Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ir atsakovo A. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2651-772/2018 pagal ieškovės Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ieškinį atsakovui A. D., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje S. J. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl ieškovės Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinio skundo

7. Lietuvos Respublik?s civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

8. Ieškovė Šiaulių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo A. D. priteisti 2 131,64 Eur dydžio turtinę žalą, nurodydama, kad 2017 m. liepos 13 d. atsakovas, būdamas automobilio vairuotoju, važiavo į įvykio vietą su įjungtais šviesos ir garso signalais. Vykstant į įvykio vietą, Sodo-Basanavičiaus gatvių sankryžoje, Šiauliuose, atsakovas, vairuodamas automobilį, neįsitikinęs ar yra saugu, ar visi eismo dalyviai praleidžia atsakovo vairuojamą automobilį, įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui ir susidūrė su kitu automobiliu, kuris važiavo per sankryžą degant leidžiamam šviesoforo signalui. Ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 2 131,64 Eur dydžio žalą remdamasi 2017-09-12 UAB „Departus“ transporto priemonės remonto sąmata, kurioje automobilio MAN TGM 13.250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remonto išlaidos buvo nurodytos 4 263,29 Eur, iš jų 1 849 Eur už detales ir medžiagas, 1 762,50 Eur – už remonto darbus (e. b. 14, 15–16 b. l.). Draudimo bendrovė Gjensidige nurodė, kad esant abipusei kaltei, ieškovei atlygins 50 procentų draudimo išmokos – 2131,64 Eur (e. b. 17 b. l.). Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei 775,64 Eur dydžio žalą. Teismas, konstatavęs, kad transporto priemonei MAN TGM 13.250 senos detalės buvo pakeistos naujomis, vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ir finansų ministrų įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/200004-14 Nr. 101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija ir taikė 20 procentų dydžio nusidėvėjimo koeficientą naujai pakeistoms detalėms.

9. Apeliantė nesutinka su nusidėvėjimo koeficiento taikymu, nurodydama, jog teismas nepagrįstai ir vienašališkai įvertino ieškovės transporto priemonei padarytą žalą, nes pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 3 punktą, tokią vertę nustatyti galėjo tik šioje tvarkoje išvardinti specialistai.

10. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 14.1 punktas numato, kad transporto priemonė vertinama, kai ji apgadinta autoavarijoje, stichinės nelaimės metu arba kitais atvejais, siekiant nustatyti padarytą žalą. Vertinti transporto priemones turi teisę tiktai įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, nustatyta tvarka atestuoti kilnojamojo turto vertintojai (3 p.). Transporto priemonės vertinimo dokumentai yra transporto priemonės apžiūrėjimo aktas; pažyma apie transporto priemonės rinkos vertę (likutinę vertę, prekinės vertės netekimą); transporto priemonės įvertinimo ataskaita (aiškinamasis raštas), kalkuliacija (29.1–29.3. p.). Transporto priemonės įvertinimo ataskaitoje paaiškinamas ir argumentuojamas vertinimo metodų pasirinkimas, paaiškinami ir pagrindžiami pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys transporto priemonės vertę (33 p.).

11. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad nustačius transporto priemonės vertę, surašomas transporto priemonės apžiūrėjimo aktas, pažyma apie transporto priemonės rinkos vertę (likutinę vertę, prekinės vertės netekimą), transporto priemonės įvertinimo ataskaita (aiškinamasis raštas), kalkuliacija (29.1–29.3. p.). Aukščiau išvardintų dokumentų byloje nepateikta. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas įvertino transporto priemonei padarytą žalą, nes teisė vertinti automobiliui padarytą žalą teismui nesuteikta. Kaip pagrįstai nurodė apeliantė, tokia teisė suteikta tvarkoje nurodytiems specialistams. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas nevertino transporto priemonei padarytos žalos, nenustatinėjo jos vertės, o taikė naujai pakeistoms detalėms nusidėvėjimo koeficientą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ieškovės transporto priemonei padarytos žalos nustatymui nebuvo privaloma, nurodyta tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms.

12. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas sprendime nurodė, jog atsakovo atžvilgiu turi būti taikoma ribota, t. y. 3 vidutinio darbo užmokesčių išieškojimo, suma. Teismas, apskaičiavęs priteistinos sumos dydį, neteisingai apskaičiavo priteistinos žalos sumą, nes atsakovo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydį sudaro 2 908,65 Eur (neatskaičius mokesčių), todėl teismas turėjo priteisti visą ieškovės prašomą turtinės žalos (2 131,64 Eur) dydį. Teisėjų kolegija tokiai apeliantės dėstomai pozicijai pritaria.

13. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė, kad nustatant valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, būtina vadovautis ne tik Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, bet ir naujojo Darbo kodekso (toliau – ir DK) 151, 153 straipsniais, o įstatyme numatytais atvejais ir 154 straipsniu. Teismas vertino, kad ginčo atveju pagal DK 153 straipsnio 1 dalies nuostatą, atsakovui A. D. taikytinas žalos atlyginimo dydis negali būti didesnis kaip 3 vidutiniai valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžiai, kas ginčo atveju būtų 969,55 Eur.

14. DK 153 straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Byloje pateikta ieškovės 2018-03-22 pažyma apie A. D. vidutinį darbo užmokestį, kurioje nurodyta, jog A. D. vidutinis darbo užmokestis yra 969,55 Eur (e. b. 57 b. l.). Taigi, sutiktina su apeliantės argumentu, kad iš atsakovo priteistina trijų vidutinių darbo užmokesčių suma sudaro 2 908,65 Eur (969,55 Eur x 3 mėn.), ir prašoma priteisti žala neviršija atsakovo trijų vidutinių darbo užmokesčių sumos, todėl priteistina visa patirta žala. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad teismas pagrįstai taikė 20 procentų nusidėvėjimo koeficientą naujai pakeistoms detalėms ir faktišką nuostolių dydį laikė 3 241,70 Eur sumą, iš atsakovo priteistinos žalos dydis sudaro 1 620,85 Eur (3241,70 Eur : 50 procentų) ir neviršija trijų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Pirmosios instancijos teismas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstai nurodė, kad ginčo atveju pagal DK 153 straipsnio 1 dalies nuostatą atsakovui A. D. taikytinas žalos dydis negali būti didesnis kaip trys vidutiniai valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydžiai, tačiau neatkreipė dėmesio į tai (ar suklydo), kad 969,55 Eur suma yra vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, todėl nepagrįstai iš atsakovo priteisė 775,64 Eur žalą. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimo dalis dėl priteistos žalos dydžio tikslintina, iš atsakovo A. D. ieškovei priteisiant 1620,85 Eur žalą.

Dėl apelianto A. D. apeliacinio skundo

15. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, nurodo, kad atsakovo kaltės laipsnis nėra pakankamas dėl eismo įvykio atsirasti materialinei atsakomybei prieš ieškovę.

16. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnį, už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Remiantis paminėto įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.

17. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad priimant sprendimą dėl valstybės tarnautojo padarytos žalos atlyginimo, turi būti įvertintos ir nustatytos materialinės atsakomybės kilimo sąlygos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, neteisėta veika, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kurios taikomos kituose iš esmės analogiškuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011). Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokiu atveju taikytinos Darbo kodekso nuostatos, susijusios su materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymu bei taikymu.

18. Pagal DK 246 straipsnį materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

19. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė įrodė visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas, tame tarpe ir pažeidėjo kaltę. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas, kaip darbuotojas, užimantis vairuotojo pareigas ir dirbantis atsakingą darbą, susijusį su jo tiesioginėmis funkcijomis bei jam patikėta transporto priemone, kuri irgi laikytina jam perduota vertybe, įsipareigojo materialiai atsakyti už nurodytos vertybės išsaugojimą (pareigybės charakteristikos 5.6., 5.11., 6.10., 6.12. p. p.). Atsakovas pas ieškovę dirbo vairuotoju ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduota materialine vertybe, tai yra transporto priemone, skirta tarnybos funkcijoms. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, vairuotojas, gabenantis į gaisro gesinimą kitus komandos narius, privalo tinkamai valdyti jam patikėtą transporto priemonę, ją saugoti (pareigybės charakteristikos 6.12. p.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, tuo labiau, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl 2017-07-13 įvykusio eismo įvykio.

20. Pažymėtina, kad atsakovo kaltė įrodyta 2017 m. spalio 26 d. administracinio nusižengimo protokolu Nr. 40ANPAN-125361453-17, kuriame nurodyta, jog vairuotojas, vairuodamas specialiąją transporto priemonę MAN TGM 13.250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su įjungtais specialiaisiais šviesos ir garso signalais, neįsitikinęs, kad jam duodamas kelias, įvažiavo į reguliuojamą sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui (raudonam), ir susidūrė su kitu automobiliu Tayota Avensis, važiavusiu per sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017-10-11 Ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad tikėtina, jog techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio MAN TGM 13.250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo A. D. veiksmai – važiuodamas specialiąja transporto priemone su įjungtais mėlynais žybčiojančiais švyturėliais ir specialiais garso signalais, į šviesoforu reguliuojamą sankryžą įvažiavo degant draudžiamam eismą šviesoforo signalui ir susidūrė su automobiliu Toyota Avensis. Minėtame ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad transporto priemonės Toyota Avensis vairuotojo S. J. veiksmai – savalaikiai nestabdė vairuojamo automobilio – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (Administracinė byla Nr. 17074130794 18–23 l.). Iš aukščiau minėtų įrodymų nustatyta, kad dėl 2017 m. liepos 13 d. eismo įvykio kilimo konstatuota abipusė tiek atsakovo A. D., tiek ir Toyota Avensis vairuotojo S. J. kaltė.

21. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad iki eismo įvykio ieškovė naudojo automobilį priešgaisrinėje ir gelbėjimo veikloje beveik septynerius metus, per tą laiką apgadintų detalių nekeitė. Teismas privalėjo įvertinti, kad automobilio remonto metu visiškai nusidėvėjusios detalės buvo pakeistos naujomis ir jų kainos į žalą neįtraukti.

22. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovei padarytos žalos dydį, pagrįstai vadovavosi DK 152 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, jog nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį atsižvelgiama į netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius). Be to, teismas naujai keičiamoms detalėms taikė nusidėvėjimo koeficientą, reglamentuotą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-17 Nr. 120/200004-14 Nr. 101 įsakyme ,,Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ ir taikydamas 3 lentelėje nurodytą 20 procentų nusidėvėjimo koeficientą detalėms ir medžiagoms, pagrįstai sumažino ieškovės reikalaujamos žalos dydį nuo 1 849 Eur iki 1 479,20 Eur. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad nors pagal ieškovės pateiktus į bylą rašytinius įrodymus transporto priemonės likutinė vertė buhalterinėje apskaitoje yra lygi nuliui, tačiau tai nėra teisinis pagrindas išvadai, kad ieškovė nėra patyrusi turtinės žalos.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

24. Apeliantas A. D., pateikdamas apeliacinį skundą, prašo priteisti iš ieškovės patirtas 150 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė pinigų priėmimo kvitą (e. b. 96 b. l.). Atmetus atsakovo A. D. apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgus į šios nutarties 21-22 punktuose išdėstytas aplinkybes, tikslintina tik teismo sprendimu priteista žalos suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimo rezoliucinę dalį patikslinti, išdėstant ją taip:

Priteisti ieškovei Šiaulių apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, juridinio asmens kodas 291012270, iš atsakovo A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 620,85 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt eurų 85 ct) žalą ir 48 Eur (keturiasdešimt aštuoni eurai) žyminio mokesčio. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.