Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2025-02-06 · Civilinė byla Nr. e2A-10-618/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-02-06
Bylos Nr.
e2A-10-618/2025
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-00555-2023-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Larisa Šimanskienė
Atsakovas
D. B.-L.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-10-618/2025Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00555-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.; 3.3.1.19.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 6 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. B.-L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal savivaldybės biudžetinės įstaigos Fabijoniškių socialinių paslaugų namų ieškinį atsakovei D. B.-L. dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Fabijoniškių socialinių paslaugų namai patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės D. B.-L. 608,44 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovė atsakovei suteikė apgyvendinimo (savarankiško gyvenimo namai) ir kitas būtinas (socialinės priežiūros) paslaugas. Atsakovė nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. už jai teiktas paslaugas tinkamai neatsiskaitė. Atsakovei priskaičiuoto mokesčio dydis nepriklauso nuo tuo, kokiomis faktiškai socialinėmis paslaugomis atsakovė naudojasi, šis mokesčio dydis priklauso tik nuo atsakovės pajamų dydžio. Atsakovė gauna senatvės pensiją ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, šios pajamos įskaitytos atliekant atsakovės finansinių galimybių mokėti už apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugas įvertinimą. Ieškovė nefiksuoja konkrečių gyventojams faktiškai suteiktų paslaugų, jos teikiamos pagal poreikį ir prašymą. Atsakovė rašo įvairaus pobūdžio skundus, atsakydama į juos ieškovė teikia informavimo paslaugas.

Atsiliepimas

2. Atsakovė D. B.-L. atsiliepime ir kituose pateiktuose procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad socialinės paslaugos jai nėra teikiamos. Atsakovei yra mokama tikslinė išmoka, iš kurios negali būti atskaičiuojama už paslaugas. Atsakovė finansinių galimybių vertinimų neskundė, mano, kad tai nereikalinga. Atsakovė rašo įvairius skundus Vilniaus miesto tarybos nariams. Atsakovė įsitikinusi, kad ieškovės darbuotojai gauna didelius darbo užmokesčius, yra nekompetentingi ir jai jokių paslaugų neteikia. Atsakovės tvirtinimu, ji yra savarankiška, socialinių paslaugų jai, priešingai nei kitiems Fabijoniškių socialinių paslaugų namų gyventojams, nereikia. Atsakovė su teikiamų socialinių paslaugų sąrašu nebuvo supažindinta, jai sutarties 3 priedas nebuvo pateiktas susipažinti, iš kur gavo pateiktą į bylą paslaugų sąrašą, atskleisti atsisakė. Atsakovė buvo prašiusi tam tikrų paslaugų buityje, tačiau suabejojusi darbuotojos kompetencija persigalvojo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 608,44 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (608,44 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 50,85 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Nurodė, jog ieškovės atlikti finansinių galimybių mokėti už apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugas vertinimai atitinka tiek Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-2160 ,,Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos patvirtinimo“ patvirtinto Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo, tiek jį pakeitusio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 1-1256 ,,Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos patvirtinimo“ patvirtinto Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo nuostatas, tiek ir Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo nuostatas.

5. Nusprendė, kad atsakovės pareigai mokėti už apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose ir socialinės priežiūros paslaugas teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kokiomis konkrečiomis socialinės priežiūros paslaugomis atsakovė faktiškai naudojasi (t. y. kokios konkrečios paslaugos, patenkančios į apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose socialinių paslaugų apimtį, atsakovei buvo suteiktos). Pažymėjo, jog už paslaugas mokėtinas mokesčio dydis nepriklauso nuo to, kokios konkrečios socialinės priežiūros paslaugos, patenkančios į apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugos apimtį, buvo suteiktos, šio mokesčio dydis siejamas išimtinai su asmens gaunamomis pajamomis ir jo finansinėmis galimybėmis mokėti už apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose ir socialinės priežiūros paslaugas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovė D. B.-L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti; nutraukti civilinę bylą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

7. Nurodė, jog ieškinys neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 111 straipsnio, 135 straipsnio ir 137 straipsnio reikalavimų, nėra ieškinio pagrindo, nenurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą. Nėra nurodytas ieškinio faktinis pagrindas.

8. Pažymėjo, jog paslaugų teikimo faktas nėra įrodytas.

9. Mano, jog tikslinė kompensacija nėra pajamos ir gali būti naudojama tik specialiesiems poreikiams tenkinti.

Atsiliepimas

10. Ieškovė Fabijoniškių socialinių paslaugų namai atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog atsakovė už paslaugas moka savo pageidaujamą sumą, atsakovės mokėjimai neatitinka teisės aktuose ir sutartyje nustatytų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 2–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo patenkintas savivaldybės biudžetinės įstaigos Fabijoniškių socialinių paslaugų namų ieškinys atsakovei D. B.-L. dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo, bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

14. Apeliantė pateikė prašymą pridėti raštą Generalinei prokuratūrai (DOK-10333); prašymą dėl ieškovės pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą kartu pateikdama ieškovės atsiliepimą į apeliacinį skundą, ieškovės teikiamų socialinių paslaugų sąrašą, prašymą-paraišką gauti socialines paslaugas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus sprendimą dėl socialinių paslaugų skyrimo, Lietuvos Respublikos tikslinės kompensacijos įstatymą, 2023 m. vasario 23 d. raštą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos antikorupcijos komisijos pirmininkui, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą (DOK-10710); rašytinius paaiškinimus su prašymu pridėti dokumentus (DOK-11783); rašytinius paaiškinimus su prašymu rengti žodinį bylos nagrinėjimą, skundais Vilniaus miesto savivaldybei (DOK-12240); raštą dėl pataisymų teismui teiktuose dokumentuose (DOK-6).

15. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.

16. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu. Kasacinio teismo praktikoje išskirti kriterijai, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti sprendžiant, ar nauji įrodymai gali būti priimami. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

17. Apeliantė niekaip nepagrindė naujų įrodymų priėmimo į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą poreikio. Apeliantė nenurodė, kokios objektyvios aplinkybės trukdė naudotis savo procesinėmis teisėmis ir teikti dokumentus pirmosios instancijos teismui (pažymėtina, jog dalis apeliantės teikiamų procesinių dokumentų yra byloje). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės naujai teikiamus įrodymus pagal anksčiau minėtus kasacinio teismo praktikoje išskirtus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas priimti naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme, nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagrindo CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui nėra, todėl šių įrodymų į bylą nepriima ir jų nevertina.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 323 straipsnio nuostatas keisti (pildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus atitinkamo skundo padavimo terminui, draudžiama. Šiuo aspektu yra pasisakęs kasacinis teismas, nurodydamas, kad pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197- 611/2015).

19. Nagrinėjamu atveju apeliantė rašytiniuose paaiškinimuose dėstomomis aplinkybėmis papildomai argumentuoja savo skundą, nurodo naujus motyvus, kodėl jos apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas, teikiami atsikirtimai į atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingų šalių apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai. Nagrinėjamu atveju savo rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė pateikė atsikirtimus į ieškovės atsiliepime nurodytus argumentus, t. y. pateikė atsiliepimą į atsiliepimą, nors galimybės pateikti tokio pobūdžio dokumentą bylos civilinio proceso normos nenumato (CPK 318 straipsnis). Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė, atsikirsdama į atsiliepimo argumentus, iš esmės siekia papildyti savo apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl rašytiniai paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami.

20. CPK 306 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad kai apeliantas to pageidauja, apeliaciniame skunde turi būti nurodytas apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

21. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o apeliaciniam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos. Rašytinis bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl teismo sprendimo (ne)teisėtumo

23. Nustatyta, jog, pagal 2021 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1238 patvirtintų ieškovės nuostatų 9–13 punktus, įstaiga teikia apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugas, nurodytas Lietuvos Respublikos socialines apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1- 93 patvirtintame Socialinių paslaugų kataloge.

24. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2018 m. sausio 29 d. sprendimo dėl socialinių paslaugų skyrimo Nr. A733-204/18(2.11.2.23-SR2.) pagrindu apeliantei nuspręsta neterminuotai teikti apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugas Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose.

25. Šalys 2018 m. liepos 5 d. sudarė Apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugų teikimo ir mokėjimo už jas sutartį (toliau – ir Sutartis).

26. Apeliantė 2018 m. liepos 5 d. gyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktu buvo apgyvendinta (duomenys neskelbtini), vieno kambario bute (Nr. 27) (toliau – ir Butas).

27. Šalys 2018 m. liepos 5 d. sudarė Apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugų teikimo ir mokėjimo už jas sutartį. Sutartimi (1 punktas) ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis suteikti gyvenamąsias patalpas (kambarį arba butą), o gyventoja (apeliantė) įsipareigojo naudotis suteiktomis gyvenamosiomis patalpomis ir mokėti apgyvendinimo paslaugų mokestį bei kitus sutartyje nurodytus mokėjimus. Sutarties 5.1 papunktyje, 5.2 papunktyje, numatyta, jog gyventojas (apeliantė) moka už gyvenamųjų patalpų išlaikymą ir už socialines paslaugas. Sutarties 7 punkte numatyta, jog komunalinius ir kitus susijusius mokesčius (šilumos, karšto / šalto vandens, elektros ir kitas) gyventojas turi mokėti pagal įstaigos buhalterijos atliktus ir pateiktus skaičiavimus. Sutarties 8 punktas numato, jog gyventojas už apgyvendinimą moka mėnesinį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinta galiojančia tvarka, kuris neturi viršyti 20 proc. gyventojo pajamų.

28. Ieškovė nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. apskaičiavo bendrą 1 390,54 Eur apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose socialinių paslaugų mokesčio sumą. Apeliantė už nurodytą laikotarpį sumokėjo bendrą 782,11 Eur sumą. Iš ieškovės pateiktos suvestinės nustatyta, jog apeliantei susidarė bendra 608,44 Eur skola už laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. suteiktas apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose ir socialinės priežiūros paslaugas.

29. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nurodė, jog sprendžiant dėl apeliantės pareigos mokėti už socialinės priežiūros paslaugas nėra svarbu, kokios konkrečios paslaugos buvo faktiškai suteiktos.

30. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, nurodo, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys neatitinka CPK 111 straipsnio, 135 straipsnio ir 137 straipsnio reikalavimų, nėra nurodytas ieškinio pagrindas bei aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą, taip pat nėra pateiktas ieškinio faktinis pagrindas.

31. CPK 135 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje konstatuota, kad ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022, 33 punktas).

34. Įstatymo leidėjas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl pažeistų ar ginčijamų jo teisių arba įstatymu saugomo intereso gynimo (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, bet kokia forma ir bet kokiais terminais. Priešingai, siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, kuri, pažymėtina, nepriklauso nuo asmens socialinio statuso ar jo buvimo vietos, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar asmuo, besikreipiantis į teismą, tinkamai įgyvendina savo procesines teises, priešingu atveju teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais.

35. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

36. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 608,44 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė aplinkybes, kuriomis grindė ieškinio reikalavimus, t. y. jog ieškovė laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. atsakovei suteikė apgyvendinimo (savarankiško gyvenimo namai) ir kitas būtinas (socialinės priežiūros) paslaugas. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė jį grindžiančius įrodymus – buhalterinius dokumentus, sąskaitas faktūras, apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugų teikimo ir mokėjimo už jas sutartį, susirašinėjimus, raginimus dėl skolos grąžinimo.

37. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, patikrino, ar ieškovė, besikreipdama į teismą, tinkamai įgyvendino savo procesines teises. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštame ieškinyje aiškiai suformavo ieškinio dalyką – 608,44 Eur skola ir 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; nurodė ieškinio faktinį pagrindą – šalių 2018 m. liepos 5 d. sudarytos Sutarties pagrindu ieškovės atsakovei suteiktos, įstatymu nustatyta tvarka apskaičiuotos ir laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės nevisiškai apmokėtos apgyvendinimo (savarankiško gyvenimo namai) ir kitos būtinos (socialinės priežiūros) paslaugos.

38. Minėta, kad, pagal kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, ieškovė privalo ieškinyje nurodyti tik jo faktinį pagrindą, tačiau nereikalaujama, kad ji nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Nėra uždrausta ieškovei nurodyti taikytinas teisės normas, tačiau teismo nesaisto ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas, nes teisinė kvalifikacija ir teisės normų taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo ieškinyje dėstė ne tik faktines aplinkybes, susijusias su atsakovės skola, t. y. ieškinio faktinį pagrindą, bet ir teisiškai kvalifikavo šiuos šalių santykius, nors to daryti neprivalėjo.

39. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje išnagrinėto ieškinio turinį ir formą, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantės argumentai apie ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio neatitiktį įstatyme numatytiems procesiniams dokumentams keliamiems reikalavimams yra nepagrįsti.

40. Apeliantė, be kita ko, nurodo, jog nėra įrodytas jai ieškovės suteiktų paslaugų faktas.

41. Sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.156 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 35 punktas). Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis).

42. Taikant įstatyme (CK 6.193–6.195 straipsniuose) įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022, 38 punktas).

43. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis, tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktai; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022, 33 punktas). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019, 22 punktas; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-611/2024, 34 punktas).

44. Minėta, jog 2018 m. sausio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus sprendimo dėl socialinių paslaugų skyrimo Nr. A733-204/18(2.11.2.23-SR2.) pagrindu apeliantei nuspręsta neterminuotai teikti apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugas Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose.

45. Tarp šalių sudarytos 2018 m. liepos 5 d. Sutarties 11 punktu šalys susitarė, jog mokesčius už gyvenamųjų patalpų išlaikymą ir už apgyvendinimą savarankiško gyvenimo namuose ir juose teikiamas socialinės priežiūros paslaugas gyventojas (apeliantė) įsipareigoja mokėti kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Sutarties 12 punktas numato, jog mokesčiai už gyvenamųjų patalpų išlaikymą ir už apgyvendinimą savarankiško gyvenimo namuose ir juose teikiamas socialinės priežiūros paslaugas pradedami skaičiuoti nuo gyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos.

46. Aptariamu atveju butui, kuriame gyveno apeliantė, išrašytos sąskaitos (juose ranka įrašytos apeliantės pastabos, kad nesutinka su skaičiavimais): namo administratorės UAB „Fabeta“ sąskaitos, akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ sąskaitos už šildymą, duomenys apie sunaudotą elektrą, vandenį, šiukšlių išvežimą, pateiktos apeliantei nurodant mokesčius.

47. Minėta, jog šalys susitarė, kad mokesčius už gyvenamųjų patalpų išlaikymą, apgyvendinimą savarankiško gyvenimo namuose ir juose teikiamas socialinės priežiūros paslaugas privalo mokėti gyventojas (apeliantė). Sutarties 11 ir 12 punktuose numatyta pareiga mokėti šiuos mokesčius nuo gyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Pagal sutartį mokesčius turėtų mokėti pati apeliantė, o ne kita šalis. Sutartis aiškiai įtvirtina jos įsipareigojimą. Apeliantės ranka įrašytos pastabos dėl nesutikimo su skaičiavimais nereiškia automatinio mokesčių atsisakymo, jei ginčijamos sąskaitos nėra oficialiai pripažintos neteisingomis. Jei apeliantė nesutinka su apskaičiuotomis sumomis (pvz., už šildymą, elektrą, vandenį ar kitas paslaugas), ji turi teisę ginčyti jas nustatyta tvarka, pateikdama pagrindimą, tačiau nesutikimas neatleidžia nuo pareigos mokėti. Sąskaitos laikomos galiojančiomis, kol nėra įrodyta priešingai. Apeliantė turėjo mokėti mokesčius nuo gyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos, kaip nustatyta sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad sutartimi numatyta, jog apeliantė yra atsakinga už mokesčius, o nesutikimas su jų skaičiavimais nėra teisėta priežastis jų nemokėti, mokesčius pagal sutartį turėjo mokėti pati apeliantė. Pažymėtina ir tai, jog byloje nepateikta objektyvių duomenų, jog anksčiau minėtos paslaugos apeliantei nebuvo teikiamos.

48. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, pagal 2006 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-93 patvirtinto Socialinių paslaugų katalogo (nauja redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Socialinių paslaugų katalogas) 12.4 punktą, apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose priskiriamas specialiosioms socialinės priežiūros paslaugoms. Ši paslauga apima ne tik gyvenamosios vietos suteikimą, bet ir socialinių bei kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymą, palaikymą ar atkūrimą, taip pat kitas papildomas paslaugas. Papildomai į šią paslaugą įeina informacijos teikimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir (ar) atstovavimas. Socialinių paslaugų katalogo 12.4 punkte pažymima, kad „savarankiško gyvenimo namuose asmenys (šeimos) patys tvarkosi buitį (gaminasi maistą, moka už komunalines paslaugas, apsiperka), pasitelkdami socialinio darbuotojo ar individualios priežiūros darbuotojų pagalbą“. Tai leidžia daryti išvadą, kad, gyvendama savarankiško gyvenimo namuose, apeliantė turėjo prisidėti prie teikiamų paslaugų apmokėjimo, o mokėjimo sąlygos yra nustatomos šalių sudarytoje sutartyje.

49. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, vadovaudamasis anksčiau nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, neturi pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo teiginiais, kad sutartimi šalys nebuvo susitarusios dėl paslaugų ir jų apmokėjimo ar kad paslaugos, kaip jos buvo apibrėžtos sutartyje, nebuvo suteiktos. Tokios išvados neleidžia daryti nei sisteminė-lingvistinė ir loginė aptariamo susitarimo teksto analizė, nei kiti byloje esantys duomenys.

50. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tikslinė kompensacija nėra laikytina pajamomis, nes ji skirta tik specialiesiems poreikiams tenkinti ir negali būti naudojama kitoms reikmėms. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka dėl toliau dėstomų argumentų.

51. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad, vertinant asmens finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos turi būti traktuojamos kaip asmens pajamos.

52. Byloje pateiktas ieškovės 2021 m. gegužės 12 d. atliktas apeliantės Finansinių galimybių mokėti už apgyvendinimą savarankiško gyvenimo namuose paslaugas vertinimas, nustatyta, kad jos pajamas sudarė tik senatvės pensija – 290,03 Eur. Iš ieškovės 2021 m. spalio 12 d. atlikto apeliantės Finansinių galimybių mokėti už apgyvendinimą savarankiško gyvenimo namuose paslaugas vertinimo matyti, jog apeliantės pajamos: pensija – 329,16 Eur, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija – 72 Eur; pajamos – 401,16 Eur. Apeliantės vertinimas atliktas ir 2021 m. lapkričio 9 d., 2022 vasario 18 d., 2022 m. kovo 16 d., 2022 m. liepos 12 d., šiuos vertinimus apeliantė pasirašyti atsisakė, o 2023 m. vasario 10 d. vertinime apeliantė padarė taisymus ir nurodė, jog tikslinė kompensacija nėra pajamos. Iš ieškovės paskutinio į bylą pateikto 2023 m. kovo 14 d. atlikto apeliantės Finansinių galimybių mokėti už apgyvendinimą savarankiško gyvenimo namuose paslaugas vertinimo matyti, jog apeliantės pajamos: pensija – 469,11 Eur, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija – 88,20 Eur; pajamos – 557,31 Eur.

53. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovė, vertindama apeliantės finansines galimybes mokėti už apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugas, įtraukė tiek apeliantės gaunamą senatvės pensiją, tiek priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Nustatant asmens finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas, įskaitomos šalpos išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą, ir slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos bei tikslinis priedas, mokami pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą. Tai leidžia daryti išvadą, kad tikslinės išmokos buvo pagrįstai įskaičiuotos į bendrą apeliantės pajamų sumą, vertinant jos galimybes mokėti už socialines paslaugas, kaip tai ir numato Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

54. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, vertina, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės galutiniam šios bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

55. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, nepažeidė proceso teisės normų ir pagrįstai tenkino apeliantei pareikštus ieškinio reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Apeliantės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusi ieškovė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl minėtų išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Larisa Šimanskienė