- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-239-557/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27902-2024-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas, Eugenijus Antanauskas
- Nukentėjusysis
- A. L.
- Advokatai
- Vaidotas Rutavičius
- Kategorijos
- 1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.1.7.5Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d.)
- 2.4.6.3.1Kai yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 3–7 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 str. 1 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. L. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. L., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Iš J. L. nukentėjusiajai A. L. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, jas skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino įrodytu, kad J. L. mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – žmonai A. L., o būtent: 2024 m. liepos 20 d. apie 18 val. 10 min., prie (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, prisivijęs A. L. ir šią iš nugaros sugriebęs už palaidinės, ranka pastūmė, dėl ko ji pargriuvo ant žemės, po to jis pargriuvusiai ranka suėmęs už palaidinės tempė, taip nukentėjusiajai A. L. sukeldamas fizinį skausmą dešinės kojos šlaunyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
1. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. L. gynėjas apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. liepos 7 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį; 2) civilinį ieškinį atmesti; 3) nepriteisti iš nuteistojo proceso išlaidų. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas iš esmės J. L. pripažino kaltu tik pagal nukentėjusiosios parodymus, kad jai neva buvo sukeltas skausmas, kurios parodymai, priešingai nei nurodo teismas, nebuvo nuoseklūs, ji jau ir prieš tai buvo melavusi policijai, kai buvo panaikinti pirmieji apsaugos orderiai, kai ji jau buvo du kartus apkaltinusi J. L. smurtavus prieš ją, nors to nebuvo, skandalą sukėlė siekdama sau palankesnio rezultato santuokos nutraukimo byloje, apie ką aiškiai nurodė savo ieškinyje dėl santuokos nutraukimo. Net ir fizinio skausmo sukėlimas turi mechaninius traumos požymius, nes skausmas nei iš šio, nei iš to neatsiranda. Teismo medicinos eksperto specialisto išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad ant A. L. kūno nerasta jokių mechaninių traumos požymių, nuskausminamųjų ji atsisakė, kas leidžia pagrįstai manyti, kad ji jokio skausmo nejautė. Žmogui suklupus ir užsigavus koją tiek, kad ji skaudėtų, ant kojos skausmo vietoje turi likti traumos mechaninio poveikio priemonių. Jei, kaip kad ji sako, J. L. jai šitaip suplėšė maikutę, tai nuo jos tampymo ant viršutinės kūno dalies (pečių, pažastų, kaklo) turėjo likti mechaninio poveikio požymių, tačiau gydytojas tokių požymių nerado. Maikutė tyrėjai buvo pateikta praėjus daugiau nei mėnesiui po įvykio ir ant jos nerasta jokių J. L. pėdsakų, kas aiškiai parodo, kad jis jos nelietė ir negalėjo suplėšyti.
1.2. K. L. parodymus reikia vertinti kritiškai jau vien dėl to, kad jis yra labai suinteresuotas, nes yra A. L. sūnus, tačiau nėra J. L. sūnus. Be to, per kiekvieną apklausą jis vis skirtingai aiškino tas pačias aplinkybes, jas bandydamas paaiškinti taip, kad jos būtų naudingos jo mamai A. L.. 2024 m. liepos 20 d. apklaustas jis teigė, kad kai išbėgo iš kiemo, mama jau gulėjo prie kaimynų tvoros, kas reiškia, kad jis nematė, kaip mama parkrito, o apie maikutę išvis kalbos nebuvo. 2024 m. lapkričio 11 d. apklausiamas jis jau nurodė, kad matė, kaip J. L. pastūmė A. L. ir ši griuvo ant krūtinės, nors pati A. L. aiškino, kad užsigavo dešinę šlaunį, o ne krūtinę, o tada tampė ją už palaidinės. Apklausiamas teisme 2025 m. balandžio 17 d. posėdžio metu jis jau aiškino, kad J. L. A. L. pastūmė ir ši nukrito ant kairės pusės peties ir daugiau nieko nedarė, t. y. nurodė, kad ji nukrito ne ant neva užsigautos šlaunies ir kad J. L. jokios maikutės netampė.
1.3. E. L. iš viso nematė įvykio, o tik matė, kad A. L. gulėjo, o J. L. eina savo keliais. R. L. nurodė, kad matė, kaip A. L. bėgo, J. L. ją vijosi ir A. L. bėgdama pati suklupo. E. J. nematė įvykio, nematė, kad J. L. A. L. būtų stūmęs, o tik matė, kaip A. L. gulėjo arba klūpėjo ant žolės, o netoliese buvo J. L. ir jie abu vienas ant kito šaukė. A. Ū. yra A. L. draugė, kurios nuolat kartu geria kavą ir A. L. tvarkosi nagus pas A. Ū., kas leidžia taip pat abejoti A. Ū. parodymų objektyvumu. A. Ū. apklausta ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. liepos 20 d. ir 2024 m. lapkričio 12 d.) ir teisme 2025 m. balandžio 17 d. posėdyje nurodė, kad J. L. pastūmė A. L., dėl ko ji suklupo ant kelių, tai reiškia, kad niekaip negalėjo užsigauti šlaunies. Be to, ji pati nurodė, kad jos sklypas yra aukščiau nei įvykio vieta, toje vietoje susijungia jos sklypo tujos ir tvora ir jai galėjo būti užstotas vaizdas, kai tuo tarpu R. L. viską matė iš visiškai kitos pusės, kur jai niekas nieko neužstojo.
1.4. Todėl byloje yra tik A. L. parodymai, kad J. L. jai sukėlė skausmą dešinėje šlaunyje, tačiau tai patvirtinančių kitokių objektyvių įrodymų nėra, bet yra netgi tai paneigiantys įrodymai: ji nuskausminamųjų atsisakė, kas reiškia, kad skausmo nejautė, ant maikutės nėra jokių J. L. pėdsakų, kas reiškia, jog jis jos nelietė, nesuinteresuota liudytoja R. L. teigia, kad A. L. pati parkrito bėgdama. Kyla klausimas, kodėl reikia tikėti A. L. parodymais, kuri jau kelis kartus buvo apsimelavusi ir apkalbėjusi J. L., o ne J. L. parodymais, kurie visą laiką buvo nuoseklūs ir jis nei karto neapsimelavo. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas privalėjo J. L. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Išteisinus J. L., turi būti atmestas ir nukentėjusiosios civilinis ieškinys.
2. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
5. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas reiškia, kad išvados vertinant įrodymus daromos lyginant tarpusavyje iš įvairių įrodymų gaunamą informaciją, siekiant įvertinti, ar iš vienų įrodymų gaunama informacija atitinka, patvirtina kitų įrodymų teikiamą informaciją apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, jai prieštarauja ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2020). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį tik teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.
Žemesnės instancijos teismas
7. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).
8. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, ir išnaudojus tam visas galimybes, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).
9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas, jog įrodyta, kad J. L. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir išvadą dėl J. L. kaltės įvykdžius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl skundžiamas nuosprendis, kuriuo kaltinamasis nors ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo ir byla jo atžvilgiu nutraukta, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodyta J. L. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, rėmėsi nukentėjusiosios A. L., liudytojų A. Ū., K. L. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, tuo tarpu J. L. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip jo gynybinę versiją ir atmetė.
11. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Kartu pažymėtina, jog fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Be to, nagrinėjant įvykį, kurį galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).
12. Šis BK 140 straipsnio 2 dalyje, numatytas nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).
13. Pažymėtina, kad tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje gyvenantys žmonės, jų santykiai įtempti, besiskiriančių sutuoktinių konfliktiški santykiai gali turėti įtakos jų parodymų patikimumui, todėl tokiais atvejais besiskiriančių sutuoktinių parodymai turi būti vertinami labai įdėmiai bei atidžiai ir tik kitų įrodymų kontekste turint galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį, inicijuojant įvairius teisinius procesus. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tokius tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus, juo labiau, kai šie kyla tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procese. Konfliktai šeimose neretas reiškinys mūsų visuomenėje ir konfliktinėse situacijose susijaudinę sutuoktiniai kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).
14. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog 2024 m. liepos 20 d. apie 18 val. prie (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas tarp sutuoktinių J. L. ir A. L., po ko J. L. vijosi A. L. ir pastaroji pargriuvo ant žemės. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas, kad nukentėjusioji pati bėgdama pargriuvo, o atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės J. L. nenaudojo jokių fizinių veiksmų prieš nukentėjusiąją ir nesukėlė jai fizinio skausmo.
15. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiosios A. L. parodymai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip pakankamai patikimi, paneigiantys J. L. parodymus ir patvirtinantys jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Vertinant nukentėjusiosios parodymus, visų pirma būtina atsižvelgti į tai, jog A. L. ir J. L. yra sutuoktiniai, kurie šiuo metu skiriasi, jų santykiai iki nagrinėjamo įvykio jau buvo pašliję, taigi neatmestina reali tikimybė, kad tarp šalių esant konfliktiniams santykiams (esant tokioms aplinkybėms, reikia itin rezervuotai vertinti proceso dalyvių parodymus, patikrinti jų patikimumą kitų bylos duomenų kontekste), nukentėjusioji gali siekti nepagrįstai apkaltinti savo sutuoktinį, siekdama jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (byloje yra pateiktas (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismui adresuotas ieškovės A. L. (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo J. L. kaltės (t. 1, b. l. 130-132)). Be to, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų nurodomų J. L. smurtinių veiksmų mechanizmo prieš A. L..
16. Kaip matyti iš bylos duomenų, paskambinęs Bendruoju pagalbos telefonu, E. L. iškart po įvykio pranešė, kad jo žmona matė, kad kieme tarp sutuoktinių kilo konfliktas, kurio metu vyras vijosi žmoną, pargriovė, tampė moterį už plaukų (t. 1, b. l. 25, 110-112). Teisminio nagrinėjimo metu liudytais apklausti E. L. ir jo žmona R. L. parodė, kad matė, jog J. L. vijosi sutuoktinę, ji suklupo ant žolės, tačiau nematė, ar ji pati parvirto, ar sutuoktinis ją pastūmė (t. 2, b. l. 128-129).
17. 2024 m. liepos 20 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole A. L. nurodė, kad konflikto metu J. L. ją vijosi, griebė už nugaros, pastūmė iš jėgos, po ko ji nukrito ir susitrenkė dešinę šlaunį. Jai gulint ant žemės, J. L. sugriebė jos palaidinę iš nugaros ir pradėjo tampyti aukštyn, ji pajuto tempimo jausmą ir išgirdo plyštančios palaidinės garsą (t. 1, b. l. 2). 2024 m. liepos 23 d. papildomos apklausos metu A. L. parodė, kad J. L. pribėgęs prie jos sugriebė iš galo jai už palaidinės, sugriebęs pastūmė, dėl ko ji nugriuvo ant žemės. Pargriuvus iškart pajuto dešinės blauzdos skausmą. Pargriuvus ji buvo sukniubusi veidu į žemę, o sutuoktinis ją vėl pradėjo tampyti už palaidinės, dėl ko jai skausmas nebuvo sukeltas, bet buvo suplėšyta palaidinė. Taip pat nurodė, kad J. L. ir anksčiau yra prieš ją smurtavęs, tačiau ji niekada nėra kvietusi policijos, nes norėjo išsaugoti šeimą (t. 1, b. l. 29). 2024 m. lapkričio 11 d. papildomai apklausta kaip liudytoja A. L. nurodė, kad ankstesnėje apklausoje apsiriko nurodžiusi, kad jai skaudėjo dešinę blauzdą, nes iš tiesų skaudėjo dešinę šlaunį (t. 1, b. l. 32). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji A. L. parodė, kad ją gaudydamas sutuoktinis pastūmė, ji nugriuvo, tuomet ją sugriebęs už palaidinės tąsė apie 1 minutę ir keikė visokiais žodžiais. Ji išsigando, patyrė šoką. Kai ją tampė, matė kaimynė A. Ū., kuri tuo metu buvo terasoje. J. L., pamatęs ateinančią kaimynę, atsitraukė ir šaukdamas, mojuodamas ranka, nuėjo į namus. Įvykio metu ji susižalojo dešinės kojos šlaunį, tai yra ji nebuvo sužalota, tačiau dėl patirto šoko įsitempė raumenys, dėl ko ji negalėjo paeiti. Jai skaudėjo koją (t. 2, b. l. 110).
18. Iškart po įvykio tą pačią dieną apklaustas kaip liudytojas nukentėjusiosios sūnus K. L. parodė, kad būdamas savo namo kieme pamatė, kaip patėvis J. L. pradėjo vytis jo mamą. Jis (K. L.) iškart išbėgo iš kiemo, norėdamas padėti savo mamai. Tuo metu, kai jis skubėjo gelbėti savo mamos, ji gulėjo ant žemės, prie kaimynų tvoros. Jo patėvis, pamatęs jį (K. L.), pasišalino iš įvykio vietos ir išvažiavo automobiliu (t. 1, b. l. 66). 2024 m. lapkričio 11 d. papildomos apklausos metu liudytojas K. L. jau parodė, kad matė, kaip bėgdamas J. L. pastūmė jo mamą, po ko ji pargriuvo ant žemės, pargriuvo ant krūtinės. O mamai pargriuvus, J. L. ją suėmė už palaidinės iš nugaros pusės ir tampė. Jam (K. L.) pribėgus ir paklausus, ką jis daro, J. L. pasakė, kad nieko nedaro ir pasišalino. Mama pasakė, kad jai skauda koją, tačiau kurią koją, jis nebeprisimena (t. 1, b. l. 67-68). Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas K. L. parodė, kad mama susiginčijo su patėviu, patėvis pradėjo gaudyti mamą, pastūmė, ji parkrito ant kairės pusės peties, J. L. bandė atimti iš mamos telefoną. Pargriovęs mamą, ją tampė sugriebęs už palaidinės apie minutę. Kai jis (K. L.) pribėgo, tuomet patėvis atsitraukė nuo mamos. Kiek pamena, mama sakė, jog jai skauda kairę koją (t. 2, b. l. 111-112).
19. Iškart po įvykio tą pačią dieną apklausta kaip liudytoja A. Ū. parodė, kad išgirdusi triukšmą gatvėje, išėjo iš namo ir pamatė, kad A. sutuoktinis ją vejasi, A. pradėjo šauktis pagalbos ir bėgti link jų namo. A. pribėgus prie tvoros, sutuoktinis ją užsipuolė, panaudojęs jėgą ją pastūmė, ji krito ant žemės, paėmęs už „maikės“ tampė ją ir dar kartą stūmė į žemę, po to pasišalino iš įvykio vietos (t. 1, b. l. 74). 2024 m. lapkričio 12 d. papildomos apklausos metu A. Ū. parodė, kad A. pribėgus prie tvoros, ji sustojo, prie jos pribėgęs vyras ją dviem rankomis pastūmė, dėl ko A. nukrito ant žemės. A. buvo suklupusi ant kelių ir tuo metu jos sutuoktinis ją suėmė už palaidinės ir tampė. Jai (A. Ū.) paklausus, ką jis čia daro, J. L. ją pamatęs, iškart paleido A. ir nuo jos atsitraukė. Po įvykio A. jai sakė, kad jai skauda koją (t. 1, b. l. 75-76). Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja A. Ū. parodė, kad pamatė bėgančią A., o šiai iš paskos sutuoktinį. A. pribėgus prie jų sodybos tvoros kampo, J. L. rankomis pastūmė A., o ji parklupo ant kelių. Vėliau J. L. sugriebęs jai iš nugaros už palaidinės, ją patampė. A. tuo metu susigūžė ir toliau klūpėjo. Vėliau A. sakė, jog jai skauda koją, kurią neprisimena (t. 2, b. l. 112).
20. 2024 m. liepos 22 d. J. L. įteikus pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymo, jis neprisipažino, kuo yra įtariamas ir parodė, kad vijosi A. L., nes ji buvo paėmusi jo mobiliojo ryšio telefoną. A. bėgdama rėkė, kad kaimynai kviestų policijos pareigūnus. Jis nieko jai nedarė, tik bėgo paskui ją, norėdamas atsiimti telefoną. Nubėgęs iki sekančio sklypo, jis norėjo ją sugriebti tam, kad sulaikytų, tačiau nespėjo pagauti ar suimti, nes ji tuo metu pagriuvo ant pievos. Jis jos net nelietė. A. pagriuvus, ji iškart atsikėlė, jis pasiėmė telefoną ir nuėjo. A. jis netampė už drabužių. Išvažiavo, nes nenorėjo konfliktuoti (t. 2, b. l. 24). Teisminio nagrinėjimo metu J. L. parodė, kad norėdamas atsiimti iš sutuoktinės savo telefoną, kurį ji paėmė be leidimo, vijosi žmoną. Ji bėgdama parklupo ant kelių, tuomet pribėgęs prie jos, atėmė savo telefoną, kurį ji laikė rankose. Jos nestūmė bei nebuvo sugriebęs už palaidinės. A. L. atžvilgiu nevartojo jokio fizinio smurto (t. 2, b. l. 108).
21. Iš byloje esančių duomenų, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo negalima vienareikšmiškai teigti, kad yra įrodyta, jog J. L. kilusio konflikto metu, prisivijęs A. L. ir šią iš nugaros sugriebęs už palaidinės, ranka pastūmė, dėl ko ji pargriuvo ant žemės, po ko pargriuvusiai ranka suėmęs už palaidinės ją tempė, taip nukentėjusiajai A. L. sukeldamas fizinį skausmą dešinės kojos šlaunyje.
22. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, A. L. pirminės apklausos metu parodė, kad J. L. ją vijosi, griebė už nugaros, pastūmė iš jėgos, po ko ji nukrito ir susitrenkė dešinę šlaunį. Jai gulint ant žemės J. L. sugriebė jos palaidinę iš nugaros ir pradėjo tampyti aukštyn, pajuto tempimo jausmą ir išgirdo plyštančios palaidinės garsą. Papildomos apklausos metu A. L. jau parodė, kad J. L. pribėgęs prie jos, pirma, sugriebė iš galo jai už palaidinės, sugriebęs pastūmė, dėl ko ji nugriuvo ant žemės. Pargriuvus iškart pajuto dešinės blauzdos skausmą. Pargriuvus ji buvo sukniubusi veidu į žemę (tokios aplinkybės, kad nukentėjusioji buvo veidu sukniubusi į žemę, nenurodė nei vienas apklaustas liudytojas), o sutuoktinis ją vėl pradėjo tampyti už palaidinės, dėl ko jai skausmas nebuvo sukeltas, bet buvo suplėšyta palaidinė. Taip pat nurodė, kad J. L. ir anksčiau yra prieš ją smurtavęs, tačiau ji niekada nėra kvietusi policijos, nes norėjo išsaugoti šeimą, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, 2024 m. sausio 20 d. ir 2024 m. sausio 27 d. J. L. atžvilgiu buvo išduoti du apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai dėl smurto prieš A. L., kurie buvo panaikinti (t. 1, b. l. 126). Papildomai apklausta A. L. jau nurodė, kad ankstesnėje apklausoje apsiriko nurodžiusi, kad jai skaudėjo dešinę blauzdą, nes iš tiesų skaudėjo dešinę šlaunį. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji A. L. parodė, kad sutuoktinis, ją gaudydamas, pastūmė, ji nugriuvo, tuomet ją sugriebęs už palaidinės tąsė apie 1 minutę ir keikė visokiais žodžiais, tuo tarpu iš liudytojų K. L. ir A. Ū. apklausų matyti, kad jie iškart atbėgo į įvykio vietą, vos pamatę skriaudžiamą nukentėjusiąją. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (kvietimo (duomenys neskelbtini)) užfiksuota, kad pagal Bendrojo pagalbos centro gautą iškvietimą medikams atvykus į įvykio vietą ir apžiūrėjus nukentėjusiąją, krepetacijų, lūžių, kraujavimo, hematomų ant jos dešinės kojos nepastebėta. Nuskausminamųjų atsisakė, į ligoninę vykti atsisakė, palikta policijos žinioje. Preliminari diagnozė: šlaunies sumušimas (t. 1, b. l. 52). Valstybinės teismo medicinos tarnybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. L. objektyvių mechaninės traumos požymių nekonstatuota (t. 1, b. l. 57-58). Raudonos spalvos moteriška palaidinė trumpomis rankovėmis, kurią nukentėjusiosios teigimu suplėšė J. L. konflikto metu, į bylą pateikta ir apžiūrėta po daugiau nei mėnesio laiko (t. 1, b. l. 79-81). Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad vaizdo įraše, pateiktame nukentėjusiosios, girdimas A. L. pokalbis su J. L.. Šio pokalbio metu A. L. kaltina J. L. neištikimybe, jis ją taip pat kaltina neištikimybe. Įraše A. L. taip pat nurodo, kad ji iškvietė policiją, nes jis ją pastūmė, dėl ko ji pasisuko koją, taip pat suplėšė palaidinę, į ką J. L. nurodo, kad ji pati nukrito (1 t., b. l. 106-108).
23. Vertinant liudytojo (nukentėjusiosios sūnaus) K. L. parodymus, pažymėtina, kad pirmą kartą apklausiamas jis parodė, kad išbėgęs iš kiemo, norėdamas padėti savo mamai, pamatė ją gulint ant žemės, prie kaimynų tvoros. Tuo tarpu papildomos apklausos metu jau detaliai nurodė, jog matė, kaip bėgdamas J. L. pastūmė jo mamą, po ko ji pargriuvo ant žemės, pargriuvo ant krūtinės. O mamai pargriuvus, J. L. ją suėmė už palaidinės iš nugaros pusės ir tampė. Jam (K. L.) pribėgus ir paklausus, ką jis daro, J. L. pasakė, kad nieko nedaro ir pasišalino. Mama pasakė, kad jai skauda koją, tačiau kurią koją, jis nebeprisimena. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas K. L. jau parodė, kad patėvis pastūmė mamą, po ko ji parkrito ant kairės pusės peties, tampė sugriebęs už palaidinės apie minutę. Kiek pamena, mama sakė, jog jai skauda kairę koją. Vertinant liudytojos A. Ū. parodymus pažymėtina, kad apklausta iškart po įvykio liudytoja nurodė, jog J. L. panaudojęs jėgą A. pastūmė, ji krito ant žemės, paėmęs už „maikės“ tampė ją ir dar kartą stūmė į žemę, po to pasišalino iš įvykio vietos. Vėliau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad J. L. rankomis pastūmė A., o ji parklupo ant kelių. A. sakė, jog jai skauda koją, tačiau kurią neprisimena.
24. Iš aptartų duomenų matyti, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus, jog dėl J. L. veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas dešinėje šlaunyje. Liudytojas E. L. pranešė BPC, jog su sutuoktine matė, kaip kaimynas vijosi žmoną, pargriovė ant žemės, griebė už plaukų. Apklausti teisme liudytojai E. L. ir R. L. patvirtino nematę, kad J. L. būtų sugriebęs ir tampęs savo žmoną už plaukų, to nenurodė ir pati A. L.. Liudytoja A. Ū. parodė mačiusi, kad pastumta savo vyro, A. L. parklupo ant kelių. Tačiau kelių srityje, kaip ir niekus kitus jos kūne, jokių kūno sužalojimų A. L. nerasta, ji pati nenurodo patyrusi kelių sumušimą ir skausmą jų srityje. K. L. nurodė matęs ją krentant ant krūtinės, kitos apklausos metu – ant kairės pusės peties (nukentėjusioji jam sakė, kad skauda kairę koją). Apie tai, kad būtų sužalota nukentėjusiosios dešinė šlaunis, medicininių duomenų nėra. Galiausiai pati nukentėjusioji apklausiama teisme paaiškino, kad įvykio metu dešinės kojos šlaunis jai nebuvo sužalota, tačiau dėl patirto šoko įsitempė raumenys, dėl ko ji negalėjo paeiti ir skaudėjo koją.
25. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog aukščiau aptarti nenuoseklūs ir prieštaringi nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai nėra pakankami kategoriškai ir neginčijamai paneigti nuoseklius J. L. parodymus, jog jam besivejant A. L. tikslu atsiimti nukentėjusiosios neteisėtai paimtą savo telefoną, pastaroji pargriuvo pati. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl patirto šoko, išgąsčio konflikto metu, J. L. besivejant A. L. ir būnant betarpiškai šalia jos, A. L. galėjo ir sąžiningai klysti vertindama savo pargriuvimo priežastis. Bet kuriuo atveju, nukentėjusiosios versija, jog sutuoktinis, ją gaudydamas, pastūmė ir nuo to ji nugriuvo, yra nelogiška, nes J. L. kaip tik ir turėjo tikslą pagauti A. L., t. y. ją fiziškai sulaikyti ir atsiimti telefoną, o ne priešingai, pasivijęs stumti toliau nuo savęs. A. L. nurodytas jos griuvimo būdas prieštarauja liudytojų parodymams, jokių kūno sužalojimų A. L. nenustatyta, pati nukentėjusioji davė itin prieštaringus parodymus apie tai, kurioje kūno vietoje jautė skausmą, galiausiai pati paaiškino, kad skausmą dešinėje šlaunyje juto ne dėl kokio tai trauminio poveikio, o dėl nerviniu pagrindu įvykusio raumenų mėšlungio. Pažymėtina, kad įvykio metu tarp nukentėjusiosios ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės jos sutuoktinio buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai dėl bręstančių skyrybų, tokioje situacijoje jokiais kitais byloje surinktais įrodymais patikimai nepatvirtinti A. L. parodymai negali būti laikomi vieninteliu ir lemiamu J. L. kaltės įrodymu. Proceso metu tarp kaltinamojo J. L. ir nukentėjusiosios A. L. parodymų esančių prieštaravimų dėl fizinio skausmo nukentėjusiajai dešinėje šlaunyje sukėlimo aplinkybių pašalinti nepavyko, nors buvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principu, jog visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog J. L. tyčia mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – žmonai A. L.. Išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų J. L. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją (nagrinėjamu atveju tėra objektyviais bylos duomenimis neginčijamai nepatvirtinti dviejų suinteresuotų pusių prieštaringi parodymai, keliantys abejones J. L. kaltumu), visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, ir J. L. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 3 punktas), o nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu ir 3 punktu, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. liepos 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
J. L. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. J. L. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
Nukentėjusiosios A. L. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Daiktinį įrodymą – moterišką palaidinę – sunaikinti.