Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-06-06 · Civilinė byla Nr. e2S-971-881/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-06
Bylos Nr.
e2S-971-881/2019
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-03919-2017-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Ieškovas
B. M.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-971-881/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03919-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.2; 3.1.7.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria ieškovės prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo patenkintas iš dalies.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės B. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei santuokoje įgyto turto padalijimo nenutraukiant santuokos ir atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei B. M. dėl santuokoje įgyto bendro turto padalijimo nenutraukiant santuokos ir kt. patenkino iš dalies.

2. Ieškovė B. M., nesutikdama su priimtu teismo sprendimu, padavė dėl jo apeliacinį skundą.

3. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 1 000 Eur žyminio mokesčio, nuo likusios žyminio mokesčio dalies – 4 009 Eur, mokėjimo prašė atleisti. Nurodė, kad šiuo metu jos finansinė padėtis yra sudėtinga, gauna nedideles pajamas, išlaiko atsakovą, iš kurio vykdomas išieškojimas, tad šių pajamų užtenka tik patenkinti minimalius poreikius, sumokėti už komunalines paslaugas ir maistą. Ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas, be to, iš turimo turto yra vykdomas išieškojimas pagal atsakovo prievoles, todėl savaime didelė turimo nekilnojamojo turto vertė nepatvirtina realių finansinių galimybių sumokėti žyminį mokestį. Taip pat nėra duomenų, kad artimiausiu metu jos turtinė padėtis galėtų pagerėti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies – atleido ieškovę nuo 2 004,50 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusios žyminio mokesčio dalies – 2 004,50 Eur – sumokėjimą atidėjo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) byloje priėmimo.

5. Teismas, įvertinęs ieškovės turtinę padėtį, gaunamas pajamas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad šiuo metu visos žyminio mokesčio sumos sumokėjimas ieškovei galėtų užkirsti jai kelią į apeliaciją. Tačiau teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo visiškai atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas pripažino, kad ieškovės turtinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga, tačiau nagrinėjamos bylos objektas yra šalių vardu registruotas didelės vertės turtas. Tad ateityje ieškovės turtinė padėtis, anot teismo, neabejotinai pagerės, ji turi galimybę sukaupti reikiamą pinigų sumą. Ieškovė yra darbinga, dirba dviejose darbovietėse, turi didelės vertės turto.

6. Teismas sprendė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės mėnesio pajamos yra nedidelės, tačiau nėra duomenų, kad jos turtinė padėtis vėliau negalėtų pagerėti, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinęs mokėtino žyminio mokesčio dydį, bylos pobūdį, teismas manė esant tikslinga atleisti ieškovę nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą, atleidžiant nuo pusės žyminio mokesčio, t. y. 2 004,50 Eur sumokėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsnio 7 dalis, 83 straipsnio 3 dalis).

7. Atsižvelgdamas į tai, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, jog likusi mokėtina žyminio mokesčio suma ieškovei yra ženkli ir įpareigojimas sumokėti žyminio mokesčio dalį užkirstų jai kelią kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei proporcingumo kriterijų, teismas likusios žyminio mokesčio dalies – 2 004,50 Eur, sumokėjimą ieškovei atidėjo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo (CPK 84 straipsnis).

8. Teismas pažymėjo, kad iš esmės analogiškai ieškovės turtinę padėtį ir jos įtaką mokėtinam žyminiam mokesčiui šioje byloje jau yra įvertinęs Vilniaus apygardos teismas savo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (Nr. e2S-2651-910/2018).

III. Atskirojo skundo argumentai

9. Atskiruoju skundu ieškovė B. M. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad paduodama apeliacinį skundą neprašė atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, todėl, nesant apeliantės prašymo, teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva spręsti žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, o priėmęs skundžiamą nutartį apribojo apeliantės teisę pasirinkti, kokį prašymą teismui reikšti. Anot apeliantės, teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, kadangi netinkamai taikė CPK 83 straipsnio 3 dalies nuostatas bei neturėdamas tam teisinio pagrindo savo iniciatyva išsprendė žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, tuo sukurdamas apeliantei naują prievolę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria apeliantės prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo patenkintas iš dalies – apeliantė atleista nuo mažesnės, nei prašė, žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, o likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas apeliantei atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo.

12. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nesant apeliantės prašymo, spręsti žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimo, o, priėmęs skundžiamą nutartį, apribojo jos teisę pasirinkti, kokį prašymą teismui teikti. Nors, kaip ir nurodo apeliantė, teismų praktikoje pripažįstama, kad būtent asmuo kuris kreipiasi į teismą, turi teisę pasirinkti naudotis atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar jo mokėjimo atidėjimo institutu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1758-464/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-129-790/2019), vis dėlto apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, t. y. nesant apeliantės prašymo, išsprendė žyminio mokesčio atidėjimo klausimą, nėra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir, kaip prašo apeliantė, atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

13. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas apeliantės prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo patenkino iš dalies, nes sprendė, kad atleisti apeliantę nuo visos prašomos žyminio mokesčio dalies nėra faktinio pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo apeliantės pateiktą prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, o tai paneigia apeliantės argumentus, kad teismas skundžiama nutartimi apribojo jos teisę pasirinkti, kokį prašymą teismui reikšti. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino apeliantės turtinę padėtį, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad teismas netinkamai taikė CPK 83 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl apeliantės prašymo netenkino visa apimtimi, taip pat pažymėjo, kad panašiai apeliantės turtinę padėtį šioje byloje yra įvertinęs ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs kitą jos atskirąjį skundą, todėl grąžinti šį klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, kaip minėta, nėra pagrindo.

14. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstą apeliantės argumentą, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sukūrė apeliantei naują prievolę. Apeliantės prievolė sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą kyla iš įstatymo (CPK 80 straipsnio 4 dalis), todėl, skundžiama nutartimi atidėjęs apeliantei dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, pirmosios instancijos teismas ne sukūrė apeliantei naują prievolę, o tik atidėjo jos įvykdymo terminą.

15. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

16. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė