Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25155-947/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Imdo“ ieškinį atsakovei I. G. dėl skolos ir netesybų priteisimo, atsakovės I. G. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Imdo“ dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Laisvalaikio namai“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Imdo“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tarp ieškovės (nuomotojos) ir atsakovės (nuomininkės) sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties vykdymo, atsakovei įrodinėjant, jog ginčo sutartis yra negaliojanti, egzistuojant CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems sandorio negaliojimo pagrindams.

Faktinės bylos aplinkybės

13. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, kad tarp nuomotojos UAB ,,MDJ“ ir nuomininkės UAB ,,Laisvalaikio namai“ 2015 m. lapkričio 30 d. buvo sudaryta 70 kv. m. negyvenamųjų ir 15,05 kv. m. bendro naudojimo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis (t. 1, b. l. 51-54), kuri šalių susitarimu nutraukta nuo 2016 m. kovo 31 d. (t. 1, b. l. 69). Tarp ieškovės UAB ,,Imdo“ – subnuomotojos, pagal 2015 m. rugpjūčio 27 d. nuomos sutartį, sudarytą su nuomotoju V. V., ir atsakovės I. G., kaip fizinio asmens, 2016 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta vienerių metų terminui 73 kv. m. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių paskirtis – sandėliavimo, nuomos sutartis (t. 1, b. l. 8-14). Sutarties pasirašymo metu ginčo patalpos buvo perduotos nuomininkui (atsakovei), todėl atskiras patalpų perdavimo-priėmimo aktas nebuvo surašomas (Sutarties 7.1. punktas).

14. Byloje ginčas nekyla dėl to, jog atsakovė, patalpų nuomos sutarties pasirašymo metu iš ginčo patalpų nebuvo išsikėlusi, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl patalpų nuomos sutarties vykdymo. Ieškovė UAB „Imdo“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama teismo priteisti iš atsakovės nuomos mokestį už tris mėnesius ir netesybas (baudą ir delspinigius) už netinkamą sutarties vykdymą (t. 1, b. l. 3-6), tuo tarpu atsakovė pateikė teismui priešieškinį, ginčydama tarp šalių sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kaip sudarytą prieš jos valią, naudojant ekonominį spaudimą (t. 1, b. l. 100-102). Trečiasis asmuo UAB „Laisvalaikio namai“ taip pat pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė priteisti nuostolius dėl negalėjimu naudotis ginčo patalpomis (t. 1, b. l. 130-132).

15. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, o atsakovės ir trečiojo asmens priešieškinius atmetė. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė neįrodė egzistuojant CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems sandorio negaliojimo dėl vieno šalies valios trūkumo pagrindams, t. y. byloje nebuvo įrodyta, kad ginčo patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, ir laikė, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė nuomos teisiniai santykiai 2016 m. balandžio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu. Kadangi atsakovė sutartyje jai numatytos pareigos – patalpas ieškovei perduoti perdavimo-priėmimo aktu (Sutarties 7.3., 7.4. punktai), neįvykdė, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokiais savo veiksmais ji pažeidė sutartinius įsipareigojimus, išsikėlė iš patalpų tinkamai nepranešusi kitai sutarties šaliai, todėl turi pareigą sumokėti nuomos mokestį ieškovei.

16. Atsakovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos ir netesybų priteisimo ir atmestas jos priešieškinis dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, pateikė apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas trečiojo asmens UAB „Laisvalaikio namai“ priešieškinis, todėl šioje dalyje plačiau nepasisakytina (CPK 320 straipsnis).

Dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančio CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu

17. Nagrinėjamoje byloje apeliantė, pareiškusi priešieškinį, prašė pripažinti negaliojančia 2016 m. balandžio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sudarytą su ieškove UAB „Imdo“. Apeliantė laikosi pozicijos, kad egzistuoja CK 1.91 straipsnio 1 dalyje esantys pagrindai šį sandorį pripažinti negaliojančiu, nes jis buvo sudarytas prieš apeliantės valią, naudojant ekonominį spaudimą.

18. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko neatskleidė bylos esmės, taip pat netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias dėl ekonominio spaudimo ir grasinimo sudarytų sandorių negaliojimą. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantė jos atžvilgiu ieškovės naudoto ekonominio spaudimo ar grasinimo neįrodė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

19. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia nustatyta, kad dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad realiu grasinimu laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Lietuvos dujos“ v. AB ,,Lietuvos energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-378/2005; teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Novatoriška statyba“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-574/2006;2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011). Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2011).

20. Visų pirma pasisakytina, jog byloje esantis VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašas (t. 2, b. l. 84-86) patvirtina, kad apeliantė yra ne tik UAB „Laisvalaikio namai“ vadovė, bet ir jos vienintelė akcininkė. Taigi apeliantė, būdama įmonės vadove bei akcininke, gauna ne tik darbo užmokestį, bet ir dividendus, kaip įmonės savininkė ji turi ekonominį interesą įmonės veiklos tęstinumu bei pelningumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė atitinka CK 2.4 straipsnio 2 dalyje pateiktą verslininko sąvoką.

21. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė neneigė ginčo sandorio sudarymo metu žinojusi apie kilusius teisminius ginčus dėl nuomojamų patalpų tarp UAB „Imdo“, UAB „Imber“ ir UAB „MDJ“. Atsakovė šių aplinkybių neneigia ir pateiktame teismui apeliaciniame skunde (apeliacinio skundo 4.1. ir 4.1.1. punktai). Faktą apie vykusius teisminius ginčus dėl nuomojamų patalpų patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys (pvz. civilinė byla Nr. 2A-1417-259/2017, civilinė byla Nr. e2-50-748/2017 ir kt.) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, tiek iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį, priešieškinio argumentų, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu teiktų atsakovės paaiškinimų, tiek ir apeliacinio skundo argumentų, matyti, jog atsakovė tariamą ekonominį spaudimą sudaryti ginčo sandorį sieja būtent su tuo metu vykusiais ginčais dėl nuomojamų patalpų teisėto valdymo, bei įvardija ieškovės veiksmus, užkertant galimybę atsakovei patekti į nuomojamas patalpas, kuriose ji vykdė vaikų laisvalaikio organizavimo veiklą.

22. Apeliaciniame skunde yra teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino paties fizinio atsakovės neįleidimo į nuomojamas patalpas fakto, ieškovės savavališkais veiksmais užkertant fizinę galimybę į jas patekti. Sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kad neįleidimo į ginčo patalpas faktą patvirtina antstolio M. P. 2016 m. kovo 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 1, b. l. 67-68), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, kadangi šiame protokole tarp nurodytų asmenų, kurie nebuvo įleisti į patalpas, nėra nurodyta nei atsakovė, nei trečiasis asmuo UAB ,,Laisvalaikio namai“. Byloje neįrodyta ir aplinkybė, jog būtent ieškovė UAB ,,Imdo“ ėmėsi veiksmų, siekdama sudaryti kliūtis patekti į ginčo patalpas, t. y., sudarė sutartį su UAB „Tigro šuolis“, kuri 2016 m. kovo 30-31 d. saugojo patalpas. 2016 m. balandžio 7 d. antstolės S. V. aktas patvirtina, kad tokią sutartį sudarė UAB „Imber“. Be to, apeliantės nurodytuose 2016 m. balandžio 7 d. antstolės S. V. akte (t. 1, b. l. 79-80), pareiškimuose policijai (t. 1, b. l. 81-82), straipsnyje spaudoje (t. 2, b. l. 134-136) taip pat nėra minima nei atsakovė, nei trečiasis asmuo UAB ,,Laisvalaikio namai“. Priešingai šie byloje esantys įrodymai tik patvirtina faktą, jog tarp UAB „Imber“, UAB „MDJ“ ir UAB „Imdo“ buvo kilęs ginčas dėl nuomojamų patalpų teisėto valdymo. Taigi, apeliantės argumentai, jog ieškovės veiksmais buvo užkirsta apeliantei fizinė galimybė patekti į nuomojamas patalpas, nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais.

23. Pastebėtina ir tai, jog pačios apeliantės į bylą pateiktas 2012 m. lapkričio 16 d. pranešimas negyvenamųjų patalpų nuomininkams dėl sutarties nutraukimo patvirtina, kad apeliantė buvo informuota apie tai, jog ginčo negyvenamųjų patalpų sutartis, sudaryta tarp UAB „Imber“ ir UAB „MDJ“ yra nutraukta nuo 2012 m. spalio 19 d. (t. 1, b. l. 60). Be to, susitarimo nutraukti nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB „Imber“ ir UAB „MDJ“, įregistravimo faktą patvirtina ir byloje esantis Nekilojamojo turto registro išrašas, iš kurio taip pat matyti, jog nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. subnuomos pagrindu teisę valdyti ginčo patalpas turėjo būtent ieškovė UAB „Imdo“ (t. 1, b. l. 87-89). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius šias aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantė turėjo galimybę įsitikinti, kas yra teisėtas ginčo patalpų valdytojas, kadangi galiojo įstatymu nustatyta tvarka nenuginčyti nekilnojamojo turto registro duomenys apie ieškovės UAB „Imdo“ teisę patalpas valdyti subnuomos sutarties pagrindu (Nekilojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis), todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo atskleista informacija apie tai, jog ieškovė yra teisėta nuomojamų patalpų valdytoja, yra nepagrįsti.

24. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog šalių sudaryta ginčo sutartis neatitiko atsakovės valios ir buvo sudaryta išimtinai ieškovės iniciatyva. Kaip ir minėta, byloje nekyla ginčas dėl to, jog atsakovė ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo išsikrausčiusi iš nuomojamų patalpų, tačiau, priešingai, jomis naudojosi, sumokėjo ieškovei už faktinį naudojimąsi patalpomis 2016 m. balandžio mėnesį, sumokėdama už komunalinius patarnavimus ir skirtumą tarp UAB ,,Laisvalaikio namai“ patirtų nuostolių ir sutartyje nurodytos patalpų kainos (atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentai t. 1, b. l. 35-38). Ir pati atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad trečiojo asmens UAB „Laisvalaikio namai“ ir atsakovės veikla buvo iš esmės faktiškai priklausoma nuo ginčo patalpų, kadangi jose buvo vykdoma trečiojo asmens ekonominė veikla. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovės išsinuomotose patalpose buvo vykdoma veikla ir atsakovė sudarydama ginčo sandorį siekė užtikrinti UAB ,,Laisvalaikio namai“ tolimesnę veiklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog apeliantė sudarydama ginčo sandorį ketino tiesiog patekti į patalpas ir įmanomai kuo skubiau netrukdomai iš jų išsikraustyti (apeliacinio skundo 4.5. punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė, būdama verslininkė, elgėsi pasyviai, gaudama pretenzijas dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, visiškai nereagavo į tai (t. 1, b. l. 15-17, 21-25), nesiėmė veiksmų, kad kita šalis (nuomotoja UAB „Imdo“), kaip numatė sutarties sąlygos, nustatytais terminais ir būdu būtų informuota apie ketinimą nebetęsti sutartinių santykių dėl tam tikrų priežasčių. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė būtų kreipusis į ieškovę su reikalavimu grąžinti patalpose esantį ir trečiajam asmeniui priklausantį turtą (CPK 187 straipsnis). Taigi, teisėjų kolegija, sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog ieškovė ekonominiu spaudimu ir grasinimu tokį spaudimą panaudoti būtų vertusi apeliantę sudaryti ginčijamą 2016 m. balandžio 1 d. nekilnojamųjų patalpų nuomos sutartį, kuri dėl to būtų sudaryta prieš apeliantės valią.

25. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir apeliacinio skundo argumentais, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis. Apeliantė teigia, kad ginčo patalpų nuomos sutartyje numatytas nuomos mokestis yra net šešis kartus didesnis negu trečiasis asmuo UAB „Laisvalaikio namai“ už tas pačias patalpas mokėjo anksčiau, be to, ginčo patalpų nuomos sutartyje neteisingai nurodytas ir nuomojamų patalpų plotas: vietoje 70 kv. m. buvo neteisingai nurodyta 73 kv. m. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos argumentus visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog tiek sutartimi šalių sulygta kaina, tiek sutarties netikslumas dėl ginčo sutartyje nurodyto nuomojamų patalpų ploto negali būti laikomos akivaizdžiai atsakovei nenaudingomis sąlygomis. Be to, atsakovė į bylą nėra pateikusi ir įrodymų, jog sutarta nuomos kaina neatitiko rinkos kainos (CPK 178 straipsnis).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog nenustatyta teisiškai reikšmingos faktų sudėties, jog ginčo sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

27. Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

28. Tiek pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, tiek ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu aptartos aplinkybės, leidžia teigti, jog ginčo sutartis sudaryta savanoriškai, ir tai atitiko abiejų šalių interesus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus dėl ginčo sandorių sudarymo aplinkybių, tinkamai aiškino CK1.91 straipsnį, o nenustatęs sąlygų šiai teisės normai taikyti, pagrįstai sprendė, jog apeliantė neįrodė, kad jos ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą.

Dėl bylos baigties

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl apeliantės su ieškove sudarytos nekilnojamojo turto nuomos sutarties galiojimo, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias dėl sandorio pripažinimo negaliojančio CK 1.91 straipsnio 1 dalies numatytu pagrindu. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantė byloje įrodė, jog ginčijamas sandoris neatitiko protingumo ir verslo logikos atitinkančio pagrindo ar, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl ieškovės ekonominio spaudimo apeliantei. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimas, kuriuo pripažinta, kad atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus bei priteistos nuomos mokesčio sumos, taip pat netenkinti reikalavimai dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo, yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ir priimti naują sprendimą apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. Atmetus atsakovės I. G. apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės UAB „Imdo“ naudai priteisti jos apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė į bylą įrodymus apie tai, kad ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 302,50 Eur (t. 3, b. l. 6-9). Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) ir atsižvelgusi į Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius, sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl iš atsakovės I. G. yra priteistinos ieškovės UAB „Imdo“ naudai (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

31. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 8,77 Eur, todėl atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės I. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Imdo“, j. a. k. 302921903, naudai priteisti 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš atsakovės I. G., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 8,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.