- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-15
- Bylos Nr.
- 2A-148-212/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00718-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pirm.), Zina Mickevičiūtė (pran.), Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- AB DNB banko
- Atsakovas
- G. P., M. P., J. P., A. P., L. P., A. V.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „SV Investicija“, BUAB „ATO projektai“
- Kategorijos
- 122.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB DNB banko ir atsakovo G. P. apeliacinius skundus dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-64-335/2012 pagal ieškovės AB DNB bankas ieškinį atsakovams G. P., M. P., J. P., A. P., L. P., A. V., tretiesiems asmenims BUAB „SV Investicija“, BUAB „ATO projektai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) 2009-02-27 dovanojimo sutartį Nr. 555, sudarytą tarp atsakovų G. P., L. P. ir M. P. ir taikyti restituciją natūra, grąžinant G. P. nuosavybėn 5 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), grąžinant G. P. ir L. P. nuosavybėn 3 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) 2) 2009-02-27 dovanojimo sutartį Nr. 558, sudarytą tarp atsakovų G. P. ir J. P. dalyje dėl 1/3 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) padovanojimo ir taikyti restituciją natūrą, grąžinant šį turtą G. P. nuosavybėn; 3) 2011-03-23 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 916, sudarytą tarp G. P., A. V. ir A. P. dėl 1/3 dalies gyvenamojo namo, 1/3 dalies ūkinio pastato ir 1/3 inžinierinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pradavimo ir taikyti restituciją natūra, grąžinant šį turtą G. P. nuosavybėn.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančią 2009-02-27 dovanojimo sutartį Nr. 555 ir taikė restituciją, grąžinant tris žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), L. P. ir G. P. bendrojon nuosavybėn, kitus 5 žemės sklypus - G. P. nuosavybėn;
2) pripažino negaliojančią 2009-02-27 dovanojimo sutartį Nr. 558, kuria G. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį žemės sklypo (kurio plotas 5.8324ha), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) padovanojo savo sūnui J. P. ir taikė restituciją grąžinant G. P. nuosavybėn;
3) Priteisė iš atsakovų G. P., L. P., J. P. ir M. P. ieškovės naudai po 825 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei po lygiomis dalimis 66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Nustatė, kad ieškovė suteikė paskolas šioms bendrovėms: 1) 2006-01-16 sutartimi Nr.13-06 IL UAB „SV investicija“ suteikė 1 150 000 Lt paskolą iki 2007-12-31; 2) 2006-03-23 sutartimi Nr.1197-06 IL UAB „Riedulys“ suteikė 1 700 000 Lt paskolą iki 2008-03-23, o 2008-06-19 susitarimu Nr. 1197-06 IL/3 paskolos grąžinimo terminą pratęsė iki 2008-12-10; 3) 2006-09-12 sutartimi Nr.3477-06 IL UAB „ATO projektai“ suteikė 850 000 Lt paskolą iki 2008-09-12. Paskolų gavėjai įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įkeitė nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus, kuriems pirkti ir buvo suteiktos paskolos, taip pat buvo sudarytos kelios laidavimo sutartys. Atsakovas G. P. buvo vienas iš laiduotojų, įsipareigojusių solidariai su skolininkais atsakyti visu savo turtu, jeigu skolininkai neįvykdys savo prievoles kreditoriui pagal kreditavimo sutartis. Skolininkai sutartyse numatytais terminais savo įsipareigojimų kreditoriui neįvykdė, todėl ieškovė 2008-12-12, 2008-12-29 ir 2009-02-23 Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinius, prašydama priteisti solidariai iš skolininkų ir laiduotojų skolas bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant ir laiduotojų, įskaitant G. P. turtą. Vilniaus apygardos teismas 2008-12-16 nutartimi areštavo UAB „ATO projektai“ ir laiduotojų turtą, bet Lietuvos apeliacinis teismas 2009-02-05 nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutartį panaikino, konstatavęs, kad ieškovės reikalavimų užtikrinimui pakanka įkeisto turto vertės. Prašymai taikyti turto areštą UAB „Riedulys“, UAB „SV Investicija“ ir už jas laidavusiems asmenims buvo atmesti, konstatavus, kad ieškovės reikalavimų užtikrinimui pakanka įkeisto turto vertės. Vilniaus apygardos teismas 2009-05-27, 2009-10-16 sprendimais tenkino ieškovės ieškinius ir iš UAB „ATO projektai“, UAB „SV investicija“, laiduotojų, tarp jų ir atsakovo G. P., solidariai priteisė skolas, o 2012-03-26 sprendimu, konstatavus, kad pagrindinis skolininkas - UAB „Riedulys“ likviduota dėl bankroto, iš G. P. ir kitų dviejų laiduotojų solidariai priteisė skolą bankui. Buvusi bendra reikalavimų suma 3 884 785,82 Lt yra tik nežymiai sumažėjusi. Bankroto bylos buvo iškeltos visoms bendrovėms: UAB „Riedulys“ 2009-11-25, UAB „ATO projektai“ 2010-11-09, UAB „SV Investicija“.
Vilniaus apygardos teismo 2009-10-16 sprendimas civ. byloje Nr.2-977-565/09 dėl skolų priteisimo iš UAB „SV Investicija“ ir trijų laiduotojų, tarp jų G. P., yra įsiteisėjęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-11-06 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-459/2012 G. P. ir M. M. tik solidariai sumažino metines palūkanas už negrąžintą 1 149 226,61 Lt kreditą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008-11-04) iki 2011-02-21 iki 5 procentų dydžio. Teismas pažymėjo, jog atsakovo G. P. prievolė nėra pasibaigusi, o 2009-05-27 sprendimo dėl skolos priteisimo iš UAB „ATO projektai, G. P. ir kitų laiduotojų, vykdymo sustabdymas teisinės reikšmės neturi.
Teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog atsakovai G. P. ir L. P. 2009-02-27 dovanojimo sutartimi Nr. 555 neleistinai padovanojo savo sūnui M. P. aštuonis nekilnojamųjų daiktų objektus ir 2009-02-27 kita dovanojimo sutartimi Nr. 558 tris nekilnojamųjų daiktų objektus, tarp jų 1/3 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) padovanojo kitam sūnui J. P.. Ieškovė pagrįstai reikalavo šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, tačiau be pakankamo pagrindo ieškovė siekė nuginčyti 2011-03-23 sudarytą sandorį (notarinio registro Nr. 916), kuriuo G. P. 1/3 dalį gyvenamojo namo su 1/3 dalimi priklausinių, esančius (duomenys neskelbtini) už 60 000 Lt pardavė lygiomis dalimis bendraturčiams A. P. ir A. V.. Ieškovė prašydama taikyti restituciją ir šį turtą grąžinti G. P., neprašė įpareigoti jį grąžinti už turto pardavimą gautus pinigus pirkėjams.
Teismas konstatavo, jog dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Pagal laidavimo sutartis atsakovas G. P. solidariai su pagrindiniais skolininkais ir kitais laiduotojais privalo sumokėti bankui milijonines skolas, nes įsiskolinimo suma yra tik nežymiai sumažėjusi, o skolų grąžinimo terminai jau yra suėję ir skolos nėra grąžintos. Laidavimu užtikrintų prievolių mastas nustatytas ir įsiteisėjusiais 2010-04-13, 2011-06-13 ir 2011-04-29 teismo procesiniais sprendimais bankroto bylose kreditorinių reikalavimų patvirtinimu. Įkeisto skolininkų turto nepakanka skoloms likviduoti, o atsakovų prielaidos, kad skolos gali būti išieškotos iš kitų laiduotojų turto yra niekuo realiai neparemtos. Teismas taip pat laikė visiškai nepagrįstais atsakovų teiginius, kad yra neaišku, už kokias prievoles G. P. turi atsakyti, nes skolininkų prievolės, užtikrintos laidavimu, yra nustatytos teismo procesiniais sprendimais.
Teismas sprendė, jog Panevėžio apygardos teismo 2012-09-13 sprendimas bei Panevėžio apygardos teismo 2012-11-08 nutartis turi prejudicinę galią šiai civilinei bylai, nes ieškinio pagrindas, bylos aplinkybės, proceso dalyviai yra tie patys ir bylos turi esminį panašumą. Teismas konstatavo, jog G. P. (taip pat ir jos sutuoktinė) ginčijamais dovanojimo sandoriais, sudarytais su savo sūnumis pažeidė kreditoriaus teises, nes neatlygintinai perleidęs vertingą nekilnojamąjį turtą, ženkliai sumažino savo mokumą, banko galimybę gauti kuo didesnį skolos patenkinimą iš jo, kaip laiduotojo, turto. Pripažino, kad G. ir L. P., neatlygintinai perleidę nekilnojamuosius daiktus (jų dalis) abiem sūnums, tokių sandorių sudaryti neprivalėjo ir neturėjo tokios pareigos pagal įstatymą, sutartį, teismo sprendimą ar kitokiu pagrindu, todėl atmetė atsakovų teiginius, kad tie sandoriai nepažeidžia kreditoriaus teisių. Be to, ginčijami neatlygintini nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandoriai buvo sudaryti jau bankui pateikus ieškinius dėl skolų priteisimo ir tuoj po to, kai buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės – laiduotojų turto areštas. Teismas preziumavo, kad atsakovas G. P. buvo nesąžiningas nes jis sudarė sandorį su savo sūnumi.
Teismas kitaip vertino atsakovo sudarytą sandorį dėl 1/3 dalies jam priklausiusio namo su 1/3 dalimi priklausinių pardavimo lygiomis dalimis savo broliui A. P. ir sesers sūnui A. V.. Nurodė, nors sandorio šalys yra artimi giminaičiai, tačiau to nepakanka šiam sandoriui nuginčyti, nes A. P. tarpusavio santykiai su atsakovu yra konfliktiški, abu jie nebendrauja, apie brolio skolas nieko nežinojo ir jam, kaip bendraturčiui (kuriam priklausė 1/3 dalis šio turto), apie pasiūlymą įgyti dalį turto tapo žinoma tik iš notarės persiųsto pareiškimo. A. V. sandorio metu buvo 21 metų amžiaus, motinos netekęs jaunuolis, kuris atskirai gyvendamas Vilniuje ir nebendraudamas su vyresniu giminaičiu G. P. (dėde), taip pat nežinojo apie jo skolas. Be to, sudarant sutartį pardavėjas sutarties 5 p. melagingai nurodė, jog nėra trečiųjų asmenų, turinčių kokių nors teisių į parduodamą daiktą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog abu bendraturčiai pirkėjai tuo metu nežinodami tikros padėties neturėjo jokio pagrindo abejoti sandorio skaidrumu, juo labiau, kad turtas buvo parduodamas už rinkos kainą. Be to, pastatai, kurių dalis parduota, yra ne privačioje, bet valstybinėje žemėje, todėl teismas manė, jog net ir panaikinus sandorį, bankui siekiant nukreipti skolos išieškojimą į šį bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą giminaičių turtą, pašalinių pirkėjų tiesiog neatsirastų.
Tai, kad G. P. 2011-02-01 grąžino 55 000 Lt skolą R. L., o ne bankui iš gautų už parduotą namo dalį lėšų, rodo tik G. P. nesąžiningumą, tačiau tai nėra pagrindas dėl to kaltinti atsakovus A. P. ir A. V.. Priešingai, teismas juos laikė sąžiningais įgijėjais.
Teismas pripažino, jog ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nes pasibaigus įkeisto turto varžytinėms, 2011-10-17 įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2009-05-27 sprendimui dėl skolos priteisimo solidariai iš skolininkų bei laiduotojų, 2011-10-27 ieškovės atstovui patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis, ieškovė tik tuomet įsitikino apie ginčijamų sandorių sudarymą bei jos, kaip kreditorės teisių pažeidimą.
I. A. skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2012-11-19 sprendimą dalyje dėl ieškinio atmetimo panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - pripažinti negaliojančia 2011-03-23 Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 916 dėl 1/3 gyvenamojo namo, 1/3 ūkinio pastato, 1/3 inžinerinių statinių, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo, ir taikyti restituciją natūra, grąžinant šį turtą atsakovo G. P. nuosavybėn; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas, vertindamas pirkimo - pardavimo sandorio šalių nesąžiningumą, nevisapusiškai įvertinto faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo prikimo - pardavimo sandorio sudarymo aplinkybėmis ir sandorio šalių elgesiu, byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pažeidė CPK 185 str., CPK 263 str., 270 str. 4 d., CK 6.66 str. 2 d., 6.67 str. 1 p., 4.96 str. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.57 str. 1 p. nesąžiningumo prezumpcijos, nes A. P. yra banko skolininko G. P. brolis, o A. V. - G. P. sūnėnas, t. y. sandorio šalis siejo giminystės ryšiai. Teismas rėmėsi nepagrįstais argumentais dėl atsakovų A. P. ir A. V. sąžiningumo, kurie yra tik jų pačių paaiškinimai ir tai neturi teisinės reikšmės vertinant jų nesąžiningumą. Atsakovai A. V. ir A. P. ne tik nepateikė įrodymų, jog jie sandorio metu buvo sąžiningi, bet ir nesidomėjo ar atsakovas G. P. nėra skolininkas, todėl jie pripažintini nesąžiningais, nes nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti, ar sandoris nepažeis G. P. kreditorių teisių ir interesų. Ginčijamas pirkimo - pardavimo sandoris buvo sudarytas 2011-03-23, t. y. tuo metu kai jau buvo priimta teismų sprendimų priteisti banko naudai iš G. P. dideles skolas. Tačiau teismas į sandorio sudarymo aplinkybes, sudarymo laikotarpį neatsižvelgė, todėl nepagrįstai atsakovus pripažino sąžiningais įgijėjais. Pažymi, jog pripažinus atsakovų turto įgijėjų A. P. ir A. V. nesąžiningumą, byloje yra įrodyti visi būtini actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų visetas, kas sudarytų teisinį pagrindą patenkinti pareikštą apeliacinį skundą.
Apeliaciniu skundu atsakovas G. P. prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2012-11-19 sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys patenkintas panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – toje dalyje ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškinio senaties termino eigos pradžią ir įrodymo vertinimą reglamentuojančių teisės normas, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatskleista sprendimo dalyje bylos esmė. Ieškovė dar 2008 m. gruodžio – 2009 m. vasario mėnesiais pareikšdama ieškinius skolininkams ir laiduotojams dėl skolos priteisimo žinojo, jog kredito gavėjų įkeisto turto rinkos vertė yra objektyviai sumažėjusi ir jos nepakaks kreditams padengti, nes turėjo turto įvertinimo ataskaitas. Be to, Vilniaus apygardos teismui 2009-11-25 nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „Ridulys“, ieškovei buvo aišku, jog ši įmonė kredito nebegrąžins. Apie ginčijamus dovanojimo sandorius ieškovė sužinojo 2010-06-14, todėl ieškovė turėdama kredito gavėjų įkeisto turto įvertinimą, žinodama, kad šio turto nepakaks kreditams padengti, turėjo suprasti, kad likusią skolą turės išieškoti tik iš laiduotojų turto. Ieškovė turėjo suvokti, kad G. P. sudaryti sandoriai mažina jo mokumą, o tai pažeidžia ieškovės teises. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.127 str. 1 dalies ir 6.66 str. 3 dalies normas. Teismas neįvertino, kad ieškinį pareiškė specifinis teisės subjektas, kuriam turi būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai; visiškai nevertino ieškovės, kaip kreditoriaus veiksmų nuo to momento, kada ji sužinojo apie ginčijamo sandorio sudarymą (2010-06-14), iki to momento, kai ieškovė nurodė sužinojusi apie ginčijamo sandorio sudarymą (2011-10-27). Teismas neįvertino kitų bylai reikšmingų aplinkybių, iš kurių galima spręsti, kada ieškovė turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą. Teismas ieškinio senaties terminą nustatė tik pagal subjektyvųjį kriterijų ir visiškai nepagrįstai netaikė objektyvaus kriterijaus. Kadangi teismas neįvertino aukščiau išvardytas aplinkybes, t. y. ar ieškovė 2010-06-14 sužinojusi apie ginčijamus sandorius, galėjo suvokti savo teisių pažeidimą, todėl laikytina, jog teismas neatskleidė bylos esmės ir nukrypo nuo LAT praktikos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų nutartimis dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuojant, jog įkeisto turto pakanka skoloms padengti ir neanalizaco ieškovės veiksmų po to, kai ieškovė 2010-06-14 ginčijamų sandorių sudarymą. Be to teismas neįvertino aplinkybės, jog nekilnojamojo turto rinkos kaina vis mažėjo ir tai yra visiems žinoma aplinkybė. Jeigu ieškovė būtų elgusi apdairiai ir rūpestingai, 2010-06-14 sužinojusi apie ginčijamus sandorius, būrų ėmusi aktyvių veiksmų ginčijamo sandorio pasekmėms įvertinti, ji neabejotinai būtų nustačiusi, jog dėl šio sandorio sumažėjo atsakovo G. P. mokumas. Tarp kredito gavėjų negrąžintos kredito sumos ir turto vertintojų nustatytos turto vertės skirtumas buvo toks didelis, kad ieškovei nebuvo jokio pagrįsto pagrindo tikėtis, kad pardavus iš varžytinių įkeistą sumą gautų lėšų gali užtekti kreditams padengti. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti byloje surinktų turto vertinimo pažymų turinį visų bylos įrodymų kontekste, ir tik tada spręsti, ar ieškovė, kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, apie jai įkeisto turto vertės sumažėjimą galėjo sužinoti dar iki 2010-06-14. Be to, pardavinėjant BUAB „Riedulys“ turtą iš varžytinių, turto vertė buvo nustatoma pagal 2010-07-30 nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, todėl jau tuo metu ieškovė žinojo apie turto vertės nuvertėjimą. Įvertinant visas aplinkybes, mano, jog ieškinio senaties termino pradžia yra 2010-06-14. Kadangi ieškinys pareikštas 2011-12-12, ieškinys turėjo būti atmestas praleidus ieškinio senaties terminą. Atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra pagrindo, nes ieškovė jį praleido dėl savo neapdairumo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo G. P. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su apelianto argumentais, jog ieškovė yra praleidusi 1 metų senaties terminą ieškiniui pareikšti, nes Panevėžio apygardos teismo 2012-09-13 sprendime c.b. Nr. 2A-632-227/2012 ir Panevėžio apygardos teismo 2012-11-08 nutartyje c. b. Nr. 2A-674-198/2012, konstatavus, kad įrodytos banko actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos dėl atsakovų sudarytų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, įskaitant, kad bankas nepraleido 1 metų ieškinio senaties termino, turi prejudicinę reikšmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į apeliacinės instancijos nustatytus prejudicinius faktus, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes dėl ieškinio senaties termino praleidimo jau yra pasisakyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Apelianto argumentai dėl neva tai praleisto ieškinio senaties termino yra nepagrįsti ir prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams, nes prejudiciniais faktais nustatyta kada bankas suvokė apie jo pažeistas teises. Ieškovė pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad 2010-06-14 ieškovė sužinojo tik apie sutarties sudarymo faktą dar nereiškia, kad prasidėjo ieškinio senaties terminas, nes ieškovė apie savo pažeistas teises dar nežinojo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai nustatė visas aplinkybes kada bankas sužinojo apie savo pažeistas teises ir nuo kada prasideda ieškinio senaties termino skaičiavimas. Banko sąžiningą ir ekonomišką savo teisių realizavimą patvirtina ieškinio pareiškimas objektyviai įsitikinus, kad sandoris pažeidžia jo teises. Pažymi, kad banko pažymos apie turto vertę buvo tik apytikriai dydžiai, neįrodo, jog įkeisto turto nepakanka ieškovės reikalavimams patenkinti. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, jog iki 2010-06-14, ir po to iki 2011-03-25, nebuvo jokių įvykių, dėl kurių bankui objektyviai buvo galima manyti, kad pareikštiems ieškinių reikalavimams dėl skolų priteisimo užtikrinti neužtenka įkeisto turto vertės, nes dar nevyko ir nebuvo baigtos bankrutuojančių įmonių įkeisto turto pardavimo iš varžytynių procedūros, todėl bankas 2010-06-14 neturėjo pagrindo teigti, kad ginčo sandoriai pažeidžia jo teises.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. V. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir toje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 2011-03-23 Pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Nurodo, jog ši sutartis nepažeidžia ieškovės teisių, nes buvo pasinaudota pirmenybių teise ir nupirkta iš buvusio bendraturčio atsakovo G. P. 1/3 gyvenamojo namo, 1/3 ūkinio pastato, 1/3 inžinerinių statinių, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas G. P. vietoje turto gavo ekvivalentą pinigais ir jo mokumas nekito. Ta aplinkybė, kad atsakovas G. P. už turtą gautų pinigų nepanaudojo atsiskaitymui su ieškove, negali būti traktuojama kaip atsakovo A. V. nesąžiningumas ir negali būti pagrindu panaikinti šį sandorį. Tai, kad jis yra susijęs su G. P. giminystės ryšiais, neįrodo A. V. nesąžiningumo, nes turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Mano, jog šis ieškinio reikalavimas buvo su trūkumais. Kadangi sandoris yra atlygintinis ir jo pripažinimo negaliojančiu atveju būtų taikoma restitucija, tai yra turtinis reikalavimas ir apmokestinamas pagal grąžintino turto rinkos vertę. Todėl ieškovė tiek už ieškinį, tiek už apeliacinį skundą turėjo sumokėti žyminį mokestį nuo ginčijamo sandorio vertės - nuo 60 000 Lt, t.y. po 1 800 Lt tiek už ieškinį, tiek už apeliacinį skundą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. P. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2011-03-23 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr.916, nes nėra visų actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinųjų sąlygų. Remiantis CK 3.135 straipsnio normomis, atsakovas A. V. nėra artimas G. P. giminaitis, todėl jo atžvilgiu nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str.) negali būti taikoma. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas A. V. buvo nesąžiningas, t. y. jo sąžiningumo nenuginčijo. Atsakovas A. P. byloje rašytiniais įrodymais ir paaiškinimais įrodė, kad jis buvo sąžiningas sudarydamas 2011-03-23 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr.916. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas A. P. sandorio sudarymo metu buvo sąžiningas. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad pastatams, kurių dalis parduota, net ir panaikinus sandorį ir bankui siekiant nukreipti išieškojimą į giminaičiams dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, pašalinių pirkėjų tiesiog neatsirastų. Mano, jog būtina šiuo atveju atsižvelgti į turto pardavimo galimybes, turto vertę ir kokia apimtimi kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimus. Atsakovas A. P. atkreipia dėmesį į tai, jog paties sandorio panaikinimo ir pardavimo iš varžytinių kaštai gali viršyti paties turto pardavimo kainą, todėl toks sandorio panaikinimas prieštarauja dar ir protingumo principui. Pažymi, jog net ir būdamas labai rūpestingu A. P. negalėjo numanyti, kad G. P. yra sudaręs laidavimo sutartis su ieškove ir laidavęs už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą bei yra įsipareigojęs ieškovei, nes nėra jokių viešų registrų, kuriuose A. P. galėjo sužinoti tokias aplinkybes. Ginčo turtas pardavimo metu buvo be jokių apribojimų, o informacijos apie laidavimo sutartis bei G. P. teisminius ginčus su ieškove atsakovams A. P. ir A. V. iš oficialiai prieinamų registrų nebuvo įmanoma gauti. Teismas, priimdamas sprendimą nepažeidė nei materialinių teisės normų t.y. CK 6.66 ir 6.67 str., nei procesinių teisės normų t.y. CPK 185 str., 263 str., 270 str.4d., priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris turi būti paliktas galioti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. P. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti jo apeliacinį skundą. Nesutinka su ieškovės argumentais, jog teismas, spręsdamas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančią konstatavo esant įrodytas visas actio Pauliana sąlygas ir nenustatė tik vienos sąlygas - atsakovo A. P. ir A. V. nesąžiningumo. Teismas konstatavo esant įrodytas visas actio Pauliana sąlygas tik dėl byloje ginčijamų dovanojimo sandorių, o dėl pirkimo – pardavimo sandorio atskirai neišskyrė ir nenurodė, kokios actio Pauliana sąlygos yra nustatytos. Ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris negali būti laikomas pažeidžiančiu ieškovės teises, nes tai yra atlygintinas sandoris ir atsakovo G. P. mokumas nekito. Su ieškove atsakovas G. P. neatsiskaitinėjo, nes vykos teisminiai ginčai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad turtą įgiję asmenys - atsakovas A. P. ir A. V. yra sąžiningi. Atsakovai A. P. ir A. V. galėtų būti laikomi nesąžiningais tik tuo atveju, jeigu jie būtų turtą įsigiję už mažesnę nei rinkos kainą. Kadangi turtas nebuvo areštuotas ar kitaip suvaržytas, į jį išieškojimas nebuvo nukreiptas, jie be jokių apribojimų galėjo įsigyti šį turtą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė sudarė tris kreditavimo sutartis:
2006-01-16 su UAB „SV Investicija“ pagal kurią pastarajai suteikė 1 500 000 Lt kreditą iki 2007-12-31 (t. 1, b. l. 72-86);
2006-03-23 su UAB „Riedulys“, pagal kurią suteikė UAB „Riedulys“ 1 700 000 Lt kreditą iki 2008-03-23 (t. 1, b. l. 91-108);
2006-09-12 su UAB „ATO projektai‘, pagal kurią suteikė 850 000 Lt kreditą iki 2008-09-12 (t. 1, b. l. 121-130).
Minėtų kreditų grąžinimas buvo užtikrintas laidavimo sutartimis. Atsakovas G. P. laidavimo sutartimis įsipareigojo atsakyti Bankui ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkai, jeigu skolininkai neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles ir Bankui pareikalavus įvykdyti už skolininkus jų prievoles kreditavimo sutartyse numatytais terminais ir sąlygomis (t. 1, b. l. 87-89, 109-111, 137-138). Kredito gavėjai, suėjus prievolės įvykdymo terminui, kreditų negrąžino, todėl ieškovė reikalavimus pareiškė laiduotojams (t. 1, b. l. 157-169).
Vilniaus apygardos teismas 2009-05-27 sprendimu priteisė ieškovei solidariai iš UAB „ATO projektai“, R. V., G. B., I. G. ir G. P. 813 693,39 Lt negrąžinti kredito, 8 682,11 Lt nesumokėtų palūkanų, 11,64 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2008-12-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovo G. P. 3 860,80 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šis sprendimas įsiteisėjo 2011-10-17, todėl ieškovei 2011-11-02 buvo išduotas vykdomasis raštas (t. 1, b. l. 170-171). Ieškovei pradėjus vykdymo procesą paaiškėjo, kad atsakovas G. P. 2009-02-27 ir 2011-03-23 perleido nekilnojamąjį turtą sūnums Justui ir M. P. bei tretiesiems asmenims A. P. ir A. V.. 2011-12-13 ieškovė kreipėsi į Molėtų rajono apylinkės teismą ieškiniu dėl sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).
Molėtų rajono apylinkės teismas 2012-11-19 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, panaikindamas 2009-02-27 sudarytus sandorius ir atmesdamas reikalavimą dėl 2011-03-23 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp G. P., A. P. ir A. V. dėl 1/3 dalies gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo lygiomis dalimis pripažinimo negaliojančia.
Apeliantė AB DNB bankas ginčija sprendimo dalį dėl 2011-03-23 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. P. ir A. V. laikė sąžiningais turto įgijėjais.
Apeliantas G. P. teismo sprendimą ginčija argumentuodamas tuo, kad ieškovė praleido ieškinio senatį actio Pauliana ieškiniu reikšti; kad jau 2010-06-14 žinodamas apie sudarytus dovanojimo sandorius, nesiėmė jokių veiksmų ir nevertino, kaip šie sandoriai pažeis jo teises; kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senatis prasidėjo 2011-10-27.
Teisėjų kolegija įvertinusi apeliantų argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai taikė teisės normas ir motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Ieškovė, ginčydama sandorius, pareiškė actio Pauliana ieškinį.
Pagal CK 6. 66 straipsnio nuostatas kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Vertinant ar konkrečiais skolininko sudarytais sandoriais buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šių sandorių skolininkas tampa nemokus arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai arba iš dalies.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-07-03 apžvalgoje „Dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo“ ir formuojamojoje teisės taikymo praktikoje išaiškino, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana instituto paskirtis yra apsaugoti kreditorių ne tik nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, bet ir nuo kitokių veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditoriaus teisės, o actio Pauliana taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2006-12-01 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-619/2006; 2008-12-09 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2010-11-30 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-485/2010 ir kt.).
Apelianto G. P. pagrindinis nesutikimo su reikalavimais ir pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentas – ieškinio senatis, kurią jo nuomone ieškovė praleido ir dėl to ieškinys turi būti atmestas.
Viena iš actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Be to, actio Pauliana taikymui svarbi ir kita sąlyga – kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovė apie sudarytus sandorius sužinojo 2010-06-14, negali būti tapatinama su ieškininės senaties pradžia, kuriai būtina suvokti, kad sudaryti sandoriai pažeidžia kreditorės teises. Be to, vykstant teisminiams ginčams dėl laidavimo sutarčių ir skolų dydžio, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, negalima teigti, kad ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę actio Pauliana pagrindu. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei tokia teisė atsirado tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2009-05-27 sprendimui, t. y. po 2011-10-17 (t. 1, b. l. 170-171). Kadangi ieškinys teisme priimtas 2011-12-13, t. y. nepraėjus 1 metams, apelianto argumentai, susiję su ieškinio senatimi yra nepagrįsti ir atmestini.
Dėl AB DNB apeliacinio skundo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2011-03-23 tarp G. P., A. P. ir A. V., motyvuodamas tuo, kad tretieji asmenys yra sąžiningi įgijėjai.
Pagal šią sutartį atsakovas G. P., jam nuosavybės teise priklausančia 1/3 dalį gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pardavė lygiomis dalimis A. P. ir A. V. už 60 000 Lt (t.3, b. l. 8-10).
Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, taip pat kad sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; kt.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ieškininius reikalavimus atsakovui G. P. pareiškė 2008-12-10, 2008-12-29 ir 2009-02-18 (t. 1, b. l. 157-169). Atsakovas nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius su sūnumis sudarė 2009-02-27. Šios aplinkybės patvirtina atsakovo siekimą pabloginti savo turtinę padėtį, išvengti atsakomybės pagal įsipareigojimus bankui. Gi pirkimo-pardavimo sutartis su broliu A. P. ir sūnėnu A. V. sudaryta 2011-03-23. Atsakovas G. P. šio sandorio sudarymo būtinumą argumentuoja turėtos skolos grąžinimu. Iš pateiktos paskolos sutarties (t. 3, b. l. 18) matyti, kad G. P. 2009-01-25 pasiskolino iš R. L. 50 000 Lt, kuriuos privalėjo grąžinti 2011-02-01. Taigi šiuo atveju skolininko pareiga sudaryti sandorį kilo iš jo vienašališko įsipareigojimo. Parduodamas dalį turto G. P. 2011-02-08 per Molėtų rajono I notarų biurą išsiuntė pareiškimą A. P. dėl pranešimo apie pirmenybės teisę pirkti 1/3 dalį gyvenamojo namo ir jo priklausinių, t. y. įvykdė įstatyminę pareigą (t. 3, b. l. 75-76). Pažymėtina, kad įstatymas reglamentuoja, jog dalies, esančios bendrąją nuosavybę, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį (CK 4. 79 str. 2 d.).
Atsakovai A. P. ir A. V. teigia, kad yra sąžiningi turto įgijėjai ir apie G. P. skolas bei teisminius ginčus nieko nežinojo. Atsakovo A. P. teiginys, kad santykiai su broliu konfliktiški ir kad jie nebendrauja, nenuneigti. Kadangi nustatytos faktinės aplinkybės dėl atsakovo G. P. turėtos skolos R. L. ir prievolės ją grąžinti iki 2011-02-01, konfliktiškų santykių su broliu nepaneigtos, nėra pagrindo laikyti atsakovus A. P. ir A. V. nesąžiningais įgijėjais, nes jiems ir negalėjo būti žinoma, kad sandoris sustiprins skolininko G. P. nemokumą.
Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2011-03-23 tarp G. P., A. P. ir A. V.. Pagrįstų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių A. P. ir A. V. nesąžiningumą, byloje nėra, todėl apeliantės AB DNB banko argumentai dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies atmestini.
Atmetus apeliacinius skundus, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos lieka šalims.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.