- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-09
- Bylos Nr.
- e2S-1017-773/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05968-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Mindaugas Šimonis
- Ieškovas
- K. N.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Simple finance“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo K. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Simple finance“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. Navickas 2020 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti ieškovui iš atsakovės UAB „Simple finance“ 8 640 Eur, 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas siekė įsigyti sodo žemės sklypą, sodo namą bei ūkinį pastatą Šiauliuose (duomenys neskelbtini) už 48 000 Eur. Visos reikiamos sumos ieškovas neturėjo, todėl kreipėsi dėl finansavimo į atsakovę, nes jį sudomino atsakovės siūloma nekilnojamojo daikto išperkamosios nuomos paslauga, pagal kurią atsakovė nupirktų ieškovo pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, perduotų jam naudotis, o ieškovas mokėtų įmokas atsakovei ir išmokėjęs visą sumą ieškovas įgytų nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Sumokėjus 7 200 Eur pradinę įmoką bei 1 440 Eur administracinį mokestį, atsakovė nustojo bendradarbiauti su ieškovu, ėmė ignoruoti ieškovo laiškus, nebeatsiliepė į telefono skambučius, užblokavo ieškovo telefono numerį, visiškai neatliko jokių veiksmų dėl nekilnojamojo turto Šiauliuose įsigijimo ir finansavimo. Galiausiai atsakovė net nepasirašė preliminariosios sutarties iš savo pusės ir neatsiuntė kopijos ieškovui. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė prašymą taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovei UAB „Simple Finance“ priklausantį nekilnojamąjį turtą bei kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis. Ieškovas nurodė, kad ieškinio suma atsakovei yra pakankamai didelė, dėl ko atsakovė gali imtis veiksmų perleidžiant, paslepiant ar kitaip apsunkinant turimą savo turtą, kad išvengtų teismo sprendimo vykdymo. Duomenų bazės www.rekvizitai.vz.lt duomenimis atsakovė, kaip įmonė, yra nedidelė, įsteigta tik pernai, įstatinis kapitalas sudaro vos 2 500 Eur, dirba tik 2 darbuotojai, todėl ieškinio suma tokiai įmonei yra reikšminga. Atsakovės veiksmuose yra pakankamai daug nesąžiningumo, kas leidžia teigti, jog yra būtinumas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė, gavusi iš ieškovo pinigines lėšas dėl nekilnojamojo daikto išperkamosios nuomos, jokių veiksmų nesiėmė, preliminariosios sutarties su ieškovu nesudarė, bendravo anonimiškai, pinigų negrąžino, slapstosi, nebendradarbiauja, neatsako į laiškus, užblokavo ieškovo telefono numerį. Be to, viešojoje erdvėje yra nemažai neigiamų atsiliepimų apie atsakovės vadovo veiklą, kas taip pat rodo, kad nuo šio asmens nukentėjusių yra kur kas daugiau, o tai taip pat patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – atsakovės nesąžiningumą. Tai patvirtina atsakovės nesąžiningumą, grėsmes būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui, todėl yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi atmetė ieškovo K. Navicko prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu, konstatavo, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, pateikė ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančius dokumentus (įrodymus), todėl sprendė, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga yra nustatyta.
4. Teismas pažymėjo, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti vien tikėtino ieškinio pagrįstumo nepakanka, nes laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-454-943/2019). Byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovės (skolininkės) turtinė padėtis, jos turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jos elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovės (skolininkės) (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie skolininkės nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-476-236/2019). Tiek nacionalinis teisinis reglamentavimas, tiek ir tarptautinis, Lietuvai privalomas, teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės ieškovui (kreditoriui) nevykdymas ar nepalanki atsakovo (skolininko) turtinė padėtis, nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018).
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių areštą, nenurodė jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių atsakovės galimą nesąžiningumą (ketinimą paslėpti ar perleisti turimą turtą), turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje šio turto sąskaita įvykdyti nepalankų atsakovei teismo sprendimą. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl atsakovės geranoriškumo nebuvimo, jokių veiksmų gavus pinigus nesiėmimas, preliminariosios sutarties su ieškovu nesudarymas, anonimiškas bendravimas, pinigų negrąžinimas, slapstymasis, nebendradarbiavimas, neatsakymas į laiškus ir ieškovo telefono numerio užblokavimas nepagrįstos jokiais dokumentais, todėl teismas šiuos teiginius laiko deklaratyviais, nesudarančiais pagrindo išvadai, kad galimo ieškinio patenkinimo atveju sprendimo įvykdymui kyla pagrįsta grėsmė. Tai, kad atsakovė su ieškovu neatsiskaitė – negrąžino ieškovo sumokėtų pinigų ir nevykdė sutarties, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovė vengs įvykdyti galimai nepalankų jai teismo sprendimą. Tikrosios atsakovės pinigų negrąžinimo priežastys ir tokių veiksmų pagrįstumas ar nepagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir savaime šioje situacijoje atsakovės nesąžiningų veiksmų nepreziumuoja.
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis ieškovas remiasi ieškinio sumos prezumpcija, tačiau nepateikė duomenų apie atsakovės turtą (CPK 433 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis atsakovei nebuvo ir nėra iškelta bankroto byla. Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą viešojoje erdvėje esančią informaciją apie atsakovės vadovo nesąžiningus veiksmu, taip pat pažymėjo, kad ieškovas kartu su ieškiniu pateikė Kauno apskrities VPK Kauno m. Centro policijos komisariato veiklos skyriaus 2020 m. balandžio 1 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, iš kurio nustatyta, kad minėta institucija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl atsakovės vadovo neteisėtų veiksmų, nustačius, kad nėra pakankamai objektyvių, neginčijamų ir pagrįstų duomenų, leidžiančių teigti, kad padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, požymių. Šie paties ieškovo pateikti įrodymai vertintini kaip oficialūs duomenys. Tuo tarpu ieškovo pateikti duomenys apie viešojoje erdvėje esančius neigiamus atsiliepimus apie atsakovę ir jos vadovą niekaip neįrodo atsakovės nesąžiningumo, nes nėra oficialūs rašytiniai įrodymai, o tik subjektyvi atskirų, neidentifikuotų asmenų nuomonė, jų samprotavimai, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą neturi jokio teisinio pagrindo jais remtis. Teismas, atsižvelgęs į aukščiau aptartas aplinkybes, sprendė, kad ieškovui nepateikus objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovės pagrįstą nesąžiningumą bei galimą vengimą vykdyti jai teksiančias pareigas priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, nenustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomų sąlygų visuma (CPK 178 straipsnis)
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Ieškovas K. Navickas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones: ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovei UAB „Simple Finance“ priklausantį nekilnojamąjį turtą bei kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi naujausia teismų praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konkrečiai – Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-454-943/2019, kur pasakyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo žemesnės instancijos teismų taikoma pernelyg formaliai. Ieškovui formuluojama prievolė surinkti įrodymus apie atsakovo nesąžiningumą, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad dažnu atveju tai neįmanoma užduotis. Visų pirma jeigu civilinis ginčas kyla tarp asmenų, glaudžiai susijusių šeimos, darbo, kaimynystės ar kitais panašiais artimais santykiais, tai ieškovui yra didesnė tikimybė sužinoti galimus nesąžiningus atsakovo veiksmus slepiant turtą ir pan., tačiau jeigu šalių nesieja jokie santykiai, tai sužinoti aplinkybes apie atsakovo nesąžiningumą yra neįmanoma ir jeigu ieškovas pateikia kokius nors atsakovo nesąžiningumą patvirtinančius įrodymus, tai labiau nulemia atsitiktinumas nei reali galimybė gauti tokius įrodymus. Pažymėtina, kad bet koks nesąžiningas asmuo savo neteisėtus veiksmus dažniausiai atlieka ne viešai, maskuoja po įvairiomis priemonėmis, sudaro sandorių teisėtumo iliuziją, todėl nedalyvaujant konkrečiuose atsakovo veiksmuose, ieškovui nustatyti ir įvertinti atsakovo veiksmų nesąžiningumą nėra galimybės. Be to, sugriežtinus asmens duomenų apsaugos reikalavimus dažnu atveju ieškovas, siekdamas sužinoti tam tikras atsakovą liečiančias aplinkybes, susiduria su ribotomis galimybėmis rinkti įrodymus. Todėl teismai, spręsdami dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėtų įvertinti ir ieškovo galimybes surinkti gausius įrodymus apie atsakovo nesąžiningumą.
1.2. Teismų praktikoje suformuotas atsakovo sąžiningumo kriterijus negali eliminuoti būsimo teismo sprendimo įvykdymo realumo prognozės, kylančių rizikų vertinimo. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas sudaro sąlygas nesąžiningiems fiziniams asmenims arba mažų įmonių vadovams, kuriems privesti įmonę prie bankroto nėra sudėtinga, lengvai išvengti jiems galimai nepalankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo, nes kol toks sprendimas įsiteisės, jiems pakaks laiko paslėpti ar perleisti bet kokį turimą turtą, nes jie nesusidurs su laikinųjų apsaugos priemonių netikėtumo faktoriumi, o antstolis tegalės informuoti ieškovą apie teismo sprendimo įvykdymo negalimumą. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo praktika prisidės prie neįvykdytų teismo sprendimų skaičiaus didėjimo, o nukentėję asmenys taip ir nesulauks realaus jų teisių gynimo.
1.3. Pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovo pateiktus duomenis prioritetą skyrė policijos tyrėjos nutarimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau policijos veiklos šiuo atveju sureikšminti negalima, nes šios institucijos veikla kovoje su sukčiavimu yra ganėtinai prieštaringa. Šiuo atveju pakankamai akivaizdu, kad ieškovas susidūrė su galima sukčių veikla, tačiau policijos reakcija nagrinėjant ieškovo pareiškimą patvirtina tokių veikų nebaudžiamumą ir netiesiogiai skatina sukčiavimo plitimą. Todėl neturėtų būti taikomi tokie itin aukšti atsakovo nesąžiningumo įrodinėjimo standartai ieškovams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o žymiai racionaliau keisti ar naikinti jau taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu proceso eigoje atsakovas pateikia duomenų, paneigiančių savo nesąžiningumą arba eliminuojančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tokiu būdu būtų išlaikyta racionali ir subalansuota pusiausvyra tarp ieškovo ir atsakovo interesų.
1.4. Byloje yra pateikta pakankamai atsakovės nesąžiningumo įrodymų, dėl ko pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti priešingą išvadą. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina pačios sandorio sudarymo aplinkybės. Atsakovė su ieškovu bendravo, kol gavo pradinę įmoką, vėliau nutraukė bendravimą. Atsakovė su ieškovu net nepasirašė preliminariosios sutarties, nors tam nebuvo visiškai jokių kliūčių, tuo labiau kad ieškovas avansu pravedė pradinę įmoką dar iki sutarties iš atsakovės pusės pasirašymo. Tai pakankama atsakovės nesąžiningumą įrodanti aplinkybė, nes joks apdairus ir protingas verslininkas, kuriam taikomi aukštesni veiklos standartai, negali taip pasielgti su klientu sutarties sudarymo stadijoje, gavęs pradinę įmoką. Tuo tarpu priešingi atsakovės veiksmai kaip tik savaime liudija jos nesąžiningumą. Antra, atsakovė verčiasi finansine veikla, nors tokios teisės neturi, nes nėra įtraukta į Lietuvos banko finansines paslaugas teikiančių įstaigų sąrašą ir ši aplinkybė buvo nuslėpta nuo ieškovo. Tai vėlgi įrodo nesąžiningumą, nes joks sąžiningas asmuo negali teikti paslaugų, kurių teikimui jis neturi teisės. Trečia, ieškovas turi pakankamai trečiųjų asmenų viešų ir neviešų pareiškimų apie nesąžiningą atsakovės veiklą, tame tarpe nekilnojamojo turto brokerio, kuri pateikia kartu su atskiruoju skundu. Galiausiai pats atsakovės bendravimas anonimiškai, kurį patvirtina su ieškiniu pateikti elektroniniai laiškai, vengimas pasirašyti oficialius dokumentus ir pats faktas, kad niekaip nesprendžiamas ieškovo sumokėtų pinigų, kurie pas atsakovę yra be jokio teisėto pagrindo, grąžinimas, vėlgi yra pakankama atsakovės nesąžiningumą patvirtinanti aplinkybė. Tai, kad atsakovė kaip įmonė yra maža, neseniai įsteigta, jos įstatinis kapitalas vos 2 500 Eur, dirba tik 2 darbuotojai, leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui yra pakankamai rimta grėsmė. Tuo labiau, kad tokią įmonę, neturinčią įdirbio, turto ir pan., nesąžiningi asmenys lengvai priveda prie bankroto, kas reiškia, jog kreditorių galimybės ką nors išsiieškoti iš esmės lieka teorinės. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių ir nepagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
9. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2020 m. kovo 13 d. nekilnojamo turto brokerio el. laiško ieškovui kopiją. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs naujai pateiktą įrodymą, pažymi, kad jis teikiamas siekiant pagrįsti atsakovės nesąžiningumą, kurį nustačius būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi šie dokumentai susiję su ieškovo atskirajame skunde nurodomomis aplinkybėmis, o vėlesnis šių įrodymų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo pateiktas įrodymas priimtinas ir prijungtinas prie nagrinėjamos bylos medžiagos (CPK 314 straipsnis).
10. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyti taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo. Ieškovas pirmosios instancijos teismo nutartį netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių skundžia tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog neįrodytas atsakovės nesąžiningumas kaip būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
11. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu tokių priemonių netaikant teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįvykdomu. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.
12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir nėra pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė, o šių priemonių taikymo tikslas yra išsaugoti asmens, kuriam inicijuotas teismo procesas, turtą iki šio proceso pabaigos, jeigu kyla bent menkiausia grėsmė ar galimybė, kad jis gali būti perleistas, įkeistas ar apsunkintas kitomis prievolėmis, siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su bylą inicijavusiu asmeniu. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-350-464/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018).
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovės nesąžiningumą grindė atsakovės UAB „Simple finance“ finansinių paslaugų teikimu neturint licencijos tokioms paslaugoms teikti, jos veiksmais vengiant atskleisti konkretų atsakovę atstovaujantį asmenį sprendžiant klausimus dėl išperkamosios nuomos sutarties sudarymo, atsakovės nebendradarbiavimu su ieškovu, duomenimis apie atsakovės nesąžiningus veiksmus sandoriuose su kitais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, ar šios ieškovo nurodytos aplinkybės yra pakankamos atsakovės nesąžiningumui, kuris kelia grėsmę būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui, konstatuoti.
Dėl atsakovės veiksmų kaip finansinių paslaugų teikimo
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šios įstatymo nuostatos taikomos juridiniams asmenims, teikiantiems finansines paslaugas taip, kaip jos apibrėžtos šio įstatymo 3 straipsnyje. Pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 3 punktą finansine paslauga yra laikoma tik finansinė nuoma (CK 6.567 straipsnis), bet ne išperkamoji nuoma (CK 6.503 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad išperkamosios nuomos teisiniai santykiai gali susiklostyti ir tada, kai daikto nuomotojas nėra daikto savininkas, bet įsipareigoja įgyti išperkamosios nuomos gavėjo nurodytą daiktą iš trečiojo asmens ir perduoti jį nuomininkui naudoti ir valdyti. Tokiu atveju išperkamosios nuomos sutartis turi vieną esminių finansinės nuomos sutarties požymių. Nepaisant to, sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės pagal šalių sudarytą išperkamosios nuomos sutartį išperkamosios nuomos sutarčiai ir iš jos kylančių įsipareigojimų vykdymui bei atsakomybei netaikytinos lizingo (finansinės nuomos) sutartį reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, konstatuoja, kad tarp ieškovo ir atsakovės numatyta sudaryti išperkamosios nuomos sutartis nėra finansinė paslauga Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 3 punkto prasme.
Dėl atsakovės veiksmų bendraujant su ieškovu
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės nesąžiningumo įrodymų, teisingai pažymėjo, jog ginčo sandorio sudarymo aplinkybės yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau tai nereiškia, kad atsakovės sąžiningumo aspektu nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti įrodymus, susijusius su atsakovės atliktais veiksmais ieškovo atžvilgiu, piniginių lėšų priėmimo ir negrąžinimo ieškovui faktą, atsakovės bendravimą su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarbu atsižvelgti į ieškovo nurodomas aplinkybes, kad sumokėjus 7 200 Eur pradinę įmoką bei 1 440 Eur administracinį mokestį, atsakovė visiškai nustojo bendradarbiauti su ieškovu, ėmė ignoruoti ieškovo laiškus, nebeatsiliepė į telefono skambučius, užblokavo ieškovo telefono numerį, visiškai neatliko jokių veiksmų dėl nekilnojamojo turto Šiauliuose įsigijimo ir finansavimo, nepasirašė preliminariosios sutarties iš savo pusės ir neatsiuntė kopijos ieškovui. Šios aplinkybės patvirtina atsakovės nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš kartu su ieškiniu pateikto ieškovo susirašinėjimo su atsakove matyti, kad atsakovės laiškai nebuvo pasirašomi konkretaus asmens (e. b. l. 4, Gmail – susirasinejimas 1.pdf, Gmail – susirasinejimas 2.pdf, Gmail – susirasinejimas 3.pdf, Gmail – susirasinejimas 4.pdf, Gmail – susirasinejimas 5.pdf). Nurodyta aplinkybė yra niekaip nesuderinama su asmenų pareiga veikti sąžiningai (CK 1.137 straipsnio 2 dalis), nes kilus ginčui, kai nenurodomas konkretus asmuo, kurio veiksmai nulėmė tam tikrų teisių ar pareigų atsiradimą, nukentėjusiam asmeniui apsunkinama galimybė efektyviai apginti savo pažeistas teises. Nenurodžius konkretaus asmens atliekančio veiksmus, susijusius su teisių ar pareigų atsiradimu, nukentėjęs asmuo yra priverstas imtis papildomų priemonių, tam kad būtų nustatyta asmens tapatybė, surinkti įrodymai, susiję su ginčijamais teisiniais santykiais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks atsakovės elgesys neatskleidžiant konkretaus ją atstovaujančio asmens duomenų, kai buvo derinamos ginčo sandorio sąlygos, taip pat yra nesąžiningumo požymis.
Dėl atsakovės veiksmų vertinimo sudarant sandorius su kitais asmenimis
16. Ieškovas atsakovės nesąžiningumą grindžia ir ta aplinkybe, kad atsakovės vadovas elgėsi nesąžiningai sudarydamas sandorius su kitais asmenimis remiantis viešoje erdvėje pateikiama informacija. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus, nes juos vertino kaip subjektyvią kelių žmonių nuomonę. Taip pat nurodė, kad atsakovės atžvilgiu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje numatytos veikos požymių.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo standartas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamajame procese ir civiliniame procese taikomas įrodymų pakankamumo standartas yra skirtingas. Todėl ta aplinkybė, kad asmens elgesys nėra kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika, savaime negali būti vertinama kaip paneigianti byloje esančių įrodymų visumą dėl atsakovės nesąžiningumo.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog atsakovė ėmėsi veiksmų perleisti savo turtą ar ketina juos atlikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą; 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 40 punktą). Nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškovės atskirojo skundo argumentais, kad dabartiniai asmens duomenų apsaugos reikalavimai riboja galimybes rinkti įrodymus apie kito asmens turtą ar ketinimus sudaryti savo turto perleidimo sandorį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir šią aplinkybę.
19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, kad teismuose yra nagrinėjama ir daugiau bylų, kuriose ieškovai reiškia reikalavimus grąžinti pinigus, sumokėtus atsakovei dėl to, kad ši neįvykdė sutartinių ar kitokių įsipareigojimų būtent dėl atsakovės siūlomos išperkamosios nuomos paslaugos (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šios aplinkybės taip pat pagrindžia, kad atsakovė yra linkusi nevykdyti pareigos laikytis įstatymų ir gerbti bendro gyvenimo taisykles (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai suformuoti reikšmingas pačios atsakovės atsiliepimo į ieškinį turinys, kuriame nenurodomas teisinis iš ieškovo gautų lėšų laikymo ir jų negrąžinimo pagrindas, taip pat nenurodoma, kad atsakovės sunki finansinė padėtis kliudo įvykdyti įsipareigojimus. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios aplinkybės taip pat pagrindžia atsakovės nesąžiningumą.
20. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, iš kokių aplinkybių teismas gali spręsti apie grėsmę neapsunkintam sprendimo įvykdymui. Kaip minėta, teismų praktika patvirtina, kad pirmiausia tokia grėsmė nustatoma iš atsakovo elgesio, kuris gali demonstruoti jo aiškius ketinimus atlikti konkrečius veiksmus arba polinkį apskritai elgtis nesąžiningai – tiek santykyje su ieškovu, tiek santykiuose su kitais asmenimis. Atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų. Todėl teismas, nustatęs, kad byloje pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas praeityje elgėsi aiškiai nesąžiningai, turi pagrindą daryti išvadą, kad tas, kuris nesąžiningai elgėsi praeityje, tikėtina, demonstruos tokį elgesį ir ateityje. Atsakovo veiksmai, iš kurių gali būti nustatytas jo nesąžiningumas, sudarantis pagrindą spręsti, kad gali būti pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, t. y., kad egzistuoja būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nustatyta CPK 144 straipsnio 1 dalyje, gali būti atlikti tiek po ieškinio pareiškimo ir civilinės bylos iškėlimo, tiek prieš pat ieškinio pareiškimą, tiek ir ankstesniu laikotarpiu, ypač jeigu tokie veiksmai atlikti ieškiniu nurodomų santykių su ieškovu laikotarpiu ir tiesiogiai susiję su teisių ir pareigų tokiame santykyje įgyvendinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).
21. Nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovės nesąžiningą elgesį grindžia ne tik viešais duomenimis, bet ir įrodymais apie atsakovės nesąžiningą elgesį ieškovo atžvilgiu, kuris nesuderinamas su sąžiningo asmens pareigomis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Įvertintų įrodymų visuma pagrindžia atsakovės polinkį elgtis nesąžiningai ir yra pakankama konstatuoti atsakovės nesąžiningumą bei dėl to kylančią grėsmę teismo sprendimo vykdymui ieškovui palankaus sprendimo atveju šioje byloje (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskiruoju skundu nebuvo skundžiama pirmosios instancijos teismo išvada dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo – tikėtino ieškinio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismui nustačius ir antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui, ieškovo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės tenkinant ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
23. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmiausia ieškinio reikalavimo sumos apimtyje (8 640 Eur) areštuotini atsakovei UAB „Simple finance“ priklausantys nekilnojamieji daiktai ir, tik jų nesant ar esant nepakankamai, areštuotini atsakovei priklausantys kilnojamieji daiktai, piniginės lėšos ir turtinės teisės, priklausančios atsakovei ir esančios pats atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštuotomis piniginėmis lėšomis uždraudžiant naudotis, sustabdant jų išmokėjimą, išskyrus išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimą, privalomus mokėjimus Valstybinio socialinio draudimo fondui, Privalomojo sveikatos draudimo fondui, valstybės ir savivaldybių biudžetams bei atsiskaitymą su ieškovu.
24. Atsakovės turtą pavestina surasti ir aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos (CPK 147 straipsnio 6 dalis).
25. CPK 145 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsniu, 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 6 dalimi, 147 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo K. N. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.
Ieškovo K. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) reikalavimo užtikrinimui areštuoti 8 640 Eur (aštuonių tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt eurų) sumai atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Simple finance“, juridinio asmens kodas 305161626, nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nuosavybės teises.
Turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Simple finance“, juridinio asmens kodas 305161626, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškovu K. N..
Surasti, aprašyti ir areštuoti atsakovės turtą pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui.
Antstoliui areštavus atsakovės uždarosios akcinės bendrovės pinigines lėšas, nurodyti antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.
Informuoti ieškovą, kad jeigu per keturiolika dienų ši teismo nutartis nebus pateikta antstoliui vykdyti arba antstolis per keturiolika dienų neatliks pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustos galioti.
Nutarties kopijas išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registrui.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.