- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-97-478/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-4-00058-2021-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Regina Pocienė, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- D. D.
- Advokatai
- Regimantas Špelveris
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Pocienės, Ernesto Rimšelio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje (nuteistojo D. D. gynėjui advokatui Regimantui Špelveriui) ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija Nr. XIII–1836) ir nuteistas 450 MGL (22 500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas: nuo 2021 m. spalio 8 d. iki 2021 m. spalio 20 d. ir nuo 2023 m. vasario 8 d. iki 2023 m. birželio 27 d., t. y. 150 paros, ir D. D. paskirta galutinė bausmė – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad paskirta bauda turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, valstybės naudai iš D. D. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą – 15 856,50 Eur.
Vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš D. D. priteista 3 307,69 Eur ekstradicijos išlaidų atlyginimo. Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš D. D. priteista 6 674,59 Eur sulaikytų daiktų saugojimo, transportavimo, apsaugos, krovos, sunaikinimo darbų išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
D. D. nuteistas pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija Nr. XIII–1836) už tai, kad, pažeisdamas nustatytą tvarką, gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, o būtent: D. D. 2021 m. spalio 8 d. neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes, pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 14 straipsnio 4 dalies reikalavimą, numatantį, kad fiziniams asmenims draudžiama Lietuvos Respublikoje įsigyti tabako gaminius, teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintus specialiais ženklais – banderolėmis, 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 (Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. 4-981 redakcija) patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų, tabako gaminių ir su tabako gaminiais susijusių gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3.1.1 papunkčio reikalavimą, numatantį, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, vykdamas UAB „W.“ įmonei priklausančiu vilkiku „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už akmens mineralinės vatos krovinio neteisėtai gabeno 540 000 pakelių cigarečių „Winston Blue“, paženklintų „For Duty Free Only Quality Tobaccos“ etiketėmis, bet nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, – 2 004 893 Eur, kol 2021 m. spalio 8 d. 19.14 val. Centriniame Klaipdėdos terminale, adresu Baltijos pr. 40, Klaipėda, šią transporto priemonę patikrinti sustabdė Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai ir muitinio tikrinimo metu rado cigaretes.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
Nuteistojo D. D. gynėjas advokatas R. Špelveris apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nuosprendį ir išteisinti D. D. nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija Nr. XIII–1836). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas – teismas faktines bylos aplinkybes vertino neobjektyviai, selektyviai ir tik kaltinimo naudai, tokiu būdu pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) principą ir įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje. Nesant neginčytinų nuteistojo kaltės įrodymų, D. D. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį.
1.2. Byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog D. D., būdamas transporto priemonės vairuotoju, žinojo, suprato ir suvokė, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą tvarką ir iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką vilkiku su puspriekabe gabena akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, nepažymėtas Lietuvos Respublikos banderolėmis.
1.3. Kyla pagrįstų abejonių, kad D. D. be darbdavio UAB „W.“ žinios ir sutikimo, gavęs iš nepažįstamo asmens nurodymus vykti į Latviją, savo valia galėjo pasiimti transporto priemonę ir vykti į nurodytą vietą, juo labiau, kai įmonėje D. D. dirbo tik nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. ir prieš tai buvo atlikęs vos du ar tris krovinio pervežimus. Nelogiška, kad UAB „W.“ direktorius I. D., vos tik pradėjęs vykdyti krovinių pervežimo verslą, būtų perleidęs atsakomybę dėl susitarimo sudarymo ir jo vykdymo vairuotojui.
1.4. Tai, kad direktorius I. D. ir (ar) vadybininkas R. M. iš anksto žinojo, jog kaltinime nurodytas krovinys bus vežamas į Švediją, patvirtina 2021 m. lapkričio 4 d. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuotas 2021 m. spalio 6 d. vos 30 min. trukmės I. D. apsilankymas Šventojoje (beveik pasienyje su Latvijos Respublika), duomenys apie bilieto įsigijimą, iš kurio matyti, kad kelios dienos prieš įvykį, t. y. 2021 m. spalio 6 d., UAB „W.“ organizavo išankstinį kelto bilieto įsigijimą į Švediją, kuris 2021 m. spalio 8 d. buvo apmokėtas iš įmonės banko sąskaitos, bei iš dalies paties liudytojo I. D. parodymai. Šie duomenys paneigia versiją, o kartu ir atsakomybę, jog dėl krovinio vežimo su nepažįstamu asmeniu tarėsi tik vairuotojas D. D.. Nelogiška, jog UAB „W.“, neišrašiusi ir nepasirašiusi jokių dokumentų su užsakovu, leistų pradėti krovinio vežimą D. D., patirdama tik išlaidas. Esant šioms aplinkybėms, šis tyrimas turėjo būti nukreiptas ne į vairuotoją D. D., o UAB „W.“ ir kitus už šio krovinio gabenimą atsakingus asmenis.
1.5. Nuteistasis D. D. nė vienoje apklausoje nenurodė, jog jis su kažkokiu nepažįstamu asmeniu asmeniškai tarėsi dėl krovinio pervežimo kainos, apmokėjimo būdo ar dokumentų perdavimo. D. D. krovinio pakrovime Latvijoje nedalyvavo ir nematė, kas buvo kraunama į puspriekabę, tai patvirtina vairuotojo kortelės ir transporto priemonės navigacijos duomenys, iš kurių matyti vilkiko judėjimas Latvijos teritorijoje ir grįžimas atgal į Lietuvą, bei darbdavio atsiųstas kelto į Švediją bilietas. Nuteistasis D. D. tik vykdė UAB „W.“ direktoriaus I. D. nurodymą atlikti krovinio pervežimą pagal jam nepažįstamo asmens nurodytą pakrovimo adresą. Nevykdyti direktoriaus nurodymų D. D. nematė pagrindo, todėl įtarimų dėl reiso ir krovinio pervežimo nuteistajam nekilo.
1.6. Liudytojui, muitinės pareigūnui, J. Č. nuteistojo D. D. elgesys, sustabdžius transporto priemonę patikrinimui, taip pat nesukėlė įtarimų – D. D. jam atrodė ramus net ir radus puspriekabėje cigaretes, be to, liudytojui patvirtino tą patį, kad krovime nedalyvavo ir apie tai nieko nežinojo. Atkreipiamas dėmesys, jog tikrinimas buvo atliktas atsitiktinės atrankos būdu, esant mažam rizikos lygiui, todėl tai taip pat patvirtina, kad vežamas krovinys D. D. pagrįstai nekėlė įtarimų. Nors tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje (toliau – važtaraštis) buvo nurodyta pakrovimo vieta Mažeikiai, o ne faktinė pakrovimo vieta, tačiau pažymima, kad D. D. nepildė važtaraštyje nurodytų duomenų, o iš nurodytos ne tos krovinio vietos D. D. niekaip negalėjo suprasti, jog veža cigaretes.
1.7. Nuteistasis D. D. nuo pat pradžių nurodė, kad krovimas vyko tokia tvarka: atvykimas į vietą, priekabos nukabinimas, nuvažiavimas ilsėtis, nedalyvavimas krovime, priekabos pristatymas su kitu vilkiku, jos prikabinimas ir vykimas į keltą. Šią chronologiją patvirtina ir vairuotojo kortelės apžiūra. Atkreipiamas dėmesys, jog transporto priemonė, kurią vairavo D. D., buvo sudaryta iš dviejų dalių – vilkiko ir puspriekabės, todėl D. D. nurodytas puspriekabės atkabinimas ir vėl prikabinimas prie jo vilkiko tik patvirtina jo parodymus, kad nuteistasis krovime nedalyvavo, todėl negalėjo matyti ir paties krovinio.
1.8. Atkreipiamas dėmesys, kad važtaraštis buvo užpildytas kompiuteriu. D. D. įrašus ranka padarė tik kelionės lapo grafoje, kur save pažymėjo kaip vairuotoją bei nurodė automobilio modelį. Liudytojas J. Č. nurodė, kad puspriekabė buvo su uždėta plomba, o tai patvirtina, kad D. D. puspriekabė buvo pristatyta jau užplombuota ir jis negalėjo patikrinti jos vidaus. Važtaraštyje įrašytas plombos numeris buvo padarytas ne D. D., o kito asmens. Pažymima, kad pareigos tikrinti krovinio turinį vairuotojas apskritai neturi. Nebuvo rasti ir D. D. biologiniai DNR ar daktiloskopiniai pėdsakai ant cigarečių dėžių ar kitų objektų, kurie sąlygotų tiesioginį ryšį su krovinio turinio žinojimu. Nenustatyti ir jokie įtartini skambučių ar trumpųjų žinučių kontaktai, kurie keltų bent kokias nors abejones D. D. nurodytų aplinkybių teisingumu.
1.9. Nesutinkama su teismo išvada, kad D. D. važtaraštyje turėjo atlikti įrašą apie neteisingą pakrovimo vietą ir apie tai pranešti vadovui I. D. ar įmonės vadybininkui R. M.. Vairuotojas neturi pareigos atlikti taisymus dėl neteisingai nurodomos pakrovimo vietos. Ši aplinkybė nesvarbi krovinio pervežėjui ir pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnį. D. D., gavęs nurodymus iš I. D., tik atliko savo darbo funkcijas – vežė krovinį. Todėl teismo nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad D. D., gabendamas krovinį, veikė tiesiogine tyčia.
1.10. Nuogąstaujama, kad teismo vidiniam įsitikinimui dėl D. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką galėjo turėti reikšmės kardomosios priemonės pažeidimo sąlygos, t. y. D. D. išvykimas į užsienį. Pažymima, kad D. D. niekada nuo baudžiamojo proceso nesislapstė, į Islandiją išvyko tik siekdamas uždirbti pinigų tiek savo šeimai, tiek savo paties gynybai. Be to, nuteistasis Islandijoje dirbo oficialiai ir neslėpė nei savo išvykimo fakto, nei darbo vietos. Nenumatė, kad tokie jo veiksmai sukels teisines pasekmes.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. D. gynėjo advokato R. Špelverio apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo D. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybių bei D. D. kaltės yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, yra motyvuotos. Keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo D. D. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo
Nuteistojo D. D. gynėjo apeliaciniame skunde kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, duomenis vertino šališkai bei selektyviai ir tik kaltinimo naudai. Be to, anot nuteistojo gynėjo, byloje nėra surinkta pakankamai nuteistojo D. D. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei susiejo juos į visumą, ir, priešingai nei teigiama nuteistojo D. D. gynėjo apeliaciniame skunde, tyrė bei analizavo nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, t. y. apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė D. D. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu. Nors nuteistojo gynyba nesutinka su apygardos teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo D. D. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo D. D. gynėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija)
Nuteistojo D. D. gynėjo apeliaciniame skunde neginčijamos rastų akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) kiekis, jų vertė ar suradimo aplinkybės, tačiau teigiama, kad D. D. jokių neteisėtų veiksmų, numatytų BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), neatliko – jis, būdamas transporto priemonės vairuotoju, nesuprato ir negalėjo suprasti, jog gabena akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, krovinio turinys D. D. nebuvo žinomas, todėl nuteistojo veiksmuose nesant subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios gabenti akcizais apmokestinamas prekes, byla D. D. turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija su šiais nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.
Pagal nusikalstamos veikos metu galiojusią BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Šis nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatytų veiksmų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo. Pasekmės, kaltininko tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo nurodyti šios nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje nurodytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-398-511/2015, Nr. 2K-309-507/2016).
Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad, D. D. siekiant keltu persikelti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Švedijos Karalystę, 2021 m. spalio 8 d. 19.14 val. C. K. terminale muitiniam patikrinimui buvo sustabdytas jo vairuojamas vilkikas „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Patikrinus transporto priemonę, vilkiko puspriekabėje už akmens mineralinės vatos krovinio buvo rasta 540 000 pakelių cigarečių „Winston Blue“, paženklintų „For Duty Free Only Quality Tobaccos“ etiketėmis, bet nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių vertė (2 004 893 Eur), įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, gerokai viršijo 250 MGL (12 500 Eur) dydžio sumą.
Nuteistasis D. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltės dėl akcizais apmokestinamų prekių gabenimo Lietuvos Respublikos teritorija nepripažino. Jis, būdamas UAB „W.“ vairuotoju, tik vykdė darbdavio nurodymą ir manė, jog transporto priemonėje veža akmens vatą. Apie vilkiko puspriekabėje rastas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes nieko nežinojo, jų krovime nedalyvavo (t. 3, b. l. 112–114). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokią poziciją laiko asmens gynybine versija, kurią paneigia baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne tik jo paties išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį ir kokios paskatos nulėmė veikos padarymą. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2010, Nr. 2K-198-693-2016, Nr. 2K-127-689-2020). Taigi kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo (nuteistojo) parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
Nors šioje byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis D. D. dalyvavo krovinio pakrovime ar matė, jog į puspriekabę buvo kraunamos cigaretės, tačiau nuteistojo D. D. gynėjo apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog jis nesuprato ir negalėjo suprasti, jog gabena akcizais apmokestinamas prekes, paneigia netiesioginiai įrodymai: liudytojų I. D. ir R. M. parodymai, taip pat rašytiniai bylos įrodymai: tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis, vilkiko navigacinės sistemos „iGo primo. 9.6.13.405512“ duomenys, vaizdo įrašų iš degalinės „Circle K“ bei Centrinio Klaipėdos terminalo duomenys, D. D. vairuotojo (tachometro) kortelės ir nuteistojo telefono numerio išklotinės analizės duomenys, Lietuvos Respublikos muitinės automobilių numerių atpažinimo sistemos (NAS) duomenys bei duomenys, užfiksuoti daugiafunkcinės pažeidimų kontrolės sistemos (DPKS) kamerų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019).
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynyba laikosi pozicijos, jog D. D. tik vykdė darbdavio UAB „W.“ nurodymus ir pervežė jam pavestą krovinį, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina liudytojų I. D. ir R. M. parodymai. Liudytojas I. D., UAB „W.“ direktorius, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog 2021 m. spalio 7 d. jam būnant įmonės transporto priemonių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), prie jo priėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo ir paprašė pervežti krovinį į Švediją. Kadangi UAB „W.“ užsiėmė krovinių pervežimo veikla, tarp jo ir nepažįstamo asmens buvo sudarytas žodinis susitarimas su įsipareigojimu, jog UAB „W.“ nupirks kelto bilietą į Švediją. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojas I. D. baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, jog krovinys pagal jo ir nepažįstamo asmens susitarimą turėjo būti paimtas ne iš miesto, esančio Latvijoje, bet iš Mažeikių, t. y. iš Lietuvos Respublikos teritorijos (t. 3, b. l. 152–155). UAB „W.“ vadybininkas liudytojas R. M., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, taip pat patvirtino, jog jam buvo žinoma, jog įmonės vairuotojas D. D. bylai reikšmingu laiku turėjo pervežti krovinį į Švediją, tačiau apie D. D. išvykimą iš Lietuvos jis nieko nežinojo – apie tai jis nebuvo informuotas nei įmonės direktoriaus, nei paties D. D. net ir po to, kai pastarajam persiuntė kelto bilietą (t. 3, b. l. 155–156). Šiuos liudytojų parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats nuteistasis D. D., nurodydamas, kad su įmonės direktoriumi I. D. ir vadybininku R. M. vykimo į Latvijos Respubliką nederino, jokių nurodymų dėl krovinio gabenimo iš jų taip pat negavo, patvirtindamas, kad 2021 m. spalio 7 d. ryte, jam būnat įmonės transporto stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) ir besitvarkant vilkiką, prie jo priėjo nepažįstamas vyras ir pasakė, kad reikės važiuoti į Latviją pasikrauti akmens vatos. Suvedus jo nurodytas koordinates į vilkiko navigacinę sistemą pamatė, jog tai Saldus miestas, Latvijoje. D. D. taip pat patvirtino, kad netrukus po pokalbio su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu išvažiavo paimti krovinio jo nurodytu adresu (t. 3, b. l. 112–114).
Taigi sugretinus nuteistojo D. D. bei liudytojų parodymus matyti, kad liudytojams I. D. ir R. M. iš tiesų buvo žinomos aplinkybės apie krovinio pervežimą, tačiau abu liudytojai patvirtino, kad krovinį D. D. turėjo paimti ne iš Saldaus miesto, Latvijoje, bet iš Mažeikių (Lietuvos Respublikos teritorijos) ir tuomet pervežti į Švediją. Pagal nuteistojo D. D. parodymus jis asmens, kurį matė pirmą kartą, nepaklausė jokios detalesnės su krovinio pervežimu susijusios informacijos, taip pat nesiėmė jokių veiksmų nustatyti jo paslaugos prašiusio asmens tapatybės ar užsakovo duomenų tam, kad nuvažiavęs į krovinio paėmimo vietą galėtų identifikuoti siuntėją bei patį krovinį. Tokie nuteistojo parodymai nėra įtikinami jo faktiškai atliktų veiksmų ir jo, kaip vairuotojo, pareigų bei atsakomybės kontekste. Darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, darbo metu yra atskaitingas darbdaviui ir yra jo žinioje, saistomas darbo santykiais, t. y. būdamas įmonės vairuotoju, apie sprendimą vykti į užsienį paimti krovinio, turėjo pranešti darbdaviui ir su juo suderinti išvykimo laiką bei sąlygas, ir tik tuomet išvykti į kitą valstybę.
Nuteistasis D. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, kad atvažiavus į ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodytą vietą Saldus miestą, Latvijoje, stovėjimo aikštelėje jį pasitiko vilkikas be puspriekabės. Iš jo išlipęs lietuviškai kalbantis vyras paklausė jo: „Ar jis atvažiavo vatos?“, jis atsakė, kad „taip, iš Lietuvos, iš (duomenys neskelbtini)“, tuomet minėtas vyras prie savo vilkiko prisikabino jo atkabintą puspriekabę ir pasakė jam palaukti, o pats išvažiavo. Kur buvo kraunamas krovinys, D. D. nežinojo (t. 3, b. l. 112–114). Kaip matyti iš šių nuteistojo parodymų, D. D., būdamas Latvijos Respublikoje, elgėsi taip pat kaip ir (duomenys neskelbtini) – vyro, kurį jis matė pirmą kartą, nepaprašė prisistatyti ir išsiaiškinęs tik tai, kad į puspriekabę neva turėjo būti kraunama akmens vata, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui savanoriškai nuo savo vilkiko atkabino darbdaviui priklausančią puspriekabę ir leido jam su ja išvažiuoti, neįdėdamas net minimalių pastangų prieš perleidžiant puspriekabę nustatyti užsakovą ir identifikuoti jo duomenis. Kitaip tariant, D. D. akivaizdus informacijos stygius dėl esminių užsakymo įvykdymo aplinkybių, o taip ir dėl kovinio pakrovimo vietos bei turinio, nekėlė abejonių ir įtarimų. Priešingai, D. D. elgesys, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nurodymų vykdymas, leidimas jiems naudotis puspriekabe neapibrėžtą laiko tarpą jam nežinomoje vietoje bei nepareikalavimas prieš perleidžiant puspriekabę jokių su kroviniu susijusių dokumentų, leidžia pagrįstai manyti, jog D. D. žinojo tikrąjį į Latvijos atvažiavimo tikslą, tačiau baudžiamojo proceso metu jį maskavo prisidengdamas tariamu nežinojimu.
Sugretinus aptartus nuteistojo D. D. parodymus su jo vairuotojo kortelės duomenimis nustatyta, kad D. D., jau būdamas Latvijos Respublikos teritorijoje, nuo 12.47 val. iki 13.38 val. ilsėjosi, nuo iki 13.40 val. vairavo 2 min.; iki 13.58 val. dirbo kitus darbus 18 min.; iki 14.00 val. vairavo 2 min.; iki 16.29 val. ilsėjosi 2.29 val.; iki 16.33 val. vairavo 3 min.; iki 16.39 val. dirbo kitus darbus 6 min.; iki 16.47 val. vairavo 8 min.; iki 16.51 val. dirbo kitus darbus 4 min.; iki 16.54 val. vairavo 3 min.; iki 17.00 val. dirbo kitus darbus 6 min.; iki 17.04 val. vairavo 4 min.; iki 17.08 val. dirbo kitus darbus 4 min.; iki 17.10 val. vairavo 2 min.; iki 18.01 val. dirbo kitus darbus 51 min.; iki 18.04 val. vairavo 3 min.; iki 18.11 val. dirbo kitus darbus 7 min.; iki 20.54 val. vairavo 2.43 val.; 20.54 val. baigė darbą, sustojo kasdieninio poilsio ir įvedė darbo pabaigos šalį – Lietuvą (t. 2, b. l. 47–54). Taigi šiais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis D. D. Latvijos Respublikos teritorijoje 2021 m. spalio 7 d. buvo nuo 12.47 val. iki 18.11 val., t. y. daugiau nei penkias valandas. Per šį laiką fiksuotas D. D. vilkiko judėjimas aštuonis kartus po kelias minutes, taip pat du kartus fiksuotas ilgesnis ilsėjimosi laikas (51 min., 2.29 val.), o didžiumą praleisto laiko dalį Latvijoje sudarė kiti darbai. Taigi užfiksuotas D. D. vilkiko judėjimas Latvijos Respublikos teritorijoje patvirtina, kad D. D. ne tik laukė stovėjimo aikštelėje, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tačiau gana aktyviai po trumpus laiko tarpus nenustatytais maršrutais judėjo Latvijos teritorijoje. Be to, šiais įrodymais paneigtos D. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad pakrauta puspriekabė jam buvo atvežta po kelių valandų, kadangi sekantis ilgesnis D. D. transporto priemonės judėjimas fiksuotas tik nuo 18.11 val. iki 20.54 val., t. y. kuomet D. D. iš Latvijos grįžo į Lietuvą ir baigė darbą į tachografą įvesdamas pabaigos vietą – Lietuvą. Nors šie duomenys nepatvirtina, kad D. D. tiesiogiai dalyvavo akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių krovime, tačiau nustatytas pakankamai ilgas laiko tarpas, D. D. prabūtas Latvijos Respublikoje, bei trumpi, tačiau dažni vilkiko judėjimai aplink teritoriją, kur buvo kraunamos akcizais apmokestinamos prekės, leidžia abejoti D. D. parodymų patikimumu.
Nurodydamas tolimesnę savo veiksmų seką Latvijos Respublikoje, nuteistasis D. D. teigė, jog po to, kai jam buvo pristatyta puspriekabė su kroviniu bei paduoti krovinio dokumentai (važtaraštis), krovinio turinys įtarimų D. D. nesukėlė, kadangi važtaraštyje buvo nurodyta mineralinė akmens vata, o jo puspriekabė buvo užplombuota (t. 3, b. l. 112–114). Vis dėlto, iš 2021 m. spalio 7 d. važtaraščio turinio matyti, kad jame buvo nurodytas ne tik krovinys, bet ir neteisinga krovinio paėmimo vieta – Mažeikiai, kai tuo tarpu bylos įrodymais nustatyta, jog faktinė krovinio paėmimo vieta buvo Saldus miestas, Latvijoje. Iš 2021 m. spalio 7 d. važtaraščio taip pat matyti, kad jame, be kitų įrašų, buvo nurodyti siuntėjo, gavėjo bei vežėjo duomenys, patvirtinti vežėjos UAB „W.“ bei siuntėjos UAB „P.“ spaudais (t. 1, b. l. 14–32). Nuteistasis D. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog matė, kad važtaraštyje nurodyta kita nei faktinė krovinio paėmimo vieta, tačiau net ir suprasdamas, kad važtaraštis užpildytas neteisingai, D. D. dokumente neatliko jokių pataisymų, neatsisakė vežti krovinio ir nesiėmė jokių kitų veiksmų įsitikinti krovinio teisėtumu. Priešingai, iš D. D. veiksmų matyti, kad jis krovinį priėmė ir su jau pakrauta puspriekabe grįžo atgal į Lietuvą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog D. D. neturėjo pareigos tikrinti krovinio ar daryti kokių nors pataisymų, tačiau pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 8 straipsnio 1 dalį vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti: ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje; krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei vežėjas neturi galimybių patikrinti įrašų, minėtų šio straipsnio 1 punkto ,,a“ papunktyje, apie tai jis privalo motyvuotai nurodyti važtaraštyje, o 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vežėjas, neįrašydamas motyvuotų pastabų dėl krovinio būklės, patvirtina, kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Taigi šiuo atveju D. D., nepatikrindamas krovinio, neįrašydamas jokių pastabų, tačiau pasirašydamas jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pateiktą važtaraštį, patvirtino, jog jo vilkiko puspriekabėje esantis krovinys ir jo paėmimo aplinkybės atitiko važtaraštyje atliktus įrašus. Kitaip tariant, net ir akivaizdžiai neteisingi važtaraščio duomenys D. D. nesustabdė nuo tolimesnio krovinio gabenimo.
Kaip jau nurodyta šios nutarties 19 punkte, D. D. į Lietuvą grįžo tą pačią dieną, t. y. 2021 m. spalio 7 d. Nors iš vilkiko navigacinės sistemos duomenų matyti, jog į navigacinę sistemą sekanti vieta po Saldaus miesto, Latvija, buvo įvesta Mažeikiai, Lietuva, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, jog nuteistasis D. D. po krovinio pakrovimo ten būtų apsilankęs (t. 1, b. l. 77–88). Šios aplinkybės neginčija ir pats nuteistasis D. D.. Priešingai, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu D. D. parodė, kad grįžęs iš Latvijos į Lietuvą jis sustojo degalinėje ir iš ten išvažiavo tik kitą dieną iš karto po to, kai žinute gavo kelto bilietą į Švediją (t. 3, b. l. 112–114). Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina degalinės „Circle K“ vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad į degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), Plungės r., teritoriją D. D. su vilkiku „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe „Krone“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko 2021 m. spalio 7 d. 20.54 val. ir joje buvo iki kitos dienos pietų, t. y. iki 2021 m. spalio 8 d. 12.04 val. (t. 2, b. l. 129–138). Bylos duomenimis nustatyta, kad kelto bilietus į Švediją D. D. nupirko ir juos nusiuntė liudytojas R. M. (t. 1, b. 125–127, t. 3, b. l. 155–156). Iš nuteistojo D. D. telefono numerio išklotinės analizės duomenų taip pat matyti, kad nuo 2021 m. spalio 7 d. 21.02 val. iki 2021 m. spalio 8 d. 13.04 val. užfiksuotas D. D. numerio prisijungimas prie bazinės stoties, esančios Plungės r., o 2021 m. spalio 8 d. nuo 15.30 val. iki 17.48 val. – fiksuotas prisijungimas prie bazinės stoties, esančios Šilutės pl., Klaipėdoje (t. 2, b. l. 10–11). Tai, kad nuteistasis išvažiavo iš Plungės r. esančios degalinės ir važiavo tiesiai į Centrinį Klaipėdos terminalą, patvirtina ir D. D. vairuotojo (tachografo) kortelės duomenys, kurie tarpusavyje sutampa su prieš tai paminėtais duomenimis (t. 2, b. l. 47–54). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos muitinės automobilių numerių atpažinimo sistemos (NAS) duomenimis, D. D. vairuojamas vilkikas „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. spalio 8 d. 14.31 val. buvo užfiksuotas kelyje A11 (Šiauliai–Palanga), o kelyje Nr. 168 (Kretinga–Klaipėda) užfiksuotas 14.52 val. (21,340 km) bei 15.00 val. (14,380 km) (t. 2, b. l. 55–69). Bylos duomenimis nustatyta, kad C. K. terminale D. D. sulaikytas 2021 m. spalio 8 d. 19.14 val. Taigi sugretinus šiuos duomenis tarpusavyje matyti, kad D. D. iš Plungės r. esančios degalinės teritorijos išvažiavo 2021 m. spalio 8 d. 12.04 val. ir magistraliniu keliu A11 (Šiauliai–Palanga) ir keliu Nr. 168 (Kretinga–Klaipėda) be didesnių sustojimų važiavo tiesiai į Centrinį Klaipėdos terminalą, siekdamas suspėti į keltą ir pergabenti krovinį į Švediją, tačiau Klaipėdos Centriniame terminale 19.14 val. buvo sulaikytas muitinės pareigūnų.
Šių netiesioginių įrodymų grandinė paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad nuteistasis D. D. nesuprato, jog transporto priemonėje veža akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. D., vos tik gavęs nurodymą paimti krovinį, nežinodamas nei užsakovo, nei kitų krovinio identifikacijai reikšmingų detalių, nedelsiant išvyko į ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodytą vietą – Saldaus miestą, Latvijoje. Iš D. D. veiksmų Latvijoje matyti, kad nuteistasis, kaip ir būdamas (duomenys neskelbtini), nesiėmė jokių priemonių ir nedėjo net menkiausių pastangų išsiaiškinti užsakovo duomenų ar nepažįstamo asmens tapatybės. Priešingai, nuo savo vilkiko atkabino darbdaviui priklausančią puspriekabę, atidavė ją nepažįstamam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir leido ja naudotis pakankamai ilgą laiko tarpą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad užsakovo duomenis D. D. sužinojo tik jau po to, kai jam buvo atvežta pakrauta puspriekabė ir atiduoti krovinio dokumentai. Tačiau net ir matydamas neteisingus važtaraščio duomenis – nurodytą ne faktinę krovinio priėmimo vietą, D. D. neatliko pataisymų, neatsisakė vežti krovinio, nesusisiekė su važtaraštyje nurodyta siuntėja UAB „P.“ ar darbdaviu UAB ,,W.“, vėlgi pasikliovė vien tik pirmą kartą matytų asmenų veiksmais bei paduotu dokumentu, kurio duomenų teisingumą, suvokdamas, jog jie yra akivaizdžiai neteisingi, D. D. patvirtino savo parašu.
Tuo pačiu pažymėtina, kad nuteistojo D. D. parodymai dėl krovinio paėmimo vietos baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nors D. D. apklausiamas pirmosios instancijos teisme teigė, jog dėl patirto išgąsčio jo sulaikymo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė ne faktinę krovinio paėmimo vietą – Saldaus miestą, Latvijoje, o Mažeikius (t. 3, b. l. 112–114), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo pareigūnus klaidinančius parodymus davė ne iš karto, o tik sekančią dieną po jo sulaikymo, t. y. žinodamas, jog transporto priemonėje buvo rastos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės bei žinodamas, kad faktinė krovinio priėmimo vieta buvo Saldus miestas, Latvijoje. Išanalizavus D. D. transporto priemonės judėjimo kryptis, nustatyta, kad nuteistasis nebuvo apsilankęs Mažeikiuose ir net nebuvo priartėjęs prie šio miesto teritorijos. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo D. D. nurodytos parodymų pakeitimo priežastys teisėjų kolegijos neįtikina ir teisėjų kolegija jas sieja ne su D. D. patirtu stresu jo sulaikymo metu, bet su byloje surinktais objektyviais įrodymais, pagrindžiais jo vykimo į Latvijos Respubliką aplinkybes.
Nors, kaip minėta, byloje nėra tiesioginių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog D. D. matė, kaip į puspriekabę buvo kraunamos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės ar duomenų, patvirtinančių, jog D. D. pats dalyvavo jų krovime, tačiau nuteistasis D. D. baudžiamojo proceso metu nepateikė jokio logiško paaiškinimo, kodėl, matydamas akivaizdžiai neteisingus (suklastotus) duomenis važtaraštyje, neįrašė pastabų ar neatsisakė vežti krovinio. Visa nuteistojo D. D. veiksmų seka: iš anksto neplanuotas išvykimas į Latvijos Respubliką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų ir D. D. nepažįstamų asmenų nurodymų vykdymas, puspriekabės atidavimas D. D. nepažįstamiems ir pirmą kartą matytiems asmenims, leidžiant ja savarankiškai naudotis, prieš tai nesiėmus jokių veiksmų identifikuoti užsakovą bei kraunamą krovinį, krovinio vežimas net ir suprantant, kad važtaraščio duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad D. D. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog jis neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabena akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, ir norėjo taip veikti. D. D. keliamą versiją, jog jis nesuprato tikrojo į Latviją vykimo tikslo, paneigia netiesioginių įrodymų visuma bei paties nuteistojo elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu. Aplinkybės, jog transporto priemonės patikrinimo metu D. D. elgėsi ramiai ir muitinės pareigūnui J. Č. neatrodė pasimetęs, gali patvirtinti tik D. D. psichologinę būseną tuo metu, tačiau savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti jo kaltės dėl akcizais apmokestinamų prekių gabenimo Lietuvos Respublikos teritorija ir, juo labiau, negali būti laikomos jo kaltę paneigiančiais įrodymais. Kaip jo kaltės savaime negali paneigti ir faktas, kad ant cigarečių dėžių nebuvo rasta jokių nuteistojo biologinių pėdsakų, piršto antspaudų ir pan., kadangi nuteistasis pats krovinio krovime galėjo ir nedalyvauti arba naudoti apsaugines priemones (pirštines ar pan.).
Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo vidiniam įsitikinimui dėl D. D. kaltės buvo reikšmingas nuteistojo išvykimo į Islandiją faktas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apygardos teismas, spręsdamas D. D. kaltės klausimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymo, šių aplinkybių nevertino ir grįsdamas D. D. kaltę jomis visiškai nesivadovavo. Nuteistojo D. D. kaltė šioje byloje buvo nustatyta remiantis prieš tai aptartais ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Taigi nenustačius fakto, jog apygardos teismas D. D. išvykimo į užsienį aplinkybes vertino kaip jo kaltę patvirtinantį įrodymą, nėra pagrindo spręsti ir dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Nuteistojo D. D. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog baudžiamojon atsakomybėn turėjo būti patraukti ir UAB „W.“ atsakingi asmenys bei kiti asmenys, susiję su šio krovinio gabenimu. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad BPK 255 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje nagrinėjimo teisme ribas, nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2004, Nr. 2K-7-13/2007, Nr. 2K-521/2008). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik dėl D. D. ir jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija). Taigi teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo D. D. gynėjo apeliacinį skundą, negali peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir pasisakyti dėl kitų asmenų ar jų veiksmų, dėl kurių jie nebuvo perduoti teismui. Remiantis BPK 257 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina kaltininko veiksmuose nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį bei pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Vien tik nuteistojo gynėjo subjektyvus manymas, kad šioje byloje kaltinimai turėjo būti pareikšti ir kitiems asmenims, teisėjų kolegijai neleidžia išplėsti bylos nagrinėjimo ribų ir nevertinti šioje byloje nuteisto asmens atsakomybės klausimo. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnio nuostatos įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata įtvirtinta ir BPK 164 straipsnio 1 dalyje. Minėtos nuostatos suponuoja tai, kad tyrimo metu duomenų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos rinkimo strategiją ir taktiką parenka prokuroras, t. y. nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo eigos yra išimtinai prokuroro kompetencija. Todėl ir klausimų, susijusių su kitų asmenų galimu dalyvavimu padarant nusikalstamą veiką bei jų patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, padarius BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) nustatytą veiką, sprendimas priklauso išimtinai ikiteisminio tyrimo subjekto kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-628/2019). Taigi nuteistojo D. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl galimo kitų asmenų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką niekaip nepaneigia nuteistojo D. D. kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog po nuteistajam D. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nuo 2023 m. birželio 1 d. pasikeitė BK 199² straipsnio teisinis reguliavimas. D. D. Lietuvos Respublikos teritorija gabentų akcizais apmokestinamų prekių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, siekė 2 004 893 Eur sumą. Įvertinus pasikeitusius akcizais apmokestinamų prekių vertės dydžius bei gabentų cigarečių vertę, nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė už šios nusikalstamos veikos padarymą šiuo metu yra numatyta BK 199² straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Šį įstatymą palyginus su nusikaltimo padarymo metu galiojusia BK 199² straipsnio 2 dalimi (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), matyti, jog už šį nusikaltimą, kaip ir anksčiau, įstatymo sankcijoje yra nustatytos analogiškos bausmės – bauda ir laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo nuteistajam D. D. inkriminuotą veiką pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) perkvalifikuoti pagal šiuo metu galiojančią BK 199 straipsnio 3 dalį, kadangi tik baudžiamasis įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę arba kitaip palengvinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju nuteistojo teisinė padėtis, net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui, nesikeičia.
Dėl bausmės
Nuteistojo D. D. gynėjo apeliaciniame skunde neginčijama pirmosios instancijos teismo D. D. paskirta bausmė (nei rūšis, nei jos dydis), tačiau atsižvelgiant į tai, kad buvo prašoma išteisinti D. D. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), teisėjų kolegija pasisako ir šiuo klausimu.
Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad D. D., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija Nr. XIII–1836), priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Individualizuojant bausmę įvertintas padarytos veikos pavojingumas, taip pat gabentų akcizais apmokestinamų prekių vertė. Skiriant bausmę atsižvelgta ir į kaltininko asmenybę – D. D. anksčiau teistas keturis kartus, daugiausiai už nusikaltimus viešajai tvarkai, taip pat už nusikaltimus žmogaus sveikatai, kelis kartus baustas ir administracine tvarka. Iš bylos duomenų matyti, jog D. D. (duomenys neskelbtini), augina (duomenys neskelbtini), šios veikos padarymo metu dirbo UAB „W.“ vairuotoju. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė D. D. įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – baudą, jos dydį nustatydamas žymiai mažesnį nei šios bausmės vidurkis už sunkius nusikaltimus (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nuteistojo asmenybę, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. D. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga, atitinkanti padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį bei jo asmenybę.
Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo
BK 72 straipsnyje yra įtvirtina baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis pripažįstami įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas arba palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemonė gali būti ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad sudarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, Nr. 2K-463/2011, Nr. 2K-205-628/2018). BK 72 straipsnio 5 dalis nustato, jog kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. D. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas vilkiką „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo gabenamos akcizais apmokestinamos prekės – 540 000 pakelių cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, todėl nekyla abejonių, kad vilkikas ir puspriekabė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Byloje nustatyta, kad minėtas vilkikas ir puspriekabė nuosavybės teise priklausė ne D. D., o trečiajam asmeniui – UAB „W.“. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turto konfiskavimo, nenustatė, kad UAB „W.“ būtų suteikusi šias priemones D. D. nusikalstamai veikai daryti, todėl pagrįstai nusprendė taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad spręsdamas konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimo klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis, ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą išieškoti iš D. D. visą vilkiko (9 785,54 Eur) ir puspriekabės (6 070,96 Eur) vertę atitinkančią pinigų sumą – 15 856,50 Eur. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad 15 856,50 Eur sumos išieškojimas iš D. D. yra proporcinga priemonė baudžiamojo poveikio priemonės tikslams įgyvendinti, juo labiau, kai gabentų akcizinių prekių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius buvo 2 004 893 Eur. Konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimas iš nuteistojo D. D. neginčijamas ir apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė procesinių išlaidų išieškojimo klausimą ir pagrįstai, vadovaudamasis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, iš nuteistojo D. D. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisė 3 307,69 Eur ekstradicijos išlaidų atlyginimą, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš D. D. priteisė 6 674,59 Eur sulaikytų daiktų saugojimo, transportavimo, apsaugos, krovos, sunaikinimo darbų išlaidų atlyginimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. D. gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinį skundą atmesti.