Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-05-15 · Administracinė byla Nr. A-742-756/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-15
Bylos Nr.
A-742-756/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04021-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Lietuvos Valstybė atstovaujama Lukiškių TI - K
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-742-756/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04021-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad 2015 m. liepos 24 d. pareiškėją atvežė iš Pravieniškių pataisos namų į Lukiškių TI-K ir patalpino į 118 kamerą, o 2015 m. liepos 25 d. perkėlė į kamerą Nr. 270, kurioje buvo keturi žmonėms, lovos su dviejų aukštų gultais. Pareiškėjas yra tik iš dalies darbingas dėl abiejų kojų traumų, vaikšto ramentų pagalba. Kamerose apsitarnavimas yra nepritaikytas neįgaliesiems, nėra į ką įsitverti atsistojant nuo unitazo. Vėliau pareiškėją pervedė į kamerą Nr. 387, kurioje jis buvo laikomas su dar vienu nuteistuoju. Kameroje unitazo nebuvo, pakyla nuo grindų apie 70 cm. Pareiškėjas tą pačią minutę parašė prašymą, kad jį pervestų į kamerą su unitazu ir raštelį perdavė budinčiam. Atsakymo iš direktoriaus negavo. Pareiškėjas pažymėjo, kad teko kalėti kameroje, kuri yra nepritaikyta neįgaliesiems, be to, jis buvo vedžiojamas po kitus aukštus, nusileidimas į rūsį pasivaikščiojimui taip pat buvo nepatogus, nes ramentai strigo į tarpus tarp laiptelių. Dėl visų šių kalinimo sąlygų, kurios nebuvo pritaikytos neįgaliesiems, pareiškėjas teigia patyręs 10 000 Eur neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 8–13) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. liepos 30 d., t. y. iš viso 7 paras. Asmenys atvykę į Lukiškių TI-K į kameras yra paskirstomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis. Skirstant į kameras, į asmenų fizinę sveikatą atsižvelgiama pagal galimybes. Lukiškių TI-K administracijai nebuvo pateiktas pareiškėjo prašymas ar skundas dėl perkėlimo į kamerą, pritaikytą neįgaliesiems.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 65–67) pareiškėjo A. A. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K dėl to, kad pareiškėjas nebuvo patalpintas į kamerą, pritaikytą neįgaliesiems.

Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. liepos 30 d., viso 7 paras.

Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymas į kameras reguliuojamas laikantis tam tikrų izoliavimo reikalavimų, kartu atsižvelgiant į asmens amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Asmenų paskirstymą į tam tikras kameras reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų <...> neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, <...>. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nenumatyta, kad asmuo turintis neįgalumą turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Kitų išlygų, susijusių su neįgalumu, teisės aktai nereglamentuoja. Taigi, kaip nustatyta įstatymu bei nurodė ir atsakovo atstovas, pataisos įstaigos administracija asmenis paskirstydama į kameras vadovaujasi minėtose teisės nuostatose nustatytais kriterijais, taip pat atsižvelgiant ir į asmens sveikatos būklę, ar kitas asmenines savybes. Todėl, kaip ir šiuo atveju, atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su asmenų paskirstymu į tam tikras kameras, preziumuojama, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, prieš paskiriant jį į tam tikrą kamerą buvo vertinta taip pat ir pareiškėjo sveikatos būklė, bei buvo nuspręsta pareiškėjo neperkelti į specialiai neįgaliesiems pritaikytą kamerą.

BVK 70 straipsnio 6 dalis suteikia galimybę asmeniui teikti prašymą pataisos įstaigos administracijai, prašant dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, ar teikti kitokio pobūdžio prašymą. Pataisos įstaigos direktorius išnagrinėjęs prašymą bei jame nurodytas priežastis (argumentus) priima atitinkamą nutarimą. Kaip nurodė pareiškėjas, prieš perkeliant jį į kamerą Nr. 387, jis iš karto kreipėsi į administraciją su prašymu laikyti jį vieną ir, kad perkeltų į kamerą su unitazu. Nurodė, jog prašymą pateikė raštu (perdavė raštelį). Tačiau byloje pateikta Lukiškių TI-K 2016 m. sausio 22 d. pažyma apie pareiškėjo skundus ir prašymus patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2015 m. liepos 31 d. į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl sanitarinių mazgų pritaikymo neįgaliesiems nesikreipė. Pažymėtina, kad pareiškėjas šių argumentų (dėl kreipimosi raštu) jokiais įrodymais taip pat nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjas su prašymu dėl jo perkėlimo į kamerą su unitazu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, atitinkamai Lukiškių TI-K tokio prašymo neturėdama neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą kamerą (su unitazu).

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai imperatyviai nereglamentuoja, kad neįgalus asmuo negalėtų būti laikomas bendro pobūdžio kamerose, vadinasi, Lukiškių TI-K pareigūnai, vadovaudamiesi įstatymu nustatytais kriterijais bei atsižvelgdami į pareiškėjo sveikatos būklę, turėjo pagrindą pasinaudodami įstatymu suteikta diskrecijos teise paskirti pareiškėją į atitinkamą kamerą (šiuo atveju pareiškėjas buvo paskirtas į bendro pobūdžio kamerą). Kaip jau minėta, teisės aktais yra numatyta galimybė asmeniui pačiam kreiptis į administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą (nurodant svarbias priežastis), tuo tarpu byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas su tokiu prašymu būtų kreipęsis, teismas neturi pagrindo Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų vertinti kaip neteisėtų, nes nėra duomenų, kad tokio pobūdžio prašymas administracijoje būtų gautas, atitinkamai toks prašymas ir nebuvo svarstytas.

Šalies argumentai

Pareiškėjui byloje nepateikus jokių įrodymų apie pateiktą prašymą, nėra galimybės nustatyti, koks iš esmės buvo pareiškėjo prašymo (jei jis buvo pateiktas) turinys. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas paneigė tokio pobūdžio pareiškėjo prašymo egzistavimą, o tai, kad pareiškėjas iš karto nebuvo perkeltas į specialiai neįgaliesiems pritaikytą kamerą, atitinkamai reiškia, kad pareigūnai būtinybės pareiškėją pervesti į specialią kamerą paskirstymo metu neįžvelgė. Vien tik ta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo patalpintas į bendro pobūdžio kamerą (minėta, jog įstatymai imperatyviai nereglamentuoja, kad neįgalumą turintis asmuo negali būti patalpintas į bendro pobūdžio kamerą) Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų neteisėtumo neįrodo.

Nenustačius Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų neteisėtumo, pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu (b. l. 75–78) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nustatytas 35 proc. darbingumas, jis vaikšto tik ramentų pagalba. Be ramentų pagalbos jis negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu. Kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus buvo vežamas nevėdinamu automobiliu, todėl jį vargino dusulys. Taip pat kelis kartus pareiškėjas buvo konvojuojamas neįgaliųjų asmenų vežimui nepritaikytais automobiliais ir autobusais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesudarymo, atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad jam nustatytas 35 proc. darbingumas, jis vaikšto tik ramentų pagalba, be kito kalinamojo pagalbos jis negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu, todėl dėl Lukiškių TI-K kamerų nepritaikymo neįgaliųjų poreikiams jis patyrė neturtinę žalą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pažymėtina, kad sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Lukiškių TI-K kameros Nr. 118, 270 ir 387, kuriose jis buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. liepos 31 d. (žr., b. l. 8), buvo nepritaikytos neįgaliųjų poreikiams, t. y. kamerose Nr. 118 ir 270 buvo dviaukštės lovos bei sanitarinis mazgas, kuriame nebuvo jokių atramų, į kurias pareiškėjas galėtų atsiremti ir savarankiškai naudotis tualetu; taip pat, pasak pareiškėjo, kameroje Nr. 387 nebuvo unitazo, o sanitarinis mazgas įrengtas ant 70 cm aukščio pakylos. Šie nepatogumai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra neįgalusis, vaikšto tik su ramentais, jo teigimu, kėlė jam ypatingus nepatogumus ir pažeminimą (žr., pareiškėjo skundą, b. l. 1, 39).

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 118, nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2015 m. liepos 27 d. – kameroje Nr. 270, o nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. liepos 30 d. – kameroje Nr. 387; 2015 m. liepos 31 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus –atvirąją koloniją (b. l. 8). Vadinasi, Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas iš viso 7 dienas.

Iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. R-40233 (b. l. 55–57) matyti, kad pareiškėjui, be kita ko, nuo 2013 m. spalio 23 d. nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, taip pat neterminuotai nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos lygis. Tai, kad pareiškėjui neterminuotai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis patvirtinta ir Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2016 m. vasario 8 d. išduotoje medicininėje pažymoje Nr. 81(2)/30 (b. l. 79).

Pažymėtina, kad atsakovas Lukiškių TI-K į bylą nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie netinkamai (nepritaikius jų neįgalių asmenų poreikiams) įrengtus sanitarinius mazgus kamerose Nr. 118, Nr. 270 ir Nr. 387. Todėl, vertindama pareiškėjo skundo teiginius, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos duomenimis visgi nepaneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis, būdamas neįgalus ir vaikščiodamas tik su ramentais, Lukiškių TI-K kamerose negalėjo visiškai savarankiškai pasinaudoti tualetu.

Kiek tai susiję su asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, teisėmis, pažymėtina, jog neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir NSIĮ), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. NSIĮ, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis inter alia prieinamumo principu, suprantamu kaip pareiga neįgaliesiems sudaryti sąlygas veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybę naudotis ištekliais, bei savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris pasireiškia tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiškais (NSIĮ 3 str. 5, 6 p.).

Administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., adm. bylą Nr. A-2401-662/2016) pažymima, kad, atliekant nurodytą vertinimą, turi būti atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. Šiuo aspektu EŽTT, nagrinėdamas situaciją, kai pareiškėjas, kenčiantis dėl daugelio sveikatos problemų, įskaitant visišką apatinės kūno dalies paralyžių ir itin blogą regėjimą, buvo įkalintas beveik trejiems metams pataisos įstaigoje, kuri nebuvo pritaikyta neįgaliesiems, pažymėjo, jog pareiškėjo judėjimo apribojimai buvo tokie stiprūs, kad jis negalėjo valgyti valgykloje kartu su kitais įkalintais asmenimis, jo formalus atskyrimas nuo kitų įkalintųjų stigmatizavo jį ir savaime buvo pagrindinis jo oraus gyvenimo atšiaurioje bausmės vykdymo institucijos aplinkoje ribojimas. EŽTT akcentavo ir tai, kad valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą, ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos perkeldama tą atsakomybę kitiems kaliniams. Įvardytoje situacijoje nurodydama kitiems kaliniams rūpintis pareiškėju, valstybė nesiėmė būtinų žingsnių, kad panaikintų aplinkos ir požiūrio barjerus, kurie trukdė pareiškėjui dalyvauti kasdienėje veikloje kartu su kitais įkalintaisiais, kas kliudė jo integracijai ir dar labiau jį stigmatizavo. EŽTT pabrėžia, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12)). Analogiškos praktikos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į asmenų su negalia sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (kiek tai susiję su kamerose įrengtu sanitariniu mazgu) buvo pažeista. Kita vertus, pareiškėjo argumentas, kad dėl kamerose Nr. 118 ir Nr. 270 įrengtų dviaukščių lovų jis patyrė neturtinę žalą, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nei skunde ar papildytame skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad šiose kamerose jam visgi teko miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte. Be to, byloje taip pat nėra šią aplinkybių patvirtinančių duomenų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Šiuo atveju pareiškėjas iš viso 7 dienas buvo kalintas Lukiškių TI-K kamerose, kurių sanitariniai mazgai nebuvo pritaikyti asmenų su negalia poreikiams, todėl pripažintina, kad laikymas tokiomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Atsižvelgusi į nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti jo prašoma 10 000 Eur suma. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad jokių kitų su kalinimo sąlygomis susijusių pažeidimų nebuvo nustatyta (pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nesiskundė dėl kitokio pobūdžio netinkamų kalinimo sąlygų), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad adekvatus ir proporcingas padarytam pažeidimui priteistinos pareiškėjui iš atsakovo neturtinės žalos dydis – 50 Eur.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo kalinimo aplinkybes ir priėmė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, ir jo naudai iš atsakovo priteisiamas 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kad į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją jis buvo vežamas nevėdinamu automobiliu, todėl jį vargino dusulys, taip pat kad kelis kartus pareiškėjas buvo konvojuojamas neįgaliųjų asmenų vežimui nepritaikytais automobiliais ir autobusais, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi šiais aspektais pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nesiskundė, dėl jų Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendime nepasisakė, todėl šie teiginiai nėra nagrinėjamo administracinio ginčo apeliacinėje instancijoje dalyku.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies; priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjai Arūnas DirvonasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė