Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Bobrel ir Virginijos Gudynienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų antstolės R. M. ir UAB „Olsantra“ apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-104-737/2010 pagal ieškovės T. B. (procesinių teisių perėmėjas - I. B.) ieškinį atsakovams R. M. ir UAB „Olsantra“, tretiesiems asmenims A. C., UAB „Jonavos paslaugos“, LR Teisingumo ministerijai, atstovaujančiai valstybę, UAB DK „PZU Lietuva“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kainos

Dėl UAB „Olsantra“ sąžiningumo

Dėl restitucijos taikymo

2. Teismas nepilnai įvertino eksperto V. Č. atliktos ekspertizės turinį, kuriame yra daug prieštaravimų dėl buto nustatymo kainos, ekspertas vertino tokius objektus, kurie neturi jokios reikšmės nustatant turto kainą;

1. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas viešajame registre skelbtus duomenis apie tuometinę ginčo buto vidutinę rinkos vertę ir dviejų ekspertų surašytus ekspertizės aktus, pagrįstai nesirėmė subjektyviais proceso dalyvių paaiškinimais apie tuometinę buto būklę. Byloje buvo sprendžiamas klausimas ne dėl ginčo buto būklės, o dėl jo vertės. Minėtų asmenų paaiškinimai yra ir prieštaringi (pvz. tuometinė buto savininkė T. B. buvo paneigusi ginčo butui arešto dienai buvus apleistam, nurodydama, kad jai nuosavybės teise priklausęs ginčo butas buvo apleistas tik jai jį įsigyjant 1997 metais, tačiau po įsigijimo ji butą sutvarkė: ištapetavo kambarį, sutvarkė vonią ir virtuvę, išdažė buto lubas, nupirko dujinę viryklę, prieš parduodant iš varžytinių butas nebuvo apleistas, buvo visos durys ir stiklai) ir ne itin informatyvūs (pvz., nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme antstolė R. M. yra nurodžiusi, kad neatsimena, ar buvo bute, neatsimena apie „buto stovį, kaip tas butas buvo, o atsakovo UAB „Olsantra“ atstovas V. V., kuris į butą pirmą kartą, kaip jis pats nurodo, įžengė praėjus 1 mėnesiui po 2004 m sausio 13 d. vykusių varžytinių, ir juo labiau A. C., praėjus dar pusmečiui po varžytinių įsigijusi ginčo butą iš UAB „Olsantra“, buto būklės turto arešto metu, t. y. 2003-11-06, nematė);

3. Ne tik ekspertas V. Č., bet ir ekspertas A.P. B., kurio išvadų atsakovas UAB „Olsantra" nekvestionuoja, šioje byloje negalėjo objektyviai apžiūrėti ir neapžiūrinėjo nei paties vertinamojo objekto (ginčo buto), nei palyginamųjų objektų fizinės būklės jų vertinimo dieną. To nebūtų galėjęs padaryti ir joks kitas ekspertas, teismo pavedimu atlikdamas retrospektyvų turto vertinimą;

4. Atsakovo UAB „Olsantra" teiginiai, apie tai, kad ekspertas V. Č. turėjo atsižvelgti ne tik į VĮ Registro centro pateiktus duomenis apie palyginamųjų objektų kainas, bet ir spaudos skelbimuose nurodytas kainas, viena vertus, yra nepagrįsti (nenurodyta, nei kodėl ekspertas privalėjo į tuos skelbimus atsižvelgti, nei ką ekspertas pažeidė į juos neatsižvelgdamas), kita vertus, apskritai nevertintini, kadangi jais atsakovas UAB „Olsantra" kvestionuoja ne skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o eksperto išvadą;

5. Atsakovo UAB „Olsantra“ teiginiai apie tai, kad ekspertas V. Č., vertindamas 3 lentelėje nurodytą lyginamąjį objektą Nr. 3, t. y. butą, esantį Mokyklos g., Jonavoje, 4 lentelėje nurodė abejotiną perskaičiavimo pataisą (5 proc), viena vertus, yra apskritai nevertintini, kadangi jais atsakovas UAB „Olsantra“ kvestionuoja ne skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o eksperto išvadą, kita vertus, yra nepagrįsti, ir iš jų yra daromos nepagrįstos išvados. Ginčo buto vertė buvo apskaičiuota 3 lentelėje nurodyto lyginamojo objekto Nr. 7, t. y. buto, esančio Vaičiūno g., Jonavoje, pagrindu ne todėl, kad šio objekto patikslinimų procentų suma būtų buvusi mažiausia, o todėl, kad, kaip nurodyta eksperto V. Č. Turto ekspertizės akto 13 puslapyje, pastarojo palyginamojo objekto pačių patikslinimų skaičius buvo mažiausias (4 lentelės pirmajame variante buvo taikytas tik vienas patikslinimas, kai antrajame jų buvo du, o trečiajame net trys). Tai reiškia, kad koks bebūtų nustatytas patikslinimo procentas dėl ginčo buto ir 3 lentelėje nurodyto palyginamojo objekto Nr. 3 aukštų neatitikimų, vis tiek išliks tie patys trys patikslinimai, ir vis tiek jų bus daugiau nei palyginamojo objekto, eksperto pasirinkto pagrindu ginčo buto kainai nustatyti;

6. Pirmosios instancijos teismas apie atsakovo UAB „Olsantra“ nesąžiningumą sprendė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika atitinkamose bylose, todėl nėra jokio pagrindo nesutikti su tokiu atsakovo UAB „Olsantra“ elgesio kvalifikavimu. UAB „Olsantra“ iš varžytinių įsigijo ginčo butą, kurio pradinė kaina buvo beveik du kartus mažesnė nei rinkos vertė. Šis atsakovas nepadarė nieko, ko iš jo tokioje situacijoje reikalavo rūpestingo, atidaus ir apdairaus elgesio standartai aiškinantis, kiek antstolės R. M. nustatyta įsigyjamo iš varžytinių buto kaina buvo protinga, teisinga ir sąžininga. Atsakovo UAB „Olsantra" teiginiai apie tai, kad rinkos kainomis jis domėjosi stebėdamas informaciją, pateikiamą spaudos skelbimuose, ir kad tuo metu parduodamų butų kainos skelbimuose buvo panašios kaip ir parduodamo ginčo buto kaina, vertintini kritiškai, kadangi, remiantis byloje esančiais skelbimais, jei ir galima daryti kokią nors išvadą, tai tik tai, jog panašios kvadratūros ir panašioje vietovėje esančius butus pardavėjai siūlė pirkti beveik dvigubai didesnėmis kainomis nei antstolės R. M. nustatytoji. Antra, atsakovas UAB „Olsantra" sąmoningai, kaip jis pats nurodo, ignoravo viešajame registre užfiksuotą ginčo buto vertę, kuri už antstolės R. M. nustatytą ginčo buto kainą buvo beveik 3 kartus didesnė. Šis skirtumas, vertinant rūpestingo, atidaus ir apdairaus asmens elgesio standartais, atsakovui UAB „Olsantra" negalėjo nesukelti abejonių antstolės R. M. nustatytąja ginčo buto verte. Tai reiškia, kad atsakovo UAB „Olsantra" ginčo buto įgijimas iš varžytinių galėtų būti laikomas sąžiningu tik tokiu atveju, jei atsakovo supratimas apie ginčo buto kainą būtų grindžiamas ne tendencingai, neobjektyviai ir palankiai sau vertinamomis skelbimuose nurodytomis kainomis apie pardavėjų siūlymus sudaryti sandorius, o specialių žinių turinčių asmenų išvadomis ar kitokiais objektyvumo kriterijus atitinkančiais dokumentais. Trečia, atsakovas UAB „Olsantra", kaip yra pripažinęs jo atstovas V. V., pirko butą jo neapžiūrėjęs. Nors tai savaime ir nėra neteisėta, tačiau tai nėra apdairu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas ir nekonstatavo atsakovui UAB „Olsantra" padarius kokį nors teisės pažeidimą vien tik dėl to, kad turtas buvo įsigytas jo neapžiūrėjus — apie tai, kad atsakovas nepadarė nieko, ko iš jo tokioje situacijoje reikalavo rūpestingo, atidaus ir apdairaus elgesio standartai aiškinantis, kiek antstolės R. M. nustatyta įsigyjamo iš varžytinių buto kaina buvo protinga, teisinga ir sąžininga, teismas sprendė ne pagal vieną iš konteksto ištrauktą aplinkybę, o pagal tų aplinkybių visetą. Ketvirta, atsakovas UAB „Olsantra", kaip matyti iš byloje esančių duomenų ir jo paties parodymų, nagrinėjamu laikotarpiu buvo pastovus ir profesionalus varžytinių dalyvis, kadangi turtą pirkdavo tam, kad jį pagerinus ir pardavus, būtų gaunamas pelnas. Tokiems dalyviams tikrosios turto kainos yra gerai žinomos. Penkta, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo butas yra miegamojo mikrorajono namo penktajame aukšte, ir kad jis atsakovo „UAB „Olsantra" buvo įsigytas visiškai jo neapžiūrėjus, pagrįstai ir motyvuotai kritiškai įvertino atsakovo UAB „Olsantra" atstovo V. V. aiškinimus esą to buto reikėjo įmonės buveinei. Be to, liudytojas K. V. yra paneigęs UAB „Olsantra" neturėjus buveinės - pasak jo, į sodo namelyje esančią bendrovės buveinę ateidavo ir klientai, ir darbuotojai. Šios aplinkybės rodo, kad butas buvo įsigytas tam pačiam tikslui, kaip ir kitas atsakovo įgytas turtas, tai yra siekiant jį perparduoti ir gauti iš to naudos. Šešta, varžytinėse, iš kurių buvo įsigytas butas, dalyvavo du asmenys - atsakovo UAB „Olsantra" direktorius V. V. ir jo tėvas K. V.. Giminaičių, šeimos narių dalyvavimas varžytinėse, kaip teisingai yra nurodoma atsakovo UAB „Olsantra" apeliaciniame skunde, nėra ribojamas, ir tai savaime nėra nesąžininga, jei tie giminaičiai ar šeimos nariai iš tikrųjų varžosi dėl parduodamo iš varžytinių turto. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo kitaip - atsakovo UAB „Olsantra" direktorius V. V. tėvą kvietėsi tik tam, kad varžytinės būtų laikomos įvykusiomis. Tai rodo, kad atsakovas, gerai suprasdamas, jog realiai dėl turto nebus varžomasi, siekė sukurti tik varžytinių iliuziją, kaip teisingai nustatė teismas. Taigi, šiuo atveju atsakovo UAB „Olsantra" nesąžiningumą patvirtina ne tiek pastarosios bendrovės direktoriaus V. V. ir jo tėvo K. V. dalyvavimas varžytinėse, kiek atsakovo UAB „Olsantra" direktoriaus V. V. motyvas ir lūkesčiai kviečiantis dalyvauti tėvą tose varžytinėse, nesant realaus varžymosi, todėl nėra pagrindo teigti, kad turtas galėjo būti parduodamas teisinga ir sąžininga kaina. Nagrinėjant bylą iš esmės atsakovo UAB „Olsantra" atstovas V. V. parodymus pakeitė, tačiau, akivaizdu, kad parengiamojo posėdžio metu duoti parodymai buvo ir nuoširdūs, ir atviri, kadangi tuo metu atsakovo atstovas dar negalvojo apie tų parodymų pasekmes. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir rėmėsi tais parodymais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., teisėjų kolegija nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė antstolė R. M., išieškodama iš ieškovės T. B. 5064,79 Lt skolą už komunalines paslaugas, 2004 m. sausio 13 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė už 4 620 Lt T. B. nuosavybės teise priklausantį butą Jonavoje, Chemikų g. 58-17, kurio rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis buvo daugiau kaip 3 kartus didesnė už pardavimo kainą. Turto pardavimo iš varžytynių aktą 2004 m. vasario 3 d. rezoliucija patvirtino Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjas.

Nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio dalykas yra reikalavimas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti jo negaliojimo pasekmę – restituciją (CK 1.80 straipsnis). Turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma, kai turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka (CPK 700 straipsnis). Areštuoto turto įkainojimą reglamentuojančios civilinio proceso normos įtvirtina esminę nuostatą, nurodydamos objektyvius kriterijus, kuriais privalo vadovautis antstolis, nustatydamas areštuojamo turto vertę. Pagrindinis iš šių kriterijų yra areštuojamo turto rinkos vertė. CPK 681 straipsnio 1 dalis nustato, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Pasisakydamas dėl iš varžytynių parduodamo turto kainos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad areštuoto turto pardavimo iš varžytynių kaina yra ypač svarbi sąlyga, nes varžytynėse ji negali būti nustatinėjama šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007, 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007). Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat nepriklausomai nuo to, ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007). Be to, areštuodamas turtą antstolis pirmiausia, t. y. prieš išklausydamas išieškotojo ir skolininko nuomonės dėl turto vertės, turi nustatyti turto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota turto vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2005). Antstolis, ruošdamasis parduoti skolininko (turto savininko) turtą iš varžytynių, turi elgtis teisingai ir veikti taip, kad parduodant daiktą iš varžytynių būtų gauta maksimali nauda, atitinkanti tiek išieškotojo, tiek ir skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005).

Bylos duomenimis, areštuodama ieškovės butą, apeliantė R. M. 2003 m. lapkričio 6 d. turto arešto akte nenurodė buto rinkos kainos ir nusidėvėjimo, įvertino butą 5500 Lt, nors turėjo vykdomojoje byloje VĮ Registrų centro 2003 m. lapkričio 4 d. išrašą, kurioje buto rinkos vertė apskaičiuota 15 299 Lt (vyk.b.l. 2-5). Nekilnojamojo turto ekspertų, atlikusių ginčo buto retrospektyvinį vertinimą turto arešto akto surašymo metu (2003 m. lapkričio 6 d.), išvados (ekspertas V. Č. turtą įvertino 8 610 Lt; UAB „Geomatas“ turtą įvertino 6 400 Lt (t.3, b.l. 6, t.4, b.l. 60)) taipogi paneigia antstolės nustatytą turto vertę. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs turto vertintojų atskaitas, pagrįstai ir argumentuotai vadovavosi V. Č. turto vertinimo išvada, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad ginčo buto rinkos vertė buvo ženkliai ( 36 procentais) didesnė už anstolio nustatytą vertę. Apeliantų argumentai, jog butas buvo labai apleistas, dėl ko jo vertė galėjo būti 20-40 proc. mažesnė nei reali jo rinkos vertė, visų pirma, nepagrįsti leistinais įrodymais, antra, bylos duomenys ( atsakovų paaiškinimai teismo posėdžiuose ) leidžia daryti išvadą, kad surašant turto arešto aktą butas realiai nebuvo apžiūrėtas ir jo kokybinis stovis nenustatytas, trečia, atsakovų argumentams dėl buto būklės prieštaravo ieškovė T. B. (t.1, b.l. 150-151). Todėl teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

CPK 634 straipsnio 2 dalis nustato antstolio pareigą aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Nors nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl CPK 663 straipsnio nuostatų taikymo aktualumo ginčo dalykui, teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ginčijamo varžytinių akto kontekste, nustačiusi byloje, kad ieškovė T. B. priskirtina prie neįgalių ir socialiai remtinų asmenų grupės (t.1, b.l. 20-22), pasisako ir dėl šio įstatymo nuostatų. CPK 663 staripsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį bei interesus. Prašymas dėl to paduodamas ir nagrinėjamas apylinkės teisme šio Kodekso 593 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 663 straipsnio 4 dalis yra socialinį tikslą turinti nepilnamečių vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų procesinė garantija – pagal galimybes apsaugoti juos nuo paskutinio gyvenamojo būsto praradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007). Parduodant turtą iš varžytynių, antstoliui tenka pareiga raštu skolininkui išaiškinant teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, o teismas, prieš tvirtindamas varžytynių aktą, privalo patikrinti, kaip antstolis įvykdė pareigą, imperatyviai nustatytą CPK 634 straipsnio 2 dalyje. Toks veiksmų neatlikimas nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomas esminiu imperatyviosios teisės normos pažeidimu, suteikiančiu pagrindą pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą.

Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolė, pradėdama varžytinių procedūrą, jai įstatymo suteiktomis priemonėmis tinkamai neišsiaiškino ginčo turto rinkos vertės, jos nustatyta buto vertė akivaizdžiai prieštaravo viešajame registre užfiksuotai ir šioje byloje teismo nustatytai turto vertei, neveikė taip, kad parduodant daiktą iš varžytynių būtų gauta maksimali nauda, atitinkanti tiek išieškotojo, tiek ir skolininko interesus, nesivadovavo CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino negaliojančiu 2004 m. sausio 13 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0064/03/04657, kuriuo ieškovės butas, esantis Jonavoje, Chemikų g. 58-17, buvo parduotas atsakovui UAB „Olsantra“.

Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 str. 2 d.). Vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 str. 3,4 dalys). Pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 str.). Kai skolininkas yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, jis privalo grąžinti turto vertę, apskaičiuotą pagal šio kodekso 6.147 straipsnio 2 dalies taisykles <...>. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai pažymėjo, kad parduodant turtą už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, teismų praktikoje pagrįstai pripažįstamas ne tik turtą pardavusio, bet ir jį nupirkusio asmens nesąžiningumas. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ginčo turtas varžytinėss parduotas ženkliai mažesne jo verte. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo argumentais, kad atsakovo UAB „Olsantra“ veiksmai, kai butas buvo perkamas pagal atsakovo deklaruojamą paskirtį jo neapžiūrėjus; kai varžytinėse dalyvavo artimu ryšiu susiję asmenys (tėvas ir sūnus), iš kurių vienas (K. V.) pripažino, kad nėra realus varžytinių dalyvis; kai varžytinėse įgytas turtas neužilgo buvo perleistas trečiajam asmeniui; kai analogišku budu (varžytinėse) buvo įgijami kiti nekilnojamojo turto objektai ir perparduodami didesne jų kaina, sudarė tik varžytinių iliuziją. Pirmosios instancijos teismo paminėtos ir kitos aplinkybės pagrįstos įrodymais, tinkamai motyvuotuos, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jų kvestionuoti. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo UAB „Olsantra“ apeliacinio skundo argumentus dėl jo sąžiningumo. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo metu ginčo turtas įvertintas 35 400 Lt (t.6, b.l. 24). Nurodytos turto vertės šalys neginčijo, todėl apylinkės teismas pagrįstai ja vadovavosi.

Išsakytų argumentų pagrindu laikytina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Apeliacinius skundus atmetus, ieškovės teisių perėmėjui ir valstybei iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovui I.B. priteistinos atstovavimo išlaidos: už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1200 Lt, už atstovo dalyvavimą teismo posėdyje – 120 Lt. Iš viso: 1320 Lt (CPK 79 str. 93 str., 98 str. LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 p. 8.11, 8.18). Valstybei 14,50 Lt išlaidų, susiusių su procesinių dokumentų įteikimu ( CPK 92 str. 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų UAB „Olsantra“ ir antstolės R. M. ieškovui I. B. po 660 Lt (šešis šimtus šešiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir po 7,25 Lt (septynis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.