Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-79-450/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-03-10
Bylos Nr.: e2A-79-450/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00335-2024-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Žilvinas Terebeiza
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“
Atsakovas: individualiai A

Kategorijos

2.6.8.11.1Sutarties nutraukimas
2.6.8.11.5Kiti su sutarčių pabaiga susiję klausimai
2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė

Civilinė byla Nr. e2A-79-450/2026Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00335-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.8.11.5; 2.6.10.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei individualiai A. Leonavičienės įmonei dėl sutarties nutraukimo mokesčio ar nuostolių priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Enefit“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės individualios A. Leonavičienės įmonės (toliau – ir atsakovė) priteisti 320 048,26 Eur sutarties nutraukimo mokestį; teismui nusprendus netenkinti pirmojo reikalavimo, iš atsakovės priteisti 320 048,26 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo; 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove 2022 m. rugsėjo 16 d. sudarė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022091663856LT (toliau – ir Sutartis), kuria susitarė dėl ieškovės (pardavėjos) užtikrinamo elektros energijos tiekimo atsakovės (pirkėjos) objektams nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d. Sutartimi šalys sulygo dėl fiksuoto elektros energijos kiekio pirkimo ir pardavimo, 2 684,39 MWh už visam šiam laikotarpiui fiksuotą elektros energijos kainą, t. y. 223,90 Eur / MWh. Sutartis buvo tinkamai vykdoma nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2024 m. gegužės 31 d., kai 2024 m. balandžio mėn. ieškovė gavo atsakovės pranešimą apie pirmalaikį Sutarties nutraukimą nuo 2024 m. birželio 1 d. Ieškovė, atsakovei priėmus vienašalį sprendimą nutraukti Sutartį, vadovaudamasi Elektros energijos pirkimo–pardavimo bendrųjų sąlygų (toliau – ir Bendrosios sąlygos) 6.9 ir 6.12 papunkčiais bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčiu, kurie yra neatsiejami Sutarties priedai, apskaičiavo Sutarties nutraukimo mokestį ir 2024 m. gegužės 31 d. išrašė bei pateikė atsakovei apmokėti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą, serija ENE, Nr. 217300 Sutartyje sulygtam nutraukimo mokesčiui – 320 048,26 Eur. Atsakovė ieškovės pateiktos sąskaitos nėra apmokėjusi. Ieškovė Sutarties nutraukimo mokestį vertina kaip netesybas, kurios, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalyje ir 6.258 straipsnio 1 dalyje, yra sutartimi nustatyta pinigų suma, kurią skolininkė (atsakovė) privalo sumokėti kreditorei (ieškovei), jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta.

3. Ieškovė teigia, kad atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį iki šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos ji patiria tiesioginius nuostolius. Ieškovė, siekdama užtikrinti ilgalaikės Sutarties tinkamą įvykdymą, kreipėsi į „Eesti Energia, AS“ dėl Sutarčiai įvykdyti reikalingo viso elektros energijos kiekio kainos draudimo. 2022 m. rugsėjo 16 d. buvo gautas „Eesti Energia, AS“ patvirtinimas, kad ieškovė sėkmingai sudarė ateities sandorį pagal Sutartį dėl 2 684,39 MWh elektros energijos kiekio išvestinės finansinės priemonės – kainos draudimo (angl. hedge), šį kiekį išdalinant nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d. už fiksuotą 153,1705 Eur / MWh kainą, kuriuo garantavo atsakovei parduodamos elektros energijos kainos fiksuotą lygį.

4. Ieškovė atsakovės naudai nepanaudotą elektros energijos kainos draudimą 2024 m. liepos 3 d. pardavė atgal „Eesti Energia, AS“ už 65,1602 Eur / MWh kainą. Kainos skirtumas tarp ieškovės įsigyto ir parduoto elektros energijos kainos draudimo sudarė 88,0103 Eur / MWh, kadangi pagal Sutartį atsakovė buvo įsipareigojusi iš ieškovės nupirkti 2 684,39 MWh elektros energijos kiekį, tačiau iki Sutarties nutraukimo 2024 m. birželio 1 d. nupirko tik 302,015 MWh (t. y. 2 382,375 MWh mažiau). Ieškovė patiria nuostolį, kiekvieną mėnesį mokėdama „Eesti Energia, AS“ pirmiau nurodytą kainos skirtumą tarp ieškovės įsigyto ir parduoto elektros energijos kainos draudimo už atsakovės nenupirktą elektros energiją. Ieškovės patiriamas nuostolis dėl atsakovės naudai nepanaudotos elektros energijos kainos draudimo sudaro 209 673,54 Eur (2 382,375 MWh x 88,0103 Eur / MWh). Likusi Sutarties nutraukimo mokesčio dalis – 110 374,72 Eur – dengia kitus ieškovės nuostolius, kuriuos apima konkrečios fiksuotos elektros energijos kainos dedamosios, kurios lėmė Sutartyje numatytos kainos nustatymą: Profilio rizikos dedamoji; Žaliosios elektros energijos garantijos dedamoji; Kredito rizikos dedamoji; Balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamoji; taip pat darbuotojų atlyginimai; IT sistemų palaikymas; elektros energetikos rinkos mokesčiai ir pan., išdalyti visam Sutarties laikotarpiui.

5. Ieškovės vertinimu, yra visos būtinosios sąlygos atsakovės sutartinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovės neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu (atsakovė vienašališkai nutraukė ilgalaikę fiksuotos kainos Sutartį iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos), dėl to atsiradę nuostoliai (ieškovės patirti tiesioginiai nuostoliai), priežastinis ieškovės patirtų nuostolių ryšys su Sutartimi (ieškovė nuostolius patyrė dėl pirmalaikio ilgalaikės fiksuotos kainos Sutarties nutraukimo) ir atsakovės kaltė (preziumuojama kaltė dėl atsisakymo vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir vienašalio pirmalaikio Sutarties nutraukimo) (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė ir pripažino negaliojančiais Sutarties metu galiojusių Elektros energijos pirkimo–pardavimo Bendrųjų sąlygų (galiojusių nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. iki 2023 m. spalio 5 d.) 6.12 papunktį, kuris numato, kad: „Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei Pardavėjas nutraukia Sutartį dėl Pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, Pardavėjas turi teisę reikalauti iš Pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio“, ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį, kuris numato, kad: „Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš Prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš vidutinės svertinės kainos, kurią Pirkėjas mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6. Jei Pardavimo laikotarpis dar nėra prasidėjęs, Pirkėjas ar Pardavėjas Sutarties nutraukimo mokestį apskaičiuoja padaugindamas Prognozuojamą suvartojimo kiekį iš Sutartyje nustatytos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6“, ta apimtimi, kiek jie taikomi buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – SVVPĮ) 3 straipsnį; priteisė atsakovei iš ieškovės 2 400 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje esminis klausimas yra kilęs dėl to, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 47 straipsnio 3 dalis, galiojusi nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d., ir numačiusi, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, draudė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyti tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurios būtų taikomos už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

8. Teismas nurodė, kad išnagrinėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 buvo sprendžiami tapatūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Kasacinio teismo bylos nagrinėjimo dalyką sudarė tų pačių (identiškų), kaip ir nagrinėjamoje byloje ieškovės parengtų Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei Fiksuotos (ir biržos) kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kurią apibrėžia SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį. Nors ieškovė ir nesutiko su minėtoje byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, tačiau bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teismų praktikos nuspėjamumo ir nuoseklumo principų reikalavimus, į teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, nusprendė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 yra precedentinė, todėl joje pateiktais išaiškinimais privalu vadovautis sprendžiant nagrinėjamu atveju tarp šalių kilusį tapatų ginčą. Pažymėjo, kad tokios pačios pozicijos laikosi ir byloje išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

9. Teismas, įvertinęs minimoje kasacinėje nutartyje pateiktus išaiškinimus, konstatavo, kad ieškovė negali reikalauti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks jos reikalavimas nėra suderinamas su Sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, dėl to ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokestį atmetė.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad šalys apie tai, jog teismas ex officio (pagal pareigas) vertins jų sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčiuose ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio nuostatų atitiktį EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, buvo įspėtos 2025 m. gegužės 27 d. teismo protokoline nutartimi. Nurodė, kad ieškovės argumentai, jog Sutarties sudarymo metu EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nebuvo draudimo susitarti dėl sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo taip, kaip yra sulygta ginčo Sutartyje, prieštarauja aptartiems kasacinio teismo išaiškinimams. Be to, išvadą byloje teikianti institucija laikosi pozicijos, kad nurodytos Sutarties sąlygos yra neteisėtos. Teismui nustačius, kad atsakovė yra maža įmonė ir ji neturi mokėti Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčiuose ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje nurodyto Sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, teismas ex officio nusprendė nurodytas šalių Sutarties nuostatas pripažinti negaliojančiomis, kaip prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 58 punktas). Atsižvelgus į tai, kad Sutarties sąlygos galėjo būti taikomos vidutinėms įmonėms, pripažinti jas negaliojančiomis visa apimtimi teismas neturėjo pagrindo, todėl nurodė subjektų ratą, kuriam jos negali būti taikomos.

11. Teismas, nuspręsdamas dėl alternatyvaus ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės tiesioginius nuostolius, nustatė, kad Sutartis buvo nutraukta atsakovės sprendimu nuo 2024 m. birželio 1 d., likus 103 mėn. iki šalių sutarto laikotarpio pabaigos. Sutarties priedo Nr. 3 Bendrosios žaliosios elektros energijos pirkimo–pardavimo ir žaliosios elektros energijos prekių ženklo naudojimo sąlygų 6.9 papunktyje šalys buvo susitarusios, kad atsakovė turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informavusi ieškovę raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėjusi sutarties nutraukimo mokestį (sutarties sąlyga dėl pareigos atsakovei mokėti sutarties nutraukimo mokestį teismo pripažinta negaliojančia). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė laikėsi Sutarties priede Nr. 3 Bendrosios žaliosios elektros energijos pirkimo–pardavimo ir žaliosios elektros energijos prekių ženklo naudojimo sąlygų 6.9 papunktyje įtvirtintos Sutarties nutraukimo tvarkos.

12. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovės individualios A. Leonavičienės įmonės savininkės sutuoktinis V. L., apklaustas kaip liudytojas, nurodė, jog jis yra įmonės bendraturtis bei komercijos direktorius. Jis teigė, kad po Sutarties sudarymo rinkoje kelis kartus sumažėjus elektros energijos tiekimo kainoms, jis paskambino UAB „Enefit“ dėl Sutarties pakeitimo ir mažesnių energijos tiekimo kainų. Nurodė, kad ieškovės darbuotojai iš pradžių sutiko sumažinti kainą, tačiau vėliau nuomonę pakeitė. Jis skambino kelis kartus, derėjosi, bet šalims nepavyko susitarti, todėl buvo priimtas sprendimas nutraukti Sutartį. Teismas konstatavo, kad atsakovė tinkamai įvykdė savo pareigą kooperuotis, bendradarbiauti, siekė išsaugoti sutartinius santykius, siekdama pakeisti (sumažinti) Sutartimi nustatytą fiksuotą kainą.

13. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pasinaudojo Bendrųjų sutarties sąlygų 6.9 papunktyje jai suteikta teise vienašališkai nutraukti Sutartį, o pagal imperatyvų Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą už vienašališką sutarties nutraukimą atsakovei – mažai įmonei – negalėjo būti taikomos netesybos ar kiti panašaus pobūdžio mokesčiai, teismas padarė išvadą, jog atsakovė, vienašališkai nutraukdama Sutartį, nei Sutarties galiojančių sąlygų (tų, kurios nepripažintos negaliojančiomis), nei teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teismas nusprendė, kad atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų, negali būti konstatuotas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vienos iš būtinųjų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – egzistavimas.

14. Teismas nurodė, kad ieškovė žalą įrodinėja duomenimis iš su ja susijusio asmens ir ūkinio partnerio „Eesti Energia, AS“ ieškovei parduodamų ir perkamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos, finansinių sandorių sąskaitomis faktūromis, mokėjimo nurodymais bei kitais dokumentais, iš kurių nėra galimybės nustatyti, kurie konkrečiai ieškovės atlikti mokėjimai buvo įvykdyti kaip UAB „Enefit“ sutartiniai įsipareigojimai „Eesti Energia, AS“ pagal atsakovės naudai įgytą ateities sandorį. Pasak teismo, ieškovės pateikti duomenys nelemia išvados, kad UAB „Enefit“ yra patyrusi 209 673,54 Eur tiesiogines išlaidas, susijusias su atsakovės atliktu Sutarties nutraukimu. Nurodė, kad detalesnė šios sumos susidarymo analizė neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui.

15. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad dėl Sutarties nutraukimo ji patyrė 110 374,72 Eur veiklos sąnaudas. Nors ieškovė nurodė, kad veiklos sąnaudas išdalijo visam 123 mėn. Sutarties vykdymo laikotarpiui, tačiau konkrečių įrodymų dėl šios sumos nepateikė, tik pažymėjo, kad juos skaičiuoja proporcingai Profilio rizikos, Žaliosios elektros energijos garantijos, Kredito rizikos ir Balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamosioms. Pasak teismo, šios dedamosios susijusios su ieškovės prezumpcijomis ir yra negautų pajamų dalis, nes ieškovės nurodytos dedamosios nėra susijusios su nutrauktos Sutarties administravimo kaštais ar veiklos sąnaudomis, dėl jų naudojimo nebuvo susitarta šalių Sutartyje. Kitų ieškinyje nurodytų išlaidų darbuotojų atlyginimams, informacinių technologijų (toliau – IT) sistemų palaikymui, elektros energetikos rinkos mokesčių ieškovė neįrodė.

16. Vertindamas priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų (Sutarties nutraukimo prieš terminą) ir ieškovės nurodomų nuostolių, teismas pažymėjo, kad ieškovė sudarė ateities sandorį ir apdraudė šalių sandorį savo iniciatyva. Ieškovė pasiūlė atsakovei Sutarties sąlygas, tačiau šalių sudarytoje Sutartyje tokia finansinė priemonė nebuvo numatyta. Ieškovė savo iniciatyva sudarė ateities sandorį su susijusia įmone „Eesti Energia, AS“ nurodytomis sąlygomis ir terminais. Teismo vertinimu, ieškovės pasirinktos elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės ir sutartiniai santykiai su „Eesti Energia, AS“, apdraudžiant elektros energijos kainą, taip pat nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorį yra atsakovės ūkinės finansinės veiklos rizika, t. y. tokios priemonės buvo skirtos tam, kad ieškovė nepatirtų nuostolių, jeigu atsakovei parduodama elektros energijos pirkimo–pardavimo kaina ieškovei būtų nuostolinga. Ieškovei, kaip profesionaliai verslininkei, turėjo būti žinoma, kad atsakovė gali vienašališkai nutraukti Sutartį ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Teismo įvertinimu, tiek ieškovės patirti 209 673,54 Eur nuostoliai dėl finansinių priemonių įsigijimo ir nepanaudoto elektros energijos kiekio pardavimo pagal ateities sandorį kainų skirtumo, tiek 110 374,72 Eur veiklos sąnaudų nuostolių dalis nėra tiesioginė atsakovės Sutarties nutraukimo pasekmė.

17. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, patirtos žalos ir tarp jų esančio priežastinio ryšio, todėl atmetė ieškinio reikalavimą priteisti 320 048,26 Eur Sutarties nutraukimo mokestį bei alternatyvų reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, taip pat reikalavimą priteisti metines procesines palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Ieškovė UAB „Enefit“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) Ar terminas bauda (angl. penalty) įtvirtintas 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 2 straipsnio 16 dalis apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius?; 2) Ar 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnio, CK 6.71 straipsnio ir 6.245 straipsnio nuostatos)? Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Teismas nepagrįstai ir klaidingai kvalifikavo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymą iš Sutarties kylantiems šalių teisiniams santykiams, ignoravo ir klaidingai aiškino šios teisės normos naujos redakcijos taikymą reglamentuojančią specialiąją imperatyviąją teisės normą ir tuo pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą. Sutarties vykdymui, kiek tai susiję su atsakovės teise vienašališkai ir pirma laiko nutraukti Sutartį, išimtinai taikoma Sutarties sudarymo metu galiojusio EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri neribojo šalių teisės susitarti dėl netesybų. Teisės ilgalaikėse fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse numatyti vartotojams privalomas netesybas dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo ieškovė neteko tik 2023 m. birželio 1 d., įsigaliojus naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 daliai. Toks draudimas galioja tik po įstatymo pakeitimo įsigaliojimo sudarytoms sutartims, o atgalinis draudimo taikymas, laikantis teisinės valstybės principo, nebuvo ir negalėjo būti numatytas. Todėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimas neturi teisinio poveikio 2022 m. rugsėjo 16 d. sudarytos Sutarties vykdymui, įskaitant ir joje šalių sulygtam netesybų apskaičiavimui ir taikymui. Teismas nepagrįstai poziciją dėl netesybų draudimo grindė kasacinio teismo nutartimi, pats neatlikdamas individualaus bylos teisingam ir visapusiškai objektyviam išnagrinėjimui aktualių Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės normų analizės ir vertinimo.

18.2. Ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakove, tinkamai ir pagrįstai vadovavosi Sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu bei 2021 m.–2023 m. kompetentingų valstybės institucijų suformuota ir nuosekliai taikyta reguliacine praktika. Sutartis, įskaitant joje įtvirtintas Sutarties nutraukimo mokesčio taikymo ir skaičiavimo sąlygas, ieškovės buvo parengta bei siūloma atsakovei vadovaujantis Sutarties sudarymo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu bei kompetentingų valstybės institucijų pozicija.

18.3. Teismas netinkamai įvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos nulėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas Sutarties nutraukimas iki galiojimo termino pabaigos, tuo pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis): 1) teismas neįvertino tarp ieškovės ir „Eesti Energia, AS“ sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti Sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, būtinumo, jo vykdymo mechanizmo ir neatsižvelgė į tai, kad Sutarties vienašalio ir pirmalaikio nutraukimo atveju ieškovė išliko įsipareigojusi toliau mokėti už atsakovės naudai įgytą ateities sandorį, taip pat buvo priversta parduoti dalį įsigytos kainos draudimo išvestinės priemonės už mažesnę nei jos įsigijimo kainą ir dėl to patyrė tiesioginių nuostolių; 2) teismas neįvertino, kad, nepriklausomai nuo Sutarties nutraukimo fakto, ieškovė toliau patiria su Sutarties vykdymu susijusias elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudas, kurios buvo planuojamos ir į Sutarties kainodarą įtraukiamos visam šalių sulygtam 10 metų 3 mėn. elektros energijos pardavimo laikotarpiui. Atsakovės teisė nutraukti Sutartį Bendrųjų sąlygų 6.9 papunkčio pagrindu jos neatleidžia nuo Sutartyje numatytos atsakomybės už Sutarties pažeidimą.

18.4. Sprendime cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra tinkama ir pakankama spręsti byloje tarp šalių kilusį ginčą dėl ilgalaikės fiksuotos kainos Sutarties nutraukimo mokesčio taikymo arba tiesioginių nuostolių priteisimo, dėl jos esminių trūkumų bei galimų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei. Todėl ieškovė reiškia prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo byloje svarbiais klausimais – ar labai mažoms ir mažoms įmonėms gali būti taikomas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokestis, t. y. šalių sutartos netesybos, skirtos kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo. Juo labiau kad kasacinis teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, neatsižvelgdamas į ieškovės prašymą, į apeliantės keliamus klausimus neatsakė ir paliko teisinį neaiškumą, kuris yra svarbus šios bylos teisingam bei objektyviam išnagrinėjimui .

19. Atsakovė individuali A. Leonavičienės įmonė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

19.1. Teismas pagrįstai rėmėsi precedentinę reikšmę šioje byloje turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, kurios nagrinėjimo dalykas tapačių, kaip ir nagrinėjamoje byloje, ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kaip tai apibrėžta SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį. Tokios pat (analogiškos) bylos vėliau buvo išnagrinėtos ir Lietuvos apeliaciniame teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-469-464/2024; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-492-567; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-190-467/2025; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-260-854/2025; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-553/2025; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-399-910/2025), nurodytą kasacinio teismo nutartį nuosekliai laikant precedentine praktika.

19.2. Teismas tinkamai aiškino ir pritaikė aktualios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokesčio. Kasacinis teismas aktualioje šiai bylai nutartyje yra pasisakęs ir išsprendęs ieškovės apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymo bylos šalių sudarytai Sutarčiai. Tai, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje, įsigaliojusioje po 2023 m. birželio 1 d., buvo expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, jog elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, savaime nereiškia, kad toks draudimas neišplaukė ir iš ankstesnio teisinio reguliavimo. Kaip išaiškino kasacinis teismas, nagrinėjamu atveju ir iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalis įtvirtino, kad atitinkamas sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai.

19.3. Teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų bei reikalavimo priteisti Sutarties nutraukimo mokesčio dydžio tiesioginius nuostolius. Atsakovė, pasinaudojusi Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje nustatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį, teisėtai tai padarė, o pagal imperatyvų Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą už vienašališką Sutarties nutraukimą prieš terminą atsakovei negalėjo būti taikomos netesybos ar kiti panašaus pobūdžio mokesčiai.

19.4. Nors ieškovė pateikė tam tikrus duomenis iš „Eesti Energia, AS“ jai parduodamų ir perkamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos, „Eesti Energia, AS“ paaiškinimus ir kitus dokumentus, tačiau šie duomenys nelemia, kad ieškovė patyrė nurodomas 209 673,54 Eur papildomas sąnaudas, susijusias su atsakovės atliktu Sutarties nutraukimu. Iš šių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurie konkretūs ieškovės atlikti mokėjimai buvo įvykdyti kaip jos sutartiniai įsipareigojimai susijusiai įmonei „Eesti Energia, AS“ pagal atsakovės naudai sudarytą ateities sandorį. Remiantis Sutartyje įtvirtintu nuostolių dydžio apskaičiavimo modeliu neįmanoma apskaičiuoti realių (ne baudinių) nuostolių, todėl nustatant tiesioginių nuostolių dydį nėra pagrindo remtis Sutartyje įtvirtinta nuostolių dydžio apskaičiavimo formule. Be to, elektros energijos tiekėjo rizikos valdymas ir valdymo būdo, priemonės pasirinkimas yra šio subjekto priimtas verslo sprendimas, kurio rizikingumą, reikalingumą ir, galiausiai, apsidraudimo kainą, gali įvertinti ir daryti įtaką tik pati ieškovė.

19.5. Ieškovė neįrodė prašomų priteisti 110 374,72 Eur nuostolių, kildinamų iš veiklos sąnaudų, susijusių su Sutarties vykdymu. Atsakovei nutraukus Sutartį, ieškovė išlaidų, kurias ji kildina iš Sutarties administravimo visu sutartu laikotarpiu, nepatirs. Nurodydama dedamąsias, kuriomis remdamasi skaičiuoja nuostolius, ieškovė neįvardija konkrečiai, kokiomis sumomis šių dedamųjų dydžiai sudaro prašomą priteisti sumą, taip pat nepateikia skaičiavimus pagrindžiančių įrodymų apie išlaidas darbuotojų atlyginimams, IT sistemų palaikymui, rinkos mokesčiams ir kt. Ieškovė, kaip verslo srities profesionalė, turėjo žinoti ir suprasti apie atsakovės, kaip mažos įmonės, teisę neatlygintinai nutraukti Sutartį. Aplinkybė, kad atsakovė nepateisino apeliantės lūkesčių išsaugoti elektros energijos tiekimo sutartį visam sutartam terminui ir dėl to ieškovė turėjo su verslo rizika bei veiklos vykdymu susijusių išlaidų, nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovės, pasinaudojusios įstatyme nustatyta teise nutraukti Sutartį, civilinės atsakomybės.

19.6. Atsakovė mano, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimais, kai kasacinis teismas iš esmės tapačiu atveju tokį prašymą atmetė .

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

21. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Enefit“ ir atsakovė individuali A. Leonavičienės įmonė 2022 m. rugsėjo 16 d. sudarė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022091663856LT, pagal kurią šalys susitarė dėl ieškovės užtikrinamo elektros energijos tiekimo atsakovės objektams nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d. Sutartyje numatytas fiksuotas elektros energijos kiekis minėtu laikotarpiu – 2 684,39 MWh, o fiksuota elektros energijos kaina – 223,90 Eur / MWh.

22. Elektros energijos pirkimo–pardavimo Bendrųjų sąlygų (galiojusių nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. iki 2023 m. spalio 5 d.), kurios yra sudėtinė Sutarties dalis, 6.12 papunktyje įtvirtinta, kad Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia Sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos Sutarties nutraukimo mokesčio.

23. Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų, kurios taip pat yra sudėtinė Sutarties dalis, 5.1 papunktyje numatyta, kad Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, Sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėja mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6. Jei Pardavimo laikotarpis dar nėra prasidėjęs, pirkėja ar pardavėja Sutarties nutraukimo mokestį apskaičiuoja padaugindama prognozuojamą suvartojimo kiekį iš Sutartyje nustatytos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6.

24. Byloje nustatyta, kad Sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovė gavo kito nepriklausomo elektros energijos tiekėjo konkurencingą individualų pasiūlymą dėl mažesnės elektros energijos pirkimo kainos ir apie jį informavo ieškovės atstovą, kuris iš pradžių sutiko atsakovei sumažinti fiksuotą elektros energijos kainą, tačiau vėliau persigalvojo. Dėl to atsakovė 2023 m. gruodžio 18 d. ieškovei pateikė rašytinį įspėjimą apie ketinimą nuo 2024 m. vasario 1 d. nutraukti Sutartį ir paprašė pateikti galutinę (uždarymo) sąskaitą už suvartotą elektros energiją, neskaičiuojant Sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčio, netesybų.

25. Ieškovė 2024 m. sausio 19 d. raštu nesutiko Sutartį nutraukti atsakovės 2023 m. gruodžio 18 d. rašte nurodytomis sąlygomis bei paprašė atsakovės patvirtinti, kad ji vienašališkai nutraukia Sutartį nuo 2024 m. vasario 1 d. ir dėl šios sąlygos turi sumokėti ieškovei 330 935,57 Eur Sutarties nutraukimo mokestį pagal 2024 m. sausio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ENE, Nr. 211059, taip pat atsiskaityti už iki Sutarties nutraukimo patiektą elektros energiją ir suteiktas paslaugas.

26. Atsakovė 2024 m. vasario 9 d. su skundu kreipėsi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą dėl ginčo su UAB „Enefit“, kuriuo prašė anuliuoti ieškovės jai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija ENE, Nr. 211059. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba 2024 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. R2-(VTGI)-2681 atsakovės prašymo dėl PVM sąskaitos faktūros, serija ENE, Nr. 211059 anuliavimo nenagrinėjo ir nurodė, kad netesybų taikymas nesuderinamas nei su Europos Parlamento ir Tarybos 2019 m. rugsėjo 5 d. direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, reglamentavimu, nei su EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią atsakovei suteikiama teisė į neatlygintiną Sutarties nutraukimą.

27. Atsakovė 2024 m. balandžio 12 d. išsiuntė ieškovei įspėjimą, kuriuo įspėjo ieškovę prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų, kad vienašališkai nutraukia Sutartį, netaikant Sutarties nutraukimo mokesčio, be to, paprašė pateikti galutinę (uždarymo) sąskaitą už suvartotą elektros energiją, neskaičiuojant Sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčio ar netesybų.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad Sutartis laikoma nutraukta nuo 2024 m. birželio 1 d. atsakovės vienašaliu sprendimu. Ieškovė 2024 m. gegužės 31 d. išrašė ir pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą, serija ENE, Nr. 217300 dėl 320 048,26 Eur netesybų apmokėjimo už pirmalaikį Sutarties nutraukimą, kurios atsakovė neapmokėjo.

29. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė atitinka mažos įmonės kriterijus, nustatytus SVVPĮ. Atsakovės įmonėje dirba 27 darbuotojai, 2022 m. gruodžio 31 d. įmonės metines pajamas sudarė 2 432 482 Eur, o turtas – 614 270 Eur, taigi, nei įmonės metinės pajamos, nei įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršijo 10 000 000 Eur.

30. Ieškovė, manydama, kad atsakovė, vienašališkai inicijavusi Sutarties nutraukimą iki jos galiojimo termino pabaigos, privalo jai sumokėti šalių sutartą ir Sutartyje numatytą Sutarties nutraukimo mokestį arba atlyginti jos patirtus tiesioginius nuostolius, lygius Sutarties nutraukimo mokesčiui, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį Klaipėdos apygardos teismas skundžiamu 2025 m. spalio 31 d. sprendimu atmetė. Teismas, pripažinęs, kad atsakovė priklauso mažų įmonių kategorijai, šalių ginčui dėl atsakovės įvykdyto vienašalio Sutarties nutraukimo prieš terminą pasekmių išspręsti taikė EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pateiktais išaiškinimais, padarė išvadą, jog ginčo Sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas draudė iš atsakovės reikalauti Sutarties nutraukimo mokesčio ir (ar) netesybų. Taip pat teismas atmetė apeliantės reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių priteisimo, nenustatęs atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir pripažinęs, kad nuostolių dydis nebuvo įrodytas.

31. Ieškovė su nurodytomis teismo išvadomis nesutinka ir skunde, ginčydama teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, teigia, kad netesybų draudimas su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, nustatytas imperatyviąja įstatymo norma, įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d., t. y. jau po 2022 m. rugsėjo 16 d. Sutarties su atsakove sudarymo, todėl apeliantė turi teisę reikalauti Sutartyje numatyto Sutarties nutraukimo mokesčio, o nusprendęs priešingai, teismas neteisingai aiškino EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimus ir pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, nes atgalinis draudimo taikymas nebuvo ir negalėjo būti numatytas. Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pateiktais išaiškinimais, nes ši kasacinio teismo nutartis dėl joje padarytų šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų turi esminių trūkumų ir galimų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei. Tuo tarpu dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas atlyginti tiesioginius nuostolius, ieškovė nurodė, kad teismas tinkamai neįvertino jos pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl patirtų tiesioginių nuostolių atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį prieš terminą ir taip pažeidė visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis). Pasak apeliantės, teismas neįvertinto jos ir „Eesti Energia, AS“ sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti ginčo Sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, vykdymo mechanizmo bei šio sandorio reikšmės, taikant atsakovei civilinę atsakomybę. Taip pat teismas tinkamai neįvertino, kad, nepriklausomai nuo Sutarties nutraukimo fakto, ieškovė ir toliau patiria su Sutarties vykdymu susijusias elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudas, kurios buvo planuojamos ir į Sutarties kainodarą įtraukiamos visam šalių sulygtam 10 metų 3 mėn. elektros energijos pardavimo laikotarpiui.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esminis ginčas yra kilę dėl: 1) elektros energijos pirkimo–pardavimo Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo; 2) tiesioginių nuostolių, patirtų atsakovei vienašališkai inicijavus Sutarties nutraukimą iki jos galiojimo termino pabaigos, atlyginimo. Iš pirmiau nurodytų klausimų išplaukia ir kiti smulkesni šalių nesutarimo aspektai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo šiais klausimais padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų.

Dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokesčio (ne)priteisimo

33. Nagrinėjamoje byloje apeliantė laikosi pozicijos, kad atsakovei vienašališkai inicijavus Sutarties nutraukimą iki jos galiojimo termino pabaigos, ši privalo jai sumokėti šalių sutartą ir Sutartyje numatytą Sutarties nutraukimo mokestį. Tokią poziciją grindžia tuo, kad imperatyvus netesybų draudimas su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d., t. y. po 2022 m. rugsėjo 16 d. Sutarties su atsakove sudarymo, todėl apeliantė turi teisę reikalauti Sutartyje sulygto sutarties nutraukimo mokesčio, o nusprendęs priešingai, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimus ir pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, nes atgalinis draudimo taikymas nebuvo ir negalėjo būti numatytas. Taip pat apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pateiktais išaiškinimais, nes ši kasacinio teismo nutartis dėl joje padarytų šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų turi esminių trūkumų bei galimų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo teismo sprendimo turinį ir šalių procesinių dokumentų argumentus, nenustatė pagrindo sutikti su dėstomais apeliantės argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.

35. Visų pirma, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai rėmęsis precedentinę reikšmę turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024.

36. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

37. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008; 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 28 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011). CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

38. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 išnagrinėjo bylą, kurios nagrinėjimo dalykas buvo identiškų, kaip ir šioje byloje, ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kaip ji apibrėžiam SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį. Taigi, kasacine tvarka išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės visiškai sutampa. Tokios pat (analogiškos) bylos vėliau buvo išnagrinėtos ir Lietuvos apeliaciniame teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-469-464/2024; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-492-567; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-190-467/2025; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-260-854/2025; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-553/2025; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-399-910/2025; 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-473-1097/2025; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-29-464/2026), pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nuosekliai laikant precedentine.

39. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra prielaidų nesivadovauti kasacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, kurios ratio decidendi (sprendimo pagrindas, priežastis, argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai sutampa su nagrinėjama byla, išaiškinimais bei joje suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis. Priešingu atveju susidarytų teisiškai ydinga ir netoleruotina situacija, kai tokios pačios (tapačios) bylos būtų sprendžiamos skirtingai, ignoruojant esamus precedentus. Ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kuriais ji kvestionuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-203-421/2024 precedentinę reikšmę nagrinėjamai bylai, teigdama, kad jos neįtikina kasacinio teismo argumentai, atmetami kaip nepagrįsti.

40. Antra, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog Sutartis buvo sudaryta 2022 m. rugsėjo 16 d., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi po 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusio EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi, o apeliantė turi teisę reikalauti Sutartyje sulygto Sutarties nutraukimo mokesčio. Šie apeliantės argumentai formuluojami netiksliai nurodant pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir neatitinka teisinio reglamentavimo, galiojusio Sutarties sudarymo metu.

41. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausias Teismas precedento galią nagrinėjamai bylai turinčioje 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti dėl tokių sąlygų, jog nurodytų subjektų vienašalio sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo tiek iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, tiek ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Aptariama sąlyga taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, o jos 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta valstybių teisė nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendrosios taisyklės, įtvirtintos 12 straipsnio 2 dalyje, ir leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms, į Lietuvos nacionalinę teisę nebuvo perkelta, kitaip tariant, Lietuva nepasinaudojo galimybe nustatyti išimtį iš bendrojo draudimo reikalauti bet kokių mokesčių ar netesybų dėl sutarties nutraukimo iš mažų įmonių. Todėl nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar tokio pobūdžio mokėjimai (sutarties nutraukimo mokestis, netesybos) būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 32, 47, 50 punktai).

42. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir identiškų faktinių aplinkybių kontekste suformuotą kasacinio teismo precedentą, padarė teisėtą bei teisingą išvadą, kad apeliantė negali reikalauti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas būtų nesuderinamas su nacionaliniu ir Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu, galiojusiu sutarties sudarymo metu, t. y. 2022 m. rugsėjo 16 d. Taigi, apeliantės teiginiai, kad ji, sudarydama Sutartį su atsakove ir taikydama atsakovei Sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), vadovavosi Sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu, yra nepagrįsti. Jau nurodyta, kad ir pagal Sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį prieš terminą nutraukusiai pirkėjai – mažai įmonei – negalėjo būti taikomos tokio pobūdžio turtinės sankcijos. Precedentinėje civilinėje byloje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad tokio pobūdžio sutarčių Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei Kainodaros sąlygų 5.1 papunkčio nuostatos prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalies imperatyvui, todėl yra niekinės ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 58 punktas).

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinės valstybės ir lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principus, yra nepagrįsti ir atmestini. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantės lūkesčių ir (ar) teisinio saugumo principų, nes apeliantė negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių pagal neteisėtas Sutarties sąlygas.

Dėl tiesioginių nuostolių (ne)atlyginimo

44. Apeliantė skunde kelia atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės klausimą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos pateiktus įrodymus ir paaiškinimus dėl patirtų tiesioginių nuostolių atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį prieš terminą, dėl to buvo pažeistas visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Pasak apeliantės, teismas neįvertinto jos ir „Eesti Energia, AS“ sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti ginčo Sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, vykdymo mechanizmo ir šio sandorio reikšmės, taikant atsakovei civilinę atsakomybę. Taip pat, anot apeliantės, teismas tinkamai neįvertino, kad, nepriklausomai nuo Sutarties nutraukimo fakto, ieškovė ir toliau patiria su Sutarties vykdymu susijusias elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudas, kurios buvo planuojamos ir į Sutarties kainodarą įtraukiamos visam šalių sulygtam 10 metų 3 mėn. elektros energijos pardavimo laikotarpiui.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

46. Visų pirma, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, nurodo, kad apeliantė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų jos sutartinei civilinei atsakomybei kilti.

47. Pagal CK 6.246 straipsnio, apibrėžiančio neteisėtus veiksmus, 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

48. Kaip jau buvo aptarta pirmiau, pagal Sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą mažai įmonei nebuvo numatyta jokių apribojimų ar (ar) išankstinių sąlygų nutraukti elektros energijos tiekimo sutartį prieš terminą, ir nebuvo nustatyta, kad, mažai įmonei nutraukus sutartį prieš terminą, jai galėtų atsirasti pareiga atlyginti tiekėjai turtinius sutarties nutraukimo padarinius (EEĮ 47 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad šalių sudarytoje Sutartyje taip pat yra pripažįstama atsakovės teisė bet kada vienašališkai ją nutraukti, laikantis šalių sulygtos nutraukimo tvarkos (įspėjimo formos, jo pateikimo termino) (Sutarties priedo Nr. 3 Bendrųjų žaliosios elektros energijos pirkimo–pardavimo ir žaliosios elektros energijos prekių ženklo naudojimo sąlygų 6.9 papunktis), o su šia teise susijusios atsakovės pareigos dėl Sutarties nutraukimo atlygintinumo yra niekinės ir negalioja. Todėl darytina išvada, kad atsakovė, vienašališkai nutraukdama Sutartį, nei Sutarties galiojančių sąlygų (tų, kurios skundžiamu sprendimu nėra pripažintos negaliojančiomis), nei teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. atsakovė neteisėtų veiksmų neatliko. Juo labiau kad atsakovė tinkamai įvykdė savo pareigą kooperuotis, bendradarbiauti, siekė išsaugoti sutartinius santykius, siekdama pakeisti (sumažinti) Sutartimi nustatytą fiksuotą kainą, o sprendimą nutraukti Sutartį ir pakeisti elektros energijos tiekėją priėmė tik šalims nesusitarus. Taigi, atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovei civilinė atsakomybė negali kilti.

49. Antra, iš esmės pagrįsta pripažintina ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė ir kitos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos.

50. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).

51. Apeliantės teigimu, prašomą priteisti 320 048,26 Eur nuostolių atlyginimą sudaro 209 673,54 Eur (2 382,375 MWh x 88,0103 Eur/MWh) nepanaudotos elektros energijos kainos draudimo išlaidos pagal su ,,Eesti Energia, AS“ sudarytą Energijos finansinių priemonių pagrindinę sutartį ir 110 374,72 Eur Profilio rizikos, Žaliosios elektros energijos garantijos, Kredito rizikos, Balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamosios bei visi su Sutarties administravimu ir vykdymu susiję kaštai (darbuotojų atlyginimai, sistemų palaikymas, elektros energetikos rinkos mokesčiai ir pan.).

52. Grįsdama reikalavimo dėl 209 673,54 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo dalį, apeliantė nurodo, kad sandoris su ,,Eesti Energia, AS“ buvo būtinas, siekiant užtikrinant tinkamą ginčo Sutarties su atsakove vykdymą ir pasekmių apeliantei, kylančių atsakovei nutraukus ginčo Sutartį. Nors apeliantė į bylą pateikė tam tikrus duomenis iš „Eesti Energia, AS“ apeliantei parduodamų ir perkamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos, „Eesti Energia, AS“ paaiškinimus ir kitus dokumentus, tačiau šie duomenys savaime nelemia išvados, kad apeliantė yra patyrusi jos nurodyto dydžio (209 673,54 Eur) tiesiogines išlaidas, susijusias su atsakovės atliktu Sutarties nutraukimu. Iš šių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurie konkretūs apeliantės atlikti mokėjimai buvo įvykdyti kaip apeliantės sutartiniai įsipareigojimai „Eesti Energia, AS“ būtent pagal atsakovės naudai sudarytą ateities sandorį.

53. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovė buvo informuota apie apeliantės sudarytą draudimo sutartį. Sąlygų, kad atsakovei galiotų apeliantės su kito sandorio kontrahentu sudaryti susitarimai, šalių sudarytoje ginčo Sutartyje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantės įvardyti praradimai, susiję su jos esamomis ar būsimomis išlaidomis rizikos draudimui, negalėtų būti pripažinti pakankamu priežastiniu ryšiu susiję su atsakovės veiksmais, net jeigu ir būtų nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas Sutarties pažeidimo prasme, kas nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nebuvo nustatyta. Vien tai, kad, apeliantės teigimu, ji tik apdraudusi elektros kainos pirkimo kitimo riziką galėjo pasiūlyti atsakovei sąlygas, kuriomis buvo sudaryta Sutartis, nesudaro pagrindo perkelti draudimo sutarties rizikos kaštų atsakovei. Apeliantė argumentuoja, kad neapdraudusi savo rizikos nebūtų galėjusi pasiūlyti atsakovei sąlygų, kuriomis buvo sudaryta Sutartis, tačiau aptariamos rizikos draudimu apeliantė, visų pirma, didino savo konkurencingumą. Galiojantis teisinis reguliavimas elektros energijos tiekimo srityje nenumato prievolių elektros energijos tiekėjui privalomai naudoti išvestines finansines priemones savo veikloje; elektros energijos kainų riziką galima valdyti įvairiais būdais, todėl bendrąja prasme elektros energijos tiekėjo rizikos valdymas ir valdymo būdo, priemonės pasirinkimas yra šio subjekto priimtas verslo sprendimas, kurio rizikingumą, reikalingumą ir, galiausiai, apsidraudimo kainą, gali įvertinti ir daryti įtaką pati ieškovė (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-280-407/2024 60 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, pasirinkdama elektros energijos rinkos išvestines finansines priemones ir sutartinius santykius su „Eesti Energia, AS“, negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog atsakovė, nutraukdama Sutartį, atlygins apeliantės verslo rizikos ir (ar) draudimo išlaidas.

54. Trečia, taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neįrodė ir prašomų priteisti 110 374,72 Eur nuostolių, kildinamų iš veiklos sąnaudų administruojant ginčo Sutartį. Šis reikalavimas grindžiamas abstrakčiais argumentais ir bendro pobūdžio aplinkybėmis, nepateikiant nuostolių faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų (CPK 178, 185 straipsniai). Įvardindama dedamąsias, kuriomis remdamasi skaičiuoja nurodytus nuostolius, apeliantė nepaaiškina konkrečiai, kokiomis sumomis nurodytų dedamųjų dydžiai sudaro prašomą priteisti sumą, taip pat nepateikia skaičiavimus pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovės teiginiais, kad apeliantė, teigdama, jog nurodyti nuostoliai kildinami iš Sutarties administravimo visu sutartu laikotarpiu, nepaneigė, kad, nutraukus Sutartį, tokio pobūdžio išlaidos nebepatiriamos. Be to, apeliantė neįrodė konkrečių išlaidų, siejamų su ginčo Sutarties vykdymu, skirtų darbuotojų atlyginimams, IT sistemų palaikymui, rinkos mokesčiams ir kt. Kaip buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, apeliantei, kaip verslo srities profesionalei, turėjo būti žinoma ir suprantama atsakovės, kaip mažos įmonės, teisė neatlygintinai nutraukti Sutartį nepasibaigus jos terminui. Atitinkamai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog atsakovė nepateisino apeliantės lūkesčių išsaugoti elektros energijos tiekimo Sutartį visam sutartam terminui ir dėl to apeliantė turėjo su verslo rizika ir veiklos vykdymu susijusių išlaidų, nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovės, pasinaudojusios įstatyme nustatyta teise nutraukti Sutartį, civilinės atsakomybės.

55. Nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip būtinųjų atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, objektyviai negali egzistuoti ir kitos jos sutartinei civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.247 straipsnis) bei kaltė, kuri galėtų būti nustatyta tik esant atsakovėms neteisėtiems veiksmams (CK 6.248 straipsnis).

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantės nurodyta jos tiesioginių nuostolių suma (320 048,26 Eur) yra tapati ieškinyje nurodytai prašomai priteisti 320 048,26 Eur netesybų (Sutarties nutraukimo mokesčio) sumai. Taigi, nepriklausomai nuo to, kaip savo reikalavimą įvardija apeliantė, jo esmė nesikeičia – apeliantė faktiškai reikalauja dėl atsakovės atlikto vienašališko Sutarties nutraukimo iš atsakovės priteisti 320 048,26 Eur. Neabejotina, kad tokiu alternatyviu reikalavimu apeliantė siekia atsakovei pritaikyti analogiškas teisines pasekmes, įtvirtintoms Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčiuose bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje, kurie, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyviai įstatymo nuostatai.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

57. Apeliantė prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) Ar terminas bauda (angl. penalty) įtvirtintas 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 2 straipsnio 16 dalis apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius?; 2) Ar 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnio, CK 6.71 straipsnio ir 6.245 straipsnio nuostatos)?

58. Tokį prašymą grindžia tuo, kad Europos Sąjungos nuostatų aiškinimas šioje byloje nagrinėjamais kritiškai svarbiais klausimais – ar labai mažoms ir mažoms įmonėms gali būti taikomas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokestis, t. y. šalių sutartos netesybos, skirtos kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo, yra neaiškus. Be to, kasacinis teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje, neatsižvelgdamas į ieškovės prašymą, į keliamus klausimus neatsakė ir paliko teisinį neaiškumą, kuris, be kita ko, yra svarbus ir šios bylos teisingam bei objektyviam išnagrinėjimui.

59. CPK 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. ESTT praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C- 283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021 58, 59 punktai).

60. Nagrinėjamu atveju precedentinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 priimtoje 2024 m. spalio 31 d. nutartyje ieškovė (UAB „Enefit“) taip pat prašė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės analogiškais šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamais klausimais. Kasacinis teismas minimoje byloje pasisakė, kad poreikio kreiptis į ESTT dėl apeliantės keliamų klausimų dėl prejudicinio sprendimo nėra. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje nustatė, kad, įgyvendinant Direktyvos tikslus ir perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas EEĮ Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją; jiems nustatyta pareiga visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Jokių kitų atsiskaitymų, sumokant tam tikrus mokesčius, kitus mokėjimus (sankcijas, netesybas ir pan.), įstatymo leidėjas nenustatė. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusio EEĮ Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką tokios sutarties nutraukimą. Tiek iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, tiek jai įsigaliojus buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad Direktyvos 2 straipsnio 16, 17 dalyse reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Nacionalinės teisės normos, į kurias buvo perkeltos šios Direktyvos nuostatos, aiškiai reglamentuoja bylos šalių teisinius santykius, atsižvelgiant į Direktyvoje nustatytus tikslus sudaryti sąlygas nurodytiems vartotojams nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių mokėjimų (baudų, mokesčių ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 65 punktas).

61. Be to, kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisakė ir dėl Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies perkėlimo būdo, nurodydama, kad Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės. Įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę, būtent – į šalių ginčo teisinius santykius reglamentuojančią specialiąją teisės normą – EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, turinčią pirmenybę prieš ieškovės nurodomas bendrąsias teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos. Tai reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Kadangi Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, tai klausimų dėl jų taikymo nekyla. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Ieškovės prašymo kreiptis į ESTT suformuluotais klausimais kasacinis teismas netenkino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 66–67 punktai).

62. Atsižvelgdama į bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo ir (ar) poreikio kreiptis dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimais. Apeliantė prašyme kitų aplinkybių, kurios teiktų pagrindą padaryti išvadą, kad egzistuoja Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo problema ir objektyviai kyla poreikis kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nenurodė, todėl šis jos prašymas netenkinamas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

63. Apibendrindama tai, kas buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nesudaro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė aktualią EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neturi teisės reikalauti iš atsakovės Sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog apeliantė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir reikalavimo priteisti Sutarties nutraukimo mokesčio dydžio tiesioginius nuostolius.

64. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš apeliantės priteistinos atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, o ieškovės (apeliantės) bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

65. Atsakovė nurodė ir pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms parengiant ir pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, teikiant teisines konsultacijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos pobūdį, apimtį, keltų ir nagrinėtų klausimų sudėtingumą, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija dydžių, nustatytų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, taigi, gali būti priteisiamos. Dėl to atsakovei iš ieškovės priteisiamas 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei individualiai A. Leonavičienės įmonei, juridinio asmens kodas 177217494, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Vilija MikuckienėAsta RadzevičienėŽilvinas Terebeiza