Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės O. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4079-886/2012 pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovei O. Š. ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

2014-07-21 Kauno apygardos teisme gautas atsakovės atstovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šios apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas ar teismo patvirtinta taikos sutarties dalis, kuria nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, yra priverstinai vykdytina.

Pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo, sprendimus dėl teisinių santykių modifikavimo ir sprendimus dėl priteisimo. Sprendimu dėl pripažinimo patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai. Sprendimu dėl teisinių santykių modifikavimo pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai. Sprendimu dėl priteisimo atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus. Atsižvelgiant į teismo sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą skiriami teismo sprendimai, reikalingi priverstinai vykdyti (vykdytini teismo sprendimai) ir nereikalingi priverstinai vykdyti. Vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti dažniausiai sukelia teisinių padarinių patys savaime be jokios specialios priverstinio jų vykdymo procedūros. Nagrinėjamoje byloje kilo Kauno apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 1 dalies, kuria nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka priverstinio vykdytinumo problema. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys nesutaria dėl naudojimosi joms bendrai tenkančiu naudotis žemės sklypo dalimi. Taikos sutarties 1 dalies c punkte nustatyta, kad „žemės sklypo dalimis, plane pažymėtomis indeksu „3“ ir indeksu „4“ (plotas 195 kv.m.), bendrai naudosis abi bendraturtės E. S. ir O. Š.“ (t. I, b.l. 137). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šioje nutarties dalyje nėra nustatyta įpareigojimų atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su lėšų ar turto perdavimu, kurių neatlikus galima būtų pradėti priverstinį vykdymo procesą. Iš to darytina išvada, kad pagal taikos sutarties dalies, kuria nustatyta žemės sklypo dalimis, plane pažymėtomis indeksu „3“ ir indeksu „4“ tvarka, pobūdį ši taikos sutarties dalis nėra priverstinai vykdytina. Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2013. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Byloje, kuria remiasi apeliantė buvo sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo. Minėtoje byloje sprendimu buvo išspręsta naudojimosi garažu tvarka, nustatant, kad šiuo garažu 1/4 garažo dalies savininkė ir 3/4 garažo dalies savininkė naudosis bendrai. Į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo buvo kreiptasi todėl, kad viena iš bendraturčių atsisakė perduoti kitai bendraturtei garažo raktą, neleido jai bendrai naudotis garažu. Taigi pastarojoje byloje nebuvo nustatyta kuria konkrečiai dalimi garažo, kaip vieno nekilnojamojo turto objekto dalimi, naudosis kiekviena iš bendraturčių, o nustatyta, kad visu garažu bendraturtės naudosis bendrai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra konkrečiai nustatyta kuriomis žemės sklypo dalis bendraturtės naudosis bendrai, o kuriomis atskirai. Esminis skirtumas tarp apeliantės cituojamos bylos ir nagrinėjamos yra tas, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2013 viena iš bendraturčių neperdavė kitai bendraturtei garažo rakto ir taip fiziškai apribojo galimybę kitai bendraturtei naudotis joms bendrai priklausančiu garažu. Todėl kasacinis teismas ir konstatavo, kad skolininkė vykdymo procese turėjo atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. netrukdyti, leisti išieškotojai patekti į garažo patalpą ir juo naudotis Nagrinėjamoje byloje abi bendraturtės turi galimybę naudotis joms bendrai priskirtomis žemės sklypo dalimis, tačiau iš esmės nesutaria dėl naudojimosi būdo. Taigi nagrinėjamos bylos ir bylos, kurioje kasacinio teismo suformuota teisės taikymo bei aiškinimo praktika remiasi apeliantė, aplinkybės nėra tapačios, todėl apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas išduoti vykdomąjį, raštą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos suformuotos praktikos. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą bei įvertinus atsakovės į bylą pateiktas nuotraukas matyti, kad atsakovė prašo išduoti vykdomąjį raštą, kadangi jos netenkina faktas, kad ieškovė ant bendro naudojimo žemės yra pastačiusi keletą vazonėlių su gėlėmis bei šluotą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abiejų pusių teisės naudotis žemės sklypo dalimis, kurios paskirtos naudotis šalims bendrai, yra lygios. Tai, kad dalis žemės sklypo yra bendro naudojimo, nereiškia, kad šia žemės sklypo dalimi, kuri nors viena iš šalių neturi teisės naudotis. Be to, tokio pobūdžio nesutarimai (gėlių vazonėlių ar šluotos pastatymo vieta) nespręstini CPK nustatyta priverstinio sprendimų vykdymo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad atsižvelgiant į bylos šalių konfliktinį būdą vykdomojo rašto išdavimas (net jei toks ir būtų galimas) teisinės taikos tarp šalių neatkurtų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat dar daro išvadą, kad vykdomojo rašto išdavimo siekiama ne tikslu užtikrinti taikos sutarties tinkamą vykdymą, tačiau iš esmės realizuojant savo ambicijas, bandant asmeninio pobūdžio nesutarimus, kylančius iš charakterio ypatumų, spręsti valstybės institucijų pagalba. Tai nesuderinama su teisės paskirtimi, ir nelaikoma tinkamu savo teisių gynimo būdu.

Remdamasis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovės prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, ir nustatęs, kad taikos sutarties dalis, kuria nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka nėra priverstinai vykdytina, pagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Atmetus atskirąjį skundą apeliantei patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.