- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-07
- Bylos Nr.
- 2A-85/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- L. K.
- Atsakovas
- G. R.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Registrų centras“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1874-160/2012 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui G. R. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir išlaidų priteisimo bei atsakovo G. R. priešieškinį dėl išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2005 m. gruodžio 2 d. V. K. ir atsakovas G. R. sudarė Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį (toliau tekste ir Sutartis), kuria V. K. perdavė jam priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui, o pastarasis įsipareigojo išlaikyti V. K. iki gyvos galvos.
V. K., vėliau jo teisių perėmėja ieškovė L. K., prašė nutraukti Sutartį ir grąžinti V. K. Sutartimi atsakovui perduotą butą, priteisti iš atsakovo 2 681,92 Lt sumokėtų buto išlaikymo mokesčių už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. Šie reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas: neužtikrino V. K. visaverčio maitinimo, tvarkingos buities, neišlaikė buto ir kt.
Šalies argumentai
Atsakovas G. R. su ieškiniu nesutiko, pareikštu priešieškiniu prašė priteisti iš V. K. 35 000 Lt turėtų išlaidų jo išlaikymui, priežiūrai, reikalingų daiktų įsigijimui, buto remontui. Atsakovas paaiškino, kad tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Sutartį. Anot atsakovo, bylą jo atžvilgiu V. K. iškėlė veikiamas ieškovės, kuri įvairiais būdais (sudarydama santuoką su 40 metų vyresniu vyru) siekė po V. K. mirties įgyti jam priklausiusį turtą
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas remdamasis liudytojų parodymais nustatė, kad atsakovas tinkamai vykdė Sutarties sąlygas dėl V. K. aprūpinimo maistu. Tai, kad ieškovė, taip pat rūpinosi maistu, mokėjo už dalį buto komunalinių paslaugų, teismo nuomone, pateisinama tuo, kad ji gyveno nuomininko teisėmis bute ir nemokėjo nuomos mokesčio. Nesudarius kitokio susitarimo, nėra pagrindo teigti, kad jos prisidėjimas prie V. K. priežiūros daro rentos sutartį negaliojančia. Remdamasis gydytojo paaiškinimais dėl V. K. sveikatos, teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad iki šio ginčo kilimo V. K. buvo reikalingi vaistai ir slauga, kurią atsakovas būtų atsisakęs teikti.
Ta aplinkybė, kad V. K. nepanaikino 2001 m. vasario 27 d. surašyto testamento, kuriuo turtą paliko atsakovui, anot teismo, leidžia daryti išvadą, kad V. K. nutraukti rentos sutartį siekė ieškovės pastangomis. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieškovė santuoką su V. K. sudarė mėnesį prieš jo mirtį, tarp susituokiančiųjų buvo 39 metų skirtumas, ir tai, anot teismo, tvirtina, kad sudarant santuoką ieškovė siekė sudaryti juridinį pagrindą paveldėjimo tikslu. Taigi neįrodyta, kad rentos mokėtojas pagal sudarytos sutarties turinį, jos nevykdė. Teismas pabrėžė, kad ieškovė gyvendama ginčo bute naudojosi komunalinėmis paslaugomis, todėl sumokėti mokesčiai už suteiktas paslaugas, negali jai būti priteisiami. Priešieškinį teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl jo remonto ir priežiūros išlaidos tenka jam asmeniškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Apeliantė teigia, kad V. K. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį su atsakovu G. R. sudarė siekdamas gauti reikiamą, pastovų ir savalaikį išlaikymą. Atsakovas savo įsipareigojimus vykdė tik kartais, o nuo 2010 m. pabaigos nebesilankė pas V. K.. Teismas turėjo kritiškai įvertinti atsakovo melagingus parodymus dėl tariamai atlikto V. K. buto remonto bei santechnikos darbų, kadangi juos paneigia buto apžiūros ir rinkos vertės nustatymo ataskaita. Sprendime tinkamai neįvertinta aplinkybė, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimą inicijavo būtent V. K., siekęs susigrąžinti neteisėtai nusavintą jam priklausiusį butą. Apeliantė pažymi, kad ji rūpinosi velioniu V. K., išlaikė butą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. R. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas pažymi, jog nuo pat ginčo sutarties sudarymo iki 2010 m., kai pas V. K. nuomininko teisėmis apsigyveno apeliantė, jo ir V. K. santykiai buvo geri. Byloje apklaustų liudytojų parodymai bei kiti įrodymai (apeliantės ir V. K. amžiaus skirtumas, V. K. prasta sveikatos būklė) patvirtina, jog apeliantė su V. K. susituokė siekdama įgyti pastarojo turtą. Būtent apeliantė ir inicijavo nagrinėjamos bylos iškėlimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi ginčo butą V. K. dar 2001 m. vasario 27 d. sudarytu testamentu paliko atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir įrodymų vertinimo
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė esant neįrodytą faktinį pagrindą pripažinti negaliojančia 2005 m. gruodžio 2 d. tarp V. K. ir atsakovo G. R. sudarytą Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Vienas iš išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pabaigos pagrindų – sutarties nutraukimas rentos gavėjo reikalavimu, jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį (CK 6.464 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-425/2011; 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. R. v. E. P., bylos Nr. 3K-3-551/2013). Taigi rentos mokėtojas laikomas iš esmės pažeidusiu sutartį, jeigu nustatoma, kad jis netinkamai vykdė išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Pareiga įrodyti šį faktą tenka reikalavimą nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį reiškiančiam asmeniui (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantė bei V. K. pateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtina ieškinio reikalavimo pagrįstumą, tačiau pirmosios instancijos teismas juos klaidingai įvertino.
Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013). Atkreiptinas dėmesys, kad bylose, kuriose nagrinėjami klausimai dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo CK 6.464 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių įrodinėjimas nėra ribojimas, tačiau pasižymi tuo, jog įprastai yra įrodinėjamas netiesioginiais įrodymais bei liudytojų parodymais. Tokiais atvejais nustatinėjant, ar rentos mokėtojas iš esmės pažeidė sutartimi prisiimtas prievoles, būtina atsižvelgti į paminėtų įrodinėjimo priemonių specifiką bei tinkamai įvertinti jų įrodomąją reikšmę.
Byloje nustatyta, kad V. K. ir atsakovas ginčo Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį sudarė 2005 m. gruodžio 2 d., ir pagal ją V. K. perdavė jam nuosavybės teise priklausantį butą atsakovui, o šis įsipareigojo V. K. išlaikyti, teikdamas jam maistą, vaistus ir slaugą ligos atveju, iki jo mirties (t. 1, b. l. 5-6). Aplinkybę, kad atsakovą ir V. K. siejo artimi tarpusavio pasitikėjimo santykiai iki paminėtos sutarties sudarymo, patvirtina 2001 m. vasario 27 d. V. K. surašytas testamentas, kuriuo jis jam priklausiusį butą ir visą kitą turtą paliko atsakovui (t. 1, b. l. 27), atsakovo gyvenamosios vietos deklaravimas 2005 m. vasario 5 d. V. K. priklausiusiame ginčo bute (t. 1, b. l. 26). V. K. ir atsakovą gerai sutarus, pastarąjį rūpinusis V. K., jo buitimi apklausiama teismo posėdyje patvirtino liudytoja M. R., V. K. pažįstama (t. 1, b. l. 147-148). Tą patį patvirtino ir liudytojai M. V. (V. K. kaimynas) (t. 1, b. l. 171-172), K. G. (V. K. ir atsakovo pažįstamas) (t. 1, b. l. 172), A. A. (santechnikas, remontavęs V. K. butą) (t. 1, b. l. 172-173), D. K. (V. K. kaimynė) (t. 1, b. l. 173-174). Iš šių liudytojų iš esmės neprieštaringų parodymų aišku, kad atsakovas rūpinosi V. K. buitimi – atliko buto remonto darbus, pirko buitinę techniką, atveždavo jam maisto ir kitų produktų. Tokius veiksmus netiesiogiai patvirtina atsakovo pateikti 2003 – 2010 metais pirktų maisto produktų apmokėjimo kvitai (t. 2, b. l. 32). Pastebėtina, kad V. K. 2010 m. balandžio 14 d. išdavė atsakovui notarinį įgaliojimą valdyti ir tvarkyti visą jo turtą (t. 1, b. l. 28), ir toks jo poelgis leidžia teigti, kad yra labiau tikėtina, jog V. K. laikė atsakovą tinkamai vykdantį savo, kaip rentos mokėtojo, prievolę (CPK 185 straipsnis). Paminėtų įrodymų visetas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esant neįrodytą ieškinio faktinį pagrindą – atsakovo prievolės pažeidimą. Šios išvados nepaneigia nei apeliantės, nei liudytojų J. V. (apeliantės motinos), J. V. (apeliantės brolio) (t. 1, b. l. 146-147) paaiškinimai bei parodymai, kurių įrodomoji reikšmė dėl šių asmenų tiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi yra sąlyginė bei neprilyginama kitų liudytojų parodymams. Apeliaciniame skunde taipogi teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į UAB „Tikslo siekis“ parengtoje ginčo buto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje (t. 1, b. l. 64-82) užfiksuotą faktą, jog patalpos yra nesuremontuotos, jų būklė bloga, kuris, anot apeliantės, patvirtina, kad atsakovas buto neremontavo. Teisėjų kolegijos vertinimu paminėta turto vertinimo ataskaita nepatvirtina, kad atsakovas iš tiesų neremontavo buto, nes joje užfiksuota patalpų būklė ataskaitos parengimo metu – 2011 m. vasario 22 d., tuo tarpu pagal atsakovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus buto remontas buvo atliekamas po ginčo sutarties sudarymo, t.y. beveik 6 metai iki UAB „Tikslo siekis“ vertinimo ataskaitos parengimo. Taigi visiškai tikėtina, jog buto pagerinimai, atlikti atsakovo lėšomis jo nurodomu laiku, per tokį laikotarpį buvo sudėvėti.
Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovo argumentus, kad ginčas teisme dėl rentos sutarties nutraukimo buvo pradėtas ne dėl netinkamo sutarties vykdymo, o būtent ieškovės iniciatyva, jai siekiant paveldėti turtą, patvirtina ir tokios faktinės aplinkybės, kad nuo sutarties sudarymo (2005 m. gruodžio 2 d.) iki ieškinio pareiškimo (2011 m. kovo 22 d.) praėjo daugiau negu penkeri metai ir byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad per šį laikotarpį rentos gavėjas būtų reiškęs kokias nors pretenzijas rentos davėjui (atsakovui) dėl netinkamo sutarties vykdymo. Priešingai, jau minėta, jog per šį laikotarpį rentos gavėjas yra atlikęs papildomus teisnius veiksmus (2010-04-14 išdavęs atsakovui įgaliojimą valdyti ir tvarkyti jo turtą), kurie patvirtina rentos gavėjo (V. K.) didelį pasitikėjimą rentos davėju ir tuo pačiu paneigia aplinkybes, jog atsakovas netinkamai vykdė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Taip pat pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu V. K. iš tiesų būtų siekęs atgauti atsakovui ginčo sutartimi perleistą butą ar būtų ketinęs turtą po savo mirties palikti ieškovei bei iš tiesų būtų nenorėjęs, kad jis atitektų atsakovui dėl pastarojo netinkamai vykdytų rentos mokėtojo prievolių, neabejotina, jog jis pirmiausia būtų anuliavęs 2001 m. vasario 27 d. testamentą. Galiojant šiam dokumentui ieškinio patenkinimas ieškovei bet kuriuo atveju nesukeltų jos pageidaujamų materialiųjų teisinių pasekmių, kadangi pripažinus ginčo sutartį pasibaigusia dėl esminio jos pažeidimo, butą atsakovas paveldėtų kaip testamentinis įpėdinis (CK 5.15 straipsnio 1 dalis, 5.50 straipsnio 2 dalis).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, atsižvelgdama į jų esmę ir reikšmę procesiniam rezultatui šioje byloje, teisėjų kolegija nepasisako.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, materialiąsias teisės normas, nustatančias pagrindus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimui dėl rentos mokėtojo kaltės, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti (CPK 328, 330 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartimi apeliantei iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje buvo atidėtas 2 694 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas. Atmetus apeliacinį skundą, nurodyta žyminio mokesčio, mokėtino už paduotą apeliacinį skundą, dalis priteisiama valstybei iš apeliantės (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 694 Lt žyminio mokesčio.