Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja T. M.),

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2009-01-12 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1817,15 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad jis teikė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d., 20 str. 1 d., kitus teisės aktus šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių šalimis paprastai laikytini patalpų savininkai, į jį nesikreipė joks asmuo, esantis patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininku, nepareiškė noro sudaryti su juo sutartį, kuria šilumos pirkėju būtų pripažintas faktinis šilumos vartotojas. Pagal suformuotą teismų praktiką, nesant individualios rašytinės šilumos tiekėjo ir nuomininko sutarties, atsiskaityti už suvartotą šilumos energiją privalo patalpų savininkas. Dėl to atsakovas, kaip buto savininkas, turėjo pareigą sumokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui teiktą šilumos energiją, tačiau nuo 2007-11-01 iki 2008-11-30 šios pareigos nevykdė ir yra skolingas 1817,15 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs savo esme analogišką bylą 2008-01-30, todėl vadovaujantis Teismų įstatymo 23 str. 2 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 d., šio precedento turi būti laikomasi ir šioje byloje.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB „Vilniaus energija“ 1817,15 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2009-01-13, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 654 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, už šiam butui teiktą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2007-11-01 iki 2008-11-30 susidarė 1817,15 Lt skola. Minėtame bute gyvena T. M., tačiau tarp jos ir atsakovo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, paslaugų teikimo (pirkimo – pardavimo) sutartis sudarytos nebuvo. Teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 31, 39 p., 18 str. 1, 4 d., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50, 52, 62 p., 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8, 11, 20 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 16 p., padarė išvadą, kad šilumos energijos tiekimo sutartis dėl butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekiamos šilumos energijos konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas buvo sudaryta su buto savininku, t. y. atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe. Teismas nurodė, kad tai, jog trečiasis asmuo T. M. kelis kartus sumokėjo už šilumos energiją, nekeičia ieškovo ir atsakovo santykių esmės bei atsakovo pareigos vykdyti prievolę. Teismas atmetė atsakovo argumentus ir aiškinimus dėl Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr.876 taikymo ginčo teisiniams santykiams, nes tai neatitinka formuojamos teismų praktikos, minėtas nutarimas nėra speciali norma šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektams, todėl nėra pagrindo trečiąjį asmenį laikyti šilumos energijos vartotoju vien vadovaujantis minėtu teisės aktu. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra ieškovo teikiamos paslaugos vartotojas, atsakovas civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, t. y. atsakovas veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip viešas juridinis asmuo, todėl atsakovas turi pareigą apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui suteiktas paslaugas. Teismas pripažino, kad atsakovas pats turėjo imtis reikiamų priemonių dėl savo 2001-03-01 sprendimo Nr.356 V vykdymo ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems jis privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumos energiją atsakovui nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms. Teismas, vadovaudamasis CK 6.210 str. 2 d., 6.37 str. 2 d., priteisė ieškovui 5 proc. dydžio procesines palūkanas, 64 Lt žyminio mokesčio, 590 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ginčui turi būti taikomos CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, todėl teismas nepagrįstai šių teisės aktų normų netaikė ir taikė žemesnės galios teisės aktus, t. y. ūkio ministro įsakymus. Dėl to buvo pažeista Konstitucijoje nustatyta teisės aktų hierarchija. Teismas netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, faktines bylos aplinkybes, nesilaikė Vilniaus apygardos teismo praktikos, todėl neteisingai nusprendė, kad už susidariusį įsiskolinimą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teiktą šilumos energiją yra atsakingas buto savininkas (atsakovas). Teismas neįvertino ir nenustatė, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką šios kategorijos bylose, kad yra būtina nustatyti galutinį – faktinį vartotoją, nes galutinis vartotojas yra atsakingas už susidariusį šilumos energijos įsiskolinimą. Teismas netinkamai įgyvendino Konstitucijos 109 str., kadangi neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos. Be to, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009-06-09 sprendimu, priimtu civilinėje byloje 2A-587-492/2009, tenkino jo apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos išieškojimo už teiktą šilumos energiją. Šiame sprendime teismas pažymėjo, kad skolą už butui teiktą šilumos energiją turi sumokėti faktinis šios paslaugos vartotojas. Teismas nesivadovavo CK 1.17 str., todėl nepagrįstai nenustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra būtent nuomininkas, todėl tarp nuomininko ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, t. y. tarp ieškovo ir faktinio šilumos vartotojo. Dėl to tinkamas atsakovas šioje byloje yra buto nuomininkas. Jis niekada negavo sąskaitų dėl mokėjimo už šilumos energiją, todėl negalėjo ir neturėjo pagrindo laikyti, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi sumokėti savininkas, nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turi būti laikomas Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimo Nr.356V Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos 1 p. Šio sprendimo 2 p. ieškovo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ generalinis direktorius buvo įpareigotas sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis namus, o šios bendrovės turėjo teikti informaciją SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ taip pat apie pasikeitusius nuomininkus ir savininkus, todėl ieškovas turėjo pareigą sudaryti minėtas sutartis, tačiau savo pareigos neįvykdė. Taigi tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Šilumos energiją, kurią butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekė ieškovas, vartojo buto nuomininkė (trečiasis asmuo), todėl laikytina, kad konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra buto nuomininkė – faktinė šilumos vartotoja, todėl nesąžininga priteisti iš jo skolą vien tik nuosavybės pagrindu. Taip būtų suformuota ydinga teismų praktika, susidarytų palanki situacija socialinio būsto nuomininkams vengti jiems priklausančių mokesčių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad savivaldybė nuomodama socialinį būstą dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, vykdo nekomercinę veiklą ir veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir nėra verslininkas pagal CK 2.4 str. Verslininko standartas turi būti taikomas ieškovui. Nėra pagrindo vienašališkai perkelti visos ieškovo rizikos būsto savininkui, nes skolos priteisimas iš patalpų savininko ir tiesioginio vartotojo atleidimas nuo prievolės mokėti už suvartotą energiją prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nebendradarbiavo su juo, nors įsiskolinimas susidarė nuo 2007 m. rugsėjo mėn., o bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas tiesiogiai susijęs su sąžiningumo principu. Dėl to pripažintina, kad ieškovas pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai, todėl pagal CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės. Teismas priteisė iš jo ieškovui nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, nors ieškovas nepagrindė išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamas paslaugas dydį. Ši byla nėra sudėtinga: pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, ieškinys yra šabloniškas, analogiškų ieškinių yra pateikta virš 200, nereikalingos specialios žinios, plati teisės normų analizė. Dėl to turėtų būti taikytas Rekomendacijų 11 p., vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, išlaidos advokato pagalbai apmokėti turi būti sumažintos. Be to, ieškovo pateikta 2008-12-12 PVM sąskaita – faktūra nepatvirtina išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą, apskaičiavimo.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30, 2009-07-09 nutartyse yra aiškiai suformavęs, kad CK 6.586 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876 negali būti taikomos šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti, šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuoja bendrosios CK normos ir specialiosios normos, t. y. Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektams, CK 6.586 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876 nekonkuruoja su ministro 2003-06-30 įsakymų Nr. 4-258 ir Nr.4-260 normomis, kadangi jos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai suformavęs precedentą, kas privalo atsiskaityti už šilumos paslaugas, jei nuomininkas nėra sudaręs rašytinės individualios šilumos pirkimo – pardavimo sutarties, o apeliantas argumentus, kad atsiskaityti už butui teiktą šilumos energiją turi galutinis šilumos vartotojas, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami elektros energijos teikimo paslaugų teisiniai santykiai, ar dėl skolos už šilumos energiją priteisimo, kai patalpos buvo neteisėtai užimtos. Apeliantas remiasi Vilniaus apygardos teismo vieninteliu sprendimu, kuris pagal CPK 4 str. negali būti laikomas precedentu analogiškose bylose. Be to, Vilniaus apygardos teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra vienareikšmė, todėl turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kadangi atsakovui priklausančio buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties su individualiomis sąlygomis, pripažįstama, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta pagal standartines sąlygas ir pagal jas šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją, yra buto savininkas. Dėl to teismas teisingai konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Apelianto argumentas, kad už suteiktą šilumos energiją turi mokėti ne savininkas, o gyventojas, neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimas Nr. 356V ginčo atveju netaikytinas, kadangi šiuo sprendimu buvo nustatytas reikalavimas sudaryti šilumos teikimo sutartis su įmonėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, o ne su fiziniais asmenimis. Teismas pagrįstai atmetė apelianto argumentą, kad atsakovas, vykdydamas socialinio būsto nuomą nekomerciniais pagrindais, negali būti atsakingas už socialinio būsto nuomininkų skolas ieškovui. Jis informavo atsakovą apie susidariusį įsiskolinimą 2008-09-30 pretenzija, tačiau apeliantas neatsiskaitė. Pažymėtina, kad nei Šilumos ūkio įstatymas, nei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu turi būti siunčiamos sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį, todėl jis pagal susiklosčiusią praktiką siunčia sąskaitas tuo adresu, kuriuo yra teikiama šilumos energiją, o atsakovas niekuomet neprašė siųsti sąskaitos už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakovui. Teismas pagrįstai priteisė jam 590 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro bylos medžiagos ruošimas, procesinių dokumentų rengimas ir atstovavimas 2009-07-22 teismo posėdyje, komunikacijos išlaidos (degalai, telefoniniai pokalbiai su ieškovo atstovais, kurjerio paslaugos). Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šilumos energijos paslaugų teikimo teisiniai santykiai nėra sudėtingi ir nereikalaujantys specialių žinių, kadangi reikia nuolat tikrinti susijusių galiojančių teisės aktų reguliavimą, teismų praktiką, operatyviai pateikti teismui reikalaujamus duomenis gali tik asmenys, įsigilinę į šiuos ginčus.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį. Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, susijusius su šilumos energijos tiekimu butui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2007-11-01 iki 2008-11-30, darytina išvada, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys dėl 1817,15 Lt skolos už butui tiektą šilumos energiją būtų atmestas, nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), butui šilumos energija tiekiama iš vietinio centrinio šildymo (b. l. 12-13). Byloje nėra pateikta rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto savininko ar kito asmens, rašytinė sutartis dėl šilumos energijos tiekimo ir apmokėjimo už ją laikotarpiu nuo 2007-11-01 iki 2008-11-30. Taip pat byloje nėra pateikta buto nuomos rašytinė sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir trečiųjų asmenų, tokia sutartis nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. 2008-09-30 ieškovas UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę apie atsakovui nuosavybės teise priklausančio šio buto įsiskolinimą, nurodė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), skola už tiektą šilumos energiją yra 1226,39 Lt ir 72,58 Lt delspinigių (b. l. 7-8). Atsakovas skolos neapmokėjo, 2008-10-14 raštu „Dėl pretenzijų atmetimo“ informavo, kad ieškovo nurodyta gyvenamoji patalpa yra socialinis būstas ir už butui suteiktą šilumos energiją privalo atsiskaityti nuomininkai pagal sudarytas su tiekėjais pirkimo – pardavimo sutartis, atsakovui nėra žinoma, ar buvo siūlyta pasirašyti šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis su 2008-09-30 ieškovo rašte išvardytais butų nuomininkais (b. l. 9). 2009-01-12 UAB „Vilniaus energija“ pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už tiektą šilumos energiją priteisimo. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad už tiektą šilumos energiją turi mokėti ne buto savininkas, t. y. atsakovas, bet buto nuomininkė T. M. gyvenanti bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuri naudojo šilumos energiją, iš dalies mokėjo mokesčius už šildymą ir karštą vandenį už butui tiektą šilumos energiją, t. y. tarp ieškovo ir trečiojo asmens konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 25, 31). Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad šie atsakovo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas neturi pareigos atsiskaityti su ieškovu už atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 p. šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 p. nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 p. šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009). Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009).

Atsakovo šioje byloje pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neprivalo apmokėti už centralizuotai tiektą šilumos energiją butui, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui, laikotarpiu nuo 2007-11-01 iki 2008-11-30, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir T. M. ar kito asmens. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Nesant tokio susitarimo už butui teiktą šilumos energiją privalo mokėti buto savininkas (atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009). Nagrinėjamu atveju tokia sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens nebuvo sudaryta. Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). Dėl to atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo veiksmams, nuomojant socialinį būstą, neturi būti taikomi rūpestingumo ir atidumo kriterijai, kad visa ieškovo rizika negali būti vienašališkai perkelta būsto savininkui.

CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiami atsakovo atsikirtimai, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Apelianto argumentai, kad 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 356V 2 p. buvo nuspręsta įpareigoti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ generalinį direktorių iki 2001-03-31 sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, neleidžia daryti išvados, kad tarp SP AB Vilniaus šilumos tinklų ir trečiųjų asmenų buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi ne aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bet Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-09 sprendimu, kadangi šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009. Pažymėtina, kad suformuota teismų praktika suprantama kaip ne vienkartinė, o nuosekli, išdėstyta keliose nutartyse ar taikyta keliose analogiškose faktinėse situacijose taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad ieškovas nebendradarbiavo su juo, todėl pažeidė kooperacijos ir sąžiningumo principus, kadangi, kaip nurodyta aukščiau, atsakovas turėjo pareigą rūpintis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, ieškovas siuntė sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją, 2008-09-30 nusiuntė ieškovui pretenziją dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas. Tai, kad ieškovas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini), o ne tiesiogiai atsakovui, negali būti pagrindu tvirtinti, jog ieškovas pažeidė kooperavimosi, sąžiningumo principus ir dėl to atsakovas neprivalo apmokėti už jo butui tiektą (parduotą) šilumos energiją. Energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią juridinis asmuo (šiuo atveju ieškovas) teikia paslaugas ir parduoda prekes. Kaip nustatyta aukščiau, ieškovas pardavė atsakovui šilumos energiją, kuri buvo tiekta butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), todėl atsakovui atsirado pareiga sumokėti už parduotą ir sunaudotą šilumos energiją. Apelianto argumentai, kad nuostoliai dėl neatsiskaitymo už šilumos energiją atsirado ir dėl ieškovo kaltės, kuris nebendradarbiavo su atsakovu, todėl priteistina suma turėtų būti sumažinta vadovaujantis CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str., nepripažinti pagrįstais, nes šios normos reglamentuoja civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau šioje byloje ieškinys buvo pareikštas ne dėl žalos ar nuostolių atlyginimo, o dėl apmokėjimo už patiektą šilumos energiją.

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 654 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 65 Lt žyminio mokesčio ir 590 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui advokato pagalbai apmokėti priteista 590 Lt, ir prašo sumažinti priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį. Šį reikalavimą apeliantas grindžia tuo, kad ieškovas nepagrindė tokių išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, priteista suma neatitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, nes byla buvo nesudėtinga, kadangi ieškovas yra pateikęs virš 200 analogiško pobūdžio ieškinių, šiam ieškiniui surašyti specialių žinių ir teisės normų analizės nereikėjo atlikti, 590 Lt vien už ieškinio surašymą yra nepagrįstos ir neprotingos išlaidos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas UAB „Vilniaus energija“ už ieškinio parengimą advokatui sumokėjo 500 Lt (be PVM) (b. l. 10-11). Nors ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad į šią sumą įskaičiuotos išlaidos ne vien už ieškinio surašymą, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, bet ir už medžiagos parengimą, procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą 2009-07-22 teismo posėdyje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, jog 500 Lt (be PVM) ieškovas sumokėjo už ieškinio parengimą. Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už ieškinio surašymą yra 2400 Lt (3*800). Pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovui išlaidos advokato pagalbai už ieškinį apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šios bylos sudėtingumą, atmestinas, kadangi skundžiamame sprendime ši aplinkybė nėra nurodyta, jos pagrindu nepriteistos ieškovui turėtos advokato bylinėjimosi išlaidos (už ieškinio surašymą) didesnės nei nurodyta Rekomendacijose. Dėl to nepripažintinas pagrįstu ir apelianto argumentas, kad priteisdamas ieškovui advokato išlaidas pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Rekomendacijų 11 p., kuris numato, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo Rekomendacijų 8 p. nustatytų maksimalių kriterijų, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas parengiant šioje byloje pareikštą ieškinį, darytina išvada, jog 590 Lt suma (su PVM) už ieškinio parengimą pirmosios instancijos teisme yra protinga, pagrįsta, reali.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo yra patenkintas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys, pareikštas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, paliktinas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti 1210 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1200 Lt (1,5*800). Ieškovo atstovas advokatas 2010-02-26 teismo posėdyje nedalyvavo. Rekomendacijų 2 p. nurodyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama įvertinti bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kt. Atsižvelgiant į šios bylos sudėtingumą, apimtį ir pobūdį, į tai, kad advokatas T. Kelpšas, kuris parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, atstovavo ieškovui (parengė ieškinį, dubliką, kitus dokumentus, tvirtino dokumentų nuorašus) pirmosios instancijos teisme, į tai, kad byloje spręstini klausimai, esant būtent tokioms faktinėms aplinkybėms, neišsiskiria nei specifiškumu, nei teisinių klausimų naujumu, nei reikalingomis specialiomis žiniomis, kadangi savo išvadas nagrinėjamais klausimais jau ne kartą pateikė visų instancijų teismai, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas, atliktus veiksmus apeliacinės instancijos teisme, į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, ieškovui iš atsakovo priteistina 250 Lt advokato atstovavimo išlaidų (CPK 98 str.).

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 9,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 250 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,85 Lt išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims apeliacinės instancijos teisme, kurios sumokamos banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).