Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovui R. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo ir atsakovo R. S. priešieškinį ieškovei S. S. dėl santuokos nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. S. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui R. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo.

3. Prašymą taikyti su įpareigojimu teikti informaciją susijusias laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, jog atsakovė ne visada teikia informaciją apie nepilnametį sūnų, jį išsiveža neinformavusi atsakovo. Laikinųjų apsaugos priemonių dalį - priteisti laikinai naudotis nurodytomis transporto priemonėmis grindė automobilių naudojimo aplinkybėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl rašytinių įrodymų prijungimo

11. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme pateikė paaiškinimą, nurodydamas, jog būtinybė tokį paaiškinimą pateikti iškilo vėliau, po atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo. Paaiškino, jog ieškovė ir priėmus skundžiamą nutartį nevykdo teismo įpareigojimų, neinformuodama teismo nustatytu terminu apie nepilnamečio sūnaus buvimo vietą, o apie tai, jog ieškovė su nepilnamečiu sūnumi išvyksta, sužino tik faktiškai išvykus. Taip pat teikia teismui rašytinius įrodymus – ieškovės rašytas trumpąsias žinutes, kuriomis informuoja apie išvykimą nesilaikydama teismo nutarties. Prašo teismo teikiamus paaiškinimus bei papildomus rašytinius įrodymus priimti, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, jie negalėjo būti pateikti kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ir, atsakovo teigimu, pagrindžia priimtos skundžiamos nutarties pagrįstumą.

12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

13. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendžiamas klausimas, susijęs su nepilnamečio vaiko interesais, kad įrodymų pridėjimas prie bylos neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat siekdamas bylą išnagrinėti visapusiškai ir išsamiai, sprendžia, jog yra pagrindas priimti atsakovo teikiamus paaiškinimus kartu su įrodymais ir juos vertinti nagrinėjant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl skundžiamos nutarties

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nutartyje numatytus įpareigojimus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kadangi apeliacinėje instancijoje bylos nagrinėjimo ribas nustato teikiamo skundo (šiuo atveju atskirojo) faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik toje dalyje, kurioje ginčijamos taikytos laikinosios apsaugos priemonės. (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; kt.).

18. Atsakovas, teikdamas priešieškinį, prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojant: 1) ieškovę nedelsiant informuoti atsakovą esant sūnaus T. S. ligai bei vizitams pas gydytoją apie jo sveikatos būklę; 2) ieškovę informuoti apie visus įvykius, turinčius įtakos sūnaus gyvenimui, sveikatos būklei, bendravimui su atsakovu; 3) informuoti vienas kitą apie gyvenamosios vietos bei ryšių priemonių numerių ar adresų pasikeitimą; 4) teikti atsakovui kiekvieną mėnesį pilną informaciją apie sūnaus sveikatos būklę, mokymosi pasiekimus, mokymosi įstaigas ir jo užklasinę veiklą, dienotvarkę, buvimo vietą ir laiką, užimtumą bei asmenis, su kuriais jis bendrauja; 5) informuoti apie sūnaus išvykimą į užsienį prieš savaitę, o išvykstant iš gyvenamosios vietos Lietuvoje prieš tris paras iki teismo sprendimo priėmimo. Teismas atsakovo prašymą tenkino, įpareigodamas ieškovę teikti atsakovui visą informaciją apie nepilnamečio sūnaus sveikatos būklę, mokslo ir visus gyvenimo įvykius; tuo atveju, jei nepilnametis vaikas vyktų iš savo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir į užsienį, ieškovė įpareigota apie tai informuoti atsakovą ne vėliau kaip prieš savaitę vykstant į užsienio valstybę, o Lietuvoje prieš 3 dienas iki kol bus išnagrinėta ši civilinė byla.

19. Apeliantė su tokiais teismo įpareigojimais nesutinka, įrodinėdama, jog tokios laikinosios apsaugos priemonės neatitinka joms keliamų tikslų, yra neproporcingos, o pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir pirmosios instancijos teismo motyvus, pritaria apeliantei, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones skundžiamoje nutartyje buvo remtasi išimtinai atsakovo prašymo pozicija, neatsižvelgta į laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą, o pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai.

21. Iš atsakovo reikalavimo matyti, jog atsakovas visų pirma siekia, kad ieškovė teiktų jam tokią informaciją apie nepilnametį vaiką: 1) nedelsianti informuotų esant sūnaus ligai bei vizitams pas gydytoją apie jos sveikatos būklę; 2) informuotų apie visus įvykius, turinčius įtakos sūnaus gyvenimui, sveikatos būklei, bendravimui su atsakovu; 3) teikti kiekvieną mėnesį pilną informaciją apie sūnaus sveikatos būklę, mokymosi pasiekimus, mokymosi įstaigas ir jo užklasinę veiklą, dienotvarkę, buvimo laiką ir vietą, užimtumą bei asmenis, su kuriais jis bendrauja. Taigi iš taip suformuluotų atsakovo reikalavimų darytina išvada, jog atsakovas siekia informavimo apie nepilnametį vaiką ir jo gyvenimą visose srityse.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog atsakovas turi teisę gauti informaciją apie nepilnametį vaiką, tačiau, kita vertus, laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis siekiama įgyvendinti tokią teisę, turi būti proporcingos bei atitikti protingumo kriterijų.

23. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog proporcingumo kriterijų atitinka ieškovės įpareigojimas nedelsiant informuoti atsakovą esant sūnaus ligai bei su tuo susijusiems vizitams pas gydytoją. Pažymėtina, jog būtent toks įpareigojimas, nepilnamečiui vaikui susirgus, užtikrintų atsakovo teisę būti informuotam kaip įmanoma greičiau pagal susiklosčiusias aplinkybes apie nepilnamečio vaiko ligą, sveikatos pablogėjimą ir pan.

24. Tačiau nesutiktina, jog ieškovė turi būti įpareigota informuoti atsakovą apie visus įvykius, turinčius įtakos sūnaus gyvenimui, sveikatos būklei ir bendravimui su atsakovu. Viena vertus, toks reikalavimas yra labai abstraktus ir nekonkretizuotas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo reikalavimas būtų sunkiai įgyvendinamas vykdymo procese, kadangi įvykių (ne)reikšmingumą lemia ir subjektyvus vertinimas. Taigi esant, tokiam įpareigojimui, tarp ieškovės ir atsakovo, kurių santykiai jau yra konfliktiški, gali kilti nesusipratimų ir kartu nesutarimų dėl tokio pobūdžio reikalavimo (ne)įgyvendinimo. Kita vertus, kaip teisingai atkreipė dėmesį ieškovė atskirajame skunde, toks reikalavimas nemotyvuotas, o byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovė nebūtų teikusi atsakovui jo prašomos informacijos, kurią įpareigoti teikti prašo laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagrindu. Taigi vertintina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi įpareigojo ieškovę teikti tokią informaciją atsakovui.

25. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog įpareigojimas ieškovę teikti kiekvieną mėnesį pilną informaciją apie sūnaus sveikatos būklę, mokymosi pasiekimus, mokymosi įstaigas ir jo užklasinę veiklą, dienotvarkę, buvimo laiką ir vietą, užimtumą bei asmenis, su kuriais jis bendrauja, neatitinka laikinosioms apsaugos priemonėms taikomo proporcingumo siekiamam tikslui kriterijaus ir laikytinas pertekliniu. Visų pirma, CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra, abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Taigi, atsakovas, turi ne tik teisę gauti informaciją, bet ir pareigą domėtis nepilnamečiu vaiku, jo bendravimu su kitais asmenimis, todėl atsakovas tokią pareigą gali įgyvendinti bendraudamas su nepilnamečiu vaiku ir atitinkamomis įstaigomis bei jų atstovais (pvz. gydymo, ugdymo, neformalaus švietimo ir pan.). Kita vertus, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko amžių, ieškovė taip pat gali nežinoti, su kokiais asmenimis bendrauja nepilnametis vaikas, todėl vėlgi, esant šalių konfliktiškiems santykiams, net ir tokiu atveju galėtų kilti konfliktai tarp ieškovės ir atsakovo. Antra, atsakovas nepagrindė, jog prašomos įpareigoti teikti kiekvieną mėnesį informacijos negali gauti dėl ieškovės elgesio. Trečia, atsakovas taip pat nepagrindė, jog ieškovės prašė teikti tokią informaciją, o atsakovė nepagrįstai atsisakė (ar atsisako) ją suteikti ar nuslėpė informaciją nuo atsakovo. Ketvirta, tam, jog būtų galima gauti informaciją apie sveikatos būklę, mokymosi pasiekimus nėra būtina įpareigoti ieškovę teikti informaciją. Tokią informaciją galima gauti elektroniniu būdu prisijungus prie atitinkamų sistemų (pvz. www.esveikata.lt, mokykloje naudojamos sistemos), o atsakovas, būdamas įstatyminis atstovas, turi teisę prisijungti prie tokių tikslinio pobūdžio sistemų. Dar daugiau, atitinkamą informaciją atsakovas, kaip įstatyminis atstovas, gali gauti ir komunikuodamas kitomis priemonėmis su atitinkamų įstaigų atstovais (pvz. sūnaus gydytoja, mokytojais, būrelių vadovais ir kt.). Taigi atsakovui tokia informacija yra prieinama, o argumentai, jog kiekvieną mėnesį sudėtinga gauti atitinkamą jį dominančią informaciją iš įstaigų, atmestini kaip nepagrįsti. Penkta, byloje ginčo nekyla, jog ieškovė ir atsakovas gyvena tame pačiame name, kartu gyvena ir jų nepilnametis sūnus, todėl atsakovas turi galimybę kiekvieną dieną (priešingai nei gyvenant skyriumi) bendrauti su nepilnamečiu vaiku, sužinoti detalesnę jo dienotvarkę ar buvimo vietą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje dalyje prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas nepagrindė, prašo įpareigoti teismą teikti informaciją remdamasis tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl apeliacinės instancijos teismas nepritaria ieškovės įpareigojimui kiekvieną mėnesį teikti atsakovo prašomą informaciją.

26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tik iš dalies pritaria skundžiamoje nutartyje numatytam įpareigojimui tuo atveju, jeigu nepilnametis vaikas vyktų iš savo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir į užsienį, apie tai informuoti atsakovą R. S. ne vėliau kaip prieš savaitę vykstant į užsienio valstybę, o Lietuvoje prieš tris dienas iki kol bus išnagrinėta ši civilinė byla. Pritartina pirmosios instancijos teismui, jog atsakovas turėtų būti informuojamas iš anksto apie nepilnamečio vaiko išvykimą į užsienio valstybę ir vertintina, jog numatytas įpareigojimas informuoti apie tai prieš savaitę atitinka protingumo kriterijų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti teismo įpareigojimui informuoti atsakovą prieš tris dienas nepilnamečiam vaikui paliekant gyvenamąją vietą Lietuvoje. Viena vertus, toks reikalavimas yra abstraktaus pobūdžio ir nėra aišku, kokiais atvejais turėtų būti informuojamas atsakovas. Kita vertus, neatmetama momentinių išvykimų aplinkybė (pvz. išvykimas prie jūros, pramogauti ir pan.), kurie negalėtų būti įgyvendinami dėl taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi vertintina, jog tokios laikinosios apsaugos priemonės neužtikrintų nepilnamečio vaiko interesų, pernelyg apribotų nepilnamečio vaiko judėjimą.

27. Taigi apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas aukščiau išdėstytus argumentus bei atsižvelgdamas į prioritetiškai ginamas nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, daro išvadą, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams šiose dalyse: 1) įpareigoti ieškovę informuoti apie visus įvykius, turinčius įtakos sūnaus gyvenimui, sveikatos būklei, bendravimui su atsakovu; 2) įpareigoti teikti atsakovui kiekvieną mėnesį pilną informaciją apie sūnaus sveikatos būklę, mokymosi pasiekimus, mokymosi įstaigas ir jo užklasinę veiklą, dienotvarkę, buvimo vietą ir laiką, užimtumą bei asmenis, su kuriais jis bendrauja; 3) informuoti apie sūnaus išvykimą iš gyvenamosios vietos Lietuvoje prieš tris paras iki teismo sprendimo priėmimo. Dėl nurodytų aplinkybių keičiama Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartis ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, susiaurinant įpareigojimų sritį ir įpareigojant: 1) ieškovę nedelsianti informuoti atsakovą esant sūnaus ligai bei vizitams pas gydytoją apie jo sveikatos būklę; 2) informuoti apie sūnaus išvykimą į užsienį prieš savaitę (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 338 straipsnis).

28. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

tenkinti iš dalies apeliantės atskirąjį skundą.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartį ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Prašymą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti ieškovę S. S. nedelsianti informuoti atsakovą R. S. esant sūnaus T. S. ligai bei vizitams pas gydytoją apie jo sveikatos būklę. Tuo atveju, jei T. S. vyktų iš savo gyvenamosios vietos į užsienį, ieškovė S. S. turi apie tai informuoti atsakovą R. S. ne vėliau kaip prieš savaitę iki kol bus išnagrinėta ši civilinė byla.

Kitoje dalyje prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.“

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.