Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Dėl aprūpinimo patalyne ir jos būklės atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, atitinkamai dezinfekuojamas, netinkamas iš karto nurašomas, todėl pareiškėjos teiginiai, kad jos laikymo laikotarpiu čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius suplyšęs, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas neatitinka tikrovės. Atsakovas suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų priežasčių jie nesinaudoja jiems teikiama paslauga, todėl pareiškėjos pretenzijos dėl to, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius drabužius, neturi teisinio pagrindo.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normos reikalavimų, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2018 m. sausio 25 d. buvo patikrinta pareiškėjo laikymo kamera Nr. 86, tačiau joje mikroklimato matavimai nebuvo atlikti, nes ji remontuojama (67-68 b. l.). 2018 m. kovo 21 d. buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 64 ir 66, nustatyta, kad oro temperatūra abejose kamerose ir dirbtinis apšvietimas kameroje Nr. 64 atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 66 nustatyta bendra dirbtinė apšvieta siekė tik 143 lx (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktas), vizualiai matomų pelėsių kamerose nėra, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (69-71 b. l.). 2018 m. gegužės 10 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad kameroje Nr. 27 naktinis elektros apšvietimas įrengtas nesaugiai (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas) (72-74 b. l.). Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2017 metais atliktus remonto darbus (48-50 b. l.) matosi, kad 2017 metais pareiškėjo laikymo kameros nebuvo remontuojamos. Dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 66 užfiksuotas 2018 m. kovo 21 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. birželio mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad nurodytas pažeidimas buvo pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą dienos, todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Lietuvos higienos normos 12 punkto pažeidimas kameroje Nr. 27 užfiksuotas 2018 m. gegužės 10 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018-05-31, todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Atliktų patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjo teiginius dėl pelėsio buvimo, netinkamos oro temperatūros kamerose Nr. 64 ir 66, dirbtinės apšvietos pažeidimo kameroje Nr. 64, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 54, 86 ir 103 atitikimo higienos normos reikalavimams, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 66 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, bei kameroje Nr. 27, pažeidžiant 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietų patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, bei kamerose Nr. 54, 86 ir 103, pažeidžiant 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, bei 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameras vėdino per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl nepakankamo užimtumo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, signalizacijos mygtuko nebuvimo, pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės, netinkamo aprūpinimo patalyne ir higienos priemonėmis, išduodamos patalynės būklės, asmeninių rūbų skalbimo, naudojimosi dušu trukmės, kamerų deratizacijos ir dezinsekcijos, maisto davinio energetinės vertės ir jo kokybės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, kol išdalindavo maistą, jis atšaldavo. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad į sporto salę buvo išvedamas tik vieną kartą per dvi savaites, o jei norėdavo užsiregistruoti į kokį nors renginį, jam atsakydavo, kad nėra vietų, galėjo naudotis tik biblioteka, būdavo atvejų, kad kol išdalindavo maistą iki koridoriaus gale esančių kamerų, jo pritrūkdavo. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie Šiaulių TI pareiškėjo buvimo laikotarpiu organizuotą asmenų, tame tyarpe ir pareiškėjo, užimtumą, apie Šiaulių TI laikomų asmenų maitinimo tvarką, nors 2018-06-28 nutartimi buvo įpareigotas pateikti teismui visą medžiagą, susijusią su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis (20-21 b. l.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes spręstina, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą užimtumą ir maitinimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai – neužtikrintas privatumas, sklido nemalonus kvapas. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, tačiau nepateikia pakankamai duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (42-42 b. l.) matosi tik iš kokios medžiagos pagaminta sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija ir jos aukštis, tačiau nesimato, kokiu būdu įėjimas į sanitarinio mazgo zona atskirtas nuo likusios kameros erdvės. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2017-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2204-575/2017, 2017-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2459-442/2017 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, kamerose buvo laikoma ir po 6 asmenis, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo šilto vandens. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo kamerose atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja CPT nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliuko, nuolat buvo šiukšlių sienos pažaliavusios nuo pelėsio, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, juose jautėsi nemalonus kanalizacijos kvapas, be to, juose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 bei 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems, o nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka (54-55 b. l.). Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis (56 b. l.), bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), atsakovas nurodo, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjas nurodo, kad turėjo galimybę tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, kai nuo 2017-11-22 Šiaulių TI vidaus teisės aktais suimtiesiems nustatyta 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė, atsakovas nepateikė teismui duomenų, kokiu laiku pareiškėjas būdavo vedamas pasivaikščioti ir kiek trukdavo jo pasivaikščiojimas, todėl laikytina, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. gruodžio 1 d. patikrinimo metu konstatavo, kad vertinant Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelius pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34 punkto reikalavimus, nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, valomi kasdien, sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai (65-66 b. l.), pareiškėjo teiginiai dėl asbesto buvimo deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, per mėnesį gaudavo tik vieną rulonėlį tualetinio popieriaus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (nauja redakcija nuo 2017-01-01) numato, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalai pagalvei ir antklodei, taip pat higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis ir dezodorantas), o jeigu asmuo su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis aprūpinami tik nemokūs asmenys, esant rašytiniam jų prašymui. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę, o 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2018 m. gegužės 10 d. patikrinimo metu (72-74 b. l.), nustatė, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas sanitarinėje švarykloje įrengtoje dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija registravimo žurnale. Taigi patikrinimo rezultatai paneigia pareiškėjo teiginius dėl čiužinių būklės, byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos neišdavimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, pareiškėjas nenurodo, kad jis buvo nemokus ir raštu prašė išduoti jam tualetinį popierių, tačiau to nebuvo padaryta, o iš įrašų pareiškėjo aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis matosi, kad užvalkalais ir rankšluosčiais bei tualetiniu popieriumi jis buvo aprūpintas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl čiužinių būklės, patalynės ir tualetinio popieriaus trūkumo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI neplaudavo apatinių asmeninių rūbų, teko skalbti pačiam, o sąlygų džiovinti nebuvo. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p. nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše bei 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintame Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše bei 2015-11-02 tvarkos aprašo papildyme (57-64 b. l.) nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką; jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, patikrinus sąskaitą ir nustačius, kad pinigų neturi ne trumpiau kaip tris mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami įstaigos skalbykloje. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, kad pareiškėjas neturėjo pinigų asmeninėje sąskaitoje, bet Šiaulių TI administracija vis tiek atsisakė skalbti jo asmeninius drabužius, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, visuomenės sveikatos centras atlikto patikrinimo metu higienos normos pažeidimų dėl naudojimosi dušu nenustatė, nurodė, kad prausyklos patalpos tvarkingos, valymas ir dezinfekcija atliekama kasdien (69-71 b. l.), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovas atsiliepime tik išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius kamerų aprūpinimą baldais, tačiau visiškai nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjos laikymo kamerose buvusių baldų, konkrečiai imant, ar pareiškėjo laikymo kamerose buvo veidrodžiai ir tualeto reikmenų spintelės, o iš pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (44-47 b. l.), matosi, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas yra tik stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, todėl darytina išvada, kad kameros nebuvo tinkamai aprūpintos privalomu inventoriumi, konkrečiai imant veidrodžiais, taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Teisinis reglamentavimas nenumato tualeto reikmenų spintelių įrengimo kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jų nebuvimo atmestinos, kaip nepagrįstos.