/2014). Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui vos pusę paros teko praleisti Šiaulių TI kameroje, kurioje jam teko 0,13 kv. m mažesnis kameros plotas nei nustatyta Lietuvos teisės aktais, o visu likusiu laikotarpiu, kaip jau minėta, jam teko nuo 3,64 kv. m iki 22,93 kv. m kameros ploto, darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo pakankamai normaliai judėti. Šios išvados nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad kiekvienas nuteistasis nėra kiekvieną dieną vedamas į sporto salę, o nuteistasis, blogu oru atsisakęs išeiti į pasivaikščiojimo kiemelį, lieka visą dieną kameroje nepasivaikščiojęs.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo tai, kad pareiškėjas neįrodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Papildydama šią teismo išvadą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 21–24) atsakovas pažymėjo, jog Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliaciją ir taip padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą. Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija, todėl veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi su tuo susiję reikalavimai (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2567-662/2016 ir kt.). Vadinasi, pažeidimai, susiję su santykine oro drėgme, tvankiomis kameromis nagrinėjamu atveju nenustatyti pagrįstai.
Dėl šaltų kamerų, atsakovas paaiškino, kad šaltuoju metų laiku Šiaulių TI kameros šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, todėl pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja.
Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyti ir pažeidimai, susiję su kamerose buvusiu pelėsiu. Kaip matyti iš į bylą pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 4 d., b. l. 34–38), 2015 m. gegužės 18 d. (patikrinimas atliktas 2015 m. gegužės 7 d., b. l. 59–62) ir 2015 m. liepos 30 d. (patikrinimas atliktas 2015 m. liepos 24 d., b. l. 56–58) patikrinimo aktų, kamerose Nr. 93 (pareiškėjas joje buvo kalinamas nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. vasario 24 d.) ir Nr. 39 (pareiškėjas joje kalintas nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d.) pelėsio nerasta.
Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, kad teismas nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tačiau, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teismo sprendimą keisti ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Kaip minėta, pareiškėjo teises nagrinėjamu atveju pažeidė tik tai, kad jis pusę paros praleido kameroje, kurioje jam teko 0,13 kv. m mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose. Kitų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygomis, byloje nenustatyta. Taigi minėtas pareiškėjo teisių pažeidimas buvo trumpalaikis ir nežymus, jį iš esmės kompensavo (kalinimo sąlygas sušvelnino) tai, kad kitomis dienomis, netgi atsižvelgus į tai, kad kameros plotą mažino joje įrengtas sanitarinis mazgas, baldai, jis turėjo galimybę pakankamai normaliai judėti kameroje, buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį, turėjo galimybę lankytis sporto salėje, užsiimti kita veikla. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas į atsakovą dėl kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 19), jo sveikatai jokių pasekmių tokios kalinimo sąlygos nesukėlė (b. l. 39–55).
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją), o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas tik, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę bei tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka pripažinti paties pažeidimo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.
Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.