Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2770-232/2010 pagal ieškovo B. J. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų ir teisėsaugos pareigūnų veiksmais, atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas valstybės deliktinės civilinės atsakomybės klausimas dėl teisėsaugos institucijų ir teismų veiksmų, iškėlus ieškovui baudžiamąją bylą, taikant kardomąją priemonę – suėmimą, dėl baudžiamojo proceso trukmės (CK 6.272 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Valstybei pareikštą reikalavimą atlyginti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ieškovai grindžia tuo, kad dėl ieškovo nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl, ieškovų teigimu, baudžiamasis persekiojimas ir procesinės poveikio priemonės ieškovui buvo taikyti neteisėtai. Vertinant veiksmų neteisėtumą CK 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu, neteisėtais veiksmais, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuoti baudžiamojo proceso normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas ir tai lemia teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų vertinimo civilinės teisės požiūriu netapatumą tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Civilinės atsakomybės požiūriu teisiamojo išteisinimas ne visais atvejais yra pagrindas pripažinti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus klausimą, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kokiu pagrindu teisiamasis išteisintas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008, ir kt.). Teismo procesinis sprendimas, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartis, bylos Nr.2K-P-100/2008). Nagrinėjamoje byloje dėl ieškovo priimtas ne išteisinamasis nuosprendis, bet nutraukta baudžiamoji byla, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą. Baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nereiškia baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemonių taikymo neteisėtumo. Veikų padarymas buvo akivaizdus, todėl dėl jų turėjo būti atliekamas tyrimas. Taigi, ieškovo, kaip kaltinamojo, sulaikymas ir kardomosios priemonės jam taikymas nereiškia, kad procesinės poveikio priemonės buvo taikytos neteisėtai. Teismo teisė remtis aukštesnės instancijos teismų priimtose nutartyse esančiais teisės taikymo aiškinimais yra įtvirtinta CPK 4 straipsnyje, išaiškinta LR Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais.

Valstybei pareikštą reikalavimą atlyginti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ieškovai siejo su baudžiamosios bylos iškėlimu pagal, jų teigimu, anoniminį pranešimą, kuris, ieškovų nuomone, sąlygojo neteisėtą ieškovo baudžiamojo persekiojimo pradėjimą ir priverstinio poveikio priemonių jam taikymą. Pagal baudžiamojo tyrimo metu galiojusio 1961 m. BPK 3, 125 straipsnių nuostatas tyrimo pradžiai buvo reikalingas baudžiamosios bylos iškėlimas pagal šiame įstatyme nustatytas vadas ir pagrindus. Minėta, kad Vilniaus rajono PK ENTP vyresniojo inspektoriaus 1995 m. gegužės 16 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla ne konkrečiam asmeniui, o dėl turto iššvaistymo fakto, pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK (1961 m. redakcija) 275 straipsnio 3 dalyje, remiantis duomenimis (tarnybiniu pranešimu, LR VRM policijos departamento raštu, VRM ENTV patikrinimo medžiaga). Baudžiamosios bylos duomenys leidžia spręsti, kad buvo BPK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti pagrindai ir vados baudžiamajai bylai iškelti, todėl buvo pagrindas atlikti BPK nustatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojoje byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuotas baudžiamosios bylos iškėlimo neteisėtumas. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams pareikšti ieškovui kaltinimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė baudžiamosios bylos iškėlimo neteisėtumo ir atmetė ieškovų argumentus dėl pagrindų ikiteisminiam tyrimui pradėti nebuvimo. Šios teismo išvados apeliaciniu skundu neginčijamos.

Dėl kardomosios priemonės taikymo. Kardomosios priemonės paskirtis užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (1961 m. BPK 95 str.). Procesinės prievartos priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad skiriant kardomąją priemonę asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Ikiteisminio tyrimo metu taikomų kardomųjų ir procesinės prievartos priemonių tikslas yra ne asmens nubaudimas, o greitas, nešališkas ir netrukdomas nusikalstamos veikos ištyrimas ar galimybės įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas užkirtimas. Šioje proceso stadijoje įtarimo pagrįstumas gali būti ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie pat įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-388/2007).

Pagal kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimo ieškovui metu galiojusias BPK aštuntojo skirsnio, reglamentuojančio kardomąsias priemones, normas, parengtinio baudžiamosios bylos tyrimo metu suėmimo taikymą, suėmimo termino pratęsimą sankcionavo atitinkamos grandies prokuroras (BPK 104, 106 str.). Įstatymas numatė galimybę išimtinais atvejais įtariamam nusikaltimo padarymu asmeniui kardomąją priemonę skirti ir prieš pareiškiant jam kaltinimą (BPK 97 str.). Įstatymas nustatė bylos tyrimo metu suėmimo trukmę iki dviejų mėnesių, numatė šio termino pratęsimo galimybę ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių (1990 m. redakcijos BPK 106 str.). Nuo 1996 m. birželio 1 d. įsigaliojus baudžiamojo proceso kodekso pakeitimams (1996 m. gegužės 28 d. įstatymo redakcija), kardomasis kalinimas (suėmimas) skiriamas, suėmimo terminas nustatomas, pratęsiamas teismo (BPK 104 str.). Kaltinamojo ir jo gynėjo susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga laikas neįeina į parengtinio tardymo ir suėmimo trukmės terminus (1993 m. redakcijos BPK 226 str. 6 d.). Pasibaigus parengtiniam bylos tyrimui ir bylą perdavus teismui dėl parinktos kardomosios priemonės pasisako teismas, spręsdamas kaltinamojo atidavimo teismui klausimą (1994 m. redakcijos BPK 249 str.). Baudžiamosios bylos tyrimo metu ieškovas buvo paieškomas (baudž. b. t. 16, b. l.-10, 12); prokuroro sankcionuotu 1996 m. sausio 12 d. nutarimu ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė (suėmimas) (baudž. b. t. 16, b. l. 14); 1996 m. sausio 19 d. jis buvo sulaikytas ir jam pareikštas kaltinimas dėl turto pasisavinimo ir iššvaistymo stambiu mastu pagal BK 275 straipsnio 3 dalį, kad jis, būdamas AB „Vilniaus šiltnamiai“ stebėtojų tarybos pirmininku, pasisavino 7 466 000 Lt AB „Vilniaus šiltnamiai“ lėšų, kurias panaudojo perkamoms šios bendrovės akcijoms apmokėti (baudž. b. t. 16, b. l. 13, 27). Prokuroras sankcionavo ieškovo suėmimo termino pratęsimą iki 1996 m. balandžio 18 d., iki birželio 30 d., iki rugpjūčio 20 d. (baudž. b. t. 16, b. l. 37-40, 42). Vilniaus apygardos teismas 1996 m. rugpjūčio 19 d. ir 1996 m. spalio 21 d. nutartimis suėmimo terminą pratęsė atitinkamai iki 1996 m. spalio 21 d. ir iki 1996 m. gruodžio 1 d. (baudž. b. t. 16, b. l. 77, 87). Ieškovas buvo kaltinamas daugelio sunkių nusikaltimų padarymu, parengtinio tyrimo metu buvo paieškomas, todėl suėmimas buvo grindžiamas pagrįstu manymu, kad kaltinamasis slėpsis nuo tardymo ir teismo, trukdys byloje nustatyti tiesą. Su visa baudžiamosios bylos medžiaga kaltinamieji susipažino pagal grafiką nuo 1996 m. lapkričio 19 d. iki gruodžio 30 d. (baudž. b. t. 16, b. l. 44, 48-49, 58-60). 1997 m. sausio 7 d. baudžiamoji byla buvo perduota teismui, kuris tik 1997 m. vasario 5 d. nutartimi išsprendė B. J. B. taikytos kardomosios priemonės klausimą – suėmimą pakeitė į 2 000 Lt užstatą ir kaltinamąjį teismo salėje paleido (baudž. b. t. 17, b. l. 149, 177-180). Įvertinus tai, kad ieškovui suėmimo terminas teismo nutartimi buvo nustatytas iki 1996 m. gruodžio 1 d., atsižvelgus į tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą dėl susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga laiko neįskaitymo į suėmimo terminus, pripažintina, kad perdavus baudžiamąją bylą į teismą, nuo 1997 m. sausio 10 d. iki 1997 m. vasario 5 d. ieškovas buvo laikomas suimtas be galiojančio teismo sprendimo. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Jėčius prieš Lietuvą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju šio laikotarpio atžvilgiu buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalis. Apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl suėmimo ieškovui taikymo pagrįstumo, todėl kolegija tuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl proceso trukmės. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. Europos žmogaus teisių teismas baudžiamąjį procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpiausią laiką reiškia laiką nuo oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo (EŽTT byla Šleževičius prieš Lietuvą). Sprendžiant ar nebuvo pažeista teisė į teisingą teismą, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje bendriausia prasme bylos procesas vertinamas kaip atitinkantis „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą tada, kai jo trukmė mažesnė nei dveji metai. Baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje prasidėjo 1996 m. sausio 19 d. ieškovui pareiškus kaltinimą ir pritaikius jam kardomąjį kalinimą (suėmimą), baigėsi 2006 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus rajono apylinkės teismui priėmus nutartį baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus senaties terminui. Todėl net remiantis aritmetiniu skaičiavimu baudžiamasis procesas truko dešimt metų aštuonis mėnesius devynias dienas. Vertinant baudžiamojo proceso trukmę, atsižvelgtina ne tik į matematinį baudžiamojo proceso trukmės termino skaičiavimą, bet ir į kitas aplinkybes, kurios turėjo reikšmės šio proceso trukmei.

Pirmosios instancijos teismas nepripažino, jog baudžiamasis procesas truko neprotingai ilgai. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad baudžiamojo persekiojimo trukmę lėmė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmai, o nuo jų nepriklausančios priežastys: ieškovo sveikatos būklė, dažnas jo hospitalizavimas, jo elgsena simuliuojant psichikos ligos simptomus, bylos sudėtingumas ir didelė jos apimtis, būtinybė atlikti visą eilę ekspertizių, apklausti daug liudytojų. Byloje nustatyta, kad kilus pagrįstoms abejonėms dėl ieškovo pakaltinamumo, galėjimo suprasti savo veiksmų esmę, juos valdyti, dalyvauti teismo posėdžiuose ir duoti parodymus, taip pat dėl ieškovo sveikatos būklės, sąlygotos bendro pobūdžio susirgimų, buvo skirtos kelios teismo medicinos ir teismo psichiatrijos ekspertizės, dėl kurių baudžiamasis procesas septynis kartus buvo sustabdytas. Baudžiamosios bylos proceso metu ekspertai nustatė, kad inkriminuojamos veikos padarymo metu kaltinamasis psichikos liga nesirgo ir šiuo metu neserga, galėjo ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; po nusikaltimų padarymo ieškovui diagnozuotas organinis asmenybės ir elgesio sutrikimas dėl galvos smegenų pažeidimo ir disfunkcijos, nesiekiančio silpnaprotystės lygio bei simuliacija, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; pagal psichikos būseną jis gali dalyvauti teismo posėdžiuose, duoti parodymus (baudž. b. t. 27, b. l. 52-55). Teisėjų kolegija sutinka, kad baudžiamojo proceso trukmė, kai byla buvo sustabdyta dėl ekspertizių, susijusių su ieškovo sveikatos būklės įvertinimu, kai bylos nagrinėjimas nebuvo galimas dėl ieškovo gydymosi stacionare, buvo nulemta aplinkybių, kurių pašalinti negalėjo baudžiamąją bylą tyrę ir nagrinėję pareigūnai.

Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Proceso delsimu gali būti apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga, pvz., kai per ilgai vykdomos ekspertizės (EŽTT byla Girdauskas prieš Lietuvą). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas proceso trukmę pateisino bylos sudėtingumu ir tokiam argumentui pagrįsti nurodė didelę baudžiamosios bylos apimtį, būtinybę atlikti visą eilę ekspertizių, apklausti daug liudytojų. Nagrinėjamoje byloje pateikti faktai apie tyrimą dėl AB „Vilniaus šiltnamiai“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo stambiu mastu (byloje buvo apklausti keturiasdešimt septyni liudytojai; kaltinimai iš pradžių buvo pareikšti dviems, vėliau devyniems, o galutinai – trims asmenims, kitiems baudžiamosios bylos nutrauktos; atliktos kratos ir poėmiai; kreiptasi teisinės pagalbos; tirti dvidešimt penki nusikalstamų veikų epizodai; ieškovui pareikšti kaltinimai dvidešimties nusikalstamų veikų padarymu; bylos apimtis – 28 tomai). Baudžiamojoje byloje buvo atlikta dokumentinė revizija, kuri buvo paskirta 1995 m. balandžio 14 d., atlikta 1996 m. liepos 20 d., ikiteisminio tyrimo pareigūnai pripažino nepateisinamai ilgą revizijos atlikimą (baudž. b. t. 2, b. l. 12, 13-70; t. 4, b. l. 119-245; t. 5, b. l. 1-85); buhalterinė ekspertizė (baudž. b. t. 15, b. l. 64-73); trys rašysenos ekspertizės (baudž. b. t. 15, b. l. 83-84; t. 18, b. l. 113-114; t. 21, b. l. 48-64). Baudžiamoji byla du kartus buvo grąžinta tyrimui papildyti, teismui konstatavus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus parengtinio tyrimo metu – tikslios kaltinimo pozicijos nebuvimas, pažeidžiantis kaltinamųjų teisę į gynybą; kaltinamųjų nesupažindinimas su visa baudžiamosios bylos medžiaga. Antrą kartą grąžindamas bylą tyrimui papildyti teismas nurodė būtinumą skirti komisinę teismo medicinos ekspertizę B. J. B. sveikatos būklei įvertinti, taip pat sprendė dėl baudžiamosios bylos B. J. B. atžvilgiu išskyrimo ir pripažino tokios galimybės nebuvimą. Iki pirmo baudžiamosios bylos perdavimo teismui parengtinis tyrimas truko nuo 1995 m. gegužės 16 d. iki 1997 m. sausio 7 d., teisme byla buvo nagrinėjama iki 1997 m. vasario 5 d.; grąžinus bylą tyrimui papildyti ji parengtiniame tyrime buvo iki 1998 m. birželio 29 d., teismo žinioje - iki 1999 m. vasario 13 d., grąžinus bylą tyrimui papildyti antrą kartą, ji buvo tiriama iki 2000 m. birželio 7 d., teisme nagrinėjama iki 2006 m. rugsėjo 28 d. Teismo nutartyje, kuria baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus senaties terminui, konstatuota, kad dėl kai kurių ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai buvo suėję 1997, 1999, 2000 metais. Pagal BPK 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta turi būti nutraukiama, jeigu yra suėję senaties terminai. Įvertinus revizijos trukmę, teismo konstatuotus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, sąlygojusius baudžiamosios bylos grąžinimus tyrimui papildyti, ir dėl to užsitęsusį parengtinį bylos tyrimą, kolegija sprendžia, kad baudžiamosios bylos procesas užtruko neprotingai ilgą laiką, ir konstatuoja Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą pažeidimą ieškovo atžvilgiu.

Dėl neturtinės žalos. Nagrinėjamoje byloje ieškovas B. J. B. ir jo sutuoktinė M. B. prašė priteisti iš valstybės 2 000 000 Lt neturtinei žalai dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų atlyginti. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį, tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Taigi teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Kolegija pripažįsta, kad ilgą laiką būdamas kaltinamuoju, ieškovas išgyveno netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būseną. Nagrinėjamu atveju taip pat sprendžiama ir dėl neturtinės žalos padarymo fakto, kai konstatuota, jog ieškovas tam tikrą laiką buvo suimtas neteisėtai. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad kalbama apie vienos iš pagrindinių žmogaus teisių – teisės į laisvę – ribojimą. Todėl akivaizdu, kad nustačius neteisėtą asmens laisvės suvaržymą, yra pagrindas konstatuoti tai, kad apribojus tokią esminę asmens teisę, kartu neišvengiamai padaroma tam tikra neturtinė žala. Įvertinus nurodytas aplinkybes, byloje nustatytą baudžiamojo proceso trukmei įtakos turėjusį ieškovo elgesį simuliuojant psichikos ligų simptomus, sunkią valstybės turtinę padėtį ekonominiu sunkmečiu, nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, kolegija sprendžia, kad 8 000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 str. 2 d.) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų apie turtinius praradimus, patirtus baudžiamojo proceso metu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, nustatymo naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinį tenkinant iš dalies (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 4 p., 329 str. 1 d.). Kolegija nemato pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad byla pirmosios instancijos teisme iš esmės netirta.

Žalos atlyginimo reikalavimas buvo siejamas ir su civilinės bylos, kurioje buvo išnagrinėta AB „Vilniaus šiltnamiai“ bankroto byla, nagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį šioje dalyje, nustatė, kad AB „Vilniaus šiltnamiai“ nemokumas bankroto byloje buvo konstatuotas pagrįstai, ir pripažino bankroto procedūrų teisėtumą. Apeliacinis skundas nėra grindžiamas šių teismo išvadų neteisėtumu ir nepagrįstumu, todėl kolegija tuo klausimu plačiau nepasisako.

Atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas taikė senatį, konstatavo ieškinio senaties termino praleidimą, nustatęs, kad apie tariamą savo teisių pažeidimą, vykdant jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą, ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti 2000 m. birželio 7 d., kai baudžiamoji byla buvo perduota teismui. Tokia teismo išvada yra ginčijama apeliaciniu skundu, teigiant, kad apie savo teisių baudžiamajame procese pažeidimą ieškovas sužinojo 2006 m. rugsėjo 28 d., kai baudžiamoji byla buvo nutraukta. Taigi, byloje keliamas ieškinio senaties termino pradžios klausimas. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (2000 m. CK 1.127 str. 1 d., 1961 m. CK 86 str.). Žalos atlyginimo reikalavimą ieškovas siejo su baudžiamojo persekiojimo pradėjimu, kardomuoju kalinimu ir baudžiamojo proceso trukme. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas baigėsi su baudžiamosios bylos perdavimu teismui, yra nepagrįsta. Baudžiamasis persekiojimas tęsiasi ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu iki galutinio procesinio sprendimo joje priėmimo. Todėl įvertinus žalos atlyginimo reikalavimo faktinius pagrindus, spręstina, kad nuo baudžiamosios bylos nutraukimo momento ieškovas turėjo sužinoti apie savo teisių baudžiamojo proceso metu pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas 2008 m. lapkričio 4 d., teismo procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje priimtas 2006 m. rugsėjo 28 d., todėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais taikyta senatis žalos atlyginimo reikalavimui dėl teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, kolegija nevertina, nes tuo aspektu apeliacijos nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nusprendž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui B. J. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės 8 000 Lt (aštuonis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.