- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-28
- Bylos Nr.
- I1-4214-535/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02296-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).
Pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2018-06-05 iki 2019-04-20 atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, kurios žalojo jo fizinę ir psichinę sveikatą, žemino žmogiškąjį orumą ir buvo kankinančios.
Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas kamerose Nr. 54, 170, 171, 183, 163. Iš viso pakeitė apie 8 kameras. Dvi kameros, kuriose buvo laikomas įrengtos rūsyje. Kamerose, kuriose buvo laikomas, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taigi jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų. Kadangi kamerose buvo tualetas, lovos, staliukas su kėdėmis, todėl laisvo ploto kameroje buvo dar mažiau, kas dar labiau apriboja judėjimo erdvę. Dėl mažo gyvenamosios erdvės ploto buvo apribota galimybė judėti, mankštintis, kas neigiamai atsiliepė jo fizinei būsenai - sutriko miegas, širdies veikla, atsirado širdies ritmo sutrikimai, pradėjo skaudėti sąnarius, skaudėti ir svaigti galva.
Vienos valandos pasivaikščiojimas kalėjimo kiemelyje nekompensavo 23 valandų buvimo ankštoje patalpoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą. Europos komitetas prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis savo pranešimuose yra nurodęs, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 3 valandas praleisti lauke. Jis tokiomis kankinančiomis sąlygomis buvo laikomas beveik metus.
Kamerų sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio. Antisanitarinės sąlygos pasireiškė ir tuo, kad kamerose nebuvo šilto vandens dėl to negalima buvo švariai išplauti indų iš kurių buvo valgoma, teko naudotis riebaluotais, aplipusiais maisto atliekomis. Kamerose buvo drėgna, bėgiodavo žiurkės ir tarakonai, kurie pastoviai ėsdavo ant palangės padėtą mastą. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas. Pilnai neatitvertas kameros tualetas dvokė ir tas dvokas pastoviai laikėsi kameroje, nes dėl blogos ventiliacijos oras kameroje beveik nejuda ir nesikeičia, o vanduo tualete arba visai nenusileisdavo arba nusileisdavo labai silpnai. Vasarą kamerose tvanku, o žiemos metu išvėdinti kameros pro langą neįmanoma, nes patalpoje ir taip per žema temperatūra. Patalpos vėdinimas per langą temperatūrą kameroje dar labiau sumažina, o drėgmę kameroje padidina. Naktimis žiemą nuo šalčio drebėdavo ir negalėjo užmigti, nes patalynė buvo sintetinė, o pledus turėti draudžiama.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad yra nerūkantis, tačiau į tai nebuvo atsižvelgiama ir buvo patalpintas į kameras kartu su rūkančiais asmenimis, todėl turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iki patalpinimo į tardymo izoliatorių jis neturėjo problemų su sveikata. Dėl antisanitarinių sąlygų, blogo apšvietimo, šalto maisto atsirado problemos su regėjimu - sutino dešinė akis, pradėjo blogai matyti, pradėjo skaudėti skrandį, atsirado odos ligos. Nors savo sveikata skundėsi pastoviai, tačiau adekvačios medicininės pagalbos negaudavo.
Dušu galima buvo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Nors dušo patalpose yra nuo vieno iki dviejų purkštukų, tačiau vienu metu buvo įleidžiami 2- 4 žmonės. Dušo kabinos atitvertos tik 1,20 m. aukščio pertvara, kas pažeidžia asmens teisę į privatumą.
Jo teisė į privatumą buvo pažeista ir dėl neizoliuoto sanitarinio mazgo. Esant kameroje ne vienam, jis kitų kalinamųjų akivaizdoje turėjo atlikti gamtinius ir kitus intymius reikalus. Be to sanitariniai mazgai nėra atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių pro kurias priežiūros posto pareigūnai pastoviai vykdė kalinamųjų kontrolę, todėl jo privatumas buvo pažeidžiamas visą laiką, nes pareigūnai reguliariai stebėjo jį, tame tarpe ir atliekant gamtinius reikalus bei kitą higieninį tualetą, kas žemino jo žmogiškąjį orumą.
Dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir t. t., dėl ko patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 20 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 6-20) nurodo, kad iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpių vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Atkreipia dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti tinkamas gyvenimui sąlygas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ teikia kokybiškas kenkėjų kontrolės paslaugas ir esant būtinybei Vilniaus PN patalpose yra atliekami kenkėjų naikinimo ir prevencijos prieš juos darbai, Vilniaus PN patalpų priežiūra bei profilaktiniai minėtų patalpų patikrinimai.
Pažymi, kad TIĮET ir PĮĮET nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietą ir plotą, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: Nr. 252 - Nr. 257; Nr. 386 - Nr. 395; Nr. 406 - Nr. 417; Nr. 418 - Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreipia dėmesį, kad užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn.
Pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog „laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę“. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo (stebėjimas suprantamas kaip trumpas pasižiūrėjimas per akutę tam tikrais laiko tarpais) suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl teiginių, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016-04-04 nutartis Nr. A-1230-502/2016). Tokio aiškinimo, kaip minėta laikosi ir EŽTT, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Tai gi pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.
Įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.
Pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, bei Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-06-10 įsakymu „Dėl pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso patvirtinimo“, nuostatomis bei reikalavimais, o taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pažymi, kad pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje bei Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.
Nurodo, kad 2018-05-07 A. D., atvykęs į Lukiškių TI-K, užpildė „Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą apklausos anketą“, kurioje nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio “Suimtųjų ir nuteistųjų laikymas atskirai” reikalavimais buvo laikomas atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.
Sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr.025/a-p), į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją, taip pat įdeda kitus medicininės apskaitos dokumentus. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos nėra pagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Vilniaus PN nuomone Sveikatos priežiūros darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, pareiškėjas visada buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros darbuotojų, reaguota į jo prašymus. Sveikatos priežiūros darbuotojai tinkamai vykdė pavestas darbo funkcijas, nepažeisdami teisėtumo.
Vilniaus PN teigia, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme nustatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 m² vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Pažymėtina, kad iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018-06-05 iki 2019-04-20. Iš pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 294 paras. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas visas 294 paras, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Kaip minėta, pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą taip pat teigia, kad kameros neatitinka higienos reikalavimų, jose neužtikrintas šildymas, drėgna, yra pelėsis, veisėsi žiurkės.
Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams (b. l. 33-46). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimams, nėra nustatytas.
Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba, kurią pateikė į bylą (b. l. 50-57). Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, atliko nuolatinį nariuotakojų ir graužikų naikinimą.
Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl netinkamo vėdinimo yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl vėdinimo reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymi, kad HN 134:2015 reikalavimas mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos įrengimas privalomas asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Teismas neturi pagrindo abejoji atsakovės atstovo pateikta informacija ir atmeta pareiškėjo teiginius dėl kamerų vėdinimo.
Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje, Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio.
Nuo 2015-08-03 įsigaliojusioje HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
Vilniaus PN taip pat nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 str.).
Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 294 paras. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 22 paras kalėjo vienas, taigi neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, pareiškėjas kalėjo 272 paras. Pažymėtina, kad teismo vertinimu, sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.
Pareiškėjas nurodo, kad šiltu vandeniu buvo galima pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę, kurio, pareiškėjo teigimu, jam yra per mažai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos ir į ilgalaikių pasimatymų patalpas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-05-22 įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatyta, kad dušu laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys gali naudotis iki 15 min. Vedami visi kameroje esantys asmenys.
Taigi, šiuo atveju, pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neneigia, kad šiuos reikalavimus Lukiškių TI-K vykdė, todėl jo argumentai dėl dažnesnio prausimosi negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.
Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti ilgiau kaip vieną valandą, teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laiko, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų ligonis ir jam pagal gydytojų išvadą būtų suteikti du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas, o pareiškėjo argumentai dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmestini.
Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl kalinimo su rūkančiais laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą perkelti Vilniaus PN administracijai. Byloje pateiktas 2018-05-07 „Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą apklausos anketą“, patvirtina, kad pareiškėjas nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Paneigdami pareiškėjo teiginius Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad 2018-05-07 A. D. atvykęs į Lukiškių TI-K užpildė „Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą apklausos anketą“, kurioje nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio „Suimtųjų ir nuteistųjų laikymas atskirai” reikalavimais buvo laikomas atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Byloje nėra pateikti įrodymai paneigiančius Vilniaus PN teiginius. Taip pat ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su jo perkėlimo į kameras, kuriose kali nerūkantys. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodami apie pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentas dėl kalinimo su rūkančiais atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjas teigia, kad kalinimo sąlygos paveikė jo sveikatą, dėl negalavimų kreipėsi į gydytojus. Pareiškėjas neginčija aplinkybių dėl gydymo nesuteikimo. Minėtos pareiškėjo aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo stebima, skirtas gydymas. Todėl pareiškėjo pretenzijas dėl sukeltų pasekmių sveikatai teismas laiko neįrodytas. Teismo vertinimu nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, tuo labiau, kad teismas Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus kalinimo sąlygų aspektu nustatė tik dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Pareiškėjas niekaip neargumentavo kaip šios netinkamos kalinimo sąlygos (privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniais mazgais) galėjo lemti pareiškėjo regėjimo sutrikimus. Byloje Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo sveikatos būklės nenustatyta.
Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, šio pažeidimo trukmę 272 paros, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 360 Eur. Pareiškėjo prašoma neturtinės žalos suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui A. D. (A. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 360 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.