Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-848/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-20
Bylos Nr.: 2A-848/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02181-2012-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: D. J., L. J., V. J., R. B.
Ieškovas: Vilniaus apygardos prokuratūros
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. B., Vilniaus rajono 1-o notarų biuro

Civilinė byla Nr. 2A-848/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02181-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 30.12.1; 95.7 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. J., L. J. ir V. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1715-340/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams D. J., L. J., V. J., D. J., R. B. dėl paveldėjimo teisės liudijimų, pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. B., Vilniaus rajono 1-o notarų biuro notarė L. Š., Vilniaus rajono 2-o notarų biuro notarė O. Ž., Valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą (toliau - prokuroras), teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais: 2004 m. rugpjūčio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo M. T. paveldėjo ½ dalį mirusiojo P. T. turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau - gyvenamasis namas); 2004 m. lapkričio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo R. B. paveldėjo ½ dalį mirusiojo P. T. turto – gyvenamojo namo; 2004 m. gruodžio 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria R. B. ir M. T. pardavė D. P. (šiuo metu J.) gyvenamąjį namą; 2005 m. sausio 4 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria D. P. pardavė V. J. gyvenamąjį namą; 2011 m. rugsėjo 14 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria V. J. pardavė D. J. ir L. J. gyvenamąjį namą. Ieškovas taip pat prašė panaikinti nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą registraciją Nekilnojamojo turto registre. Panaikinus ginčijamus sandorius, prokuroras prašė taikyti restituciją: D. J. ir L. J. priteisti iš V. J. 200 000 Lt; V. J. priteisti iš D. J. (P.) 10 000 Lt; D. J. (P.) priteisti iš R. B. 5 000 Lt.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 7 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad gyvenamasis namas iki mirties priklausė P. T.. Po savininko mirties namą paveldėjo atsakovai M. T. ir R. B.. Ginčijamais sandoriais gyvenamąjį namą iš paveldėtojų nusipirko D. P. (J.), kuri vėliau šį turtą perdavė V. J.. V. J., atstovaujamas J. B., kuri yra jo vaiko motina, gyvenamąjį namą pardavė savo sūnui D. J. bei jo sutuoktinei L. J.. Ieškovas, ginčydamas šiuos sandorius nurodė, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje atnaujinus procesą, teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatytas minėtas juridinę reikšmę turintis faktas, 2005 m. gruodžio 13 d. buvo panaikintas ir priimtas naujas teismo sprendimas, kuriuo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas. Šiuo teismo sprendimu nustatyta, kad P. T. neturėjo nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą. Ieškovo vertinimu, minėta aplinkybė sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais šis turtas buvo paveldėtas ir perleidžiamas. Nurodė, jog visi sandoriai buvo sudaryti veikiant V. J., o turtas buvo įgyjamas ir perduodamas su juo susijusiems asmenims. Ieškovas nurodė, jog įstatymai draudžia atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su savim pačiu ar su savo giminaičiais. Atsakovas V. J. siekė apeiti minėtą draudimą ir įgyti turtą iš atstovaujamųjų. 2011 m. rugsėjo 14 d. pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas V. J., atstovaujamas J. B., gyvenamąjį namą perleido sūnui D. J.. Ieškovas pažymėjo, jog sandorio šalims buvo žinoma apie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Anot ieškovo, pastarasis sandoris buvo sudarytas dėl akių, siekiant įteisinti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą ir paskutinį įgijėją – atsakovo V. J. sūnų D. J. paversti sąžiningu įgijėju.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 8 d. sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo D. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,0025 ha žemės buvusiame Lūžių rėžiniame kaime. Tame sprendime nurodyta, jog nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį – 0,1944 ha žemės bus atkurtos vėliau. Ieškovas nurodė, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti viešąjį interesą, nes ieškinio tenkinimo atveju, nesant paties nuosavybės teisės objekto (panaikinus jo teisinę registraciją) ir panaikinus atsakovų D. J. bei L. J. nuosavybės teisių į jį teisinę registraciją, D. J. neįgis teisių, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. neįgis teisės, kad būtų formuojamas ir neatlygintinai suteiktas žemės sklypas prie minėto namo, esančio (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu bus užkirstas kelias piliečių lygybės prieš įstatymą principo pažeidimui, nes asmuo neįgytų neteisėto ir nepagrįsto pranašumo prieš kitus asmenis nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Atsakovas V. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neatskleidė viešojo intereso. Akcentavo aplinkybę, jog neįrodyta, kad M. T. ir R. B. sudarydami pirkimo - pardavimo sutartį veikė neteisėtai ir tai žinojo, o aplinkybės, atsiradusios po namo perleidimo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti sandorius negaliojančiais.

Atsiliepimas

Atsakovas R. B. su ieškiniu nesutiko. Tvirtino, jog parduodamas savo namo dalį, neturėjęs abejonių dėl savo veiksmų teisėtumo.

Šalies argumentai

Atsakovė D. J. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad namo paveldėtojai buvo sąžiningi, o ji yra sąžininga turto įgijėja. Turto perleidimo sandorio sudarymo metu jokių draudimų perleisti turtą nebuvo, be to, sandorio sudarymo metu jos ir V. J. nesiejo giminystės ryšiai. Tvirtino, esą aplinkybė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu bus panaikintas ankstesnis teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo statinio nuosavybės, nebuvo ir negalėjo būti žinoma nei jai, nei V. J. ginčijamo sandorio sudarymo metu. Pažymėjo, kad turtą pirko ir pardavė už tokią pačią kainą, todėl ši aplinkybė taip pat patvirtina sandorio šalies sąžiningumą. Teigė, jog ieškovo reikalavimas taikyti restituciją atlyginant tik 5 000 Lt iš sumokėtų 10 000 Lt yra nesąžiningas, be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad M. T. neturėjo įpėdinių, kurie privalėtų įvykdyti šio piniginius įsipareigojimus iš paveldėto turto.

Atsakovai D. J. ir L. J. su ieškiniu nesutiko, prašė bylą jų atžvilgiu nutraukti arba ieškinį atmesti. Nurodė, kad už ginčo namą sumokėti pinigai jiems yra grąžinti, tačiau namo jie negali grąžinti, nes šis yra nugriautas.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad patenkinus ieškovo prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo priimtas naujas teismo sprendimas netenkinti pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ieškovo nurodytiems asmenims negalėjo pereiti ir nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą.

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinio reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiais: 2004 m. rugpjūčio 18 d. ir 2004 m. lapkričio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus, 2004 m. gruodžio 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį, 2005 m. sausio 4 d. pirkimo - pardavimo sutartį, 2011 m. rugsėjo 14 d. pirkimo - pardavimo sutartį, panaikino nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą registraciją Nekilnojamojo turto registre. Taikydamas restituciją teismas iš atsakovo R. B. priteisė atsakovės D. J. naudai 5 000 Lt, sumokėtus 2004 m. gruodžio 7 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu; iš atsakovės D. J. priteisė atsakovo V. J. naudai 10 000 Lt, sumokėtus 2005 m. sausio 4 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas valstybės naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas: iš atsakovo R. B. – 150 Lt, iš atsakovės D. J. – 300 Lt, iš atsakovo V. J. – 300 Lt, solidariai iš atsakovų D. J. ir L. J. – 5 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas atsakovo V. J. kuratoriui advokatui P. V. priteisė 800 Lt atlyginimą. Taip pat teismas iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė 90,41 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog atsakovas D. J. yra įgijęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau šią teisę jis įgijo tik kaip ginčo gyvenamojo namo savininkas. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog nuo ginčijamų sandorių galiojimo priklauso nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumas, sprendė, jog nagrinėjamas ginčas turi viešojo intereso (kuri gina prokuroras) požymių. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentus, kuriais buvo grindžiama jų pozicija ginčijamų sandorių dalyvių, kaip sąžiningų įgijėjų, klausimu. Pažymėjo, jog P. T. turto paveldėtojams bei turto įgijėjams buvo žinoma aplinkybė, kad mirusysis neturėjo nuosavybės teisių į ginčo turtą. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu jie buvo nesąžiningi. Įvertinęs byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog procesas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo inicijuotas V. J. naudai ir interesais. Kadangi pagal teisinį reguliavimą miesto teritorijai priskirtoje žemėje sklypas natūra negrąžinamas piliečiams, neturintiems gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, o V. J. ir J. B. pretendavo atkurti teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) natūra, taigi jie buvo objektyviai suinteresuoti nustatyti faktą, jog P. T. turėjo namą šioje vietoje ir įsigyti šį namą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog procesas dėl P. T. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą buvo inicijuotas po to, kai buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. T. žemės sklypą, kuriame (procese) pagrindiniu ginčo dalyku buvo jam priklausiusio žemės sklypo vieta, jog turtas buvo perleistas įgalioto asmens V. J. artimam asmeniui – D. P., o po mėnesio ji ginčo turtą perleido V. J., sprendė, kad procesas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo inicijuotas siekiant įregistruoti nuosavybės teises į pastatą ir perleisti jį V. J.. Šių argumentų pagrindu teismas atmetė atsakovų teiginius, esą R. B. ir D. P. nežinojo ir negalėjo žinoti apie aplinkybes, atsiradusias po namo perleidimo, taip pat teiginius, kuriais buvo grindžiama pozicija įgijėjų sąžiningumo klausimu. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovų argumentais, jog sandorių sudarymo metu faktiškai neegzistavo aplinkybės, galinčios patvirtinti bent vieno iš sandorius sudariusių asmenų nesąžiningumą. Teismas pažymėjo, jog procesas dėl teisių į P. T. namą vyko tuo metu, kai buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas dėl P. T. teisių į žemės sklypą. Taigi V. J., kaip šio ginčo dalyviui, bei D. P., kaip jam artimam asmeniui, apie tai buvo žinoma. Aplinkybę, kad teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo panaikintas tik 2005 m. gruodžio 13 d., teismas laikė nepaneigiančia atsakovės D. J. žinojimo apie tikrąją padėtį.

Atsiliepimas

Atsakovų D. J. ir L. J. atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, esą nutraukus ginčijamą pirkimo - pardavimo sutartį ir grąžinus už turtą sumokėtas lėšas, jų atžvilgiu byla turėjo būti nutraukta, pirmosios instancijos teismas vertino kaip dalinį sutikimą su ieškiniu, jog ieškovo reikalavimas dėl restitucijos buvo patenkintas ir įvykdytas. Tačiau įvertinęs aplinkybes, jog šalys nepateikė ginčo sutarties nutraukimą patvirtinančių duomenų, teismas konstatavo būtinybę vertinti šių asmenų sudaryto sandorio teisėtumą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovų priteistiną žyminį mokestį apskaičiavo nuo ginčijamais sandoriais perleisto turto vertės, buvusios sandorių sudarymo metu. Įvertinęs aplinkybes, jog lėšos D. J. ir L. J. buvo grąžintos po bylos iškėlimo, jog byloje nėra duomenų dėl ginčijamos sutarties nutraukimo, šių atsakovų atžvilgiu bylinėjimosi išlaidas teismas skaičiavo nuo visos sandorio metu buvusios turto vertės. Teismas nereikšminga laikė aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju šių atsakovų atžvilgiu netaikyta restitucija. Įvertinęs aplinkybę, kad ginčo turtas šiems atsakovams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, teismas konstatavo jų solidarią pareigą atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Teismas taip pat sprendė, jog atsakovui V. J. paskirtas kuratorius patyrė išlaidų, todėl šias išlaidas priteisė iš V. J..

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai D. J. ir L. J. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta iš atsakovų priteisti valstybės naudai 5 000 Lt žyminį mokestį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad visi V. J. šeimos nariai žinojo arba turėjo žinoti, jog P. T. neturėjo nuosavybės teisės į ginčo turtą. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog J. B. sandorio pagrindu gautas lėšas jiems grąžino, todėl nesant pagrindo taikyti restituciją, iš atsakovų galėjo būti priteista tik 144 Lt žyminio mokesčio.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. sausio 4 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir, taikydamas restituciją, iš D. J. priteisė V. J. 10 000 Lt. Taip pat prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria iš V. J. priteista kuratoriui 800 Lt. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nagrinėti su išskirta ir sustabdyta byla pagal D. J. ieškinį. Teismo sprendimas grindžiamas ir sustabdytos bylos faktais. Apskųstasis sprendimas nulėmė ir sustabdytos bylos likimą, nes sprendimu teismas panaikino ginčo turto registraciją.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad P. T. turto paveldėtojai ir turto įgijėjai yra V. J. šeimos nariai ir artimi giminaičiai, todėl padarė neteisingą išvadą dėl šalių nesąžiningumo. Bylos duomenys nepatvirtina išvados, jog M. T. ir R. B., sudarydami perleidimo sandorį, veikė nesąžiningai ir tai žinojo. Vėliau paaiškėjusios aplinkybės jų sąžiningumo vertinimui įtakos neturi.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nagrinėjamoje byloje esant viešąjį interesą.

4. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti kuratoriaus išlaidų, kadangi kuratoriaus parengti procesiniai dokumentai buvo pateikti pavėluotai ir teismo nepriimti.

Atsiliepimas

Atsakovas R. B. su apeliaciniais skundais sutiko, prašė juos tenkinti. Atsiliepime į atsakovų D. J. ir L. J. apeliacinį skundą nurodė sutinkąs su skunde nurodytu argumentu, jog atmetus ieškovo reikalavimą šių atsakovų atžvilgiu taikyti restituciją, teismas neturėjo pagrindo priteisti iš jų 5 000 Lt žyminio mokesčio, apskaičiuoto nuo ginčo turto vertės. Atsiliepime į atsakovo V. J. apeliacinį skundą R. B. nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo procesas buvo inicijuotas atsakovo V. J. naudai ir interesais. Akcentavo aplinkybę, jog su šiuo atsakovu jo nesieja giminystės ryšiai. Nesutiko su teismo išvada, kuria konstatuotas šio proceso ir ginčijamų sandorių tikslas. Pasak atsakovo R. B., nei jis, nei V. J. nežinojo ir negalėjo žinoti apie aplinkybes, atsiradusias po turto perleidimo. Mano, kad ginčijamų sandorių šalys buvo sąžiningos. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas R. B. taip pat nurodė, jog V. J. teismo nurodytoje administracinėje byloje buvo jo teisių perėmėjas, o ne atstovas, todėl neturėjo pareigos jo informuoti apie šio proceso eigą.

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras su atsakovo V. J. apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog skundo argumentas dėl bylos dalies išskyrimo ir nagrinėjimo sustabdymo yra nepagrįstas, kadangi atsakovas nepasinaudojo procesine teise tokią nutartį apskųsti. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi aplinkybė, jog dalis ginčijamų sandorių buvo sudaryta dar galiojant teismo sprendimui dėl juridinę reikmę turinčio fakto nustatymo. Nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, kuriais prieštaraujama teismo išvadoms sandorio šalių sąžiningumo klausimu, prokuroras nurodė, jog atsakovas nepaneigė teismo vertinamųjų išvadų pagrįstumo. Pareiga užtikrinti nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumą, prokuroro teigimu, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti poreikį ginti viešąjį interesą. Ieškovo manymu, atsakovo kuratorius buvo paskirtas pagrįstai, todėl jam turėjo būti atlyginta už patirtas sąnaudas.

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, su atsakovų D. J. ir L. J. apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime palaikė pirmosios instancijos teismo išdavas, kuriomis konstatuotas V. J. aplinkos asmenų žinojimas, jog ginčui aktualioje vietoje mirusysis P. T. ginčo namo neturėjo. Ieškovas nesutiko su atsakovų argumentais dėl žyminio mokesčio dydžio. Pasak prokuroro, nurodyto dydžio žyminį mokestį teismas pagrįstai priteisė, atsižvelgęs į situaciją, kad atsakovų atžvilgiu restitucija faktiškai buvo įvykdyta iki apskųstojo teismo sprendimo priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 7 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ginčo turtas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), iki mirties priklausė P. T. (t. 1, b. l. 33-34). Šio teismo sprendimo pagrindu ginčo turtą – gyvenamąjį namą paveldėjo M. T. ir R. B. (t. 1, b. l. 35-36). 2004 m. gruodžio 7 d. pirkimo - pardavimo sutartimi M. T. ir R. B., atstovaujami V. J., ginčo namą už 10 000 Lt pardavė atsakovei D. P. (dabar J.), kuri šiuo metu yra V. J. marti (t. 1, b. l. 37-40). Atsakovė D. P. (J.) 2005 m. sausio 4 d. sutarties pagrindu už tą pačią kainą ginčo turtą pardavė atsakovui V. J. (t. 1, b. l. 41-44). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 10 d. nutartimi atnaujino procesą paminėtoje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o 2005 m. gruodžio 13 d. panaikino šio teismo 2004 m. gegužės 7 d. sprendimą bei priėmė kitą sprendimą – pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad gyvenamasis namas, esantis I. (duomenys neskelbtini), priklausė P. T., atmetė (t. 1, b. l. 45-47). 2011 m. rugsėjo 14 d. pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas V. J., atstovaujamas trečiojo asmens J. B., kuri yra V. J. vaiko motina, ginčo turtą už 200 000 Lt kainą pardavė sūnui D. J. ir šio sutuoktinei L. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (t. 1, b. l. 48-55). Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į ginčo turtą įregistruotos atsakovų D. J. ir L. J. vardu (t. 1, b. l. 54-55). Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčo nėra. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti ginčijamus sandorius: paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus ir aukščiau išvardintus ginčo turto perleidimo sandorius. Ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, ieškovas prašė taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas apskųstuoju sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus ir turto perleidimo sandorius, taikė restituciją, tačiau įvertinęs aplinkybę, kad bylos nagrinėjimo metu paskutiniesiems ginčo turto įgijėjams D. J. ir L. J. buvo grąžintos jų už ginčo turtą sumokėtos lėšos, atmetė ieškovo reikalavimą nurodytas lėšas priteisti grąžinti šiems atsakovams. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė įvertinęs grąžintino turto vertę, nurodytą ginčijamose turto perleidimo sutartyse. Atsakovai D. J. ir L. J. apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jų priteistas proporcinis žyminis mokestis. Atsakovas V. J. savo apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamos bylos dalį išskyrė į atskirą bylą bei šią sustabdė. Atsakovas V. J. apeliuoja ir dėl tų pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis konstatuotas ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas. Pasak atsakovo, teismas padarė nepagrįstą išvadą konstatuodamas, jog prokuroras šiuo atveju gina viešąjį interesą. Be to, atsakovo V. J. vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atlygino kuratoriaus išlaidas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų ribose.

Dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir šios normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą, ar ne. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008).

Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras pareiškė ieškinį prašydamas pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimus, kurių pagrindu mirusiojo įpėdiniai paveldėjo ginčo turtą (gyvenamąjį namą), ir to turto pirkimo - pardavimo sutartis (sandorius dėl gyvenamojo namo perleidimo). Tiek iš prokuroro procesinių dokumentų turinio, tiek iš pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų matyti, jog prokuroras įvardijo aiškų ir konkretų ieškinio pareiškimo tikslą – viešojo intereso gynimą, užtikrinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso teisėtumą ir skaidrumą. Prokuroro nurodyta, jog esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui turi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu nustatytos aplinkybės, paneigiančios įpėdinių teisę į konkretų mirusiojo P. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėtą turtą. Taigi šiuo teismo sprendimu, kaip jau minėta, buvo panaikintas to paties teismo ankstesnis sprendimas, kuriuo ypatingosios teisenos tvarka buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog mirusiajam priklausė konkrečioje vietovėje esantis gyvenamasis namas. Tokio procesinio sprendimo turinys sudaro pagrindą išvadai, jog aptariamu atveju ginčijamų sandorių objektas yra niekinis, t. y. mirusiajam P. T. nepriklausęs turtas, kurio įpėdiniai negalėjo paveldėti ir vėliau parduoti. Prokuroras teisingai identifikavo atsakovo V. J. tikslą dėl ginčijamų sandorių sudarymo – pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta išimtimi, pagal kurią nuosavybės teisė į turėtą žemę, esančią miesto teritorijoje, gali būti atkuriama tik piliečiams, nurodytoje teritorijoje turintiems namą ar kitą pastatą prie turėtos žemės (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pažymėtina, jog tokią aplinkybę patvirtina šios specialiojo įstatymo nuostatos pagrindu atsakovo D. J. vardu inicijuotas nuosavybės teisių į žemę prie ginčo namo atkūrimo procesas. Tokių faktinių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, įgalina daryti išvadą, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti turint tikslą dirbtinai sukurti pagrindą nuosavybės teisių į miesto teritorijoje turėtą žemę atkūrimo proceso eigai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006; 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; kt.). Nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę – kitiems specialiajame Atkūrimo įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008).

Nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų ir šios bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija išreiškia įsitikinimą, jog nagrinėjamu atveju prokuroras, manydamas, kad gali būti pažeistos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančio įstatymo imperatyviosios nuostatos, numatančios konkrečias nuosavybės atkūrimo proceso draudimų išimtis, turėjo teisę ir pareigą kreiptis į teismą remdamasis viešojo intereso gynimu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis, CPK 49 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kompleksiškas ginčijamų sandorių aplinkybių vertinimas neleidžia byloje nagrinėjamo ginčo laikyti tik privačiu interesu.

Dėl reikalavimo išskyrimo į atskirą bylą ir šios bylos sustabdymo teisėtumo vertinimo

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi prie nagrinėjamos bylos buvo prijungta Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui UAB „Naujininkų ūkis“ dėl daikto valdymo pažeidimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sujungtose bylose prokuroro ir D. J. pareikštų reikalavimų autonomiškumą bei nagrinėjamų ginčų specifiką, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsakovo D. J. reikalavimą išskyrė į atskirą bylą, o konstatavęs, jog neišnagrinėjus prokuroro ieškinio egzistuoja objektyvios kliūtys, trukdančias nagrinėti atsakovo D. J. reikalavimą, bylą pagal išskirtąjį reikalavimą sustabdė. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde teigia, jog apskųstasis pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas dėl tos priežasties, jog jį priėmus, iš esmės buvo nulemta išskirtos bei sustabdytos civilinės bylos baigtis. Pasak apelianto, ginčas išsamiau būtų išspręstas, įvertinus ir sustabdytoje byloje nagrinėtinas aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo V. J. apeliacinio skundo argumentais. Kolegija pastebi, jog aptariamu atveju atsakovas tokiu būdu apeliuoja į išskirtosios į atskirą bylos sustabdymo teisėtumą bei pagrįstumą. CPK 165 straipsnyje nurodyta, jog dėl teismo nutarties sustabdyti bylą gali būti duodamas atskirasis skundas. Pažymėtina, jog bylos medžiaga bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys leidžia teigti, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis dėl išskirtos bylos sustabdymo nebuvo apskųsta, taigi ji įsiteisėjo. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjusiam teismo sprendimui yra būdinga privalomumo (CPK 18 straipsnis), prejudicialumo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) savybė ir res judicata galia (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Įstatymas nenumato galimybės skųstis dėl įsiteisėjusios teismo nutarties, ko iš esmės siekia apeliantas. Tokiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas, nepasinaudojęs jam suteikta procesine teise apskųsti teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, neturi procesinės teisės kvestionuoti šios nutarties teisėtumo ir/ar pagrįstumo. Kita vertus, apelianto deklaratyvūs teiginiai, jog prokuroro ieškinio reikalavimai turėję būti įvertinti ir pagal atsakovo D. J. ieškinyje išdėstytas aplinkybes, aptariamu atveju nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų išskirti atsakovo reikalavimą į atskirą bylą ir išskirtos bylos nagrinėjimą sustabdyti pagrįstumu bei teisėtumu. Kolegijos įsitikinimu, apelianto akcentuojama aplinkybė, jog bylų nagrinėjimas skyrium nulėmė situaciją, kuomet sustabdytos bylos baigtis iš esmės tapo aiški, vertinant apskųsto sprendimo teisėtumą nėra teisiškai reikšminga. Aplinkybė, jog vienoje byloje pareikšto reikalavimo išsprendimas turi didesnės ar mažesnės įtakos kitoje byloje sprendžiamam ginčui, savaime nelemia pirmojoje byloje priimto sprendimo neteisėtumo. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija nepagrįstais laiko atsakovo V. J. motyvus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kartu nenagrinėjo D. J. pareikšto ieškinio.

Dėl ginčijamų sandorių šalių (ne) sąžiningumo vertinimo

Kaip minėta, atsakovai (taip pat ir apeliantai) neginčijo ieškovo nurodytų sandorių sudarymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo atsakovų pozicijos esmę – nuo prokuroro ieškinio reikalavimų jie gynėsi sąžiningumu sudarant sandorius bei sąžiningo įgijėjo apsaugos teisiniu institutu. Atsakovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose laikėsi nuoseklios pozicijos, esą aplinkybė, jog ginčijamų sandorių dalykas (gyvenamasis namas) nepriklausė mirusiajam P. T., paaiškėjo tik po sandorių sudarymo. Pasak atsakovų, ši Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu konstatuota aplinkybė nei ginčo turto paveldėtojams, nei to turto perleidimo sandorių šalims nebuvo žinoma. Pirmosios instancijos teismas šiai atsakovų pozicijai nepritarė, o įvertinęs įrodymų visumą sprendė, jog atsakovai (tiek turto paveldėtojai, tiek turto pirkimo - pardavimo sandorių šalys) buvo nesąžiningi. Su šia išvada nesutikdami atsakovai D. J. ir jo sutuoktinė L. J. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas tokią išvadą jų atžvilgiu padarė nepagrįstai, kadangi bylos duomenys nepatvirtina šių atsakovų dalyvavimo aptariamuose teisiniuose santykiuose nuo pat tų santykių pradžios. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų D. J. ir L. J. apeliacinio skundo turinį, atkreipia dėmesį, jog nepaisant paminėtų argumentų, išdėstytų skundo tekste, apeliantai visgi prašo pakeisti tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šie apeliantai prašo sumažinti iš jų priteisto žyminio mokesčio dydį. Aplinkybę, kad apeliantai skundžia tik teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patvirtina ir prie jų apeliacinio skundo pridėtas žyminio mokesčio mokėjimą patvirtinantis dokumentas. Iš jo matyti, kad apeliantai sumokėjo žyminį mokestį už pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš jų priteista 5 000 Lt žyminio mokesčio, peržiūrėjimą apeliacine tvarka. Nors ir nesutinka su teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas jų nesąžiningumas, atsakovai D. J. ir L. J. apeliaciniame skunde nesuformulavo reikalavimo, susijusio su ginčijamų sandorių (ar tik jų sudaryto sandorio) (ne) teisėtumu. Be to, jų apeliaciniame skunde neprašoma ir tam tikrų teismo sprendimo motyvų pašalinimo. Kolegijos vertinimu, tokiu būdu apeliantai apibrėžė jų skundo nagrinėjimo ribas. Nesant suformuluoto apeliacinio skundo dalyko dėl ginčijamų sandorių, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti sandorių teisėtumo atsakovų D. J. ir L. J. apeliaciniame skunde (dėstomosios dalies tekste) išdėstytų motyvų kontekste.

Atsakovas V. J. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kuria konstatuota ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo aplinkybė, pagrįstumą. Atsakovas savo poziciją grindė civilinėje teisėje galiojančia sąžiningumo prezumpcija, kurios, jo nuomone, nepaneigia bylos duomenys, taip pat rėmėsi įstatymo nuostata, draudžiančia iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti daiktą. Pasak atsakovo V. J., pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu padarė prieštaringas išvadas, be to, jokie įrodymai nepagrindžia ginčo turto paveldėtojų nesąžiningumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmens nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teismui nagrinėjant civilinę bylą ir priimant sprendimą sąžiningumo principas taikomas kartu su teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1066/2002; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-990/2002). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą: tiek ginčijamų sandorių šalių tarpusavio ryšius, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-452-2005 dėl Vilniaus miesto tarybos 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo parengti bei patvirtinti žemės sklypus nustatytas aplinkybes. Nurodytoje administracinėje byloje nustatyta, kad atsakovas V. J. ir trečiasis asmuo J. B. inicijavo mirusiojo P. T. nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo procesą žinodami, kad mirusiajam priklausęs sklypas iš tikrųjų buvo ne toje vietoje, kurioje jie prašė atkurti nuosavybės teises natūra. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo 2004 m. kovo 5 d. inicijavo P. T. dukra, kuri dar iki kreipimosi į teismą (2000 m. lapkričio 21 d.) V. J. perleido teises į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą. Jai mirus, įpėdiniai R. B. ir M. T. ginčo turtą pardavė atsakovei D. J. (P.). Teismas akcentavo ir kitas reikšmingas faktines aplinkybes, jog dar iki šio ginčo turto perleidimo sandorio sudarymo to turto paveldėtojai sudaryti ginčijamą sandorį (turto perleidimą pirkimo-pardavimo sutartimi) įgaliojo atsakovą V. J.. Ginčo turto perleidimo sandorį paveldėtojai, atstovaujami V. J., sudarė su D. P. (J.), kuri šiuo metu yra V. J. marti, o sandorio sudarymo metu buvo jo sūnaus draugė. Antruoju sekęs turto perleidimo sandoris buvo sudarytas praėjus vos mėnesiui nuo pirmojo sandorio sudarymo. Be to, šiuo paskesniu sandoriu ginčo turtas buvo perleistas pačiam V. J.. O V. J., atstovaujamas J. B., su kuria jis turi bendrą vaiką ir kuri yra jo sutuoktinė, ginčo turtą perleido sūnui – atsakovui D. J.. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo iškelta su atsakovo V. J. žinia ir jo interesais, turint tikslą (vadovaujantis anksčiau aptarta Atkūrimo įstatymo išimtimi) atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį prie ginčo namo. Atsakovo R. B. nesąžiningumą teismas konstatavo įvertinęs šį asmenį su V. J. siejusius atstovavimo ir kitus tarpusavio santykius dalyvaujant nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ir P. T. paveldėtojams buvo žinoma esminė aplinkybė, jog ginčui aktualioje vietoje ((duomenys neskelbtini)) tas asmuo neturėjo namo nuosavybės teise, kas sudaro pakankamą pagrindą jų nesąžiningumui konstatuoti, teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apeliacinio skundo argumentus, esą faktas, kad ginčo namas nepriklausė mirusiajam P. T., paaiškėjo tik priėmus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto V. J. argumentams dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų įvertinus įrodymų visumą, prieštaringumo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remiantis konstatuotas sandorių šalių nesąžiningumas, neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ar tam tikras išvadas padaręs nesant įrodymų.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta.

Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ta aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantas siekia visiškai kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių padarymo, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo procesą, pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog deklaratyvus apeliacinio skundo argumentas dėl teismo išvadų prieštaringumo ar įrodinėjimo priemonių trūkumo tam tikrai išvadai padaryti, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo proceso neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išvadą dėl atsakovo R. B. nesąžiningumo padarė šios įrodymų vertinimo taisyklės pagrindu. Pažymėtina, jog teismas išvadas daro ir vadovaujantis logikos dėsniais. Atsižvelgiant į anksčiau paminėtą aplinkybę, jog tiek nuosavybės teisių atkūrimo procesas, tiek byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo inicijuoti mirusiojo P. T. dukters (kuri ginčijamų sandorių sudarymo metu taip pat jau buvo mirusi), neįtikina argumentas, jog mirusiojo įpėdiniai (mirusiojo vaikai ir (ar) vaikaičiai) iš tiesų galėjo nežinoti, jog ginčui aktualioje konkrečioje vietoje mirusysis P. T. nuosavybės teise neturėjo gyvenamojo namo. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis remiantis konstatuotas ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas. Deklaratyvūs V. J. apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti priešingos išvados ar spręsti, jog aptariamu atveju teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, kas lemtų nepagrįstą sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos instituto netaikymą.

Dėl pirmosios instancijos teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti atsakovų D. J. ir L. J. apeliacinio skundo argumentui dėl iš jų priteisto žyminio mokesčio dydžio. Pasak atsakovų, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad jiems buvo sugrąžintos lėšos, sumokėtos pagal skundžiamu teismo sprendimu pripažintą negaliojančia 2011 m. rugsėjo 14 d. pirkimo - pardavimo sutartį, turėjo iš jų priteisti tik 144 Lt žyminio mokesčio, t. y. kaip už neturtinį reikalavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio – įstatyme nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Jeigu reikalavimas yra turtinis, turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jeigu reikalavimas neturtinis – CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas fiksuoto dydžio žyminis mokestis. Tam, kad būtų galima teisingai išspręsti klausimą, koks žyminis mokestis mokėtinas už ieškinio nagrinėjimą, teismas turi teisingai kvalifikuoti pareikštų reikalavimų pobūdį. Tuomet, kai ieškovas reiškia reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir prašo teismo taikyti restituciją, t. y. teisinius padarinius, kylančius sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, jis siekia turtinės naudos, nes, patenkinus tokį ieškinį ir pritaikius restituciją, pasikeistų turto, kuris yra sandorio dalykas, savininkas. Tokiu atveju ieškinio suma nustatoma pagal prašomo grąžinti turto vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Nagrinėjamu atveju prokuroras atsakovų D. J. ir L. J. atžvilgiu suformulavo reikalavimą pripažinti negaliojančia jų sudarytą ginčo turto pirkimo - pardavimo sutartį bei taikyti restituciją – jų naudai iš atsakovo V. J. priteisti 200 000 Lt. Kolegija sprendžia, jog tokiu atveju, neatsižvelgiant į aplinkybę, kad prokuroras yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, teismo sprendimo priėmimo metu iš atsakovų turi būti priteisiamas žyminis mokestis, apskaičiuotinas pagal taisykles, galiojusias ieškinio pateikimo teismui metu (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių atsakovų atžvilgiu pareikšto ieškinio dalyką, pagrįstai iš atsakovų priteisė proporcinį (nuo grąžintinos sumos) žyminį mokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog situacijos nekeičia ir ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovai teismui pateikė raštą, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovą V. J. atstovavusi J. B. sutarties pagrindu gautas lėšas esą grąžino atsakovui D. J.. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog toks veiksmas, vertinant jį pagal atsakovų išreikštą poziciją, laikytinas sutikimu su ieškiniu. Tačiau, atsižvelgiant į aplinkybę, jog byloje nėra duomenų apie ginčijamos 2011 m. rugsėjo 14 d. sutarties nutraukimą, lėšų sumokėjimas (grąžinimas) negali būti laikomas ieškinio reikalavimo įvykdymu, kas leistų svarstyti apie bylos (jos dalies) nutraukimo galimybę. Kita vertus, nesant duomenų apie ginčijamos sutarties nutraukimą, kolegija ydinga laiko situaciją, kuomet teismine tvarka dar sprendžiant sandorio teisėtumo klausimą (t. y. galiojant ginčijamam sandoriui), pačios sandorio šalys atlieka veiksmus, būdingus restitucijos taikymo atvejais. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos nagrinėjimo metu tikėtinai įvykęs lėšų perdavimas (grąžinimas) nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog šiuo atveju buvo pareikštas turtinis reikalavimas, kuris apmokestintinas proporciniu žyminiu mokesčiu.

Nėra pagrindo sutikti su atsakovo V. J. apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė kuratoriui šio patirtas išlaidas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nėra ginčo dėl aplinkybės, kad advokatas P. V. atsakovo V. J. kuratoriumi teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartimi buvo paskirtas pagrįstai, t. y. esant proceso įstatyme numatytoms kuratoriaus skyrimo sąlygoms (CPK 39 straipsnio 1 dalis). Teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi kuratoriaus įgaliojimai pripažinti negaliojančiais išnykus aplinkybėms, kurių pagrindu jis buvo paskirtas – sujungus civilines bylas nustatyta, kad atsakovas V. J. turi atstovą (t. 2, b. l. 13-14). Taigi advokatas P. V. kuratoriaus įgaliojimus (iki jų pripažinimo pasibaigusiais) teisėtai vykdė beveik mėnesį. Ta aplinkybė, jog kuratorius atsiliepimą į ieškinį pateikė jau pasibaigus jo įgaliojimams, nepaneigia kuratoriaus išlaidų būtinumo ir realumo. Kolegija pritaria ir prokuroro argumentui, nurodytam atsiliepime į apeliacinį skundą, jog kuratorius nebuvo informuotas apie įgaliojimų pabaigą (t. 2, b. l. 16), todėl pagrįstai galėjo manyti teisėtai veikiantis atstovaujamojo vardu. Teisėjų kolegija nepagrįstu ir teisiškai nereikšmingu laiko V. J. apeliacinio skundo argumentą, esą kuratoriui turėjo būti žinoma, kad prokuroras į specialiąją teismo sąskaitą neįmokėjo lėšų, skirtų kuratoriaus išlaidoms atlyginti. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neturi ryšio su kuratoriaus išlaidų būtinumu ir pagrįstumu. Ta aplinkybė, jog ieškovas nesumokėjo užstato šių išlaidų atlyginimui užtikrinti, neatleido kuratoriaus nuo teismo paskirtų funkcijų vykdymo.

Kiti atsakovų apeliaciniuose skunduose skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Esant tokiai teisinei išvadai, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintaras PečiulisNijolė PiškinaitėEgidija Tamošiūnienė