- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-05
- Bylos Nr.
- 2S-379-855/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00602-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Ieškovas
- T. T.
- Atsakovas
- E. B.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) E. B. (E. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės T. T. ieškininį atsakovui E. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė T. T. kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti jai iš atsakovo E. B. 21 500 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė T. T. (pakartotinai) prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovui E. B. (mirusiojo skolininko teisių perėmėjui / skolos paveldėtojui) priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – prekybos paviljoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo inžinierinius statinius - kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamasis turtas, Turtas), uždraudžiant atsakovui šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nuosavybės teises. Pakartotinį prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Atsakovas, būdamas mirusiojo skolininko teisių perėmėju (skolos paveldėtoju), nereaguoja į 2025 m. gegužės 7 d. registruotą pretenziją, kuria ieškovė reikalavo grąžinti 21 500 Eur skolą, pagrįstą rašytiniais įrodymais. Nuo pretenzijos gavimo momento atsakovas nepalaikė jokio kontakto su ieškove.
2.2. Iš artimos aplinkos šaltinių ieškovė sužinojo, kad atsakovas aktyviai siekia perleisti paveldėtą Nekilnojamąjį turtą. Skelbimuose siūloma įsigyti gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu. Be to, nekilnojamojo turto skelbimų portaluose skelbiama dėl šio Turto pardavimo, nurodant, jog objektas jau rezervuotas. Ieškovės manymu, tai objektyviai patvirtina, kad turto perleidimo procesas yra realiai pradėtas, o ne vien hipotetinis ar planuojamas ateityje. Atsižvelgiant į tai, atsakovo elgesys kelia realią ir neatidėliotiną grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui – šiam įvykdyti gali prireikti išieškoti iš šiuo metu turimo nekilnojamojo turto, kuris, būdamas perleistas tretiesiems asmenims, taptų neprieinamas išieškojimui. Šios aplinkybės laikytinos esminėmis ir naujomis, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė teikė pakartotinai.
2.3. Ieškovės vertinimu, šis Nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas, statiniai ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini)), tikėtina, yra vienintelis reikšmingos vertės atsakovui priklausantis turtas, kurio perleidimas galimai visiškai panaikintų galimybes įvykdyti būsimą teismo sprendimą dėl skolos priteisimo. Atsakovas, žinodamas apie vykstantį teismo procesą dėl paveldėtos skolos, perleisdamas Turtą sudarytų sąlygas išvengti ar apsunkinti skolos išieškojimą, o tai objektyviai sukuria grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas Šalčininkų rūmai 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškovės T. T. prašymą tenkino iš dalies – pritaikė atsakovui E. B. priklausančiam Nekilnojamajam turtui (žemės sklypui, gyvenamajam namui, prekybos paviljonui, ūkiniam pastatui, kiemo aikštelei), esančiam (duomenys neskelbtini), įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, t. y. uždraudžiant atsakovui E. B. atlygintinai ar neatlygintinai perleisti šį Nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paliekant teisę valdyti ir naudoti jam priklausantį Nekilnojamąjį turtą, kuriam šia nutartimi taikomi disponavimo apribojimai; Nekilnojamojo turto saugotoju paskiriant E. B..
4. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės pareikto ieškinio turiniu bei kartu pateiktais įrodymais, sprendė, kad ieškinys iš esmės atitinka procesinių dokumentų turinio ir formos reikalavimus, ieškinio reikalavimai aiškūs, ieškinio tenkinimo atveju reikalavimai gali būti (į)vykdomi, todėl konstatavo, jog egzistuoja viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – tikėtinas ieškinio pagrįstumas.
5. Vertindamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo nevykdymo, egzistavimo, teismas nurodė, jog iš viešoje erdvėje esančios informacijos (nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų portalo) matyti, kad Nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), parduodamas ir šiuo metu yra rezervuotas, todėl darė išvadą, kad siekdamas parduoti paveldėtą turtą, atsakovas elgiasi nesąžiningai. Atsakovui perleidus pagal apyrašą paveldėtą nekilnojamąjį turtą, teismo sprendimo, tuo atveju jeigu jis būtų palankus ieškovei, įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
6. Įvertinęs byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad status quo (liet. esamos padėties) užtikrinimui, tikėtino ieškinio reikalavimų (pa)tenkinimo kontekste, yra teisinis bei faktinis pagrindas taikyti konservacinės paskirties laikinąją apsaugos priemonę, užtikrinančią padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumo išsaugojimą – įrašą viešame registre dėl atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo draudimo. Anot teismo, ši laikinoji apsaugos priemonė mažiausiai suvaržys savininko teises, nes nebus trukdoma nei naudotis, nei valdyti Nekilnojamąjį turtą, taip pat ja bus suderintas tiek ieškovės lūkestis, kad bus užtikrintas galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, tiek atsakovo, kaip nekilnojamojo turto savininko, lūkestis nekilnojamuoju turtu naudotis ir jį valdyti.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Atsakovas E. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir priimti naują nutartį – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatitinka pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. ieškinys nėra prima facie pagrįstas.
7.1.1. Ieškovė ieškiniu reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovo, kaip V. B. teisių perėmėjo, 21 500 Eur skolą, t. y. (i) laikotarpiu nuo 2023 m. liepos – rugsėjo mėn. ieškovė esą grynais pinigais paskolino V. B. 11 550 Eur sumą: 7 000 Eur ieškovė gavo pardavusi kavinės inventorių ir 4 550 Eur sumą ieškovė gavo iš SB lizingas sudarytos vartojimo paskolos sutarties, kurią, ieškovės teigimu, ji išgrynino ir perdavė V. B. grynaisiais pinigais; (ii) laikotarpiu nuo 2023 m. liepos iki 2024 m. spalio 21 d. ieškovė esą paskolino V. B. 9 950 Eur sumą, kurią pervedė į V. B. asmeninę banko sąskaitą (dviem pavedimais po 2 500 Eur) ir į UAB “ (duomenys neskelbtini)” banko sąskaitą (4 950 Eur). Tačiau ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog disponavo 11 550 Eur grynais suma: jokių įrodymų, jog ieškovė būtų perdavusi V. B. grynaisiais pinigais 7 000 Eur, byloje nėra pateikta; ieškovės vartojimo kredito sutarties pagrindu gautos paskolos lėšos niekada nebuvo išgrynintos, t. y. ieškovė klaidina teismą, kad išgrynino 4 550 Eur sumą ir šią sumą grynais perdavė V. B.. Iš pačios ieškovės kartu su ieškiniu pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovės vartojimo kredito sutarties pagrindu gautos paskolos lėšos buvo pervestos V. B. dviem pavedimais po 2 500 Eur, kurių mokėjimuose aiškiai įvardijama, už ką yra pervedamos piniginės lėšos: „skola už prekes“, “dėl namo”, tuo tarpu ieškovė nepaaiškino, kodėl esą skolintus pinigus ji pervedė su visai kita aiškia paskirtimi. Kitą 4 950 Eur sumą ieškovė pervedė UAB “ (duomenys neskelbtini)”, bet ne V. B., tad visiškai nesuprantama, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu reikalavimas dėl šios pinigų sumos grąžinimo reiškiamas atsakovui, kaip V. B. teisių perėmėjui.
7.1.2. Dar daugiau, skundžiamos nutarties teiginiai, kad kartu su ieškiniu esą pateikti ieškinio reikalavimą pagrindžiantys įrodymai taip pat neatitinka tikrovės. Priešingai, ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė nei paskolos sutarties, nei raštelio dėl esą V. B. paskolintų pinigų, taip pat nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių pinigų perdavimo faktą, atitinkamai jokių įrodymų, kad V. B. buvo įsipareigojęs tokią sumą grąžinti ieškovei, taip pat nėra pateikta. T. y. ieškinyje nėra nurodyta absoliučiai jokių reikšmingų faktinių aplinkybių, kurie leistų bent tikėtinai kalbėti apie galimą paskolos sutarties sudarymą, kas sudaro pagrindą išvadai, kad ieškinys grindžiamas melagingais teiginiais.
7.2. Ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovas yra darbingo amžiaus, turi pastovias pajamas, dirba UAB “ (duomenys neskelbtini)” direktoriumi, nuosavybės teise valdo UAB “ (duomenys neskelbtini)” 100 procentų akcijų, taip pat nuosavybės teise valdo paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Tad neabejotina, kad net tuo atveju, jei ieškovės ieškinys būtų patenkintas, atsakovas yra finansiškai pajėgus įvykdyti ieškovės piniginį reikalavimą. Vien tas faktas, kad atsakovas ketina parduoti paveldėtą turtą, nėra atsakovo nesąžiningumą įrodanti aplinkybė. Atsakovė jokių reikalavimų, susijusių su atsakovo paveldėtu Nekilnojamuoju turtu nereiškia, todėl visiškai normalu, kad atsakovas ketina parduoti šį Turtą, kuris jam objektyviai nėra reikalingas. Vien turto pardavimas nemažina atsakovo finansinio pajėgumo, nes atsakovas, pardavęs Nekilnojamąjį turtą, gautų pardavimo pajamas į banko sąskaitą ir ieškinio tenkinimo atveju galėtų greitai atsiskaityti su ieškove. Taigi ieškovė teismui nepateikė įrodymų apie atsakovo realų siekimą išvengti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymo. Tai, kad, anot ieškovės, ieškinio suma yra didelė, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesant pateiktų pagrįstų įrodymų, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka/atliks veiksmus, kuriais siektų sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, šiuo metu nėra pagrindo varžyti atsakovo teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
7.3. Vadovaujantis formuojama teismų praktika, tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurias pritaikė teismas skundžiama nutartimi, – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo Turtu, - yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo, taikoma tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pagal byloje suformuluotą ieškinio dalyką (pasirinktą teisės gynimo būdą) akivaizdu, kad pagrindinis ieškovės reikalavimas yra susijęs su piniginiu išieškojimu – ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 21 500 Eur skolą, todėl neaišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje būtina išlaikyti ginčo Nekilnojamojo turto status quo, kai ginčo dėl nekilnojamojo turto apskritai nėra.
7.4. Pritaikytos laikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, nes uždrausto disponuoti Turto vertė (107 871 Eur), t. y. beveik penkis kartus viršija pareikšto piniginio reikalavimo sumą. Teismas neturi taikyti perteklinių laikinųjų apsaugos priemonių, kurių taikymas nėra būtinas sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Atsiliepimas
2. Ieškovė T. T. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su atsakovo atskiruoju skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Ieškinio reikalavimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas preliminariai pagrįstu, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių stadijoje nereikalaujama pateikti visų įrodymų ar galutinai įrodyti bylos, o pakanka įsitikinti, jog ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Tad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos smulkiai analizuoti kiekvieno atsakovo skunde minimo prieštaravimo (pvz., dėl lėšų išgryninimo ar paskirties nurodymo) – pakako įsitikinti, kad ieškinys nėra akivaizdžiai ar aiškiai nepagrįstas. Šiuo atveju ieškovės ieškinys atitinka tikėtino pagrįstumo kriterijų.
8.2. CPK 145 straipsnio 1 dalis numato įvairias laikinąsias apsaugos priemones, tarp jų – atsakovo nekilnojamojo turto areštą bei draudžiamąjį įrašą viešame registre. Tai reiškia, kad net jei ieškinys pareikštas dėl pinigų, teismas gali areštuoti atsakovui priklausantį turtą arba uždrausti jį perleisti tretiesiems asmenims, siekdamas užtikrinti, jog sprendimo vykdymo metu atsakovas turės pakankamai turto skolai padengti. Šiuo atveju ginčas yra dėl piniginės prievolės (skolos), o atsakovo paveldėtas nekilnojamasis turtas potencialus šaltinis šiai prievolei įvykdyti. Būtent todėl ieškovė prašė areštuoti (uždrausti perleisti) šį turtą, t. y. kad bylos nagrinėjimo metu ir iki sprendimo vykdymo atsakovas Turto neišparduotų ir nesumažintų galimybių išieškoti skolą. Taigi laikinoji priemonė tiesiogiai susijusi su ieškinio tikslu – išsaugoti atsakovo mokumą ir turto masę, iš kurios ieškovei palankaus sprendimo atveju būtų realiai galima išieškoti 21 500 Eur skolą. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai pasinaudojo įstatyme įtvirtinta galimybe – apribojo atsakovo teisę disponuoti savo Turtu tam, kad išliktų jo mokumo būsena iki bylos užbaigimo.
8.3. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, įskaitant turto areštą ar draudimą perleisti turtą, nėra būtina, kad apriboto turto vertė tiksliai atitiktų reikalavimo sumą. Esminis kriterijus yra būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas ir šalių interesų pusiausvyros išlaikymas, ypač, kai dalinis turto areštas yra neįmanomas dėl objekto nedalumo. Nagrinėjamu atveju teismas taikė draudimą perleisti visus atsakovo paveldėtus nekilnojamojo turto objektus, siekdamas užtikrinti galimybę realiai įvykdyti galimai ieškovei palankų sprendimą. Nors atsakovas nurodo, jog areštuoto Turto vertė esą penkis kartus viršija ieškinio sumą, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar vertinimo duomenų, kurie pagrįstų jo teiginius. Net jeigu būtų pripažinta, kad Turto vertė viršija reikalavimo sumą, laikinas disponavimo suvaržymas savaime nereiškia, jog Turtas bus realizuotas ar kad atsakovui bus padaryta žala. Priešingai – atsakovas išlaiko nuosavybės teisę, gali naudotis Turtu ir gauti iš jo naudą, tik laikinai negali jo perleisti. Toks apribojimas nėra perteklinis, nes jo paskirtis – užkirsti kelia sprendimo neįvykdymui ar turto išvaistymui, o ne atimti turtą iš savininko. Šiuo atveju atsakovui tenkanti našta – tiesiog susilaikyti nuo turto pardavimo – nėra pernelyg didelė, palyginus su ieškovei gresiančia žala netekus galimybės atgauti skolą.
8.4. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas buvo informuotas apie ieškovės reikalavimą atlyginti palikėjo skolą, tačiau į tai nereagavo, savanoriškai skolos nepadengė. Vietoj to, atsakovas ėmėsi veiksmų parduoti paveldėtą Nekilnojamąjį turtą. Ši faktinė aplinkybė yra svarbus signalas apie galimą siekį išvengti prievolės įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo grėsmės egzistavimą ir ją pašalino, taikydamas Turto perleidimo draudimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau - CPK, 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
4. Prieš vertinat atskirojo skundo argumentus, išspręstinas klausimas dėl naujų įrodymų priėmimo. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – teismo pranešimus, kuriais grindžia savo argumentus dėl nesavalaikio informavimo apie skundžiamos nutarties jam įteikimą; teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartį, kuria buvo atmestas pirminis ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; EPP bylos informaciją (ekrano nuotrauką) bei 2025 m. liepos 8 d. Paveldėjimo pagal testamentą liudijimą.
5. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
6. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad atsakovo pateikta Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. birželio 30 d. nutartis, kuria buvo atmestas pirminis ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra nagrinėjamoje byloje, taip pat ir bylos kortelę teismas, esant reikalui, gali matyti teismų informacinėje sistemoje, todėl šiuos du pateiktus įrodymus atsisakytina prijungti prie bylos medžiagos. Kita dalis naujai pateiktų įrodymų – Paveldėjimo teisės liudijimą bei teismo pranešimų informacija – prijungiama prie bylos medžiagos ir vertintina kompleksiškai su kitais byloje esančiais duomenimis.
Dėl atskirojo skundo reikalavimų
7. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria iš dalies tenkinus ieškovės prašymą, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
8. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė T. T. kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo E. B., kaip V. B. teisių perėmėjo, 21 500 Eur skolą, t. y. laikotarpiu nuo 2023 m. liepos mėn. iki 2024 m. spalio 21 d. V. B. grynais pinigais paskolintą 11 550 Eur sumą bei bankiniais pavedimais paskolintą 9 950 Eur sumą.
9. Pirminį ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – Nekilnojamojo turto, kurį po V. B. mirties paveldėjo E. B., arešto – pirmosios instancijos teismas 2025 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė atsakovo nesąžiningų veiksmų, t. y. kad atsakovas elgtųsi nesąžiningai ir bandytų išvengti būsimo galimai jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, mažindamas ar slėpdamas savo turtą ir/ar pajamas.
Žemesnės instancijos teismas
10. 2025 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į teismą su prašymu dėl analogiškų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atsakovo paveldėto Nekilnojamojo turto arešto, nurodydama, jog atsirado naujos aplinkybės, suponuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, t. y. ieškovė sužinojo, kad atsakovas aktyviai siekia perleisti paveldėtą Nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu; nekilnojamojo turto skelbimų portaluose nurodoma, jog objektas jau rezervuotas. Ieškovės manymu tai objektyviai patvirtina, kad turto perleidimo procesas yra realiai pradėtas ir toks atsakovo elgesys kelia realią ir neatidėliotiną grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, t. y. netaikė arešto atsakovo paveldėtam Nekilnojamajam turtui, kaip prašė ieškovė, tačiau pritaikė kitą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl paveldėto Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, t. y. uždraudžiant atsakovui E. B. atlygintinai ar neatlygintinai perleisti Nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paliekant teisę valdyti ir naudoti jam priklausantį Nekilnojamąjį turtą, kuriam šia nutartimi taikomi disponavimo apribojimai.
12. Atsakovas E. B. nesutinka su skundžiama nutartimi ir dėl jos pateikė atskirąjį skundą, kuriame savo nesutikimą su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis grindė iš esmės šiais aspektais: (i) priešingai nei konstatuota pirmosios instancijos teismo, ieškinys nėra prima facie pagrįstas; (ii) ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui; (iii) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su ginčo dalyku; (iv) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingai didelės pareikštam reikalavimui.
13. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. Civilinio proceso kodekse numatyta, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios normos pagrindu teismas, preliminariai įvertinęs reikalavimą pagal ieškinio turinį ir ieškovo pateiktą medžiagą, sprendžia, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės realiai būti įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
14. Atskirajame skunde atsakovas visų pirma teigia, esą ieškovės ieškinys dėl 21 500 Eur skolos priteisimo nėra prima facie pagrįstas. Anot atsakovo, ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų apie paskolos suteikimą, pvz. nėra rašytinės paskolos sutarties ar raštelio, tos pačios sumos įskaitytos į skolos bendrą sumą keliskart, dalis pinigų pervesta kitam (juridiniam, o ne fiziniam) asmeniui ir pan., todėl jau vien šiuo pagrindu prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo būti tenkintas.
15. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tikėtino ieškinio pagrįstumo formuluotė neįpareigoja prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduodantį asmenį pateikti visus jo reikalavimų turinį patvirtinančius įrodymus, jo pareiga yra tik išdėstyti tikėtinas aplinkybes, rodančias, jog teikiamas ieškinys turi galimybę būti patenkintas. Preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje, t. y. sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo galimybės, nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą bei įrodymą ir pasisakyti dėl jų pakankamumo ieškiniui patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015). Teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškinio priėmimo metu jo forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, ieškinyje buvo nurodyti ir ieškovės prie ieškinio buvo pridėti, ieškovės nuomone, jos reikalavimus pagrindžiantys rašytiniai įrodymai. Teismas sutinka su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos smulkiai analizuoti kiekvieno atsakovo atskirajame skunde nurodyto įrodymo, vertinti jų tarpusavio prieštaravimų (ne)buvimo, o teismui pakako įsitikinti, kad ieškinys nėra akivaizdžiai fiktyvus ir aiškiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog ieškovės ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas – ieškovės reikalavimai (ieškinio dalykas) bei aplinkybės, kuriomis ieškovė remiasi (ieškinio pagrindas) yra aiškiai išdėstyti ieškinyje, prie ieškinio yra pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiamos faktinės bylos aplinkybės. Tuo tarpu apelianto atskirajame skunde nurodomi argumentai dėl ieškinio (ne)pagrįstumo - dėl įrodymų trūkumo, faktinių aplinkybių neatitikimo ir pan., iš esmės susiję su šio bylos nagrinėjimo iš esmės dalyku ir negali paneigti ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikiamų argumentų vertinant juos tikėtinumo aspektu. Dėl šių argumentų, ieškovės pateiktų įrodymų, kuriais ji grindžia savo reikalavimus, pakankamumo, tinkamumo ir reikalavimų pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pasisakys išnagrinėjęs bylą iš esmės.
17. Atsakovas, ginčydamas antrąją laikinosioms apsaugoms priemonėms taikyti būtinąją sąlygą – grėsmę būsimojo sprendimo įvykdymui, - nurodo, kad šiuo atveju ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė teismui duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, todėl ieškovei neįrodžius grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui tuo atveju, jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nepagrįstai.
18. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos, t. y. grėsmės būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba jo neįvykdymo, pasisakytina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas sprendžiamas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-302/2018).
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali būti duomenys apie atsakovo ketinimus paslėpti, perleisti bet kokia forma, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-988-790/2018). Apie tokią grėsmę gali liudyti ir asmens jau atlikti nesąžiningi veiksmai, leidžiantys spręsti, jog tokių veiksmų, labai tikėtina, jis gali imtis ateityje, siekdamas išvengti nepalankaus jam sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-770-464/2017). Atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).
20. Tačiau atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).
21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad viešoje erdvėje atsirado duomenys apie atsakovo ketinimą parduoti paveldėtą Nekilnojamąjį turtą, kuris, kaip nurodo ieškovė, būtų ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinanti priemonė, darė išvadą, kad siekdamas parduoti paveldėtą Turtą atsakovas elgiasi nesąžiningai, ir tokiu atveju, atsakovui perleidus pagal apyrašą paveldėtą nekilnojamąjį turtą, teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas ne areštuoti atsakovui priklausantį Nekilnojamąjį turtą, kaip savo prašyme prašė ieškovė, tačiau atlikti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
22. Atsakovas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nurodo, kad vien tas faktas, kad atsakovas ketina parduoti paveldėtą Turtą, nėra jo nesąžiningumą įrodanti aplinkybė, o tai, kad atsakovas pardavinėja Turtą, kuris jam objektyviai nėra reikalingas, yra visiškai normalu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, kompleksiškai įvertinęs byloje esančius duomenis, vis dėlto neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams dėl žemiau nurodomų teismo nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo:
28.1. Visų pirma pažymėtina, kad nepaisant to, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose savo gyvenamosios vietos adresą nurodo (duomenys neskelbtini) (ginčo Nekilnojamojo turto adresas), tačiau iš Gyventojų registro duomenų matyti, kad atsakovas nuo 2019 metų yra deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo faktinė gyvenamoji vieta ir jo turtinių interesų pagrindinė vieta būtų vis dėlto Lietuvos Respublikoje.
28.2. Antra, atsakovas nurodo, kad ir netaikant apribojimų Nekilnojamajam turtui jis yra finansiškai pajėgus įvykdyti ieškovės piniginį reikalavimą, kadangi dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Kaip matyti iš Juridinių asmenų registro duomenų, atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir akcininku registruotas tik nuo 2025 m. rugpjūčio mėn., t. y. Bendrovės veiklą perėmė faktiškai skundžiamos nutarties priėmimo laikotarpiu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo pajamos būtų pakankamos ir stabilios, vertinant jas pareikšto ieškinio reikalavimo (21 500 Eur) apimtyje. Pastebėtina, kad atsakovas, nurodydamas aplinkybes apie gaunamas pajamas ir finansinį pajėgumą, nepateikė teismui jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.
28.3. Trečia, nors atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad jis nuosavybės teise valdo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 proc. akcijų bei čia pat dirba direktoriumi, dėl ko yra finansiškai pajėgus atsiskaityti su ieškove, tačiau pastebėtina, kad iš į bylą pateikto skelbimo apie atsakovo parduodamą Nekilnojamąjį turtą matyti, kad atsakovas siekia parduoti ne tik gyvenamąjį namą su priklausiniais bei žemės sklypu, tačiau su šiuo nekilnojamuoju turtu kartu yra parduodamas ir prekybos pavilijonas; skelbime nurodoma, kad Nekilnojamasis turtas parduodamas kartu su verslu.
23. Taigi, vertinant aukščiau nustatytas aplinkybes - atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, nesant duomenų apie atsakovo Lietuvos Respublikoje gaunamas realias ir stabilias pajamas, taip pat nesant duomenų apie atsakovo galimai turimą kitą (ne ginčo) nekilnojamąjį turtą Lietuvoje bei turtinę padėtį apskritai, kompleksiškai su ieškovės į bylą pateiktais įrodymais apie atsakovo viešame skelbimų portale paskelbtą skelbimą apie parduodamą Nekilnojamąjį turtą kartu su verslu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo paveldėto Nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje ((duomenys neskelbtini)), atžvilgiu, gali kilti grėsmė galimai ieškovei palankaus sprendimo realiam įvykdymui arba šis procesas gali būti neproporcingai apsunkintas, nes reikalautų papildomų juridinių procedūrų kitoje valstybėje. Susiklosčiusi faktinė situacija, nors savaime ir nepatvirtina atsakovo neabejotino nesąžiningumo, tačiau kelia pagrįstų abejonių dėl sklandaus ir patikimo šalių bendradarbiavimo ateityje, siekiant įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą, dėl to sudaro pagrindą konstatuoti esant tam realią grėsmę.
24. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti nekilnojamuoju turtu, taikomos tik tuo atveju, kai ieškinys paduotas dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo.
25. CPK 145 straipsnio 1 dalis numato įvairias laikinąsias apsaugos priemones, tame tarpe ir nekilnojamojo turto areštą bei draudžiamąjį įrašą viešame registre. Įstatymas nenumato, kokias laikinąsias apsaugos priemones reikia taikyti esant konkrečiam ginčui / siekiant užtikrinti konkretų reikalavimą, todėl laikytina, kad esant ieškiniui, pareikštam dėl piniginio reikalavimo (kaip yra nagrinėjamu atveju), teismas turi prerogatyvą spręsti dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšies atitikimo pareikšto reikalavimo užtikrinimui, tame tarpe ir areštuoti atsakovui priklausantį turtą arba uždrausti jį perleisti tretiesiems asmenims, siekdamas užtikrinti, jog sprendimo vykdymo metu atsakovas turėtų pakankamai turto skolai padengti.
26. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka su apelianto argumentais, kad uždrausto disponuoti turto vertė gerokai viršija pareikšto ieškinio reikalavimo sumą, kita vertus, teismas pažymi, kad draudimas disponuoti nekilnojamuoju turtu, kaip laikinoji apsaugos priemonė, yra pritaikytas Nekilnojamojo turto kompleksui, kurį atsakovas ketina realizuoti kompleksiškai, t. y. parduoti visą kartu, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju nekilnojamojo turto dalinis areštas iš esmės nėra prasmingas; šiuo atveju sutiktina su ieškovės pateiktais argumentais, kad laikinas disponavimo Nekilnojamuoju turtu suvaržymas savaime nereiškia, jog Turtas bus realizuotas ir kad atsakovui bus padaryta žala.
27. Kita vertus, atsakovas nepateikė teismui jokių kitų alternatyvų, t. y. kitų būdų, kurie, jo vertinimu, būtų mažiau jo teises varžantys (pvz., lėšų (tam tikros sumos) banko sąskaitoje areštas, kito Lietuvoje turimo (jei toks yra) nekilnojamojo turto areštas, užstatas ar pan.). Tad byloje nesant duomenų apie kitas galimas alternatyvas, užtikrinant būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, esant duomenims apie atsakovui priklausantį paveldėtą Nekilnojamąjį turtą, kuris bylos duomenimis yra vienintelė teismo sprendimo užtikrinanti priemonė, taip pat esant duomenims apie atsakovo realų ketinimą šį Nekilnojamąjį turtą realizuoti visa apimtimi (t. y. kompleksiškai visą), apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė skundžiamą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre apie disponavimo apribojimą visam atsakovo paveldėtam Nekilnojamajam turtui ir ši laikinoji apsaugos priemonė, nors iš esmės ir yra viršijanti ieškinio reikalavimo sumą, tačiau šiuo atveju nėra daloma.
28. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, Lietuvos teismų praktikoje laikantis nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
29. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl esant pasikeitusioms aplinkybėms, asmuo turi teisę teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pakeitimo arba taikymo pakartotinai.
30. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir aiškino bei taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo E. B. atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apelianto (atsakovo) E. B. (E. B.) atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.