Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Plučas, sekretoriaujant Vilmai Mikelionienei, dalyvaujant ieškovės D. C. atstovui advokato padėjėjui Tomui Ryzgeliui, atsakovių D. J. ir V. J. atstovei advokato padėjėjai Indrei Šimkevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės D. C. patikslintą ieškinį atsakovėms D. J. ir V. J. dėl nuosavybės teisės pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. ginčo turtą dar iki santuokos sudarymo padovanojo M. E. N.. CK 6.156 str. įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad civilinių santykių subjektai patys sprendžia sutartį sudaryti ar jos nesudaryti. Sutartis yra jos šalių valios išraiška, jų suderinta valia. Dovanojimas kaip sandoris yra dvišalis, jam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis), t. y. dovanotojas išreiškia savo valią turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) padovanoti (neatlygintinai perduoti), o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti. Jeigu ginčo turtas buvo padovanotas, vadinasi V. R. išreiškė savo valią dovanoti šį turtą M. E. N., o pastaroji išreiškė valią dovanotą turtą priimti. V. R. ir M. E. N. suderino valią, jog ginčo turtas būtų apdovanotosios asmenine nuosavybe, o tokios valios išreiškimas prieštarauja ieškovės teiginiui, jog buvo siekta sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Pats faktas, jog V. R. ginčo turtą įsigijo 1988-07-21 ir tik praėjus aštuoneriems metams, t.y. 1996-04-10, padovanojo M. E. N., tik patvirtina, jog V. R. nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės ar turėti turtą, ar jo dalį, kaip asmeninę ar dalinę nuosavybę, bet priešingai turto dovanojimo faktas yra pagrindinis įrodymas, jog V. R. siekė, kad šis turtas būtų asmenine M. E. N. nuosavybe. Asmuo laisva valia dovanodamas savo asmenine nuosavybe valdomą turtą kitam asmeniui, negali tikėtis, kad po dovanojimo sutarties dovanotas turtas bus jų bendra daline nuosavybe. Dovanojimo faktas patvirtina, jog tarp V. R. ir M. E. N. nebuvo susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Iki pat sutuoktinių mirties, t.y. tiek iki jų santuokos, tiek po santuokos, ginčo turto režimas nepasikeitė ir per visą tą laiką tarp V. R. ir M. E. N. nebuvo kilę jokių pretenzijų vienas kitam dėl ginčijamo turto nuosavybės teisės. V. R. savo konkliudentiniais veiksmais (būdamas dovanoto turto savininku ir būdamas veiksnus) aiškiai buvo išreiškęs siekį, jog jo asmenine nuosavybe iki dovanojimo sutarties teisėtai valdytas turtas po dovanojimo sutarties būtų asmenine M. E. N. nuosavybe, taip pat ir po santuokos sudarymo. Taigi šie V. R. veiksmai byloja, kad V. R. nesiekė jog šis turtas būtų nei bendra daline nuosavybe iki santuokos, nei bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Be to, nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. V. R. ginčo turtą valdant nuosavybės teise, V. R. turėjo teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės objektą ar jo dalį (CK 4.37 str. 2 d.). Ginčas esamu atveju yra kilęs tarp trečiųjų asmenų, jau po sutuoktinių mirties.

Tai, kad tuo metu, kai turtas buvo padovanotas, M. E. N. ir V. R. minėtame turte gyveno, vedė bendrą ūkį, abu buvo susitarę dėl bendro ūkio vedimo ir tvarkymo negali būti laikomas pakankama aplinkybe šį turtą pripažinti minėtų asmenų bendra daline nuosavybe. Ieškovė nenurodo jokių dokumentų ar kitų svarbių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad vien dėl to, kad sutuoktiniai minėtame turte gyveno, vedė bendrą ūkį, abu buvo susitarę dėl bendro ūkio vedimo ir tvarkymo, ginčo turtas turėtų būti pripažintas bendrą daline nuosavybe, sukurta jungtinės veiklos pagrindais. Nėra pateikta jokių įrodymų, jog V. R. ir M. E. N. kartu gyveno taip, kad būtų sukurtas bendras nekilnojamasis turtas. Nesant jokių įrodymų apie velionių susitarimus, duomenų apie rezultato, kuris laikytinas bendru, sukūrimą, negali būti paneigta M. E. N. asmeninės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų darbu turi būti įrodinėjamas. Tai atsispindi naujoje teismų praktikoje (Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1841-657/2014; Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-185-657/2015; Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1563-230/2014). Įrodymų šioje byloje, kad po dovanojimo sutarties 1996 metais pasirašymo bendrai gyvenant nesusituokus V. R. asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu sukūrė kokį nors turtą, kuris galėtų būti paveldėjimo objektas, ieškovė nepateikė. Teismų praktikoje jau yra susiformavusi taisyklė, kad įrodinėjimo našta tenka tam, kuris tvirtina (teigia), o ne tam, kuris neigia. Todėl ieškovė teigdama, kad ginčo turtas buvo bendra dalinė V. R. ir M. E. N. nuosavybė, privalėjo šį faktą pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau jokių tokias faktines aplinkybes pagrindžiančių įrodymų neteikė ir nenurodė. Prie ieškinio ir patikslinto ieškinio pateikti rašytiniai įrodymai tik patvirtina, jog turtas yra pagrįstai ir teisėtai registruotas M. E. N. vardu, o po jos mirties teisėtai ir pagrįstai palikimą turi teisę priimti įstatyminės įpėdinės atsakovės mirusiosios seserys D. J. ir V. J.. Deklaruota gyvenamoji vieta, tokių aplinkybių negali patvirtinti, juo labiau asmens nuosavybės teisės į deklaruotą gyvenamą vietą. Taip pat deklaratyvūs pačios ieškovės patvirtinimai negali būti vertinami kaip pagrįstas įrodymas, jog V. R. ir M. E. N. buvo sutarę dėl bendros jungtinės nuosavybės. Pateiktos nuotraukos neįrodo šio susitarimo (Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1841-657/2014). Vien iš kadastrinės bylos negalima vertinti esminių turto pagerinimų, taip pat tų aplinkybių, kad jie daryti asmeninėmis V. R. lėšomis. Ieškovė ir jos atstovas neįvardina, kokie kiti byloje esantys įrodymai, taip pat liudytojų parodymai rodo konkretų V. R. ir M. E. N. susitarimą dėl bendros dalinės nuosavybės sukūrimo.

Tuo tarpu nei vienos iš ieškovės ir jos atstovo cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, faktinės aplinkybės neatitinka šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Nei vienoje iš nurodytų bylų, nebuvo nagrinėjamas ar sprendžiamas klausimas dėl asmens, kuris savo laisva valia padovanojo asmenine nuosavybe turėtą turtą kitam asmeniui ir vėliau tiek paties dovanotojo ar kitų suinteresuotų asmenų (po dovanotojo mirties) kreipimusi į teismą būtų prašoma pripažinti, jog padovanotas turtas būtų pripažintas buvusiu bendra dovanotojo ir apdovanotojo daline nuosavybe ar, kad dovanodamas turtą asmuo siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę. Taigi sprendžiant šią bylą vadovautis ieškovės ir jos atstovo pateikta teismų praktika negalima, kadangi tai iš esmės neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex-ante bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu. Dovanotojas, padovanojęs savo partnerei turtą aiškiai išreiškė valią apdovanoti M. E. N., o ne tapti turto dalininku. Nors patikslintame ieškinyje nurodoma, jog kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau reikia pažymėti, jog klaidinga būtų teigti, kad minėtas teismų išaiškinimas reiškia, jog visais atvejais visas turtas, įgytas sugyventinių bendro gyvenimo metu, savaime pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad toks aiškinimas pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę (LAT Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Ieškovės nurodytos aplinkybės ir argumentai, nesudaro jokio teisinio pagrindo ginčo turtą pripažinti buvus M. E. N. ir V. R. bendra daline nuosavybe, nes taip būtų paneigta buvusių asmenų valia. Tokio patikslinto ieškinio tenkinimas prieštarautų teismų suformuotai šiuo klausimu praktikai, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Liudytoja J. R. parodė, kad yra ieškovės duktė, V. R. anūkė. Lankydavo V. R. ir M. E. N. kaip senelius nuo pat vaikystės, maždaug 4 metų amžiaus, abu laikydavo savo seneliais. Jie gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Jai buvo susidaręs įspūdis, kad turtas abiejų senelių, apie sudarytus dovanojimo sandorius ji nieko nežinojo. Abu seneliai ją kvietė gyventi kartu pas save.

Liudytoja O. R. parodė, kad ieškovė yra jos dukterėčia, o V. R. buvo jos vyro brolis. Lankydavosi pas V. R. ir M. E. N., dažnai su jais susitikdavo. Bendravo maždaug nuo 1983-84 metų. Ji suprato, kad turtas priklauso abiems, t.y. V. R. ir M. E. N..

Liudytojas R. R. parodė, kad yra ieškovės buvęs sutuoktinis. V. R. ir M. E. N. pažinojo nuo 1982 metų. Dažnai pas juos nuvykdavo į svečius adresu (duomenys neskelbtini), padėdavo jiems ūkio darbuose. Jokių abejonių nekilo, kad V. R. ir M. E. N. turtas yra bendras, nes jie vedė bendrą ūkį.

Liudytojas T. S. parodė, kad jis yra buvęs ieškovės dukros J. draugas. Su V. R. ir M. E. N. susipažino per J.. Su jais bendravo maždaug nuo 2005 m. iki 2008 m., kai draugavo su J.. Lankydavosi (duomenys neskelbtini) kartu su J.. Jo nuomone, M. E. N. ir V. R. vedė bendrą ūkį. Jie abu siūlė jam su J. pas juos apsigyventi.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės D. C. tėvas V. R. 1988-07-21 pirkimo-pardavimo sandoriu įsigijo turtą, kurį sudaro: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas– gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas– ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini). 1996-04-10 V. R. visą aukščiau nurodytą nekilnojamąjį turtą padovanojo savo sugyventinei M. E. N., su kuria tuo metu kartu gyveno. Visas aukščiau nurodytas turtas viešajame registre yra registruotas M. E. N. vardu. 2010 metais V. R. ir M. E. N. sudarė ir įregistravo santuoką. V. R. ir M. E. N. mirė 2014-12-12. M. E. N. palikimą priėmė atsakovės D. J. ir V. J. (7-17, 25 b.l., teismo apžiūrai išreikalautos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos, adresu (duomenys neskelbtini) (Bylos inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 70, 80-82 l). Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.

Ieškovė ieškinio dalyku prašo pripažinti V. R. nuosavybės teises į ½ dalį aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto. Ieškinį ieškovė pareiškė tuo faktiniu pagrindu, kad V. R. su M. E. N. kartu gyveno nuo 1982 metų ir vedė bendrą ūkį, todėl nurodytas nekilnojamasis turtas buvo įgytas bendros jungtinės veiklos pagrindu sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti.

Ieškovės atstovas pagrįstai nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tačiau nagrinėjamu atveju civilinės bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo nekilnojamąjį turtą M. E. N. įgijo ne sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę bendros jungtinės veiklos pagrindu, o ginčo turtą įgijo 1996-04-10 dovanojimo sutarčių pagrindu (teismo apžiūrai išreikalautos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos, adresu (duomenys neskelbtini), 80-82 l). Šios nekilnojamojo turto dovanojimo sutartys buvo patvirtintos notarine tvarka, nebuvo ginčytos ir nuginčytos teismine tvarka, yra galiojančios, ieškinio dalyku nėra ginčijamos ir šioje byloje, todėl teismas neturi jokio teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. V. R. ir M. E. N. 2010 metais įregistruota santuoka taip pat niekaip nepakeitė nurodyto turto teisinio rėžimo, kadangi vieno iš sutuoktinių iki santuokos sudarymo dovanojimo būdu įgytas turtas yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ieškinio reikalavimų tuo faktiniu pagrindu, kad nuo 1996-04-11 iki 2014-12-12 buvo padaryti esminiai ginčo nekilnojamojo turto pagerinimai, kurie ženkliai padidino nekilnojamojo turto vertę, ieškovė nepareiškė (39-42 b.l.). Ieškinio faktinis pagrindas CPK 141 straipsnyje nustatyta tvarka keičiamas nebuvo.

Pažymėtina, kad tenkinti ieškinio reikalavimus nebūtų jokio teisinio pagrindo netgi tuo atveju, jeigu laikyti, kad V. R. su M. E. N., nuo 1982 metų vykdydami bendrą jungtinę veiklą, 1988-07-21 pirkimo-pardavimo sandoriu turtą įsigijo iš bendrai sutaupytų piniginių lėšų, o sandoris V. R. vardu buvo tiktai įformintas (išreikalautos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos 70 lape esanti 1988-07-21 pirkimo-pardavimo sutartis ieškinio dalyku irgi nėra ginčijama), kadangi ir tokiu atveju, ½ ginčo turto dalį M. E. N. būtų įgijusi bendros jungtinės veiklos pagrindu, o kitą ½ ginčo turto dalį M. E. N. būtų įgijusi paminėtų 1996-04-10 dovanojimo sutarčių pagrindu. T.y. V. R. bendros jungtinės veiklos pagrindu įgytą savo ½ ginčo turto dalį padovanojus M. E. N. 1996-04-10 dovanojimo sutartimis. Esant sprendime aukščiau nurodytoms aplinkybėms tenkinti ieškinio reikalavimų nėra jokio teisinio pagrindo.

Ieškinio netenkintus, atsakovėms iš ieškovės priteistinos dokumentais pagrįstos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti- 700,00 Eur už atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą ir atstovavimą teisme su ieškove D. C. (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus ieškinį iš ieškovės D. C., taip pat priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apylinkės teismo 2015-04-15 nutartimi buvo nuspręsta ieškovo D. C. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti Kauno miesto 15-ojo notaro biuro notarės Lolitos Vičinienės, adresas Panerių g. 55-1, Kaunas, notarinius veiksmus dėl paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo į 2014 m. gruodžio 12 d. mirusios M. E. N., a.k. (duomenys neskelbtini) palikimą. Teismui atmetus ieškinį, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, jam įsiteisėjus panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovės D. C. ieškinio atsakovėms D. J. ir V. J. netenkinti.

Priteisti iš ieškovės D. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), naudai ir 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), naudai.

Priteisti iš ieškovės D. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), 3,89 Eur (tris eurus 89 ct) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu- valstybei. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti šioje byloje Kauno apylinkės teismo 2015-04-15 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones: sustabdyti Kauno miesto 15-ojo notaro biuro notarės Lolitos Vičinienės, adresas Panerių g. 55-1, Kaunas, notarinius veiksmus dėl paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo į 2014 m. gruodžio 12 d. mirusios M. E. N., a.k. (duomenys neskelbtini) palikimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.