- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-10
- Bylos Nr.
- e2-2515-1099/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Pavel Liubkevič
- Ieškovas
- P. B.
- Atsakovas
- R. G., L. B.
- Trečiasis asmuo
- R. G.
- Advokatai
- Jūratė Matonienė, Justinas Samuolis
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. B. (P. B.) ieškinį atsakovams R. G. ir L. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo R. G..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl atsakovų R. G. (toliau – atsakovas 1) ir L. B. (toliau – atsakovas 2) sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties teisėtumo.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovas P. B. (P. B.) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia ab initio atsakovų R. G. ir L. B. 2020 m. spalio 16 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį; 2) taikyti restituciją – ieškovui iš atsakovo L. B. priteisti 8 268,10 Eur kompensaciją, o atsakovui L. B. iš atsakovo R. G. priteisti 8 268,10 Eur sumos grąžinimą; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo L. B. 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo.
3. Ieškovas ieškinyje ir dublike nurodo, kad atsakovai 2020 m. spalio 16 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį (toliau – ginčo sutartis), pagal kurią atsakovas R. G. perleido atsakovui L. B. 8 268,10 Eur dydžio reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį R. G., o už įgytą reikalavimo teisę atsakovas 2 sumokėjo grynaisiais pinigais. Anot ieškovo, ginčo sutartis pažeidžia ieškovo, kaip atsakovo R. G. kreditoriaus, interesus, ji sudaryta nesąžiningai siekiant perleisti ir paslėpti atsakovo R. G. turtą, todėl pripažintina negaliojančia actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnis) bei taikytina restitucija.
4. Ieškovas aiškina, kad jo naudai iš atsakovo R. G. vykdomas išieškojimas (vykdomoji byla Nr. 0171/19/04508), t. y. ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į minėtą atsakovą; ieškinio pateikimo dienai skola sudarė 10 167,81 Eur. Pažymi, kad iš minėto atsakovo per 11 mėnesių iki ieškinio pateikimo buvo išieškota tik 1 240,20 Eur skolos.
5. Anot ieškovo, ginčo sutartis pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises gauti skolos padengimą iš atsakovo R. G. turto, t. y. šiuo atveju iš turėtos turtinės teisės. Teigia, kad atsakovas 1 jokio kito vertingo turto neturi, faktiškai yra nemokus, o ginčo sutartimi perleistas iš esmės vienintelis turtas, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Aiškina, kad atsakovai savo procesiniuose dokumentuose taip pat nepateikė įrodymų apie jokį kitą atsakovo 1 galimai turimą turtą; duomenų apie kitas atsakovo 1 reikalavimo teises į trečiąjį asmenį R. G. taip pat nepateikė; kita vertus, patys atsakovai nurodo, jog išieškojimas iš R. G. faktiškai negalimas/apsunkintas; ieškovas taip pat nurodo, jog atsakovas 1 pats į (duomenys neskelbtini) bankroto bylą yra pateikęs duomenis, jog jis minėtai bendrovei skolingas 134 750,26 Eur. Taigi, anot ieškovo, atsakovui 1 perleidus reikalavimo teises į R. G. ir iš tokio sandorio ieškovui negavus skolos padengimo, atsakovas 1 paslėpė savo turtą nuo ieškovo, nes vietoje turėtų reikalavimo teisių įgijo pinigines lėšas grynaisiais pinigais, kuriomis gali disponuoti savo nuožiūra; atitinkamai ieškovas tokiu atveju yra priklausomas nuo atsakovo 1 valios atsiskaityti su ieškovu ar ne. Teigia, kad atsakovas 2 grynuosius pinigus galėjo deponuoti į atsakovo 1 banko sąskaitą, iš kurios būtų vykdomas išieškojimas atsakovo 1 kreditoriams, įskaitant ir ieškovą, todėl, anot ieškovo, tokiu atsiskaitymu buvo siekiama nuslėpti lėšas nuo išieškojimą vykdančių antstolių, o lėšos panaudotos atsakovo 1 asmeniniams tikslams. Be to, pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas 1 neturėjo įstatyminės prievolės sudaryti ginčo sutarties, todėl tokio sandorio sudarymui neegzistavo privalomumas.
6. Ieškovo vertinimu, abu atsakovai, sudarydami ginčo sutartį, buvo nesąžiningi, nes abu atsakovai žinojo apie ieškovo vykdomą išieškojimą iš atsakovo 1, kitus atsakovo 1 įsiskolinimus (nurodytus (duomenys neskelbtini) bankroto byloje, kurioje atsakovai dalyvavo), taip pat apie tai, jog atsakovas 1 jokio kito turto, išskyrus perleistą reikalavimo teisę, neturi. Pažymi, kad atsakovų nesąžiningumas jau buvo konstatuotas kitoje byloje, sprendžiant ginčą dėl kito sandorio teisėtumo, kuris taip pat pripažintas negaliojančiu. Aiškina, kad atsakovai yra verslininkai, kuriems taikytini didesni apdairumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl prieš sudarant ginčo sutartį jie turėjo išsiaiškinti kaip tokia sutartis paveiks ieškovo galimybes išieškoti skolą iš atsakovo 1. Teigia, kad nagrinėjamu atveju vienerių metų senaties terminas nėra praleistas, nes ginčo sutartis sudaryta 2020 m. spalio 16 d.; pažymi, jog į minėtą perleistą reikalavimą galėjo būti nukreiptas ieškovo reikalavimo išieškojimas.
7. Nurodo, kad įprastai restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Anot ieškovo, atsakovas 2 jau yra realizavęs iš atsakovo 1 įgytą 8 268,10 Eur reikalavimo teisę į R. G., nes vienašaliu sandoriu – 2020 m. spalio 23 d. pranešimu, informavo, kad įskaitė 8 268,10 Eur R. G. skolą į atsakovo 2 įsiskolinimą R. G.. Taigi, anot ieškovo, reikalavimo teisė į R. G. realizuota ir nėra galiojanti, todėl restitucija šiuo atveju galima tik kaip neišlikusio turto vertės kompensavimas – ieškovui iš atsakovo 2 priteisiant 8 268,10 Eur, o atsakovui 2 šią sumą priteisiant iš atsakovo 1. Aiškina, kad šis pasiūlytas restitucijos būdas yra ekonomiškas ir protingas, nes nereikėtų naikinti 2020 m. spalio 23 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų į R. G. įskaitymo, atsakovui 2 analogišką sumą turėtų grąžinti atsakovas 1, o atsakovo 2 mokama kompensacija būtų atsiskaityta su ieškovu (padengta atsakovo 1 skola).
8. Papildomai aiškina, kad atsakovas 1 antstoliui, vykdančiam išieškojimą ieškovo naudai, net nepateikė duomenų apie turėtas turtines teises, t. y. reikalavimo teises į R. G., nors antstolis buvo įpareigojęs pateikti informaciją apie visą turimą turtą, taip pat atsakovas 1 slėpė ir kitus turto ir/ar pajamų šaltinius (nemokėjo sau atlyginimo (duomenys neskelbtini), o nusiimdavo grynuosius, mokėjo savo sutuoktinei ir pan.). Taip pat nurodo, kad trečiasis asmuo R. G. nors ir gyvena užsienyje, Lietuvoje turi keturis nekilnojamojo turto objektus, į kuriuos galėjo būti nukreiptas išieškojimas, todėl nesutinka su atsakovų pozicija, jog išieškojimas iš R. G. iš esmės nebuvo galimas. Be to, pažymi, kad ieškovas savo noru po ginčo sutarties sudarymo jokių lėšų nei ieškovui, nei antstoliui, vykdančiam išieškojimą ieškovo naudai, nesumokėjo, visos išieškotos lėšos buvo nurašytos antstolio, o šiuo metu atsakovas 1 net ir nedirba (gauna nedarbo pašalpą).
Šalies argumentai
9. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas 1 dalį įsiskolinimo ieškovui padengė – dalis buvo išieškota antstolio, t. y. neišieškotas likutis sudaro 5 279,93 Eur, todėl ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimų dalies ir galutinius reikalavimus suformulavo tokius – 1) pripažinti negaliojančia ab initio atsakovų R. G. ir L. B. 2020 m. spalio 16 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį dalyje dėl 5 279,93 Eur reikalavimo perleidimo; 2) taikyti restituciją – ieškovui iš atsakovo L. B. priteisti 5 279,93 Eur kompensaciją, o atsakovui L. B. iš atsakovo R. G. priteisti 5 279,93 Eur sumos grąžinimą; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo L. B. 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo.
10. Ieškovo atstovas palaikė ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją/argumentus ir prašė patikslintus/sumažintus reikalavimus tenkinti. Pakartotinai nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos ginčo sutarties pripažinimui negaliojančia ir restitucijos taikymui. Pažymėjo, kad atsakovas 1, iš esmės neturėdamas vertingo turto ir sudarydamas ginčo sutartį, apribojo ieškovo galimybes nukreipti išieškojimą į vienintelį žinomą turtą; teigė, jog po ginčo sutarties sudarymo ir grynųjų lėšų gavimo, atsakovas 1 su ieškovu neatsiskaitė, nedeponavo lėšų į sąskaitą, kad antstolis juos galėtų paskirstyti ir pan. Aiškino, kad nors ginčo sutartis ir buvo atlygintinė, tačiau perleidimas įvyko už grynuosius pinigus, siekiant išvengti realaus išieškojimo; atsakovo 2 atstovė patvirtino, jog atsakovas 2 nenorėjo tiesiogiai R. G. sumokėti, t. y. kad pastarasis gautų lėšų. Pabrėžė, jog faktiškai įvyko reikalavimo išgryninimas, kad negalima būtų nukreipti į šią turtinę teisę išieškojimo. Papildomai pažymėjo, kad restituciją teismas taiko ex efficio, todėl ieškovo restitucijos būdas yra tik siūlymas.
Atsiliepimas
11. Trečiasis asmuo R. G. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti. Nurodo, kad trečiajam asmeniui yra priteistos tam tikros sumos iš atsakovo 1, tačiau pastarasis jų nemoka. Be to, aiškina, kad atsakovo 1 atžvilgiu šiuo metu nagrinėjamos ir kitos bylos, kuriose jam reiškiami turtiniai reikalavimai. Be to, pažymi, kad, trečiojo asmens žiniomis, nebuvo ir nėra atliktas joks išieškojimo vykdymo veiksmas iš jo turimo turto (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
12. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Papildomai paaiškino, kad abu atsakovai yra nesąžiningi, siekė paslėpti atsakovo 1 turėtą turtą. Trečiojo asmens teigimu, atsakovas 1 gautas lėšas panaudojo ne skolų savo kreditoriams grąžinimui. Anot trečiojo asmens, atsakovas 2 turėjo sumokėti skolą tiesiogiai trečiajam asmeniui. Teigė, kad jis nėra nemokus – vien Lietuvoje turi 4 nekilnojamus turto objektus, turtines teises į atsakovą 1. Iš esmės pripažino, kad priteistų skolų atsakovui 1 gera valia nesiruošia mokėti, nes pastarasis, anot trečiojo asmens, yra skolingas/padarė žalos daugiau trečiajam asmeniui.
Atsiliepimas
13. Atsakovas L. B. atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
14. Atsakovas 2 nurodo, kad nežino atsakovo 1 skolinių įsipareigojimų ieškovui, todėl dėl jų nepasisakys. Kita vertus, atsakovas 2 nesutinka su ieškovo pozicija, kad atsakovas 1 buvo/yra nemokus, nes neturi kito turto, ir teigia, jog atsakovas 1, kiek žinoma atsakovui 2, turi reikalavimo teisių į mokų trečiąjį asmenį R. G., tačiau pastarasis piktybiškai su juo neatsiskaito, o išieškojimas yra apsunkintas, nes trečiasis asmuo gyvena užsienyje. Anot atsakovo 2, siekiant, kad atsakovas 1 bent kiek sumažintų savo turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams, įskaitant ir ieškovui, atsakovas 1 pasiūlė atsakovui 2 perleisti savo reikalavimo teises į R. G., todėl ir buvo sudaryta ginčo sutartis.
15. Atsakovas 2 pažymi, kad įprastai reikalavimo teisės į skolininkus perleidžiamos už gerokai mažesnes sumas, tačiau šiuo atveju atsakovas 2 sumokėjo visą sumą (fiksuojant antstoliui), siekdamas tapti R. G. kreditoriumi, ir įgijęs priešpriešinį vienarūšį reikalavimą siekė užskaityti savo turimą skolą R. G. įgytu reikalavimu. Teigia, kad atsiskaityti pagal ginčo sutartį su atsakovu 1 bankiniu pavedimu neturėjo galimybės, nes tuo metu jo lėšos sąskaitose buvo areštuotos. Anot atsakovo 2, po įvykdyto įskaitymo jis informavo apie tai trečiąjį asmenį R. G. bei atitinkamai atsakovo 2 prievolė trečiajam asmeniui baigėsi; pastarasis minėto įskaitymo neginčijo.
16. Atsakovo 2 teigimu, jis nežinojo apie atsakovo 1 turimus kreditorinius reikalavimus, taip pat nesekė (duomenys neskelbtini) bylos eigos ir jos medžiagos; be to, kadangi jis sumokėjo visą reikalavimo teisės vertę, jis ir neturėjo pareigos/tikslo domėtis atsakovo 1 kreditoriais. Kita vertus, nurodo, kad šiuo atveju ieškovas neįrodė savo teisių pažeidimo, nes atsakovas 1, negalėdamas išieškoti priteistų sumų iš trečiojo asmens R. G., šią savo reikalavimo teisę perleido ne neatlygintinai, o už tą pačią piniginę vertę, t. y. atsakovas 1 netapo nemokus, jo turtinė padėtis dėl to nepasikeitė, nes atsakovas 1 gavo jam priklausančią lėšų sumą (vietoje formalios turtinės teisės) ir iš šios sumos galėjo/gali atsiskaityti su savo kreditoriais. Taigi, anot atsakovo 2, ieškovas šiuo atveju neįrodė savo teisių pažeidimo. Kita vertus, pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas 1 vykdo savo įsipareigojimus ieškovui ir yra gerokai juos sumažinęs. Papildomai aiškina, kad atsakovas 1, sudarydamas ginčo sutartį, siekė gauti lėšas ir atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl šios aplinkybės tokį sandorį daro privalomu, nes egzistuoja skolininko įstatyminė pareiga vykdyti teismo sprendimus.
17. Be to, pažymi, kad teismai kitoje byloje atsakovo 2 nesąžiningumą nustatė dėl visai kitų aplinkybių, todėl šioje byloje atsakovo 2 nesąžiningumo prezumpcija negalioja, nelaikytina prejudiciniu faktu, atitinkamai ieškovas turi įrodyti atsakovo 2 nesąžiningumą (ko, anot atsakovo 2, ieškovas nepadarė). Nurodo, kad atsakovas 1 turi ir kitų reikalavimo teisių į trečiąjį asmenį, todėl ieškovas galėtų kreiptis į R. G., jog pastarasis sumokėtų ieškovui atsakovui 1 priklausančias lėšas.
18. Atsakovas 2 nesutinka su ieškovo nurodomu restitucijos būdu ir teigia, kad nėra pagrindo antrą kartą iš atsakovo 2 priteisti ieškovui sumą, kurią pastarasis jau sumokėjo ieškovo skolininkui atsakovui 1. Kita vertus, net jeigu teismas ir tenkintų reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, šalys turėtų būti grąžinamos į buvusią padėtį – priteisiant iš atsakovo 1 perleistą 8 268,10 Eur sumą atsakovui 2.
19. Atsakovo 2 atstovė teismo posėdžio metu su ieškinio reikalavimais, kurie buvo sumažinti bylos nagrinėjimo metu, nesutiko ir prašė juos atmesti. Iš esmės palaikė atsakovo 2 procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją/argumentus. Pakartotinai nurodė, kad ieškovas neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų. Pažymėjo, kad atsakovas 2 nežinojo apie atsakovo 1 skolas; tuo labiau jis sumokėjo visą perleisto reikalavimo vertę, todėl neprivalėjo domėtis atsakovo 1 turtine padėtimi, nes ginčo sutartis jos nepablogino; priešingai, atsakovas 1 gavo realių lėšų vietoje formalios reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį, kurios negalėjo realizuoti, nes trečiasis asmuo gyvena užsienyje. Paaiškino, kad R. G. Lietuvoje turimas turtas yra mažos vertės ir areštuotas. Teigė, kad atsakovui 2 sumokėjus atsakovui 1 ginčo sutartyje nurodytą sumą, jis neprivalėjo kontroliuoti kaip atsakovas 1 gautas lėšas paskirstys. Nurodė, kad grynaisiais mokėjo dėl to, jog jo sąskaitos buvo areštuotos. Pažymėjo, kad sudarant ginčo sutartį, atsakovas 2 norėjo padėti atsakovui 1 bei nenorėjo, jog trečiasis asmuo R. G. gautų lėšų (pastarajam piktybiškai nemokant priteistų sumų atsakovui 1).
Atsiliepimas
20. Atsakovas R. G. atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
21. Atsakovas 1 nesutinka su ieškovo teiginiais neva atsakovas 1 yra nemokus ir pažymi, jog jis turi pakankamai daug reikalavimo teisių į trečiąjį asmenį R. G., tačiau pastarasis piktybiškai nevykdo savo įsipareigojimų. Teigia, kad ginčo sutartimi perleido tik dalį savo turimų reikalavimo teisių į trečiąjį asmenį bei gavo už jas realių lėšų, kurios lygios perleisto reikalavimo vertei. Be to, atsakovas 1 pažymi, kad ieškovas yra atgavęs beveik pusę turimo reikalavimo iš atsakovo 1, todėl tai dar kartą patvirtina, jog R. G. yra mokus ir vykdo savo įsipareigojimus, įskaitant ir ieškovui, todėl, anot atsakovo 1, ieškovas neprivalo imtis kažkokių papildomų veiksmų.
22. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo pozicija, kad ginčo sutartis pažeidė jo, kaip kreditoriaus, teises. Pažymi, kad atsakovas 1 priteistų sumų iš trečiojo asmens negalėjo išsiieškoti nuo 2018 m., to padaryti negali ir šiuo metu, nes trečiasis asmuo savo noru skolų nemoka bei gyvena užsienyje, kur išieškojimas yra apsunkintas. Anot atsakovo 1, jis jau net nebesitikėjo išieškoti priteistų sumų iš trečiojo asmens.
23. Teigia, kad sudarydamas ginčo sutartį, atsakovas 1 netapo nemokus ir jo turtas dėl to nesumažėjo, šios sutarties sudarymas taip pat neįtakojo atsakovo 1 galimybių atsiskaityti su ieškovu, nes, kaip minėta, atsakovas 1 vis tiek negalėjo išsiieškoti minėtų sumų iš trečiojo asmens, o po ginčo sutarties sudarymo gavo realių lėšų, kuriomis galėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Nesutinka su ieškovo teiginiais, kad atsakovas 1 net nebandė atgauti skolų iš trečiojo asmens R. G. ir pažymi, jog vykdomuosius raštus buvo pateikęs vykdymui antstoliui, tačiau pastarasis jokių lėšų iš trečiojo asmens neišieškojo.
24. Nurodo, kad šiuo atveju actio Pauliana institutas net netaikytinas, nes jo paskirtis atkurti skolininko mokumą ir sugrąžinti į ankstesnę turtinę padėtį, o nagrinėjamu atveju, kaip minėta, sudarius ginčo sutartį atsakovo 1 mokumas nepakito ir atitinkamai toks sandoris nepažeidė ieškovo teisių. Atsakovo 1 vertinimu, ieškovo ieškinio tenkinimas ir restitucijos taikymas sukeltų didelių nepatogumų šalims.
Šalies argumentai
25. Atsakovas 1 teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją/argumentus. Papildomai paaiškino, kad trečiasis asmuo buvo skolingas atsakovui 1 apie 20 000 Eur, tačiau savo įsipareigojimų nevykdė/nevykdo, slapstosi, gyvena užsienyje, todėl išieškojimas iš jo yra apsunkintas; anot atsakovo 1, šią aplinkybę iš esmės patvirtino ir pats trečiasis asmuo teismo posėdžio metu (kad nesiruošia mokėti atsakovui 1). Pažymėjo, kad, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, pasiūlė atsakovui 2 sudaryti ginčo sutartį, nes žinojo, jog pastarasis yra skolingas trečiajam asmeniui, todėl ginčo sutartimi atsakovas 1 gavo realių lėšų, kurias paskirstė proporcingai kreditoriams savo nuožiūra, o atsakovas 2 vėliau pasidengė savo skolą trečiajam asmeniui. Teigė, kad atsakovas 2 nežinojo apie jo turimus kreditorinius įsipareigojimus. Anot atsakovo 1, jis iš atsakovo 2 gautų lėšų ieškovui skyrė apie 750 Eur, kurias antstolis nurašė nuo sąskaitos, dalį skolos ieškovui padengdavo ir iš gaunamo darbo užmokesčio. Paaiškino, kad ginčo sutarties sudarymo metu iš esmės turėjo apie 20 000 Eur dydžio reikalavimą į trečiąjį asmenį (kito turto teigė neturėjęs), taip pat turėjo ir kreditorių – ieškovui buvo skolingas apie 10 000 Eur, advokatams – apie 35 000 Eur (apie 15 000 Eur buvo išieškoma jau priverstinai), taip pat buvo skolingas (duomenys neskelbtini) (neįvardino tikslios sumos).
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
26. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos, šalių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad antstolė B. P. vykdomojoje byloje Nr. 0171/19/04508 vykdo išieškojimą iš skolininko R. G. išieškotojo P. B. naudai pagal Vilniaus miesto 45-ojo notaro biuro notarės J. K. 2019 m. gruodžio 19 d. ir 2020 m. sausio 8 d. išduotus vykdomuosius įrašus dėl bendros 11 408,01 Eur (2 899,41 Eur + 2 989,78 Eur + 2 699,41 Eur + 2 819,41 Eur) sumos išieškojimo. Pagal 2021 m. vasario 18 d. duomenis išieškomos skolos likutis sudaro 5 279,93 Eur. Antstolė pateikė duomenis, kad po 2020 m. spalio 16 d. iš skolininko bendrai išieškota 3 019,22 Eur: 2020 m. spalio 20 d. – 550,87 Eur (nurašymas nuo sąskaitos), 2020 m. lapkričio 3 d. – 1 408,92 Eur (pavedimas iš darbovietės), 2020 m. lapkričio 13 d. – 853,44 Eur (pavedimas iš darbovietės), po 2020 m. gruodžio 29 d. (iki 2021 m. vasario 18 d.) – 205,99 Eur (nurašymas nuo sąskaitos).
27. Byloje pateikti antstolės B. P. 2020 m. sausio 27 d. ir 2020 m. vasario 4 d. patvarkymai, kuriais antstolė įpareigojo R. G. per 3 darbo dienas pateikti detalią informaciją apie visą jam priklausantį turtą (įskaitant ir turimas turtines teises – gautinas iš trečiųjų asmenų lėšas ar turtą).
28. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 12 d. išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-230-258/2018 dėl 1 730,30 Eur skolos išieškojimo R. G. iš R. G.; Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 18 d. išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-1092-580/2018 dėl 6 537,80 Eur skolos išieškojimo R. G. iš R. G..
Žemesnės instancijos teismas
29. Nustatyta, kad R. G. ir L. B. 2020 m. spalio 16 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį (ginčo sutartis), pagal kurią R. G. perleido L. B. 8 268,10 Eur dydžio reikalavimo teisę į R. G. pagal nurodytus (sprendimo 28 punktas) Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d. vykdomuosius raštus už 8 268,10 Eur sumą.
30. Antstolio V. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad L. B. 2020 m. spalio 20 d. perdavė R. G. 8 270 Eur už perleistą reikalavimo teisę į R. G.; šalys patvirtino, jog minėta suma buvo perduota grynaisiais pinigais.
31. Taip pat nustatyta, kad tarp (duomenys neskelbtini) (atstovaujamos direktoriaus R. G.) ir L. B. 2020 m. spalio 21 d. buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią (duomenys neskelbtini) perleido L. B. 2 706,90 Eur dydžio reikalavimo teisę į R. G. pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-941-794/2018 už 2 706,90 Eur sumą.
Motyvuojamoji dalis
32. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. B. 2020 m. spalio 23 d. pranešimu apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą informavo R. G., jog tapo pastarojo kreditoriumi 10 975 Eur sumai pagal aukščiau nurodytas reikalavimo teisės perleidimo sutartis (sprendimo 29 ir 31 punktai), todėl įskaitė savo prievolę sumokėti R. G. 10 975 Eur sumą pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 2 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-28-656/2019, su turimais reikalavimais.
Ieškinys iš esmės tenkintinas.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
Dėl atsisakymo nuo ieškinio dalies ir žyminio mokesčio dalies grąžinimo
33. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo (teismo posėdžio) metu ieškovas (jo atstovas) atsisakė ieškinio dalies dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia visoje dalyje (atsakovui 1 dalį skolos ieškovui padengus/išieškojus) ir galutinius reikalavimus suformulavo taip: 1) pripažinti negaliojančia ab initio atsakovų R. G. ir L. B. 2020 m. spalio 16 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį dalyje dėl 5 279,93 Eur reikalavimo perleidimo; 2) taikyti restituciją – ieškovui iš atsakovo L. B. priteisti 5 279,93 Eur kompensaciją, o atsakovui L. B. iš atsakovo R. G. priteisti 5 279,93 Eur sumos grąžinimą. Atsakovai tokiam ieškinio dalies atsisakymui iš esmės neprieštaravo.
34. Teismo vertinimu, ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtinas (CPK 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis); civilinės bylos dalis dėl ginčo sutarties ginčijimo 2 988,17 Eur (8 268,10 Eur - 5 279,93 Eur) dalyje, dėl 2 988,17 Eur kompensacijos priteisimo iš atsakovo 2 ir dėl 2 988,17 Eur grąžintinos sumos priteisimo iš atsakovo 1 nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylą (jos dalį) nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).
35. Ieškovas, teikdamas ieškinį, sumokėjo 186 Eur dydžio žyminį mokestį (už ieškinio reikalavimus), tačiau bylos nagrinėjimo metu atsisakius dalies reikalavimų – dėl 2 988,17 Eur, jam grąžintina 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio dalis nuo atsisakytų reikalavimų, t. y. šiuo atveju 50,25 Eur ((186 Eur - 119 Eur) x 75 proc.) (CPK 87 straipsnio 2 dalis).
Dėl actio Pauliana instituto sampratos ir jo taikymo sąlygų
36. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis – kompensavimas: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
37. Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu. Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų aptartų sąlygų buvimą, išskyrus preziumuojamų pagal įstatymą. Esant tokioms prezumpcijoms, jas paneigti pareiga jau kyla atsakovui.
38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
39. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu – 2020 m. spalio 16 d., turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą 1 pagal Vilniaus miesto 45-ojo notaro biuro notarės J. K. 2019 m. gruodžio 19 d. ir 2020 m. sausio 8 d. išduotus vykdomuosius įrašus.
40. Taigi, ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovo 1 prievolė ieškovui jau buvo atsiradusi ir turėjo būti įvykdyta, todėl ši sąlyga laikytina įrodyta.
2) Ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises
41. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis).
42. Kreditorių teisių pažeidimas konstatuotinas pagal tokius kasacinio teismo praktikoje formuluojamus kriterijus: kai nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012); kai skolininko nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015).
43. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis); sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).
Žemesnės instancijos teismas
44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016, spręsdamas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, atkreipė dėmesį į tai, kad nors formaliai ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių, nes sklypas parduotas už didesnę negu vidutinę tokių sklypų rinkos kainą, pinigai sumokėti, tačiau, atsakovui neįvykdžius skolinių įsipareigojimų, teismas turėtų įvertinti ir tai, kaip buvo panaudotos gautos lėšos pardavus turtą, t. y. ar skolininko sudarytas sandoris nulėmė tai, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko.
45. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Kadangi ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, teismas kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, ar buvo kreditoriaus teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).
Žemesnės instancijos teismas
46. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, jog ginčo sutartimi perleistas iš esmės vienintelis atsakovo 1 turtas, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas; anot ieškovo, ginčo sutarties sudarymo metu atsakovas 1 faktiškai buvo nemokus, nes kreditoriniai reikalavimai gerokai viršijo turėtą turtą; teigia, jog nors vietoje turėtų reikalavimo teisių atsakovas 1 įgijo pinigines lėšas grynaisiais pinigais, tačiau jis jomis gali disponuoti savo nuožiūra ir ieškovas tokiu atveju yra priklausomas nuo atsakovo 1 valios atsiskaityti su ieškovu ar ne – anot ieškovo, atsakovas 1 gautų lėšų nepanaudojo savo kreditorių, įskaitant ir ieškovą, reikalavimų patenkinimui. Atsakovai šioje dalyje su ieškovo pozicija nesutiko ir aiškino, kad ginčijama reikalavimo teisė perleista ne neatlygintinai, o už tą pačią piniginę vertę, t. y. atsakovas 1 netapo nemokus, jo turtinė padėtis dėl to nepasikeitė, nes atsakovas 1 gavo jam priklausančią lėšų sumą (vietoje formalios turtinės teisės).
47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininko finansinė padėtis, kai pasikeičia turimo turto išraiška, bet ne jo vertė, savaime nevertintina kaip pažeidžianti kreditorių teises, nes tokiu atveju kreditoriai gali nukreipti savo reikalavimą į pagal sandorį gautas lėšas. Tačiau kreditorių teisėms gali turėti reikšmės tai, kaip skolininkas nusprendžia disponuoti gautais pinigais. Nustačius aplinkybę, kad skolininkas nebeturi pagal sandorį gautų lėšų ir (ar) kito turto, svarbu nustatyti, kokius sandorius skolininkas sudarė disponuodamas šiomis lėšomis ir (ar) kokį turtą įgijo pagal šiuos sandorius. Tik tokiu atveju teismas galėtų vertinti, ar kreditoriams išliko galimybė tenkinti savo reikalavimus, ar nepažeistos jų teisės. Tik tikslūs duomenys apie skolininko sudarytus sandorius, disponuojant pagal ginčijamą sandorį gautomis lėšomis, sudarytų galimybę kreditoriams įvertinti jų teisėtumą, o esant reikalui – juos ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017).
48. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir tai patvirtino pats atsakovas 1), kad ginčo sutarties sudarymo metu jo iš esmės vienintelis turėtas turtas buvo/yra turtinės reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį R. G. (apie 20 000 Eur vertės); anot atsakovo 1, ginčo sutarties sudarymo metu jis turėjo ir kreditorių – ieškovui buvo skolingas apie 10 000 Eur, advokatams – apie 35 000 Eur, taip pat buvo skolingas (duomenys neskelbtini) – iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pats atsakovas 1 (duomenys neskelbtini) bankroto byloje teikė duomenis, jog yra skolingas minėtai bendrovei virš 134 000 Eur. Taigi, darytina išvada, kad ginčo sutarties sudarymo metu atsakovas 1 faktiškai buvo nemokus/turėjo finansinių sunkumų.
49. Atsakovams sudarius ginčo sutartį, kuriuo perleistas iš esmės vienintelis atsakovo 1 turėtas turtas (jo reikšminga dalis), iš esmės neliko turto (liko tik dalis reikalavimo teisių į trečiąjį asmenį R. G., kuri nebuvo perleista), iš kurio kreditoriai galėtų tenkinti savo reikalavimus. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas 1 turėtų sandorio pagrindu gautus pinigus. Nagrinėjamu atveju atsakovas 1 tiksliai nenurodė, neatskleidė, kur ir pagal kokius sandorius šie pinigai buvo panaudoti – iš esmės deklaratyviai nurodė, jog gautas lėšas savo nuožiūra paskirstė savo kreditoriams – apie 750 Eur skyrė ieškovui, taip pat advokatams, kurie vykdė priverstinį išieškojimą (anot atsakovo 1, apie 15 000 Eur dydžio). Teismas kritiškai vertina šiuos atsakovo 1 argumentus. Byloje nustatyta, kad visas ieškovo naudai išieškotas lėšas priverstinai išieškojo antstolė, t. y. išieškotos lėšos buvo nurašytos nuo atsakovo 1 sąskaitos arba pervestos iš atsakovo 1 darbovietės. Taigi, byloje nėra duomenų, jog atsakovas 1 savanoriškai bent dalį gautų lėšų skyrė ieškovo prievolės įvykdymui; kaip minėta, pagal ginčo sutartį atsakovas 2 lėšas perdavė grynaisiais pinigais; byloje nėra įrodymų, jog atsakovas 1 šias lėšas būtų įnešęs į savo sąskaitą, todėl laikytina labiau tikėtina, jog antstolė nuo atsakovo 1 sąskaitos nurašė kitas lėšas, gautas ne ginčo sutarties pagrindu. Be to, teismas pažymi, kad ginčo sutarties sudarymo metu (2020 m. spalio 16 d.) priverstinis išieškojimas atsakovo 1 nurodytiems advokatams dar nebuvo vykdomas (priešingai nei nurodė atsakovas 1) – vykdomasis dokumentas antstoliams perduotas ir vykdomoji byla, remiantis Antstolių informacinės sistemos duomenimis, iškelta tik 2020 m. spalio 20 d.; taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2020 m. spalio 20 d. (duomenys neskelbtini) reikalavimas sudarė apie 14 000 Eur, tuo tarpu pagal 2021 m. vasario 25 d. duomenis (iš Antstolių informacinės sistemos) ši išieškoma suma sumažėjo tik iki 13 859,42 Eur, t. y. matyti, jog atsakovas 1 ginčo sutarties pagrindu gautų lėšų neskyrė ir minėtam kreditoriui (arba skyrė minimaliai); byloje nėra įrodymų, jog bent kažkokia dalis skolos aktualiu laikotarpiu buvo padengta ir (duomenys neskelbtini).
50. Teismas taip pat kritiškai vertina atsakovų teiginius dėl reikalavimo teisės į R. G. realizavimo apsunkinimo. Viena vertus, trečiasis asmuo teismo posėdžio metu patvirtino, kad dėl subjektyvių priežasčių (atsakovui galimai esant skolingam didesnes skolas trečiajam asmeniui bei dėl susiklosčiusių įtemptų santykių tarp šių asmenų) savo noru neketino/neketina mokėti atsakovui 1 priteistų sumų. Kita vertus, teismas sprendžia, kad trečiojo asmens asmeninė pozicija dėl priteistų sumų savanoriško mokėjimo/nemokėjimo šiuo atveju nėra svarbi ir negali būti vertinama kaip išieškojimo apsunkinimas, nes priverstinį išieškojimą vykdo antstolis, neatsižvelgiant į skolininko poziciją. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai, kurie patvirtina, jog trečiasis asmuo Lietuvoje turi nekilnojamojo turto (nors NTR nurodyta ir nedidelė jo vertė, tačiau jo aktualią vertę nustato antstolis), į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.
51. Taigi, vien abstraktus aiškinimas, kad pinigai panaudoti kitiems reikalavimams įvykdyti, nesant galimybės įvertinti, ar jie atlikti, jei taip – ar atlikti pagal įstatyme nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, savaime nepatvirtina, kad tokiais sandoriais nebuvo pažeistos ieškovo teisės. Nustatytų šios bylos aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad iš esmės vienintelio vertingo atsakovo 1 turto perleidimas/pardavimas, neišsaugant pagal sutartį gautų pinigų ir nepanaudojant jų atsiskaitymui su visais kreditoriais pagal įstatyme nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, nenustačius, kur ir kokių sandorių pagrindu buvo panaudoti pinigai, nulėmė kreditorių galimybės realiai išieškoti skolą iš atsakovo 1 sumažėjimą arba tokia galimybė išsiieškoti skolą iš viso išnyko. Nors teismų praktika šiuo klausimu ir nėra vienoda, tačiau tokios pozicijos laikosi/formuoja praktiką ir kasacinis teismas panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017).
52. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir antroji sąlyga actio Pauliana instituto taikymui, nes nurodytų atsakovo 1 veiksmų visuma pažeidė kreditorių, įskaitant ir ieškovą, teises.
53. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).
54. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, teismo sprendimas ir kt., ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo.
55. Kaip savo praktikoje ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).
56. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčo sutarties sudarymas buvo nulemtas ne kokio nors būtinumo, o laisvo atsakovo 1 apsisprendimo; be to, iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų matyti, jog šiuo sandoriu iš esmės buvo siekiama įskaityti tarpusavio reikalavimus tokiu būdu, jog trečiasis asmuo negautų jam priklausančių lėšų (iš atsakovo 2), nevertinant kitų atsakovo 1 kreditorių interesų. Taigi, darytina išvada, kad nebuvo būtinumo faktiškai nemokiam ieškovo skolininkui – atsakovui 1, sudaryti ginčo sutarties, todėl laikytina įrodyta ir ši actio Pauliana taikymo sąlyga.
57. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).
58. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl asmens elgesio, laikomo sąžiningu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016, 23 punktas ir jame nurodyta praktika).
59. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).
60. Ginčijamą sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas preziumuojamas, pavyzdžiui, įrodžius, kad sandorio įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), t. y. kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė.
61. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčijamas reikalavimo perleidimas buvo atlygintinis – atsakovas 2 už perleistą reikalavimo teisę sumokėjo atsakovui 1 perleistos reikalavimo teisės vertę, t. y. minėta turtinė teisė nebuvo perleista už daug mažesnę kainą, todėl dėl šios aplinkybės atsakovų nesąžiningumo negalima preziumuoti. Atsakovų nesąžiningumas negali būti preziumuojamas ir remiantis CK 6.67 straipsnio nuostatomis; be to, atsakovų nesąžiningumo nagrinėjamu atveju negalima preziumuoti ir remiantis kitoje civilinėje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-415-790/2020) konstatuotu atsakovų nesąžiningumu, nes minėtoje byloje buvo vertinamas kitas sandoris ir atsakovų nesąžiningumas nustatytas dėl visai kitų aplinkybių. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti atsakovų nesąžiningumą teko būtent ieškovui.
Žemesnės instancijos teismas
62. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, šalių paaiškinimus, sprendžia, kad ieškovas įrodė tiek atsakovo 1, tiek atsakovo 2 nesąžiningumą. Kaip minėta, atsakovo 1 nesąžiningumas iš esmės pasireiškė tuo, kad atsakovas 1, turėdamas kreditorinių reikalavimų ir faktiškai esantis nemokus, perleido atsakovui 2 turėtą reikalavimo teisę (iš esmės jos dalį) į trečiąjį asmenį už grynuosius pinigus, kurių panaudojimo neįrodė, t. y. nepanaudojo jų atsiskaitymui su visais kreditoriais pagal įstatyme nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, neįrodė kur ir kokių sandorių pagrindu buvo panaudoti pinigai, o tai nulėmė kreditorių galimybės realiai išieškoti skolą iš atsakovo 1 sumažėjimą arba tokia galimybė išsiieškoti skolą iš viso išnyko.
63. Teismas pažymi, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovai yra geri pažįstami (tai nustatyta ir minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-415-790/2020), abu atsakovai dalyvavo (duomenys neskelbtini) bankroto byloje, kurioje, kaip minėta, pats atsakovas 1 buvo nurodęs turįs pakankamai didelių skolų šiai įmonei, todėl darytina išvada, jog atsakovas 2 žinojo apie sunkią atsakovo 1 padėtį. Nors ginčo sutartis, kaip minėta, formaliai ir nesumažino atsakovo 1 mokumo, tačiau faktiškai atsakovui 1 už perleistą reikalavimo teisę gavus pinigines lėšas ir jų nenukreipus kreditorių reikalavimų dengimui, reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko. Teismas sprendžia, kad šias aplinkybes abu atsakovai, be to, būdami verslininkais (šios aplinkybės atsakovai neginčijo bylos nagrinėjimo metu), suprato (turėjo suprasti). Be to, pats atsakovas 2 (jo atstovė) bylos nagrinėjimo metu iš esmės pripažino, kad sudarant ginčo sutartį, atsakovas 2 norėjo padėti atsakovui 1 bei nenorėjo, jog trečiasis asmuo R. G. gautų lėšų (pastarajam piktybiškai nemokant priteistų sumų atsakovui 1), t. y. iš esmės pagrindinis ginčo sutarties tikslas buvo ne reikalavimo perleidimas, o tarpusavio (atsakovų ir trečiojo asmens) prievolių įskaitymas tokiu būdu, kad trečiajam asmeniui tiesiogiai neatitektų jam priklausančių lėšų, nevertinant kitų asmenų (įskaitant ir ieškovo) interesų.
64. Taigi, teismo vertinimu, ieškovas įrodė atsakovų nesąžiningumą, todėl spręstina, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir ši įstatyme numatyta actio Pauliana taikymo sąlyga.
65. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino klausimas actio Pauliana ieškinio pareiškimo atveju yra reglamentuojamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą, byloje pirmiausia turi būti nustatyta, kada ieškovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie jo teises pažeidžiantį sandorį.
66. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas nėra praleidęs nurodyto vienerių metų termino, nes ginčo sutartis sudaryta 2020 m. spalio 16 d., o į teismą kreiptasi 2020 m. lapkričio 5 d. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, laikytina, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja ir ši įstatyme numatyta actio Pauliana taikymo sąlyga.
67. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas gali būti nukreiptas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (dėl to plačiau bus pasisakyta sprendžiant dėl restitucijos taikymo).
68. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustačius visas CK 6.66 straipsnyje išvardytas actio Pauliana sąlygas, yra teisinis pagrindas pripažinti negaliojančiu ieškovo ginčijamą sandorį (jo dalį, kuri pažeidė ieškovo teises) (CK 6.66 straipsnis; CPK 12, 178, 185 straipsniai), t. y. pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) atsakovų R. G. ir L. B. 2020 m. spalio 16 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį dalyje dėl 5 279,93 Eur reikalavimo perleidimo.
Dėl restitucijos taikymo
36. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; kt.). Sandorį pripažinus negaliojančiu actio Pauliana pagrindu restitucijos taikymo ypatumai nustatyti specialiosiose teisės normose – CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse, kurios taikytinos kartu su bendrosiomis restituciją reglamentuojančiomis nuostatomis.
37. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Minėto straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas.
38. Paprastai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikoma dvišalė restitucija, t. y. šalys grąžinamos į buvusią iki nuginčyto sandorio sudarymo padėtį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pradžių), arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
39. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
40. Taigi, teismas tokio pobūdžio bylose atsižvelgia į ieškovo prašomą taikyti restitucijos būdą ir apimtį, bet nėra jų saistomas. Taikydamas restituciją visa nuginčytų sandorių apimtimi teismas įgyvendina jam įstatymo suteiktą teisę spręsti dėl restitucijos būdo ir apimties (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) ir tai nevertintina kaip ieškinio ribų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).
69. Ieškovas nurodo, kad atsakovas 2 jau yra realizavęs iš atsakovo 1 įgytą reikalavimo teisę į R. G. – įskaitydamas 8 268,10 Eur R. G. skolą į atsakovo 2 įsiskolinimą R. G., todėl, anot ieškovo, restitucija šiuo atveju galima tik kaip neišlikusio turto vertės kompensavimas – ieškovui iš atsakovo 2 priteisiant 5 279,93 Eur, o atsakovui 2 šią sumą priteisiant iš atsakovo 1.
70. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu ieškovo siūlomu restitucijos būdu ir pažymi, kad ginčo sutarties dalį pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento, atitinkamai vėliau sekę sandoriai dėl ginčijamos reikalavimo dalies perleidimo – šiuo atveju dėl jos įskaitymo, savaime netenka galios (t. y. minėto įskaitymo papildomai ginčyti/pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo – atsakovui 2 liekant skolingam trečiajam asmeniui, o trečiajam asmeniui – atsakovui 2, neįskaitytoje dalyje), todėl nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju restitucija natūra nėra galima.
71. Taigi, teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nukrypti nuo įprasto restitucijos būdo ir taiko dvišalę restituciją natūra – grąžina atsakovui 1 5 279,93 Eur dydžio perleistą reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį R. G., atsakovą 1 įpareigojant grąžinti atsakovui 2 5 279,93 Eur, ieškovo išieškojimo vykdymą nukreipiant į atsakovui 1 grąžintą 5 279,93 Eur dydžio perleistą reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį R. G..
72. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
73. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
74. Nagrinėjamu atveju ieškinį tenkinus (kito restitucijos būdo taikymas nevertintinas kaip ieškinio dalies netenkinimas), atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlyginamos (be to, pastarieji asmenys iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo taip pat neteikė prašymo ir/ar bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl jos jam taip pat nepriteistinos.
75. Ieškovas pateikė teismui prašymą priteisti jam iš atsakovų 2 389,75 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 135,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio ((119 Eur (mokėtina žyminio mokesčio dalis) + 16,75 Eur (negrąžinta žyminio mokesčio dalis po ieškinio dalies atsisakymo)); pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.
76. Teismo vertinimu, ieškovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai per didelės ir reikėtų jas mažinti.
77. Taigi, ieškinį tenkinus, ieškovui lygiomis dalimis ši atsakovų priteistinos jo patirtos 2 525,50 Eur (2 389,75 Eur + 135,75 Eur) bylinėjimosi išlaidos, t. y. po 1 262,75 Eur iš kiekvieno atsakovo.
78. Byloje iš viso patirta 5,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu; kita vertus, šios išlaidos, tenkančios kiekvienam iš atsakovų lygiomis dalimis, neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“; CPK 92 straipsnis), todėl nepriteistinos iš atsakovų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
Priimti ieškovo P. B. (P. B.) atsisakymą nuo ieškinio dalies.
Nutraukti civilinės bylos dalį dėl 2020 m. spalio 16 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties ginčijimo 2 988,17 Eur dalyje, dėl 2 988,17 Eur kompensacijos priteisimo iš atsakovo L. B. ir dėl 2 988,17 Eur grąžintinos sumos priteisimo iš atsakovo R. G..
Ieškovo P. B. (P. B.) ieškinį atsakovams R. G. ir L. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo R. G., iš esmės tenkinti.
Pripažinti negaliojančia ab initio atsakovų R. G. ir L. B. 2020 m. spalio 16 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį dalyje dėl 5 279,93 Eur reikalavimo perleidimo.
– grąžinti atsakovui R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 5 279,93 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių eurų 93 ct) dydžio perleistą reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį R. G., a. k. (duomenys neskelbtini)
– atsakovą R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) įpareigojant grąžinti atsakovui L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 5 279,93 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių eurų 93 ct) gautas lėšas.
Ieškovo P. B. (P. B.), a. k. (duomenys neskelbtini) išieškojimo iš R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) vykdymą pagal Vilniaus miesto 45-ojo notaro biuro notarės J. K. 2019 m. gruodžio 19 d. ir 2020 m. sausio 8 d. išduotus vykdomuosius įrašus nukreipti į atsakovui R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) grąžintą 5 279,93 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių eurų 93 ct) dydžio perleistą reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį R. G., a. k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti ieškovui P. B. (P. B.), a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovo R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 525,50 Eur (du tūkstančius penkis šimtus dvidešimt penkis eurus 50 ct), t. y. po 1 262,75 Eur iš kiekvieno atsakovo, bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti ieškovui P. B. (P. B.), a. k. (duomenys neskelbtini) 50,25 Eur (penkiasdešimt eurų 25 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. lapkričio 4 d. mokėjimo pavedimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.