Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1563-230/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-01
Bylos Nr.: 2A-1563-230/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-69-05774-2013-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Nerijus Meilutis, Jolita Cirulienė
Ieškovas: V. K.
Atsakovas: R. J.

Kategorijos

30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1563-230/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-05774-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 30.3; 30.9.1; 121.14; 121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. ir atsakovės R. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-350-475/2014 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei R. J. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į žemės sklypus ir pastatus pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundą civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą lA1b (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatą 211p (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), įgytus ieškovo V. K. ir atsakovės R. J. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis; 2) pripažinti ieškovui V. K. nuosavybės teises į 1/2 dalį žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); į 1/2 dalį žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); į 1/2 dalį gyvenamojo namo lA1b (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir į 1/2 dalį ūkio pastato 211p (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo 1998 metų pradžios ieškovas su atsakove, nors ir nesudarę santuokos, pradėjo gyventi kartu kaip šeima. Ieškovo santuoka nutraukta 1998-12-16 sprendimu, atsakovės vyras buvo miręs, ji viena augino du nepilnamečius vaikus: dukrą J. ir sūnų Z.. Ieškovas apsigyveno atsakovei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kadangi keturiese gyveno nedideliame bute, abu su atsakove nutarė pirkti iš Č. S. 0,2806 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas kartu su atsakove važiavo apžiūrėti žemės sklypo, abu derėjosi dėl kainos, susitarė, kad žemės sklypą pirks už 4 500 JAV dolerių ir tokią sumą sumokėjo pardavėjai. Su atsakove kartu važiavo į Kauno miesto 2-ąjį notarų biurą įforminti žemės sklypo pirkimo, kur 1999-08-05 buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau joje pirkėja nurodyta viena atsakovė R. J., o sandorio kaina – 6 000 Lt. Mažesnę kainą už perkamą žemės sklypą nurodė siekdami sumažinti mokamą mokestį notarui už paslaugas. Ieškovas nurodė, kad jį ir atsakovę siejo šeimyniniai santykiai, jie kartu gyveno, abu augino atsakovės mažamečius vaikus, vedė bendrą ūkį, todėl, pasitikėdamas atsakove, nereikalavo, kad žemės sklypo pirkimo dokumentuose kaip pirkėjas būtų nurodytas ir jis. Žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, tačiau dar 1999 metų rudenį buvo pakloti gyvenamojo namo pamatai, padaryta perdanga, sumūrytos sienos. Šiuos darbus atliko ūkio būdu, samdydami darbininkus, o ieškovas patikrindavo darbus. Ieškovas 2000 m. pavasarį persikėlė gyventi į statomą namą, o atsakovė liko gyventi Vilniuje. Ieškovas gyveno vienas statomame name daugiau kaip pusantrų metų, o kai namas buvo pastatytas ir įrengtas antras aukštas (mansarda), atvažiavo gyventi ir atsakovė su vaikais. Ieškovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs prie Karmėlavos seniūnijos, Kauno r. Šalys nutarė, keičiant žemės sklypo paskirtį, padalinti jį į du atskirus sklypus. Kauno apskrities viršininko administracijos 2000-10-31 įsakymu Nr. 02-05-7909 žemės sklypas buvo padalintas ir suformuoti du atskiri mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypai. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti 2 žemės sklypai – žemės sklypas 0,1306 ha ploto, adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas 0,1500 ha ploto, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovei Kauno rajono savivaldybės urbanistikos skyrius 2003-04-10 išdavė statybos leidimą Nr. GN-47. Atsakovė 2001-12-04 pardavė butą (duomenys neskelbtini), už 70 000 Lt, 2001-12-06 pardavė turėtą garažą už 6 000 Lt. Ieškovas 2006-01-25 pardavė garažo boksą Vilniuje už 14 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad beveik visus statybos ir statybos priežiūros darbus atliko pats, rūpinosi kuru namui, vienas atliko viso namo vidaus apdailos darbus, įvedė elektros instaliaciją, boilerį prijungė prie šildymo ir vandentiekio vamzdžių, tvarkė ir prižiūrėjo sklypus ir pan. Atsakovė sąmoningai gyvenamąjį namą ir kitus statinius Nekilnojamojo turto registre įregistravo tik 2012-2013 metais, nors jų baigtumas dar 2005 metais buvo 98-99 proc. Ieškovas nurodė, kad kartu su atsakove pirko žemės sklypą, statė gyvenamąjį namą, jį prižiūrėjo ir valdė kaip savo turtą, jį išlaikė, mokėjo už komunalinius patarnavimus, tvarkė aplinką, tačiau 2013-01-16 atsakovės sūnus Z. J. jį sumušė, o atsakovė sekančią dieną liepė atiduoti namo raktus ir išmetė ieškovo drabužius, ieškovo nebeįsileidžia į namus, todėl gyvena nuomojamame bute. Dėl ieškovo sumušimo buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje Kauno apylinkės teismas 2013-11-25 nuosprendžiu atsakovės sūnų Z. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką. Nuosprendyje teismas nurodė, kad kaltinamasis Z. J. paaiškino, kad jo mamą sumušė neblaivus sugyventinis V. K.. R. J., apklausta kaip liudytoja, parodė, kad V. K. jos buvęs sugyventinis. Ieškovo teigimu, šioje byloje teismo nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovo ir atsakovės bendrą gyvenimą ir šeiminius santykius neįregistravus santuokos. Ieškovas taip pat nurodė, kad nors žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris buvo įformintas atsakovės, tačiau šis turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių reikmėms tenkinti. Susitarimas dėl bendros (jungtinės) veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nebuvo sudarytas raštu, tačiau tokio susitarimo buvimą patvirtina šalių bendras gyvenimas ir veikla, tarpusavio santykių pobūdis, bendros žemės sklypo paieškos ir pasirinkimas, pastangos pasistatyti sau gyvenamąjį namą ir jame kartu gyventi buvo abiems akivaizdžios. Ieškovas, būdamas jungtinės veiklos dalyviu, panaudojo ne tik savo asmenines lėšas, bet ir prisidėjo savo darbu sukuriant naują daiktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovei 3 500 Lt teisinei pagalbai apmokėti, o valstybei – 28 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad atsakovė 1999-08-05 pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgijo 0,2806 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 6 000 Lt. 2000-10-31 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu minėtas žemės sklypas buvo padalintas į du sklypus ir pakeista žemės sklypų pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis į kitą (naudojimo būdas – namų valda). 2003-04-10 Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyrius išdavė atsakovei statybos leidimą gyvenamojo namo statybai. Atsakovė 2013-12-18 pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą, adresu (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas (baigtumas 100 %).

Teismas taip pat nustatė, kad ieškovo santuoka buvo nutraukta 1997-12-16 sprendimu, santuokos nutraukimo įrašas padarytas 1999-06-25, atsakovės santuoka nutraukta 1993-12-08 sprendimu, ieškovas ir atsakovė kitų santuokų nėra sudarę. Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl galimai kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių nustatymo, kurio išsprendimui reikšmingos aplinkybės (gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu) gali būti įrodinėjamos visais įmanomais įrodymais. Ieškovas bendrą gyvenimą ir bendro ūkio vedimą su atsakove nuo 1998 m. pradžios iki 2013-01-16 grindė nuotraukomis, kuriose jis užfiksuotas kartu su atsakove bei savo artimaisiais giminaičiais, liudytojų R. D., S. K., V. K. parodymais, kurie patvirtino ieškinyje išdėstytas aplinkybes apie bendrą gyvenimą su atsakove. Atsakovės pakviesti liudytojai – Z. J., I. Ž., G. M., D. V. neigė šias aplinkybes, parodydami, kad ieškovas su atsakove kartu kaip šeima negyveno, kad atsakovė gyveno kartu su savo vaikais, o ieškovas buvo tik pagalbinis darbininkas, kuris kartais likdavo nakvoti statomame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovė į bylą pateikė nuotraukas iš savo mamos laidotuvių, iš darbo švenčių, iš kurių matyti, kad ieškovas šiuose atsakovei svarbiuose įvykiuose nedalyvavo, o ieškovas šių faktų neneigė. Teismas liudytojų parodymus vertino kaip prieštaringus ir, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad ieškovas su atsakove bendravo kaip draugai, kartais kartu leisdavo laiką, pati atsakovė neneigia, kad ieškovas nakvodavo jos namuose (rūsyje ar laisvame kambaryje antrame aukšte), tačiau sprendė, kad iš to negalima daryti išvadų apie tai, jog jie vedė bendrą ūkį ir kūrė bendrą turtą.

Teismas spręsdamas klausimą, ar turtas buvo sukurtas jungtinės veiklos pagrindu, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad ginčo gyvenamojo namo statybos laikotarpiu ieškovo 2000–2012 m. laikotarpio ir atsakovės 1999–2013 m. rugpjūčio mėn. pajamos buvo nedidelės. Ieškovo nurodytas aplinkybes, kad jis visas savo pajamas po ginčo žemės sklypų įsigijimo ir laikotarpiu, kai buvo statomas gyvenamasis namas, skyrė kartu su atsakove bendro turto įgijimui ir kūrimui, teismas atmetė kaip neįrodytas, kadangi ieškovas joms pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų, o liudytojas S. K. parodė, kad ieškovas sakydavo, jog visą atlyginimą atiduoda atsakovei, tačiau, ar iš tikrųjų atsakovei buvo perduodami pinigai, nežinojo, su atsakove apie tai nekalbėjo, o atsakovė neigė, kad ieškovas jai atiduodavo savo atlyginimą. Teismas, remdamasis liudytojos Č. S. parodymais, kad dėl ginčo žemės sklypo pirkimo tarėsi tik su atsakove, atsakovė apžiūrėti sklypą ir sudaryti jo pirkimo–pardavimo sandorį pas notarą buvo atvykusi kartu su savo motina, atsakovė už sklypą sumokėjo 6 000 Lt; liudytojos I. Ž. parodymais, kad atsakovė viena tarėsi dėl žemės sklypo pirkimo, ir ji buvo kartu su atsakove atvykusi apžiūrėti sklypą, ieškovo tuo metu nematė, ir įvertinęs tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis prisidėjo prie ginčo žemės sklypo pirkimo piniginėmis lėšomis ar kitais veiksmais, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė kartu su ieškovu įsigijo žemės sklypą tikslu jame pasistatyti namą ir jame kurti bendrą gyvenimą. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus ieškovo teiginius apie tai, kad jis prisidėjo prie ginčo namo statybos 14 000 Lt suma, gauta pardavus jam priklausantį garažą. Teismas nurodė, kad ieškovas netrukus po garažo pardavimo 2006-05-12 įsigijo automobilį, sumokėdamas 10 850 Lt, todėl teismas, nesant duomenų apie kitokius piniginių lėšų šaltinius ir įvertinęs ieškovo mėnesines pajamas sprendė, kad yra neįrodyta, jog ieškovas yra prisidėjęs piniginėmis lėšomis prie ginčo namo statybos. Teismas taip pat rėmėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-01 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-5235-127/2009, kurioje buvo nagrinėjamas išlaikymo nepilnametei dukrai R. K. priteisimo iš V. K. klausimas, nustatytomis aplinkybėmis, kad per paskutiniuosius mėnesius jam darbdavys nemoka atlyginimo, ir jis neturi jokio turto ir santaupų. Kartu teismas nurodė, kad atsakovė ginčo namo statybos laikotarpiu pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą už 115 000 Lt, kito buto dalį už 70 000 Lt ir garažą už 6 000 Lt. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad tik atsakovė atliko visus veiksmus, susijusius su ginčo žemės sklypų įsigijimu, jų paskirties pakeitimu, namo statybos organizavimu bei finansavimu, turto išlaikymo išlaidų padengimu, ir nenustatęs byloje aplinkybių, patvirtinančių, kad ieškovą ir atsakovę galima būtų laikyti kartu gyvenusiais nesusituokusiais asmenimis (sugyventiniais), kurie buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) siekiant įgyti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ieškinį atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas prašo prijungti su skundu pateiktus rašytinius įrodymus, kadangi jų pateikimo būtinumas iškilo paduodant apeliacinį skundą, ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad sprendimas naikintinas, kadangi priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas nenustatinėjo esminės bylos aplinkybės – nuo kada ir kokiu pagrindu šalys pradėjo savo santykius, ar šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Atsakovės nurodytas motyvas, jog ji pati kartu su mama nusprendusi nusipirkti žemės sklypą ir kraustytis iš Vilniaus, o ieškovas visiškai nedalyvavęs tokio sprendimo priėmime, yra nepagrįstas, kadangi būtent ieškovas ir atsakovė kartu, turėdami tikslą kurti bendrą ateitį ir suprasdami, jog su dviem vaikais toliau gyventi dviejų kambarių bute yra nepatogu bei turėdami atitinkamas santaupas, nusprendė pasinaudoti atsakovės R. J. pusseserės I. Ž. pasiūlymu įsigyti žemės sklypą netoli I. Ž. ir tenai pradėti kurti naują ateitį – statytis namą. Teismas netinkamai įvertino šalių santykių pradžioje buvusias sąlygas bei tai, jog ieškovas dėl objektyvių priežasčių neprašė jį nurodyti žemės sklypo pirkėju, nors dalį pinigų už žemės sklypą sumokėjo, ir tai patvirtina pačios atsakovės pateiktos bankinių išrašų išklotinės, iš kurių matosi, jog atsakovė dalį nuimtų lėšų grąžino į savo sąskaitą, kadangi ieškovas prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo, tam skirdamas pusę reikalingos sumos. Kadangi žemės sklypas buvo įregistruotas atsakovės vardu, todėl ir visi vėlesni su namo statyba susiję veiksmai buvo atliekami būtent atsakovės vardu. Tarp šalių buvo susiklostę šeimyniniai santykiai, kurie buvo paremti besąlyginiu pasitikėjimu ir geranoriškumu – ieškovas rūpinosi gyvenamojo namo statybomis, o atsakovė – dokumentų tvarkymu, buvo susitarę, jog tam, kad ateityje būtų lengviau priduoti namą, visus dokumentus ir perkamas statybines medžiagas formins tik atsakovės vardu, nors keletą kartų medžiagas pirkusiam ieškovui teko nurodyti savo vardą ir pavardę, tačiau atsakovė elgdamasi nesąžiningai šių dokumentų į bylą nepateikė, nors ginčo namuose liko visi ne tik su statybomis, bet ir kiti su ieškovu susiję dokumentai ir net ieškovo asmeniniai užrašai apie namo statybas, t. y. namo brėžinukai, reikalingų statybinių medžiagų sąmatos, specialistų (stogdengių, mūrininkų ir kt.) kontaktiniai duomenys, taip pat ir visos nuotraukos, patvirtinančios, kad ieškovas ne kaip eilinis samdomas padienis darbininkas, dirbantis už cigaretes ir maistą, o kaip būsimasis namo bendrasavininkas stato ir įrenginėja šeimai namą. Apeliantas pažymi, kad teismo posėdžių protokoluose yra užfiksuota, jog buvo deramasi dėl taikaus bylos užbaigimo, kas suponuoja visiškai pagrįstą išvadą, jog atsakovė, pripažindama ieškovo indėlį į žemės sklypo bei namo statybą, sutiko jam išmokėti atitinkamą kompensaciją ir šalys tik nesusitarė dėl šios kompensacijos dydžio. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių elgesį viso bylinėjimosi metu ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškovas dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės pateikti daugiau tiesioginių rašytinių įrodymų apie savo prisidėjimą prie statybų bei pasikviesti jo samdytus darbininkus, kurie būtų patvirtinę, jog ieškovas buvo visų darbų organizatorius, dirbęs kartu su samdytais darbininkais, pirkęs, vežęs ir saugojęs statybines medžiagas. Teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad atsakovė nurodžiusi, jog visomis statybomis rūpinosi viena ir netgi pati atliko kai kuriuos statybos darbus, šioms aplinkybėms patvirtinti nepakvietė nei vieno jos asmeniškai samdyto darbininko ar statybininkų brigados.

2) Teismas neįsigilino į esmines byloje nustatytas ir rašytiniais įrodymais patvirtintas aplinkybes: atsakovės pateiktus statybinių medžiagų pirkimo dokumentus, atsakovės vaikų gimimo liudijimus, liudytojų parodymus, ko pasėkoje padarė visiškai nepagrįstą išvadą apie tai, jog nenustatyta, kad ieškovą ir atsakovę galima būtų laikyti kartu gyvenusiais nesusituokusiais asmenimis (sugyventiniais), kurie buvo susitarę dėl jungtinės veiklos (partnerystės). Priešingai nei nurodyta teismo sprendime, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, t. y. kad gyvenamasis namas buvo pradėtas statyti iš karto nusipirkus žemės sklypą –1999 metų rudenį ir iki žiemos buvo išlieti pamatai, vėliau pastatytas namo karkasas, o visi pagrindiniai statybos ir įrengimo darbai atlikti iki 2005 metų. Tai patvirtina atsakovės į bylą pateikti statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai, iš kurių matosi, jog tokios statybinės medžiagos kaip cementas, skarda, buvo pirkti 1999 m. pabaigoje, 2000 m., o 2000-10-21 pirktos medinės stogo konstrukcijos, stogo danga – 2000-09-04. Šių statybinių medžiagų pirkimo metu ir statant gyvenamąjį namą atsakovė su dviem nepilnamečiais vaikais gyveno Vilniuje, atsakovės vaikai lankė mokyklą, pati atsakovė pagal patentą prekiavo Gariūnų turguje. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat matosi, jog elektra buvo atvesta 2000 metų pradžioje, o 2000-05-25 buvo paklota kabelinė linija, sumontuota skirstymo spinta, 2000-07-05 įsigytos šulinio bonios ir blokai, o 2001 metų rudenį jau buvo nupirkti langai, palangės, perkama santechnika, maišytuvas, kolektoriai, hidroforas, termometras, kieto kuro katilas, tapetai, klijai ir t.t. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina būtent ieškovo poziciją, jog šalims kartu nusipirkus žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir pradėjus namo statybą, ieškovas 2000-05-12 išėjo iš darbo AB „Vilniaus specialusis transportas“, įsiregistravo darbo biržoje Kaune ir visas savo jėgas dvejus metus skyrė namo statybai. Šios aplinkybės patvirtina ir tai, kad šalys buvo sutarę, jog kiekvienas jų prie judviejų materialinės gerovės prisidės ne lygiomis piniginėmis dalimis, o pagal išgales – ieškovas savo darbu, o atsakovė turimomis santaupomis bei gaunamomis pajamomis. Todėl vykdydamas savo susitarimo dalį dėl bendros ateities ir bendro turto su atsakove kūrimo, ieškovas niekur nesidarbino, iki minimumo apribojo savo asmeninius poreikius ir beveik du metus skyrė vien tik gyvenamojo namo statyboms ir bendro su atsakove gerbūvio kūrimui. Tuo tarpu atsakovė su vaikais į (duomenys neskelbtini) atsikraustė tik po to, kai namas buvo pastatytas ir iš esmės įrengtas, t. y. 2002 m. vasarą vaikams pabaigus mokslo metus. Statybos leidimas buvo išduotas, kai namas faktiškai buvo pastatytas, o atsakovė ilgą laiką delsę jo įregistravimą. Be to, baudžiamosios bylos, iškeltos dėl ieškovo 2013-02-16 sumušimo, nagrinėjimo metu apklausiami liudytojai, tame tarpe ir iškviesti teisiamojo Z. J. iniciatyva, pripažino, jog tarp V. K. ir R. J. buvo ne epizodiniai, o ilgalaikiai šeimyniniai santykiai, paremti abipusiu rūpesčiu, pasitikėjimu, bendro ūkio vedimu ir bendros ateities planavimu. Kadangi, kaip teisingai nustatė teismas, šalių pajamos buvo nedidelės, todėl namą statė ir visus darbus atliko pats ieškovas, taip sutaupydamas pinigines lėšas Tokiu būdu ieškovas, turėdamas mažesnę piniginių lėšų dalį, į bendro turto kūrimą įdėjo daugiau darbo, todėl vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais jam pripažintina teisė į ½ dalį žemės sklypų ir statinių. Apeliantas teigia, kad atsakovę ir jos vaikus laikė savo šeima, o kadangi su atsakove vedė bendrą ūkį, gyveno normalų šeimyninį gyvenimą, todėl ir visose tiek savo paties, tiek ir atsakovės šeimos bei giminės šventėse lankėsi kartu, t. y. abu planavo ne tik savo kasdienį gyvenimą, bet ir poilsį, dalyvavimą šventėse ir pan. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas pateikė keletą nuotraukų, kurias davė brolis ir sesuo, nes kitos liko ginčo name jį išvarius, kurios patvirtina jų abiejų dalyvavimą giminės šventėse, jų ilgalaikius ir nuolatinius santykius, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į jas neatsižvelgė, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

3) Sprendimas priimtas nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminės praktikos, suformuotos nagrinėjant civilines bylas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu bei nesilaikant suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neįrodytas bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo faktas, neatitinka kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turto. Nors, kaip pažymi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio mėn. 29 d. nutartyje civilinėje byloje A.R. v. L.P., byla Nr. 3K-3-544/2011, vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymų, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Kauno apylinkės teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir per griežtai formulavo nuostatą, jog ieškovas nepateikė jokių tiesioginių rašytinių įrodymų apie savo indėlį į ginčo žemės sklypų įgijimą ir ginčo gyvenamojo namo statybas, o atliktus darbus grindžia liudytojų parodymais. Tačiau byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų visetas leidžia daryti visiškai pagrįstą išvadą, jog ginčo šalys ilgą laiką gyveno kartu, ieškovas iki 2013-02-16 gaunamą uždarbį skirdavo kartu su atsakove įsigyto žemės sklypo tvarkymui, gyvenamojo namo ir ūkinio statinio statyboms, įrengimui ir užbaigimui, t. y. šalių faktinei šeimai ir kartu su savo paties daromais statybos bei ūkio darbais prisidėjo prie bendros veiklos. Vertindamas ieškovo pateiktus netiesioginius įrodymus bei fotonuotraukas, pirmosios instancijos teismas sprendime jų išsamiai neaptarė, nenurodė, dėl kokių priežasčių jie neturi įrodomosios reikšmės ir pažeidė įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus.

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo, papildomai priteisiant atsakovei iš ieškovo 2 000 Lt advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad nors yra pateikusi teismui visas savo turėtas advokatų pagalbos išlaidas, tačiau priteisiant šias sumas įvyko klaida, kadangi yra priteistos tik išlaidos, patirtos nuo 2014-01-16, t. y. išlaidos, sumokėtos advokatui D. V. pagal jo 2014-01-27, 2014-03-03 ir 2014-03-04 išrašytas sąskaitas. Atsakovė nurodo, kad ją iki 2014-01-16 atstovavo advokatė I. S., kuri rengė 2013-05-17, 2013-11-11 atsiliepimus į ieškinį, atstovavo atsakovę 2013-06-18, 2013-09-19, 2013-10-10, 2013-11-27 teismo posėdžiuose. Kartu su advokatės I. S. pranešimu, kad ji jau neatstovauja atsakovės šioje byloje, teismui buvo pateikta atsakovės patirtų išlaidų išklotinė bei advokatės išduotas 2 000 Lt kvitas ir sąskaita už suteiktas teisines paslaugas šioje byloje. Atsakovės nuomone, papildoma 2 000 Lt suma jai nebuvo priteista tik dėl klaidos, kadangi sprendime nėra jokių motyvų atsisakyti ją priteisti.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundas nepagrįstas, kadangi apeliantas neįrodė teismų praktikoje nurodytų sąlygų, reikalingų ieškinio reikalavimams pagrįsti: nėra įrodytas nei susitarimas bendrai pirkti sklypą, nei jame statyti bendrą namą, nei ketinimas bendrai gyventi. Atsakovė pažymi ir prašo prie bylos prijungti įrodymus, patvirtinančius, kad apeliantas savo gyvenamąją vietą Kauno rajono savivaldybėje be aiškios vietos, seniūnijos ar adreso, deklaravo tik 2005-02-03, kai namas seniai jau buvo pastatytas, o abu vaikai pradėjo eiti į mokyklas jau nuo 2001 metų rudens. Nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo turėtas santaupas ar namo statybai panaudotas lėšas. Apelianto požiūrį į bendro ūkio vedimą ar susitarimą kurti bendrą ateitį paneigė ir liudytojos D. V., Č. S., I. Ž., L. K., G. M., kurių parodymus teismas įvertino objektyviai, nepažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų. Apeliantas akcentuoja, kad bylos eigoje buvo bandoma ginčą spręsti taikiai ieškovui sumokant 50 000 Lt, tačiau tokią poziciją išreiškė atsakovės atstovė savo iniciatyva, siekdama apginti atsakovės interesus išsaugant jos nuosavybės teises į ginčo namą. Atsakovė neneigia, kad ieškovas atliko kai kuriuos pagalbinius darbus ir kad buvo siekiama įvertinti darbus ir už juos atsilyginti, tačiau šios aplinkybės šios bylos nagrinėjimui neturi reikšmės.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo advokatės I. S. pateiktų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumo ir jų nepriteisė, kadangi atsakovė nesirėmė advokatės I. S. parengtais procesiniais dokumentais. Bylą nagrinėjant iš esmės atsakovė rėmėsi advokato D. V. parengtais procesiniais dokumentais bei palaikė advokato D. V. suformuluotą poziciją ir pateiktus rašytinius įrodymus, todėl advokatui D. V. buvo sumokėta už tinkamai suteiktas paslaugas parengiant procesinį dokumentą bei jo priedus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl šalių prašymo prijungti prie bylos naujus įrodymus

Ieškovas, pateikdamas apeliacinį skundą prašo prijungti naujus įrodymus: VšĮ Kauno Kalniečių poliklinikos 2014-03-25 raštą Nr. 311–S(4.4), kuriame nurodyta, kad poliklinikos informacinėje sistemoje nurodytas ieškovo adresas (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 134), ieškovo, kaip paciento 2008-01-29 sutikimas dėl informacijos teikimo, nurodant, kad jis sutinka, jog informacija apie jo sveikatos būklę būtų teikiama atsakovei (t. 4, b. l. 135), statybinių medžiagų įsigijimo 2012-0-09-18 sąskaitą ir mokėjimo kvitą (t. 4, b. l. 136–137), 2010-03-03 Aviva Lietuva raštą ieškovui (t. 4, b. l. 138), 2012-08-27 nelaimingo atsitikimo darbe aktą (t. 4, b. l. 139–142), 2009-07-20 vykdomąjį raštą (t. 4, b. l. 143), 2010-03-10 telefono ryšio paslaugų sutartį (t .4, b. l. 144), 2011-10-24 ir 2012-03-21 darbo sutartis (t. 4, b. l. 127–128, 145), kuriuose ieškovo adresas nurodytas Ramučiuose. Nurodo, kad dalis šių dokumentų buvo gauta po bylos išnagrinėjimo, o kitų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado priėmus teismo sprendimą, siekiant pagrįsti apeliacinio skundo argumentus ir paneigti teismo padarytas išvadas.

Atsakovė, pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą ir siekdama atsikirsti skundo argumentams, taip pat prašo prijungti naujus įrodymus: nuotrauką (t. 4, b. l. 160), išrašą apie ieškovo asmenį su nuoroda, kad jis 2005-02-03 įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Kauno r. sav. (t. 4, b. l. 161), apie atsakovės ir jos šeimos narių deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 162), 2007-05-01 paciento sutikimą dėl informacijos pateikimo, kuriame atsakovės sutikimas duotas teikti informaciją J. J. (t. 4, b. l. 163), pažymą, kad Z. J. mokėsi Kauno Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje nuo 2001-09-01 (t. 4, b. l. 165), 2001-07-30 J. J. sudarytą mokymosi sutartį dėl mokymosi Kauno lengvosios pramonės ir paslaugų verslo mokykloje (t. 4., b. l. 166–167).

Kadangi būtinybė šalims teikti papildomus įrodymus atsirado po teismo sprendimo priėmimo, ieškovui ginčijant tam tikras teismo išvadas, o atsakovei atsikertant į apeliacinio skundo argumentus, todėl šie įrodymai priimtini į bylą (CPK 314 straipsnis).

Dėl apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Ieškovas paduodamas apeliacinį skundą suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė jokių tokį prašymą pagrindžiančių argumentų. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Kadangi ieškovas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apskritai niekaip nepagrindė, o apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, nes jos ištirtos pirmosios instancijos teisme, o dėl pateiktų naujų rašytinių įrodymų šalys turėjo galimybę pasisakyti, pateikdamos rašytinius paaiškinimus (CPK 42 straipsnis), todėl kolegija šio ieškovo prašymo netenkina (CPK 322 straipsnis).

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir teismo padarytų išvadų, nustatant ginčo turto teisinį statusą

Byloje kilo ginčas dėl galimai kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų turtinių santykių ir šių santykių metu įgytos bei sukurtos nuosavybės teisinio statuso, t. y. dėl tokios nuosavybės pripažinimo bendrąja daline šių asmenų nuosavybe. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.B. v. V.S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.J. v. L.L. , byla Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L.M. v. O.D.V., byla Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais, kadangi CPK nenustatyta draudimo remtis kokiais nors įrodymais sprendžiant kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.P. v. V.P. byla Nr. 3K-3-410/2011 .

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad šalys būtų gyvenę kartu kaip faktiniai sutuoktiniai ir kad jie būtų vedę bendrą ūkį bei siekę įgyti ir sukurti bendrą turtą, t. y. nenustatė įstatyme ir teismų praktikoje suformuotų sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas pripažinti tarp nesusituokusių asmenų buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) bendrai dalinei nuosavybei sukurti. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, iš esmės teigdamas, kad nebuvo nustatytos tam tikros esminės bylos aplinkybės arba jos nustatytos faktiškai netinkamai įvertinus įrodymus.

Apeliantas nesutinka, kad byloje nėra nustatyta, jog šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad šalių nesiejo pastovūs, nuolatiniai tarpusavio santykiai, kad jie bendravo kaip draugai, kartais kartu leisdavo laiką, ieškovas kartais nakvodavo ginčo name. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs prieštaringus šalių paaiškinimus ir prieštaringus liudytojų parodymus bei šalių pateiktas skirtingas nuotraukas, kuriose šalys kartais užfiksuotos kartu, kartais atsakovė jose yra viena. Ieškovas, ginčydamas šią teismo išvadą, pateikia savo paaiškinimų dėl šalis siejusių santykių versiją ir tam tikrus šalių santykius pagrindžiančius faktus interpretuoja jam palankiu būdu, pvz., kodėl buvo nuspręsta išsikelti iš Vilniaus į Kauno rajoną (dėl jų abiejų apsisprendimo ir sutarimo ar nutarus atsakovei, kai gavo savo pusseserės pasiūlymą). Nors pirmosios instancijos teismas kategoriškos išvados, jog šalys kartu negyveno nėra padaręs, tačiau atsižvelgus į tai, kad teisiamojo posėdžio (dėl ieškovo sumušimo), vykusio 2013-07-01, metu pati atsakovė yra pripažinusi, kad ieškovas ginčo name gyveno, yra ją ne kartą sumušęs ir yra kvietusi policiją, o liudytoja I. Ž. patvirtino, kad tarp šalių nuolat būdavo konfliktų, tačiau atsakovė atleisdavusi ieškovui (t. 4, b. l. 18–28), bei įvertinus ieškovo pateiktus naujus įrodymus apie tai, kad įvairiuose dokumentuose jo gyvenamoji vieta buvo nurodyta būtent (duomenys neskelbtini), o paciento kortelėje buvo nurodyta, jog informaciją apie jo sveikatos būklę teikti būtent atsakovei, labiau tikėtina, kad ieškovas gyveno kartu su atsakove, o ne epizodiškai atvykdavo. Tačiau negalima daryti išvados, kad jų tarpusavio santykiai dėl nurodyto ieškovo elgesio buvo grįsti besąlyginiu pasitikėjimu ir geranoriškumu, kaip teigia, ieškovas, t. y. kad jie buvo artimi tikriems šeimyniniams santykiams.

Kolegija sutinka su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog šalys gyvendamos kartu vedė bendrą ūkį, t. y. bendrai naudojo gaunamas pajamas ir kitas turimas pinigines lėšas kasdieniniams poreikiams tenkinti ir kartu kooperuodamiesi siekė įsigyti, o vėliau ir sukurti bendrą nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad abiejų šalių pajamos namo žemės sklypo įsigijimo bei namo statybos laikotarpiu buvo nedidelės, o ieškovas neįrodė, kad jis savo lėšas (gaunamas pajamas ar turimas santaupas) būtų skyręs namų ūkio poreikiams tenkinti ar turtui įsigyti ir sukurti. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti parodymai, kuriais remiasi ieškovas, patvirtina ne tik šalių gyvenimo kartu aplinkybę, bet ir patvirtina, kad ieškovas girtavo, dėl jo elgesio nuolat trūko pinigų, todėl ieškovas ir negalėjo tinkamai prisidėti prie bendro ūkio vedimo ir ginčo turto įsigijimo. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad jis žemės sklypo įsigijimui panaudojo savo santaupas, atitekusias jam po ištuokos, tačiau šios aplinkybės, turėdamas įrodinėjimo pareigą, jokiais įrodymais nepatvirtina (CPK 178 straipsnis). Ieškovo nurodyti argumentai, jog aplinkybę, kad žemės sklypo pirkimui buvo panaudotos ir jo santaupos, neva patvirtina atsakovės sąskaitos išklotinės duomenys (t. 3, b. l. 45–48), kadangi atsakovė sandorio sudarymo dieną nuėmusi pinigus (5115,69 JAV dolerių), tą pačią dalį jų grąžino į sąskaitą (3115 JAV dolerių), kas, ieškovo nuomone, neva patvirtina, kad jis sumokėjo savo dalį, yra visiškai nepagrįsti, nes tai tėra tam tikri ieškovo samprotavimai, o ne šią aplinkybę pagrindžiantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas ieškinyje tvirtino dalyvavęs visame žemės sklypo pirkimo procese, t. y. kartu su atsakove vykęs apžiūrėti žemės sklypo, taręsis dėl jo kainos, vykęs į notarinę kontorą sudaryti sandorio, tačiau pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo nustatyta, kad sklypo pardavėja (Č. S.) dėl sklypo pirkimo– pardavimo tarėsi tik su atsakove, kuri su I. Ž. buvo atvykusi apžiūrėti sklypo, tarėsi dėl kainos, su motina vyko pas notarą sudaryti sandorį bei pati sumokėjo pinigus. Ši teismo išvada yra pagrįsta liudytojos Č. S. (pardavėjos) ir I. Ž. (dalyvavusios sklypo pirkime) parodymais, todėl nekelia jokių abejonių.

Ieškovas teigia, kad jis neturėjo galimybės pateikti daugiau tiesioginių rašytinių įrodymų apie prisidėjimą prie statybų bei pakviesti liudytojų, galėjusių patvirtinti, jog jis ne tik kad dirbo kartu su kitais samdytais darbininkais, bet ir organizavo statybos darbus, kadangi jis po jo sumušimo yra neįleidžiamas į namą. Tačiau tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka būtent ieškovui (CPK 178 straipsnis), o galimas įrodymų buvimas ginčo name yra taip pat grįstas tik prielaidomis. Su apeliaciniu skundu ieškovo pateiktas neva tik po bylos išnagrinėjimo surastas pinigų sumokėjimo kvitas ir sąskaita dėl čerpių, skardos įsigijimo (t. 4, b. l. 136–137) neturi įrodomosios reikšmės, kadangi šie dokumentai yra išrašyti tik 2012-09-18, kai net pats ieškovas teigia, kad namas faktiškai buvo pastatytas dar 2003 m. Apelianto argumentai, kad jis vienas nuo 2000 m. gegužės mėnesio, kai buvo atleistas iš darbo AB „Vilniaus specialus autotransportas“ (t. 1, b. l. 39) iki 2002 m., kai atvyko gyventi atsakovė su vaikais, gyveno statomame name ir organizavo statybas, taip pat tėra tam tikras aplinkybių interpretavimas. Be to, pažymėtina, kad atsakovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai paneigia ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovės šeima atvyko gyventi 2002 m. vasarą, kadangi vaikai mokymo įstaigas Kaune pradėjo lankyti nuo 2001 m. (t. 4, 165-167).

Atsakovė iš esmės neneigia, kad namo statybos laikotarpiu ieškovas atliko tam tikrus darbus, tačiau dalyvavimas statybose, nustačius, kad šalys nevedė bendro ūkio ir neturėjo tikslo bendrai įgyti nuosavybę ir ieškovas neprisidėjo piniginėmis lėšomis, nepatvirtina nors ir kartu gyvenusių asmenų susitarimo bendrai veikti ir kartu siekti įsigyti ar sukurti bendrą turtą. Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R.U. v. S.K., bylos Nr. 3K-3-378/2008). Atsižvelgus į tai, kad ieškovas nedėjo jokių pastangų įsigyjant žemės sklypą, neprisidėjo piniginėmis lėšomis nei prie sklypo įsigijimo, nei įsigyjant statybines medžiagas ir samdant darbuotojus, nesant patikimų ir pakankamų įrodymų, kad šalys siekė bendromis pastangomis įgyti turtą, spręstina, jog ieškovas tik padėjo atsakovei pastatyti namą, tačiau ne kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Kad ieškovas nelaikė savęs statomo gyvenamojo namo savininku patvirtino ir liudytojos D. V. parodymai, kuri patvirtino, kad ieškovas namo ir sklypo šeimininke laikė atsakovę. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas būtų vykdęs kokias nors savininko pareigas, pvz. būtų apmokėjęs žemės mokesčius ar turto išlaikymo išlaidas. Todėl bylos duomenys ir joje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad šalys buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą įsigyti žemės sklypą ir pasistatyti namą kaip bendraturčiai ir kad šio susitarimo dalyvis – ieškovas būtų atlikęs nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė nepagrįstai ieškovo indėlį į vykdytas statybas laikė tik kaip pagalbinio darbininko, ką paneigia bylos nagrinėjimo eigoje atsakovės pasiūlytas taikus ginčo sprendimo būdas, t. y. kad atsakovė sutiko sumokėti ieškovui 50 000 Lt, taip pat nepagrįsti. Pirmiausia, taikos sutartis šioje byloje nebuvo pasirašyta ir teismo patvirtinta, o ginčas išspręstas tik priėmus teismo sprendimą, be to, šis pasiūlymas gali reikšti atsakovės poziciją apmokėti ieškovui už atliktus darbus, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad atsakovė yra pripažinusi buvus susitarimą su ieškovu įgyti bendrą su juo turtą.

Nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog priimtas teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas teismo sprendimą, rėmėsi tam tikromis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis nagrinėjant ginčus dėl kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turto teisinio režimo ir susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių nustatymo. Ieškovas nenurodė, kokiomis kasacinio teismo nutartimis apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi ir kokios konkrečios teismo išvados prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmetė su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, suformuotos šio pobūdžio bylose.

Apibendrinant darytina išvada, kad ieškovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jis atmestinas, o priimtas teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimą jai priteistų atstovavimo išlaidų dalyje, jas padidinant 2 000 Lt suma, kadangi pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepriteisė jos turėtas atstovavimo išlaidas iki to momento, kai bylos nagrinėjimo metu pasikeitė jos atstovas – advokatas ir vietoje ją atstovavusios advokatės I. S. vėliau ją atstovavo advokatas D. V.. Iš teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovei jos turėtas atstovavimo išlaidas ir nustatydamas jų dydį, yra nurodęs jos už advokatės I. S. atstovavimą patirtas išlaidas – 2 000 (t. 2, b. l. 7–8), taip pat priteisė ir dėl advokato D. V. atstovavimo atsakovės patirtas atstovavimo išlaidas pagal byloje pateiktas 2014-03-03 –2014-03-05 sąskaitas ir mokėjimo dokumentus (t. 4, b. l. 82–85). Tačiau atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl advokato D. V. atstovavimo ji turėjo dar kitų išlaidų pagal 2014-01-27 sąskaitą, ką patvirtina ir jos byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie 2 500 Lt sumokėjimą (t. 3, b. l. 93-94), kurių pirmosios instancijos teismas jai nepriteisė. Iš advokato D. V. pateiktos sąskaitos matyti, kad nurodyta suma viršija Lietuvos advokatų tarybos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau Rekomendacijos). Sąskaitoje nurodyta, kad 300 Lt buvo sumokėta už susipažinimą su byla (2 val.), 900 Lt – už tris konsultacijas dėl bylos vedimo (6 val.), 900 Lt – už papildomų rašytinių įrodymų peržiūrą, kopijavimą, nuorašų tvirtinimą ir 400 Lt – už prašymo parengimą ir atstovavimą 2014-01-27 teismo posėdyje. Tačiau Rekomendacijų 8.18 punkte nurodyta, kad maksimalus užmokesčio dydis už vieną atstovavimo valandą teisme yra 0,15 minimalios mėnesinės algos (MMA), t. y. 150 Lt, už kitų dokumentų parengimą – 0,12 MMA (Rekomendacijų 8.16 punktas), o Rekomendacijų 10 punkte numatyta, kad už advokato paslaugų, nenumatytų šiose rekomendacijose, teikimą priteistino užmokesčio dydis nustatomas kaip už analogiškas paslaugas, numatytas šiose rekomendacijose. Kadangi 2014-01-27 teismo posėdis vyko 1.30 val., (t. 3, b. l. 95–97), advokatas D. V. 2014-01-17 yra pateikęs prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir prijungimo (t. 1, b. l. 166), taip pat sugaišęs laiką pasirengdamas bylos nagrinėjimui ir konsultuodamas atsakovę (viso 8 val.), iš ieškovo atsakovei papildomai priteistina 1500 Lt atstovavimo išlaidos (9.30 val. x 150 Lt + 120 Lt).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovės apeliacinis skundas buvo paduotas tik bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalyje, t. y. ne dėl ginčo esmės, todėl atsakovei priteistinos jos patirtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1–3 dalys). Atsakovė yra pateikusi duomenis, kad ji yra sumokėjusi 2 200 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau nurodytų Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,5 MMA, t. y. 1 500 Lt, todėl nesant duomenų apie kitus (išskyrus atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) advokato atliktus veiksmus apeliacinės instancijos teisme (sąskaita nėra pateikta), iš ieškovo atsakovei priteistina 1 500 Lt dydžio atstovavimo išlaidos.

Ieškovui paduodant apeliacinį skundą jam buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies – 4 334 Lt sumokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (t. 4, b. l. 150). Todėl ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovo priteistinas žyminis mokestis valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, tik padidinti teismo sprendimu iš ieškovo V. K. atsakovei R. J. priteistas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti iki 5 000 Lt (1 448,10 Eur).

Priteisti iš atsakovo V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt (434,43 Eur) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei – 4 334 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjai Jolita CirulienėNijolia IndreikienėNerijus Meilutis