Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovei A. G. ir atsakovo A. D. atstovui advokatui S. A. ir Ž. D., nedalyvaujant atsakovui A. D. ir trečiajam asmeniui S. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl žalos atlyginimo pagal ieškovo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ieškinį atsakovui A. D. dėl turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje S. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovas sutiktų sudaryti taikos sutartį, jei būtų pasiektas abejiems šalims priimtinas kompromisinis susitarimas.

Pagal Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). Turtinė atsakomybė pagal darbo (arba valstybės tarnybos) teisę yra valstybės prievartos, kuri taikoma už darbo (arba valstybės tarnybos) teisės normų pažeidimą, rūšis. Ji laikytina apsauginio teisinio santykio forma, o jos tikslas, kaip minėta, - kad teisės pažeidėjas padengtų nukentėjusiajai šaliai padarytus nuostolius darbo (arba valstybės tarnybos) teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Šiuo aspektu civilinė atsakomybė, turtinė atsakomybė darbo (arba valstybės tarnybos) teisėje yra panašios. Sutampa šių atsakomybių paskirtis ir tikslas – kompensuoti nukentėjusiajam žalą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Tačiau turtinė atsakomybė valstybės tarnyboje skiriasi tiek nuo civilinės teisinės atsakomybės, tiek nuo turtinės atsakomybės darbo teisėje jai priskiriamų teisės pažeidimų savitumu, subjektais, atsakomybės dydžiu, atlyginimo tvarka. Šiuos skirtumus nulemia teisinių santykių, kuriuose atsiranda žala, ypatybės. Valstybės tarnautojų turtinei atsakomybei taikyti svarbu ne tik teisinis (norminiai teisės aktai, kuriais remiantis taikoma atsakomybė) ir faktinis (teisės pažeidimas, kuriuo padaroma žala) šios atsakomybės pagrindai, bet ir turtinės (ankstesnėje DK redakcijoje galiojusioje iki 2017-07-01 buvo vartojama samprata materialinės) atsakomybės atsiradimo sąlygos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad „Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.247 straipsnis, nustatantis priežastinio ryšio buvimo sąlygą, ar Darbo kodekso 154 straipsnis (redakcija galiojanti nuo 2017-07-01), nustatantis eilę kitų sąlygų, būtinų materialinei atsakomybei atsirasti. Todėl toks valstybės tarnybą reguliuojančių teisės normų ydingumas leidžia taikyti Darbo kodekso nuostatas, kiek tai susiję su materialinės (turtinės) atsakomybės sąlygų nustatymu bei taikymu. Darbo kodekso 154 straipsnis nustato, atvejus kada darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visą žalą. Pagal DK 151 str. komentare pateiktą aiškinimą, darbuotojo atsakomybė darbdaviui atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė, kad ir kokios formos (tyčia, neatsargumas) ir rūšies (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo, ji būtų; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla (žr. T. D., LR darbo kodekso komentaras, VĮ Registrų centras, Vilnius 2018, 459 psl.). Turtinės atsakomybės taikymą suponuoja tik šių sąlygų visetas. Pirmosios keturios sąlygos priskirtinos bendrosioms atsakomybės sąlygoms, būtinoms bet kuriai turtinei atsakomybei, penktoji ir šeštoji yra specialiosios (kvalifikuojamos) sąlygos, būtinos tam tikros rūšies turtinei atsakomybei atsirasti. Būtent specialiosios sąlygos leidžia atriboti civilinę atsakomybę nuo materialinės (turtinės) atsakomybės teisinių darbo santykių atveju. Tiesioginė turtinė žala pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį laikytina civiline teisine kategorija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai akcentuoja būtinumą pagrįsti institucijos patirtą turtinę žalą. Pasisakydamas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuorodos į tiesioginę materialinę (turtinę) žalą, teismas yra pažymėjęs, jog tai reiškia, kad gali būti atlyginti tik tie valstybės (savivaldybės) institucijos patirti nuostoliai (žala), kurių nebūtų buvę, jeigu valstybės tarnautojas nebūtų elgęsis neteisėtai. Neteisėta veika (veikimu, neveikimu) pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms. Tokie norminiai teisės aktai gali būti įstatymai, Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, instrukcijos, darbo tvarkos taisyklės, administracijos įsakymai ir potvarkiai, tam tikros sutartys ir pan. Žala neatlyginama, jeigu ji padaroma teisėta veika. Kai kurios aplinkybės pašalina veikos neteisėtumą, pavyzdžiui, nenugalima jėga, būtinasis reikalingumas. Priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys yra anksčiau aptartų sąlygų tiesioginė ir lemiama sąsaja. Analizuojant priežastinį ryšį nustatoma, dėl kieno veikos ir kokio dydžio atsirado žala. Nustatyti priežastinį ryšį, kai žalą savo veika tiesiogiai padaro vienas asmuo, paprastai nėra ypač sunku. Sunkiau, kai žalą padaro ne vienas asmuo, nors ir tiesiogiai (kyla klausimas, kiek žalos atsirado dėl kiekvieno asmens veikos, koks jų kaltės laipsnis), taip pat kai žala atsiranda dėl įvairių priežasčių, tai yra kai tiesioginis žalos padarymas yra galimas tik kitiems asmenims sudarius tam tikras aplinkybes (netiesioginis, tarpinis ryšys). Netiesioginis ryšys nebūtinai sukelia žalą, o yra tik sąlyga jai padaryti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, yra pažymėjęs, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai yra atsakingi už įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo yra viena iš materialinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybės tarnautojas atsako už žalą, kuri yra tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė. Kaltė (psichinis santykis tarp asmens neteisėtos veikos ir galimų žalingų padarinių) yra dar viena būtina sąlyga valstybės tarnautojų materialinei (turtinei) atsakomybei atsirasti. Valstybės tarnautojų materialinės (turtinės) atsakomybės srityje netaikytina Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje įtvirtinta kaltės prezumpcija. Susiklostę teisiniai santykiai dėl valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatas, numatančias, kad valstybės tarnautojas atlygina tik kaltais veiksmais padarytą žalą, savo esme yra artimesni darbo teisei negu civilinei teisei, o pagal darbo teisės principus turtinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenumatyta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad darbdavys įrodinėdamas valstybės tarnautojo kaltę turi konkrečiai nurodyti faktus, kuriais pasireiškia valstybės tarnautojo kaltė. Materialinei atsakomybei valstybės tarnyboje taikyti yra būtina, kad pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję tarnybos santykiais ir žalos atsiradimas būtų susijęs su tarnybos veikla. Aplinkybės, susijusios su tuo, ar žala padaryta būtent tarnybinių funkcijų vykdymo metu, buvo vertinamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A143–576/2010 18 . Šioje byloje pasisakydamas dėl galimybės taikyti valstybės tarnautojo (statutinio valstybės tarnautojo) materialinę atsakomybę, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 2 dalis (nuostata, numatanti, jog pareigūnai už vidaus reikalų įstaigai, kitai valstybės ar savivaldybės institucijai padarytą žalą įstatymų nustatyta tvarka traukiami materialinėn atsakomybėn) reglamentuoja materialinės atsakomybės santykius tarp vidaus reikalų įstaigos ir šioje įstaigoje tarnaujančio vidaus tarnybos sistemos pareigūno. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog byloje nepaneigtas žalos atsiradimo ryšys su atsakovo tarnybinių pareigų ėjimu, dėl ko taikytina Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio nuostata dėl pareigūno materialinės atsakomybės. Tokią išvadą teismas padarė, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis, įvyko tuo metu, kai pareigūnas pagal iš anksto patvirtintą grafiką turėjo budėti namie, o budėjimo laikas priskiriamas darbo laikui, be to, nebuvo duomenų, kad pareigūnas piktnaudžiavo paminėto automobilio valdymo teise, t. y. naudojosi automobiliu asmeniniais tikslais.

Apibendrinant anksčiau nurodytus teisinius argumentus darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad materialinės atsakomybės valstybės tarnyboje ir darbo teisėje atsiradimo sąlygos yra tapačios. Todėl nustatant valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas būtina vadovautis ne tik Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, bet ir naujojo Darbo kodekso 151, 153 str., o įstatyme numatytais atvejais ir 154 straipsniu.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 1996-10-08 su atsakovu sudarė terminuotą sutartį Nr. 240, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti vairuotoju ir kuri vėliau dėl teisės aktų pasikeitimo tapo neterminuota (40-41 b. l.). Atsakovas pagal savo pareigas tarnyboje buvo statytinis valstybės tarnautojas (44 b. l.). 2017-07-13 atsakovas tarnybos metu vykdydamas tarnybinę užduotį, vairuodamas ieškovui priklausančią transporto priemonę MAN TGM, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į eismo įvykį - automobilių susidūrimą (pridėta ANK bylų medžiaga). Dėl ko vietos policijos pareigūnams konstatavus atsakovo ir trečiojo asmens kaltę, jiems buvo pritaikyta administracinė atsakomybė, bei paskirtos baudos (8-9 b. l. ir pridėta administracinių bylų Nr. 17074130794 bei Nr. 17074132097). Ieškovas pagal viešųjų pirkimo procedūras pasirinko būsimą transporto priemonių nuostolių įvertinimą, kur buvo nustatyta, kad automobiliui MAN TGM, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta žala yra apie 4 300 Eur, o rangovas UAB ,,Depardus“ įsipareigojo ją suremontuoti už 4 263,29 Eur (10-13 b. l.). Atsakovas 2017 m. spalio 19 d. atleistas iš tarnybos pas ieškovą pagal DK 127 str. 6 d. (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu dėl išėjimo į pensiją) (44 b. l.). Ieškovo draudikas pagal teisės aktų nuostatas atlygino draudėjui, esant abipusei atsakovo ir trečiojo asmens kaltei, 50 proc. turėtų transporto priemonės remonto išlaidų (17 b. l.). Tokia paminėta teismo išvada esant vairuotojų mišriai kaltei seka, atsižvelgiant į byloje pateikus duomenis, kuomet ir ANK medžiagoje ištyrus visas autoįvykio aplinkybes, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017-10-11 ekspertizės aktu konstatuota abiejų eismo įvykio dalyvių kaltė (pridėtos adm. nusižengimų bylos). Civilinės teisės požiūriu teismas irgi laikosi nuostatos, jog abiejų eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų mišrios kaltės atveju, kaltės laipsnis yra lygus, tai yra po 50 procentų.

1) atlyginamas žalos dydis visiškai;

2) atlyginamas žalos dydis, bet ne daugiau kaip 9 (devynių) vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių;

3) atlyginamas žalos dydis, bet ne daugiau kaip 6 (šešių) vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių;

4) atlyginamas žalos dydis, bet ne daugiau kaip 3 (trijų) vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.

Pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Atsižvelgiant į materialinės atsakomybės paskirtį, visgi tenka pripažinti, kad valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės ribojimas pateisinamas socialine prasme, juk atlyginimas yra dažno valstybės tarnautojo svarbiausias pajamų šaltinis. Todėl pagal analogiją sutinkama su doc. dr. T. B. nuomone dėl darbuotojų materialinės atsakomybės ribojimo darbo teisėje.

„Darbuotojo darbo užmokestis paprastai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl visais atvejais pareiga atlyginti visą žalą jam būtų per didelė našta. Nuolatinis darbo procesas ir darbo pobūdis lemia, kad net ir rūpestingiausiam asmeniui tam tikrais atvejais sunku išvengti žalos padarymo“.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja atvejų, kada valstybės tarnautojai privalo atlyginti visą žalą, todėl tokiais atvejais, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, galėtų būti taikomos Darbo kodekso 154 straipsnio nuostatos. Darbo kodekso 154 straipsnyje įvardintas baigtinis sąrašas pagrindų, kada darbuotojas privalo atlyginti visą žalą.

Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyti atvejai įtvirtina skirtingo dydžio materialinės atsakomybės ribas. Tai konstatavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A415–35/200721.

Kas yra vidaus administravimas, apibrėžiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – Administracinių bylų teisenos įstatymo) 2 straipsnio 2 dalyje: ,,Vidaus administravimas – administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių - finansinių išteklių tvarkymas valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius“. Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis taikytina tik asmenims, kurių veikla užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas. Pareigūnai, atliekantys valstybės sienos apsaugos funkciją ir šiems tikslams naudojantys valstybės turtą, nėra asmenys, atliekantys vidaus administravimo veiklą, (...), todėl tokių statutinių valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės teisinis pagrindas yra ne Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, o to paties straipsnio 1 dalis. Be to, tiek, kiek šios atsakomybės nereguliuoja Statutas bei Valstybės tarnybos įstatymas, taikytinas Darbo kodeksas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis). Šiuo atveju svarbu pastebėti, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nenustatytos atlygintinos žalos ribos, todėl būtent šia apimtimi taikytinas Darbo kodeksas, kurio 254 straipsnyje numatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje Darbo kodekso 255 straipsnyje numatytų sąlygų visiškam žalos atlyginimui nėra, todėl taikytina bendroji Darbo kodekso 254 straipsnyje numatyta taisyklė, jog atlygintinos žalos dydis negali viršyti darbuotojo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio“ (LVAT 2007-03-13, Nr. A415-35/2007). Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymo) 5 straipsnį viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas yra viena iš pagrindinių viešojo administravimo sričių. Vadinasi, kas nepatenka į vidaus administravimo sąvoką (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), bendrai priskirtina viešojo administravimo (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) sferai. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmenų, atliekančių vidaus administravimo veiklą, materialinės atsakomybės riba yra jų šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o asmenų, atliekančių viešojo administravimo veiklą, - trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, tais atvejais, kai nėra pagrindo taikyti visiško nuostolių kompensavimo principo atlyginant visą žalą. Siekiant valstybės tarnautoją patraukti materialinėn atsakomybėn, būtina išsiaiškinti, ar jo atžvilgiu taikytina Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalis, ar šio straipsnio 2 dalis, kadangi tai apsprendžia, kokiu dydžiu ribojama valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas veiksmais, atliktais vidaus administravimo sferoje ir patenkančiais į Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį pripažino ir faktines aplinkybes konkrečiose bylose (LVAT 2011-11-03, Nr. A63-2899/2011, 2011-04-18, Nr. A662-1102/2011 ir kt.).

Aiškindamas „vidutinio darbo užmokesčio“ sąvoką, teismas yra nurodęs, jog iš Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies matyti, jog sąvokos „valstybės tarnautojo darbo užmokestis“ ir „valstybės tarnautojui priklausantis per mėnesį mokėti darbo užmokestis“ nėra tapačios. Todėl atsižvelgdamas į ginčo metu galiojusios Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1176 patvirtintos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų gauto vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 2 punktą, nurodė, kad valstybės pareigūno gautu vidutiniu darbo užmokesčiu laikomas jo gautas (bruto) vidutinis darbo užmokestis, t. y. darbo užmokestis, į kurį įeina privalomai atskaitomi mokesčiai į biudžetą (LVAT 2003-05-14, Nr. A11-458/2003).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės ribos grupuotinos į keturias pozicijas:

1) visišką žalos atlyginimą;

2) žalos atlyginimą ne daugiau kaip devynių vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio;

3) žalos atlyginimą ne daugiau kaip šešių vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio;

4) žalos atlyginimą ne daugiau kaip trijų vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio.

Bendroji taisyklė, kad padaryta žala turi būti atlyginta visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Ginčo atveju sisteminė loginė Valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsnių, o taip pat Darbo kodekso 153 ir 154 straipsnių analizė leidžia teigti, kad konkrečios materialinės atsakomybės ribas nulemia valstybės tarnautojo atliekamų tarnybinių funkcijų (vidaus ar kitokio viešojo administravimo) sritis.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus teisinius argumentus pripažintina, kad ginčo atveju pagal DK 153 str. 1 d. nuostatą atsakovui A. D. taikytinas žalos atlyginimo dydis, negali būti didesnis kaip 3 (trys) vidutiniai valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžiai, ginčo atveju būtų 969,55 Eur (69 b. l.). Todėl teismas daro kitą išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju šis dydis yra maksimalus.

Tokia teismo išvada remiasi ir LVAT praktika analogiškose bylose kur nurodyta, kad pareigūnai, atliekantys valstybės sienos apsaugos funkciją ir šiems tikslams naudojantys valstybės turtą, nėra asmenys, atliekantys vidaus administravimo veiklą, kaip tai apibrėžiama Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, todėl tokių statutinių valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės teisinis pagrindas yra ne VTĮ 32 straipsnio 2 dalis, o to paties straipsnio 1 dalis. Be to, tiek, kiek šios atsakomybės nereguliuoja Vidaus tarnybos statutas bei VTĮ, taikytinas Darbo kodeksas (VTĮ 5 straipsnis). Šiuo atveju svarbu pastebėti, jog VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nenustatytos atlygintinos žalos ribos, todėl būtent šia apimtimi taikytinas Darbo kodeksas, kurio 254 straipsnyje (šiuo metu būtų 153 str.) numatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus Darbo kodekso 255 straipsnyje (šiuo metu būtų 154 str.). Nagrinėjamoje byloje Darbo kodekso 255 straipsnyje numatytų sąlygų visiškam žalos atlyginimui nėra, todėl taikytina bendroji Darbo kodekso 254 straipsnyje numatyta taisyklė, jog atlygintinos žalos dydis negali viršyti darbuotojo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2007 m. kovo mėn. 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-415-35-07).

Be to teismo vertinimu, byloje nustatytos visos nurodytos atsakovo A. D. materialinės (turtinės) atsakomybės sąlygos. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą bei jos dydį (14-17 b. l.). Atsakovas šio dydžio faktiškai neginčijo, išskyrus nuorodą į transporto priemonės nusidėvėjimą (31-33 b. l.). Tačiau teismui vertindamas ieškovui padarytos žalos dydį, pirmiausia, tokiais privalo taikyti transporto priemonės nusidėvėjimo koeficientą (DK 152 str. 2 d. 1 p.). Nors pagal ieškovo pateiktus į bylą rašytinius įrodymus, transporto priemonės likutinė vertė buhalterinėje apskaitoje yra lygi 0, tačiau tai nėra teisinis pagrindas išvadai, kad ieškovas nėra patyręs turtinės žalos (39, 71 b. l.). Pažymėtina, kad nusidėvėjimas taikytinas tuomet, kada per autoįvykį sugadintos transporto priemonės detalės yra keičiamos naujomis, nes priešingu atveju ieškovas nepagrįstai praturtėtų žalą apdariusio asmens sąskaita, kas yra įstatymiškai yra draudžiama (CK 6. 242 str. 1d.). Ieškovas transporto priemonę MAN TGM įsigijo 2010-08-13 (39, 45-46, 48 b. l.). Per laikotarpį nuo 2010-08-13 iki 2017-07-03, šiai transporto priemonei detalės nebuvo keičiamos, o tik atliktas profilaktinis remontas (47 b. l.). Pagal rangovo UAB ,,Departus“ 2017-09-12 sudarytą sugadintos transporto priemonės remonto darbų sąmatą, buvo pakeistos naudotos (sugadintos) detalės naujomis už 1 849 Eur (15-16 b. l.). Kaip jau teismas yra nurodęs kuomet senos detalės buvo pakeistos naujomis, nustatant kreditoriui padarytų nuostolių dydį, taikytinas nusidėvėjimo koeficientas pagal LR susisiekimo ministro ir LR finansų ministro 2000-04-17 Nr. 120/200004-14 Nr. 101 įsakymą ,,Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ 3 lentelės duomenis, ginčo atveju būtų 20 proc. Tokiu būdu ieškovo faktinėmis išlaidomis dėl sugadintų detalių laikytina 1 479,20 Eur suma (1 849x20:100=369,80=1 479,20). Pastebėtina, kad nusidėjimas neturi įtakos remonto darbams, todėl ieškovo faktinių nuostolių suma laikytina 3 241,70 Eur (15-16 b. l.). Teismui įvertinus ieškovui padarytų nuostolių dydį pripažintina, kad ginčo atveju egzistuoja ir kitos materialinės (turtinės) atsakomybės sąlygos (atsakovo kaltė, neteisėta veika ir priežastinis ryšys tarp jos ir nurodytos žalos), ką patvirtina ir Administracinio nusižengimo bylos medžiaga (8-9 b. l. ir pridėta ANK bylų medžiaga). Joje nurodoma, kad atsakovas padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą – nepasirinko saugaus greičio, dėl ko kilo eismo įvykis, buvo apgadintos dvi transporto priemonės ir atsakovui taikyta administracinė atsakomybė. Šis rašytinis įrodymas bei byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas sumokėjo jam skirtą baudą, neginčijo sprendimo patraukti jį administracinėn atsakomybėn, paneigia atsakovo paaiškinimus apie tai, jog jis nėra kaltas dėl eismo įvykio, kad eismo įvykis kilo dėl kitų priežasčių (ne dėl jo padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo). Be to nurodyti atsakovo paaiškinimai nepatvirtinti jokiais įrodymais. Todėl nurodyti paaiškinimai atmetami. Byloje nėra ginčo dėl to, jog žala padaryta kai šalis siejo tarnybiniai (darbo) teisiniai santykiai, tarnybos metu ir atliekant darbo funkcijas. Todėl daroma išvada, kad ieškovas įrodė visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas (DK 151 str.). Nors ieškovas teigia, kad darbuotoja kaltės forma tyčinė, tačiau atsakovo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdis (nepasirinktas saugus greitis) patvirtina neatsargią darbuotojo kaltės formą, pasireiškiančią lengvabūdiškumu. Todėl nurodyti ieškovo argumentai atmetami. Ginčo atveju įtakos neturi ir kiti su ieškovui padaryta žala susiję teisiniai (ekonominiai) aspektai, tai yra nei transporto priemonės likutinė vertė, nei jos prekinės vertės netekimas.

Kaip jau teismas anksčiau yra nurodęs pagal valstybės tarnybos ar darbo teisės normos numatytos dvi materialinės (turtinės) atsakomybės rūšys: ribota ir visišką. Ribota materialinė (turtinė) atsakomybė paprastai taikoma (esant materialinės (turtinės) atsakomybės sąlygoms) visais atvejais, kai įstatyme nenumatyta kitokios rūšies atsakomybė. Visiška materialinė atsakomybė taikoma tik įstatyme tiesiogiai numatytais atvejais. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus teisinius argumentus teismas konstatavo, kad darbuotojas neprivalo atlyginti ieškovui visos žalą, kadangi pagal byloje nustatytus faktus jam taikytina ribota, tai yra trijų VDU išieškojimo suma. Be to atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas kaip darbuotojas, užimantis vairuotojo pareigas ir dirbantis atsakingą darbą, susijusį su jo tiesioginėmis funkcijomis bei jam patikėta transporto priemone, kuri irgi laikytina jam perduota vertybe, tuo pačiu įsipareigoja materialiai atsakyti už nurodytos vertybės išsaugojimą (42-43 b. l., pareigybės charakteristikos 5.6., 5.11., 6.10., 6.12. p. p.). Atsakovas pas ieškovą dirbo vairuotoju ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduota materialine vertybe, tai yra transporto priemone skirta tarnybos funkcijoms. Taigi nurodytos teisės aktų nuostatos leidžia teismui daryti išvada, jog esant nurodytoms aplinkybėms (nurodytam atsakovo darbo (tarnybos) pobūdžiui - vairuotojas gabenantis į gaisro gesinimą kitus komandos narius), privalo tinkamai valdyti jam patikėtą transporto priemonę. Todėl nors ieškovas reikalauja taikyti atsakovui ne ribotą, o visišką materialinę (turtinę) atsakomybę, tačiau kaip jau teismas yra nurodęs, ginčo atveju kaltininko atsakomybė gali būti tik ribota.

Žalos atlyginimas gali būti mažinamas, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia (DK 152 str. 3 d.). Minėta, kad žala ieškovui padaryta dėl neatsargumo. Todėl nagrinėjamu atveju gali būti taikomas nurodytas institutas. Bylos įrodymai patvirtina, kad nors ieškovas yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo, tačiau jo turtinė padėtis nepalyginamai geresnė už atsakovo. Žala ieškovui padaryta atsakovui A. D. atliekant tarnybines funkcijas, t. y. veiksmus būtent ieškovo naudai. Taigi ieškovas, kaip darbdavys, turi prisiimti atitinkamą žalos atsiradimo riziką. Žala padaryta atsakovui valdant ieškovui priklausantį didesnį pavojaus šaltinį – didelės vertės transporto priemonę. Šios transporto priemonės darbdavys neapdraudė savanoriškuoju turto draudimu (kasko). Nors ir atsakovo turtinė padėtis nėra sunki, tačiau jo anksčiau pas darbdavį (ieškovą) gaunamas darbo užmokestis irgi nebuvo didelis (69-70 b. l.). Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvada, kad protinga, teisinga ir sąžininga iš atsakovo A. D. priteisti 80 proc. iš anksčiau nurodytos ieškovui priteistinos sumos, kaip žalos atlyginimo, o likusioje dalyje šis reikalavimas atmestinas. Be to tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažįstantis, kad nurodytos aplinkybės yra pagrindas taikyti DK 257 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-215/2005). Todėl iš atsakovo ieškovui priteisiama 775,64 Eur žalos atlyginimo.

Atskirai pastebėtina, kad ginčo atveju byloje nesusidarė situacija, kuomet ieškovo reikalavimas būtų patenkintas iš dalies. Pirma, atsakovas byloje pripažintas kaltu, o antra, ieškovo reikalavimo iš dalies atmetimas nesudaro teisinio pagrindo kalbėti apie dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovui. Todėl iš atsakovo ieškovui priteistinas ir visas sumokėtas 48,00 Eur žyminis mokestis.

Taip pat iš atsakovo valstybei priteistinos ir procesinių dokumentų įteikimo bylos dalyviams išlaidos (CPK 88 str. 1. 3 p., 92 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

1. Priteisti ieškovui Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybai (į. k. 291012270) atsakovo iš A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 775,64 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 64 ct) žalos atlyginimą, 48,00 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, iš viso: 832,64 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt du eurus 64 ct).

2. Kitoje dalyje ieškovo ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo atmesti.

3. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš atsakovo A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,40 Eur (tris eurus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylos dalyviams.

4. Teismo sprendimui įsiteisėjus, grąžinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybai administracinių nusižengimų bylą Nr. 17074130794 ir 17074132097.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.