Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) V. S. apeliacinį skundą dėl 2013-06-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei V. S. dėl santuokos nutraukimo esant atsakovės kaltei, tretieji asmenys R. N., R. S., 759-ji daugiabučio namo savininkų bendrija „Trimitas“, AB „Lesto“, AB DNB bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame prašė nutraukti 1978-08-18 Vilniaus m. CM skyriuje sudarytą V. S. ir V. S. santuoką dėl atsakovės kaltės; padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti negyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise V. S. ir V. S.; lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir lengvąjį automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. įmonę, priteisti asmeninės nuosavybės teise V. S.; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo įsipareigojimus kreditoriui – AB DNB bankui – pagal 2006-05-16 kreditavimo sutartį Nr. 2020-06IL, išskyrus 2011-01-06 susitarimą Nr. 2020-05IL/1 prie Kreditavimo sutarties, V. S. ir V. S. toliau vykdo kreditavimo sutartyje su banku nustatytomis sąlygomis ir tvarka solidariai; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo įsipareigojimus kreditoriui - VSDFV Vilniaus m. skyriui - pagal VSDFV Vilniaus m. skyriaus sprendimą Nr. 26096 vykdo V. S.; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo įsipareigojimus kreditoriui - UAB ,,If draudimas“ - pagal Vilniaus m. 1 apylinkės teismo įsakymą Nr. L2-12571-619/2005 vykdo V. S.; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo įsipareigojimus kreditoriui - UAB ,, Snoro lizingas kapitalo valdymas“ vykdo V. S.; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo įsipareigojimus kreditorei R. S. pagal 2004-03-02 paskolos sutartį vykdo V. S.; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo įsipareigojimus kreditoriui R. N. pagal 2008-06-12 išduotą paprastąjį vekselį vykdo V. S.; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje įsipareigojimus AB „LESTO“ už teikiamą elektros energiją patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), vykdo V. S.; atmesti 759-osios DNSB „Trimitas“ reikalavimą dėl 99,34 Lt priteisimo iš V. S. ir šią prievolę pripažinti V. S. asmenine prievole; palikti po santuokos nutraukimo ieškovo ir atsakovės pavardes ,,S.“ ir ,,S.“.

Atsakovė V. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad visus santuokos metus ieškovą gerbė, materialiai ir moraliai rėmė, buvo jam lojali, traktavo jį lygiaverčiu asmeniu. Kai ieškovas tapo priklausomas nuo alkoholio, dėjo visas pastangas, kad ieškovas atsikratytų šios ligos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2013-06-19 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies: Santuoką, įregistruotą 1978-08-18 Vilniaus miesto CM skyriuje (įrašo Nr. 2934) tarp V. S., ir V. S. (ikisantuokinė pavardė L.), nutraukti; pripažinti kaltais dėl santuokos iširimo abu sutuoktinius; po santuokos nutraukimo palikti atsakovei santuokinę pavardę S.; priteisti V. S., automobilius (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1000 Lt, ir VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 600 Lt, bei ½ dalį negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 43650 Lt; priteisti V. S., ½ dalį negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 43650 Lt; pripažinti skolas kreditoriams R. N. ir R. S. asmeninėmis V. S. skolomis; priteisti iš V. S., ir V. S. solidariai 97,82 Lt skolos, 1,52 Lt palūkanų ir lygiomis dalimis 70 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui 759-ąjai daugiabučių namų savininkų bendrijai „Trimitas“; pripažinti skolą AB DNB bankui solidaria V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. S. skola; likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Teismas nustatė, kad nors bylos nagrinėjimo metu sutuoktiniai kaltino vienas kitą dėl santuokos iširimo, tačiau nei vienas iš sutuoktinių nepateikė kito sutuoktinio kaltės įrodymų. Ieškovas neįrodė, kad V. S. piktnaudžiavo alkoholiu, smurtavo prieš ieškovo motiną tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Atsakovė taip pat neįrodė, kad ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu. Teismas nustatė, kad ieškovas paliko atsakovę ir gyvena su kita moterimi, tačiau laiko, jog kita moteris atsirado ieškovo gyvenime, kai nutrūko bendras gyvenimas su atsakove. Teismas mano, kad abu sutuoktiniai pažeidė savo pareigas, nebuvo vienas kitam lojalūs, negerbė vienas kito, dėl to pasidarė konfliktiškas tarpusavio bendravimas, o vėliau bendras gyvenimas tapo negalimas.

Teismas darė išvadą, kad sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, t.y. negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), dalijamas lygiomis dalimis, pripažįstant, kad kiekvienam sutuoktiniui priklauso ½ dalis nurodytų patalpų (CK 3.117 str. 1 d.), o transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. individuali įmonė priteistinos atsakovei.

Teismas konstatavo, kad skolų grąžinimo kreditoriams UAB „Snoro rizikos kapitalo valdymas“, VSDFV Vilniaus miesto skyriui, UAB „Snoro lizingas kapitalo valdymas“, AB LESTO grąžinimo klausimas išspręstas įsiteisėjusiais sprendimais, todėl pakartotinai negali būti sprendžiamas (CPK 279 str. 4 d.), todėl darė išvadą, jog šių kreditorių skolininkė yra atsakovė V. S..

Kreditoriai R. S., R. N. apie bylos iškėlimą informuoti tinkamai, atsiliepimų nepateikė, įstatyme numatyta teise nepasinaudojo, į bylą kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, neįstojo. Teismas nustatė, kad šios skolos atsirado sutuoktiniams gyvenant atskirai, todėl skolas R. S., R. N. pripažino asmeninėmis atsakovės V. S. skolomis.

Ieškovas teismo prašė nustatyti, kad po santuokos nutraukimo įsipareigojimus kreditoriui – AB DNB bankui – pagal 2006-05-16 kreditavimo sutartį Nr. 2020-06IL, išskyrus 2011-01-06 susitarimą Nr. 2020-05IL/1 prie Kreditavimo sutarties, V. S. ir V. S. toliau vykdo kreditavimo sutartyje su banku nustatytomis sąlygomis ir tvarka solidariai. Ieškovas nurodė, kad atsakovė jo atžvilgiu darė nusikalstamas veikas, t.y. savo ir, jam nežinant, jo vardu prisiėmė kreditorinį įsipareigojimą iš AB DNB banko 1431,88 Lt sumai ir priverstinai, t.y. prieš jo valią, padarė jį solidariuoju skolininku, todėl ieškovas nesutinka grąžinti skolą AB DNB bankui pagal 2011-01-06 susitarimą Nr. 2020-05IL/1 prie Kreditavimo sutarties. Kreditorius AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad po santuokos nutraukimo V. S. ir V. S. pagal minėtą kredito sutartį ir susitarimą turėtų atsakyti solidariai. Nors teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. B. nurodė, kad 2011-01-06 susitarimas buvo pasirašytas ieškovo namuose, pats ieškovas nebuvo atvykęs į banką, 2011-01-06 susitarimą Nr. 2020-05IL/1 prie Kreditavimo sutarties pasirašė namuose (1 t. b.l. 302), byloje yra Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros raštas, kuriame nurodyta, jog 2011-09-13 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-636-11 pagal LR BK 300 str. 1 d. dėl galimo dokumentų klastojimo (1 t. b.l. 242), tačiau nėra duomenų, kad ikiteisminis tyrimas būtų baigtas. Esant šioms aplinkybėms teismas skolą AB DNB bankui teismas pripažino solidaria V. S. ir V. S. skola.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantę apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir ieškovo ieškinį atmesti, o jei šis prašymas nebus patenkintas – pripažinti skolas kreditoriams R. S., R. N. bendromis šalių skolomis ir padalinti prievoles šiems kreditoriams lygiomis dalimis.

Apeliantė nurodė, kad teismas neteisingai nustatė, jog šalių santuoka yra iširusi, o dėl laikinų nesutarimų yra kaltas sutuoktinio pomėgis piktnaudžiauti alkoholiu. Apeliantė nurodė, kad nekelia kaltės klausimo ir pasiryžusi rūpintis ir padėti sutuoktiniui, o ieškovui atsikračius žalingo įpročio bendras gyvenimas grįš į normalias vėžes. Teismas turėjo rinkti įrodymus savo iniciatyva, ypač apie sutuoktinio problemas su alkoholiu. Teismas nesiėmė būtinų priemonių sutuoktiniams sutaikyti.

Apeliantė nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad skolos R. S., R. N. atsirado sutuoktiniams gyvenant atskirai. Teismas nustatė, kad skola, kuri kilo iš 2006 m. pasirašytos kreditavimo sutarties su AB DNB banku, pripažįstama solidaria prievole, todėl, apeliantės nuomone, sutuoktiniai galėjo pradėti gyventi atskirai ne ankščiau kaip nuo 2007 metų. R. S. paskolinti pinigai buvo naudojami palūkanoms bankui mokėti už kreditą negyvenamosioms patalpoms, kurias teismas pripažino bendrąja jungtine nuosavybe, pirkti, išlaikyti ir įrengti. R. N. paskolinti pinigai buvo panaudoti kreditui apmokėti, minėtų patalpų išlaikymui, šeimos poreikių tenkinimui, nes 2008 m. sutuoktinių santykiai nebuvo nutrukę.

R. S., R. N. nebuvo apklausti liudytojais teisme, jų parodymai yra svarbūs, todėl apeliantė prašo juos apklausti apeliacinės instancijos teisme ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad atsakovės smurtavimas prieš ieškovo motiną, išėjimas iš namų 2004 m. nebevedant bendro ūkio, parašų klastojimas, bandymas pripažinti ieškovą neveiksniu, sudarė pagrindą konstatuoti, jog šalių santuoka yra iširusi. Santuokos nutraukimo byla truko apie 3 metus ir atsakovė turėjo galimybę surinkti visus įrodymus, tuo labiau, kad atsakovė buvo atstovaujama advokatų. Atsakovė vengė dalyvauti teismo posėdžiuose ir įrodinėti aplinkybes. Teismas buvo atidėjęs vieną iš posėdžių ir pasiūlė šalims tartis taikiai, tačiau atsakovė iniciatyvos nerodė.

Nuo bylos pradžios ieškovas teigė, kad šalys kartu nebegyveno nuo 2004 m. Šios aplinkybės atsakovė nepaneigė. Atsakovės teiginiai dėl paskolintų lėšų panaudojimo kredito dengimui ir grožio salono įrengimui nėra pagrįsti įrodymais. Ieškovas nurodė, kad šiam tikslui sutuoktinai turėjo asmeninių lėšų bei užteko gauto kredito.

Kreditoriai buvo kviesti į teismo posėdį. R. S. buvo atvykusi į teismo posėdį. Atsakovė neprašė jų apklausti. Apie tai, kad yra paskolų giminaičiams, atsakovė pranešė tik praėjus metams nuo civilinės bylos nagrinėjimo pradžios.

Trečiasis asmuo AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą – prašė spręsti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Šioje byloje kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo ir prievolių kreditoriams R. S., R. N. pobūdžio.

Apeliantė išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322 str. straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės.

Be to, bylos duomenimis, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantė neprašė kreditorių R. S., R. N. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu, nekėlė klausimo dėl šių kreditorių apklausos teismo posėdyje; pažymėtina, kad atsakovė šioje byloje naudojosi advokato paslaugomis. Apeliantė ne tik nerodė iniciatyvos apklausti minėtus kreditorius teismo posėdyje, bet pati negalėjo įteikti procesinių dokumentų kreditoriams ir prašė įteikti jiems dokumentus viešo paskelbimo būdu (1 t. b.l. 280). Iš bylos matyti, kad kreditoriai apie bylos nagrinėjimą buvo informuoti tinkamai – kreditoriui R. N. nepavykus įteikti procesinių dokumentų žinomais adresais, jis buvo informuotas viešo paskelbimo būdu, o kreditorei R. S. procesiniai dokumentai ir teismo šaukimai buvo įteikti ir viename teismo posėdyje (2013-03-04) ši kreditorė dalyvavo (2 t. b.l. 53). Pažymėtina, kad kreditoriai pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė.

Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis CPK 321 str., 314 str., 7 str. apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei apklausti minėtus kreditorius netenkintinas.

Pareiškimas dėl santuokos nutraukimo teisme buvo gautas 2010 m. kovo mėn. Bylos duomenimis šalys iki šiol nesusitarė, jų santykiai ypač konfliktiniai. Šią aplinkybę patvirtina ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės, LITEKO duomenys apie Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjamą baudžiamą bylą (Nr. 1-594-170/14), kurioje V. S. kaltinama pagal LR BK 146 str. 2 d., o nukentėjusysis yra V. S.; taip pat išnagrinėtą civilinę bylą pagal pareiškėjos V. S. pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu (Nr. 2-6045-235/2012); taip pat ieškovo pateikti duomenys apie ikiteisminį tyrimą dėl atsakovės veiksmų. Iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad iki šiol šalys kartu negyvena, neveda bendro ūkio ir ieškovas neišreiškia noro pakeisti tokią situaciją. Dėl to teismas pagrįstai nutraukė šalių santuoką. Pažymėtina, kad nei vieną iš šalių apeliacinės instancijos teisme nekelia reikalavimų dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką, todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisako, o apeliantės argumentai dėl teismo pareigos rinkti papildomus įrodymus, nustatant santuokos iširimo priežastis, t.y. aplinkybes apie ieškovo piktnaudžiavimą alkoholiu yra teisiškai nereikšmingi ir nepagrįsti.

Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šalių santuoka faktiškai iširo, bendras gyvenimas tapo negalimas ir nėra galimybės atkurti šalių šeimos santykius. Dėl to bei atsižvelgus į šios bylos nagrinėjimo trukmę, į tai, kad ieškovas reikalavo bylą nagrinėti iš esmės, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo realių galimybių šalims sutaikyti ir teismas pagrįstai nesinaudojo teise nustatyti šalims terminą susitaikyti (CK 3.54 str. 4 d., CPK 384 str.).

Iš byloje esančio prašymo nutraukti santuoką matyti, kad ieškovas jau pradiniame procesiniame dokumente nurodė, jog virš septynių metų sutuoktiniai kartu negyvena (1 t. b.l. 2). Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad sutuoktiniai kartu nebegyvena, tačiau nei atsiliepime (1 t. b.l. 60-61, nei teismo posėdyje tiksliai nenurodė nuo kada šalys nebegyvena kartu. Apeliantė tokios aplinkybės nenurodė ir apeliaciniame skunde. Be to, apeliantė ieškovo nurodytą aplinkybę, jog 2004 m. šalys nebegyveno kartu neigia nenuosekliais teiginiais, t.y. nurodė, jog sutuoktinai galėjo pradėti gyventi atskirai ne ankščiau kaip nuo 2007 metų, tačiau kartu teigia, jog 2008 m. sutuoktinių santykiai nebuvo nutrukę. Iš to seka, kad atsakovė nepaneigė ieškovo paaiškinimų, jog 2004 m. šalys jau nebegyveno kartu.

Apeliantės argumentas dėl aplinkybių, susijusių su kreditavimo sutarties su AB DNB banku vertinimu, atmestini, nes nurodytu atveju pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, jog šią sutartį pasirašė abi šalys. Tuo tarpu 2008-06-11 R. N. patvirtinimas dėl paskolos suteikimo atsakovei (1 t. b.l. 164) bei 2004-03-02 R. S. patvirtinimas dėl paskolos suteikimo atsakovei (b.l. 165) nėra ieškovo pasirašyti ir nėra jokių duomenų, jog apie šias paskolas ieškovas buvo informuotas. Priešingai, net ir atsiliepime į ieškinį atsakovė apie šiuos kreditorius nepranešė, o prašymą dėl šių asmenų įtraukimo į bylą pareiškė tik 2011-07-04 (1 t. b.l. 113). Apeliantės argumentas, jog būtent iš šių paskolų gautos lėšos buvo panaudotos sutuoktinių bendro turto išlaikymui ir kredito grąžinimui, nėra pagrįstas įrodymais, todėl atmestinas.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog skolos R. S., R. N. atsirado sutuoktiniams gyvenant atskirai ir skolas R. S., R. N. pripažino asmeninėmis atsakovės V. S. skolomis.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė

2013-06-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.