Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-189-449/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-05-22
Bylos Nr.: 1A-189-449/2024
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Šiukšta, Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė
Nuteistasis: P. V.

Kategorijos

1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.1.9.8Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
1.2.28.2.2Neteisėtas kvalifikuotas žmonių gabenimas per valstybės sieną (BK 292 str. 2 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-189-449/2024Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00287-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.1.9.8; 1.2.28.2.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,gynėjui Romaldui Briliui,nuteistajam P. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo P. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (5 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaičius sulaikyme nuo 2022 m. spalio 8 d. iki 2023 m. spalio 9 d. išbūtą laiką (vieną parą), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, galutinė bausmė P. V. paskirta 98 MGL dydžio (4 900 Eur) bauda.

Iš nuteistojo P. V. priteista 6 070 Eur suma, atitinkanti konfiskuotino turto – automobilio T. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę valstybei.

Taip pat nuspręsta konfiskuoti daiktinius įrodymus: pinigus – 500 Eur ir mobiliojo ryšio telefoną „S. G.“, (duomenys neskelbtini), su SIM kortele.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu P. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2022 m. spalio 8 d., apie 15 val. 20 min., iš anksto susitaręs su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vykdydamas pavežėjo darbines funkcijas, sutaręs už piniginį 500 Eur atlygį nuvežti asmenis iki B., Vilniuje prie „X“ parduotuvės aikštelėje autobusų stotyje įsodino keturis užsieniečius – K. D. R. pilietį K. L., T. R. pilietį E. A., K. R. piliečius J. M. ir E. M. – į automobilį „T. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius keturis užsieniečius – K. D. R. pilietį K. L., T. R. pilietį E. A., K. R. piliečius J. M., ir E. M. ir juos minėtu automobiliu gabeno Lietuvos Respublikos teritorija iki K. r. X kaimo, kur neteisėtai gabeno minėtus užsieniečius per valstybės sieną, iš Lietuvos Respublikos į L. R., iki kol 2022 m. spalio 8 d., 15 val. 20 min., K. r. X kaime, pasienio ruože, likus apie 300 metrų iki valstybės sienos, jį sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Y pasienio rinktinės K pasienio užkardos pareigūnai. Tokiais veiksmais P. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendį pakeisti. P. V. pripažinti kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam 400 MGL dydžio (20 000 Eur) baudą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę.

2.2. Nors teismas nustatė, kad nusikalstamą veiką P. V. padarė už sutartą 500 Eur piniginį atlygį, tačiau nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 1 dalį. Teismo nuomone, nusikalstamą veiką P. V. padarė vykdydamas pavėžėjo darbines funkcijas, o atlygis, gautas vykdant darbines pavėžėjo funkcijas, negali būti vertinamas kaip savanaudiškos paskatos. Prokuroras nesutinka su tokia teismo išvada. Jo nuomone, ši išvada yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos aplinkybėms.

2.3. 2023 m. gegužės 31 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistasis P. V. parodė, kad dalį pinigų – 200 Eur – paėmė grynais kelionės metu automobilyje. Užsakymą vežti keleivius gavo telefonu, kai jam paskambino nepažįstamas asmuo. Kito 2023 m. rugsėjo 19 d. teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad nelegalius migrantus vežė kaip privatus vežėjas, užsakymą vežti šiuos keleivius jis gavo telefonu, o kainą sutarė žodžiu. Jis paaiškino, kad tuo atveju, kai keleivius veža kaip privatus vežėjas ir nenaudoja „B“ programėlės, atlygį paima grynais pinigais, o metų gale pajamas deklaruoja savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tokius nuteistojo parodymus, prokuroras daro išvadą, kad byloje nustatyta, jog P. V. neteisėtus veiksmus atliko ne vykdydamas darbines funkcijas kaip „B“ pavežėjas, o kaip privatus asmuo pavežėjas, siekdamas sau materialinės naudos, t. y. piniginio atlygio.

2.4. Pasak prokuroro, net ir tuo atveju, jeigu P. V. būtų gabenęs nelegalius migrantus valstybės teritorija ir per valstybės sieną veikdamas kaip „B“ pavežėjas, gavęs užsakymą per „B“ programėlę, tai vis tiek nepašalintų jo atsakomybės pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, nes ir „B“ pavėžėjai savo veiklą vykdo siekdami materialinio atlygio – piniginio uždarbio. Nusikalstamos veikos padarymas atliekant darbines funkcijas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 292 straipsnio 2 dalį nepašalina. To baudžiamasis įstatymas nenumato.

3. Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį pagal BK 292 straipsnio 1 dalį išteisinti, grąžinti visus konfiskuotus ir nutartus sunaikinti daiktus. Taip pat prašo iš valstybės biudžeto priteisti jo turėtas išlaidas, susijusias su jo teisine gynyba.

3.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis nekaltumo prezumpcijos principą. Nuteistojo nuomone, teismas bylos įrodymus įvertino vienpusiškai ir tendencingai, jį kaltinančią linkme, be to, teismas nenurodė motyvų, dėl ko vienais įrodymais vadovavosi, o kitus atmetė, taip pat nepasisakė dėl jo ir gynėjo baigiamųjų kalbų metu nurodytų teisinių argumentų. Teismas, atmesdamas jo parodymus, duotus teisme, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Teismo motyvai, dėl kurių atmetė jo parodymus, duotus teisme, yra deklaratyvūs, nepagrįsti bylos duomenimis.

3.2. Nuteistojo P. V. nuomone, skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šios aplinkybės, pasak nuteistojo, nustatytos vadovaujantis tik valstybinio kaltintojo nuomone ir prielaidomis. Nuteistasis nurodo, kad jam iki šiol nėra suprantamas kaltinimas, pagal kurį jis yra nuteistas. Pasak jo, ir pirmosios instancijos teismas šio kaltinimo nesuprato, nes į nuosprendį aplinkybes beveik pažodžiui perrašė iš kaltinamojo akto.

3.3. Skunde nuteistasis nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis parodė, jog vežė asmenis, nurodytus kaltinime, vykdydamas pavežėjo darbines funkcijas. Prieš kelias savaites iki nagrinėjamo įvykio jis gavo skambutį, jog reikia nuvežti žmones į V.. Asmuo, kuris jam skambino, kalbėjo rusų kalba. Jis sutiko įvykdyti prašymą, nes dirbo pavežėju. Jie sutarė, kad už nuvežimą į V. jam sumokės 500 Eur avansą, o vežant į B. V. sumokės papildomai. Jam skambinęs asmuo prie Vilniaus autobusų stoties sumokėjo 500 Eur. Tas asmuo jam sumokėjo dar iki į automobilį sulipant keturiems asmenims, kuriuos jis turėjo vežti. Tie asmenys buvo tamsaus gymio, tačiau tokie keleiviai Vilniaus mieste yra įprastas reiškinys. Jis, dirbdamas pavežėju, nei kitų, nei šių keleivių neklausė, iš kur jie yra ir kokius dokumentus jie turi. Nuteistasis pažymi, kad jis nėra matęs užsieniečiams išduodamų dokumentų, kurie jiems suteikia teisę keliauti Europos Sąjungos valstybėse, todėl jis net nežino, kokių konkrečiai dokumentų reiktų prašyti jų pateikti. Todėl jis nepasidomėjo, ar tie asmenys turėjo teisę važiuoti į L. ir V. valstybes, ar jie legaliai gyvena Lietuvoje. Likus apie 300 m iki Lietuvos – L. sienos juos sustabdė pasienio pareigūnai, kurie paprašė pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Tik jis pateikė tokius dokumentus, o jo vežami keleiviai jokių jų asmens tapatybes patvirtinančių dokumentų nepateikė. Tada jie buvo sulaikyti. Nuteistasis P. V. nurodo, kad tik tuo metu jis suvokė, jog jo vežami asmenys gali būti nelegalūs migrantai ir tai, kad jie neturi teisės kirsti valstybės sienos.

3.4. Skunde nurodoma, kad jo, P. V., kaltę teismas grindė jo parodymų konstatavimu, o ne vertinimu. Šiuos jo parodymus sugretinęs su objektyviais bylos duomenimis, teismas padarė išvadą dėl jo kaltės. Su tokia teismo išvada nuteistasis nesutinka. Jis ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą buvo apklaustas 2022 m. spalio 9 d., nuo 12 val. 17 min. iki 13 val. 47 min. Iki šios apklausos, sulaikymo metu ir vėliau, jis bendravo su pasienio pareigūnais, kuriems nuoširdžiai paaiškino, kad Vilniaus autobusų stotyje jam, kaip pavežėjui, iš matymo pažįstamas tamsaus gymio asmuo, kurį anksčiau yra pavežęs Vilniuje kaip keleivį, įvykio dieną pristatė keturis asmenis, kuriuos prašė nuvežti į V.. Už nuvežimą šis asmuo jam sumokėjo 500 Eur avansą. Tik pasienio pareigūnams sulaikius jis suprato, kad šie keleiviai gali būti nelegalūs migrantai. Tokias jo nurodytas aplinkybes patvirtina objektyvūs bylos duomenys – 2022 m. spalio 9 d. tarnybinis pranešimas, 2022 m. spalio 8 d. pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, 2022 m. spalio 8 d. tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir 2022 m. spalio 8 d. tarnybinis pranešimas dėl sulaikytų asmenų. Šias aplinkybes pasienio pareigūnai nustatė dar iki jo pirmos ikiteisminio tyrimo metu apklausos. Pirmos apklausos metu jis kaltu prisipažino visiškai, pripažino keleivių vežimo faktą, t. y. kad vežė konkrečius asmenis į V., tačiau pripažino ne tą faktą, jog jam jau Vilniuje keleiviams įsėdant į automobilį buvo žinoma, kad šie asmenys yra neteisėti migrantai. Apklausos metu jis nesakė, kad paimdamas keleivius jis žinojo ir suvokė, jog jie negali išvykti iš Lietuvos. Šios aplinkybės, paimdamas keleivius, jis nežinojo ir negalėjo žinoti. Nuteistasis nurodo, kad tyrėja neuždavė klausimo, kada jam tapo žinoma, jog šie asmenys neturėjo teisės išvykti iš Lietuvos, o jis, nebūdamas teisininku, nežinojo, jog tai yra reikšminga aplinkybė byloje. Jis apklausų metu nurodė aplinkybes, turinčias reikšmės tik nustatant BK 292 straipsnio objektyviuosius požymius, t. y. jis pripažino tik faktą, kad vežė asmenis ir tai, jog iš jų išorinių požymių buvo galima spėti, jog jie buvo užsieniečiai. Nuteistasis nurodo, kad šie asmenys jo kaip pavežėjo klientais tapo ne pasienio miškuose, o dienos metu Vilniaus miesto judriame stoties rajone. Visi keleiviai elgėsi laisvai, jie nesislėpė. Šios aplinkybės leido pagrįstai manyti, jog tai turintys teisę laisvai judėti užsieniečiai. Iki šio įvykio jis keleivių neprašė pateikti dokumentų ir jų netikrino, tokios pareigos nenumato ir teisės aktai, todėl, nuteistojo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog jis kaip pavežėjas turėjo užtikrinti tai, kad vežami klientai turėtų tinkamus kelionės dokumentus. Pasak nuteistojo, asmenų patekimą į Lietuvą, jų buvimą ir judėjimą Lietuvoje bei išvykimą iš Lietuvos kontroliuoja migracijos ir pasienio tarnybos, o ne pavežėjai. Nuosprendyje teismas nenurodė, kokius norminius aktus, įpareigojančius jį, kaip pavežėją, tikrinti keleivių kelionės dokumentus, jis pažeidė. Visų apklausų metu jis taip pat paaiškino, kad apie įvykio dieną vežamus keleivius jis nieko nežinojo, jais nesidomėjo, nes jam, kaip pavežėjui, nekilo mintis, kad laisvai mieste vaikštantys asmenys neturi teisės laisvai judėti ir už Lietuvos Respublikos ribų. Tą suprato tik pasienio pareigūnams juos sulaikius, iš pareigūnų ir jo vežamų keleivių pokalbio bei jų elgesio.

3.5. Nuteistojo P. V. nuomone, vertinant jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, juos sugretinant su jo nurodytais kitais bylos duomenimis bei jo vežtų keleivių parodymais, negalima daryti išvados, kad iki šiems keleiviams sulipant į automobilį Vilniuje prie autobusų stoties ir juos gabenant automobiliu iki kol jie buvo sulaikyti pasienio pareigūnų pasienio ruože, jis žinojo ir suprato, kad automobiliu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nelegaliai veža užsieniečius, kurie neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos į L. R..

3.6. Pasak nuteistojo, jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teismas vertino selektyviai, t. y. tik tuos, kurie buvo reikalingi priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu tyrėjai jis pasakė, jog tarpininkas paprašė žmones nuvežti į V.. Tuo tarpu apklausos protokole nurodyta, kad tarpininkas jam pasakė, jog keleiviai yra iš P. pabėgėlių centro. Apie šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad jam tarpininkas nepasakė, jog būsimi keleiviai yra iš pabėgėlių centro, jis pasakė, jog jie išvažiuos iš P. tarpininko nurodytu laiku. Pasak nuteistojo, šią aplinkybę tarpininkas nurodė tam, kad jis preliminariai žinotų, kada jie bus V.. P. V. nuomone, jo apklausos protokolo rašymo metu tyrėjai jau buvo žinoma, kad tie asmenys buvo iš pabėgėlių centro, todėl nurodė tikslią jų gyvenamąją vietą. Jis, skaitydamas apklausos protokolą, šios aplinkybės nepastebėjo, todėl protokolą pasirašė.

3.7. Skunde nurodoma, kad teismas, nurodydamas motyvus dėl jo kaltės, ne tik diskriminuoja tamsaus gymio keleivius, t. y. verčia įtarinėti, kad bet koks tamsaus gymio užsienietis, esantis Lietuvoje, gyvena neteisėtai, bet ir įpareigoja patikrinti visų tamsaus gymio asmenų – keleivių dokumentus. Skunde pažymima, kad Vilniaus mieste keleiviai iš įvairių šalių ir įvairių rasių yra tapusi jo gyvenimo kasdienybė, todėl vežant užsienietį keleivį jis neklausia apie jo teisėto buvimo Lietuvoje pagrindus ar jo kelionės tikslus.

3.8. Nuteistasis P. V. nesutinka su tuo, kad jis padarė BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad jis dirba individualiai ir užsiima asmenų bei mažagabaritinių krovinių pervežimu; 2022 m. spalio 8 d. iš nenustatyto asmens priėmė, kaip darbo atlygį, 500 Eur sumą ir įsipareigojo nuvežti jo atlydėtus keturis asmenis nuo Vilniaus autobusų stoties iki V.; gabeno šiuos asmenis R. V. nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „T. A.“, v. n. (duomenys neskelbtini), Lietuvos teritorija ir prie Lietuvos – L. sienos K. savivaldybės X kaime su keturiais keleiviais buvo sulaikytas. Šias aplinkybes jis pripažino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tokie jo veiksmai atitinka BK 292 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius.

3.9. Tuo tarpu šio nusikaltimo subjektyviąją pusę teismas tik preziumavo. Nuteistojo nuomone, nenustatyta, jog jis žinojo ir suprato, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos sieną gabena neteisėtai valstybės sieną perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius.

3.10. Iš anksto tarpininkas jam nepaaiškino keleivių, kuriuos reikėjo nuvežti į V., pilietybės, tautybės, nenurodė, ar jie Lietuvoje gyvena legaliai ar nelegaliai, ar jie valstybės sieną kirtę legaliai ar nelegaliai. Šios aplinkybės, nuteistojo P. V. nuomone, patvirtina, kad jis nežinojo apie tarpininko žmones, būsimus keleivius, jis net negalėjo numatyti, kas jie tokie, nes juos pirmą kartą pamatė tik jiems lipant į jo automobilį Vilniaus autobusų stotyje prieš išvažiavimą. Tokie jo parodymai nepaneigti. Priešingai, tokius jo parodymus patvirtina jo vežtų keleivių parodymai. Nuteistasis nurodo ir apie tai, kad su šiais keleiviais jis bendravo tik gestų pagalba ir kai kuriais angliškais žodžiais. Dėl anglų kalbos nemokėjimo jis net teoriškai negalėjo su jais bendrauti ir išsiaiškinti aplinkybių, kurios jam inkriminuotos. P. V. nuomone, tikslesnių aplinkybių apie keleivius neišsiaiškinimas ir konkretesnės informacijos apie juo neturėjimas neleidžia daryti išvados, kad jis suprato ar galėjo suprasti, jog šie asmenys Lietuvoje yra nelegaliai, jog jie neturi teisės gyventi Lietuvoje ir neturi teisės išvykti iš Lietuvos. Nuteistojo nuomone, keleivių išvaizda ir jų akivaizdi ne Lietuvos tautybė negali būti pagrindu išvadai, kad jis žinojo ir suvokė, jog jo vežami keleiviai yra užsieniečiai, nelegaliai gyvenantys Lietuvoje, ar kad jie yra nelegaliai kirtę Lietuvos valstybinę sieną ir/ar neturi teisės gyventi Lietuvoje bei kirsti Lietuvos – L. valstybinę sieną. Tokius duomenis apie keleivius jis turėjo žinoti dar jiems nesulipus į jo automobilį. Tokie duomenys nebuvo renkami.

3.11. Skunde nurodoma, kad iš P. V. telefono apžiūros protokolo matosi, kad jis bendravo su tarpininku. Nuteistojo nuomone, iš jų susirašinėjimo negalima daryti išvados, kad jis suprato ir suvokė, jog veža užsieniečius, kurie neteisėtai perėjo Lietuvos valstybės sieną ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje bei neturi asmens dokumentų. Priešingai, šios žinutės patvirtina tai, kad tarpininko iniciatyva ir jo užmokesčiu jis vežė keturis asmenis į Varšuvą. Taip pat patvirtina, kad ne jis ieškojo Vilniaus mieste, autobusų ar geležinkelio stotyse tokių klientų, ne jis juos susirado ir neteisėtai gabeno.

3.12. Skunde nuteistasis nurodo, kad jam nekilo ir negalėjo kilti abejonės ar manymas, jog jis neteisėtai gabena užsieniečius, nelegaliai esančius Lietuvoje. Tai patvirtina keletas aplinkybių. Pirmiausia, Vilniaus autobusų stotyje prieš sulipant į automobilį ir sulipimo metu keleiviai nesislapstė, jo neprašė automobilio pastatyti atokiau, kur nefilmuojama vaizdo kameromis. Važiuojant automobilyje jie nebandė prisidengti veidus, nepasilenkdavo, jog jų nepastebėtų pareigūnai. Sustojus degalinėje jie nuėjo į tualetą, apsipirko. Jie elgėsi laisvai, taip kaip įprastai elgiasi visi klientai. Jie nesislėpė net ir pasienyje pamatę pasienio kontrolės pareigūnus, kurie sustabdė jo vairuojamą automobilį. Šių aplinkybių nepaneigė pareigūnas D. K.. Be to, jis, P. V., pats ar per tarpininką nesiėmė jokių veiksmų, siekiant perspėti keleivius.

4. Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis P. V. prašė jį išteisinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėjas prašė P. V. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).

Dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

6. Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nėra suprantamas kaltinimas pagal kurį jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu P. V. buvo išaiškintos įtariamojo teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje (t. 2, b. l. 145). Pats nuteistasis pareiškė, kad jam išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau pirmos apklausos metu jam gynėjas nereikalingas (t. 2, b. l. 146, 148). Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. spalio 9 d. P. V. pranešus apie įtarimus, po to vykusios apklausos metu pats nuteistasis patvirtino, kad su pranešimu apie įtarimą susipažino, kuo yra įtariamas suvokia, savo kaltę pripažįsta (t. 2, b. l. 153–155). Pabaigus ikiteisminį tyrimą P. V. pareiškė, kad savo kaltės nepripažįsta, prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti, nes jis nežinojo, jog užsieniečiai neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos (t. 3, b. l. 18, 24–25 b.l.). Susipažinę su bylos medžiaga, išskyrus šį prašymą, daugiau jokių prašymų tikslinti įtarimus ar kitaip papildyti ikiteisminį tyrimą nepareiškė nei pats P. V., nei jo gynėjas. Jokių prašymų nebuvo pareikšta ir pradėjus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, P. V. pareiškė, kad tai, kuo yra kaltinamas, jis suprato. Visa tai patvirtina, kad įtariamojo, o po to kaltinamojo P. V. teisė žinoti kuo jis yra įtariamas ir kaltinamas, t. y. teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pažeista.

7. Nuteistojo P. V. apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus šioje byloje vertino pažeidžiant BPK reikalavimus, vienpusiškai ir tendencingai, jį kaltinančia linkme, nepašalino kilusių abejonių, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nei BPK 20 straipsnio, nei BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažinęs įrodymais bei juos įvertinęs, nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo P. V. naudai, byloje nėra. Todėl teigti, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra formalus ar neišsamus, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintos visos abejonės, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo P. V. gynėjas prašė į teismo posėdį iškviesti ir apklausti visus keturis užsieniečius. Gynėjas nurodė, kad nėra žinoma jų buvimo vieta. Apie tai P. V. gynėjas nurodė ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų baigiamųjų kalbų metu. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodė, kad užsieniečiai buvo apklausti kitą dieną po to, kai juos sulaikė pasienio pareigūnai, tačiau po apklausų jų buvimo vieta nėra žinoma. Gynėjas netgi svarstė apie tai, kad pareigūnai sąmoningai juos paleido už tai, jog jie duotų parodymus prieš P. V.. Iš bylos matosi, kad užsieniečiai K. L., E. A., J. M. ir E. M. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 13–15, 20–21, 26–27, 32–34). Iš tikrųjų jie nebuvo apklausti teisiamojo posėdžio metu, prokuroras pateikė duomenis, kad visi keturi užsieniečiai pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro (t. 3, b. l. 71–72). Nors šie užsieniečiai dėl objektyvių priežasčių nebuvo apklausti teisiamojo posėdžio metu, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas net ir nesivadovavo jų parodymais grįsdamas P. V. kaltę. Apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas vadovaujantis kitais įrodymais, kurie patvirtina nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės, nereiškia, kad buvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimai.

Dėl nuteistojo P. V. tiesioginės tyčios

5. Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal BK 292 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei.

6. BK 292 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. supranta, kad neteisėtai gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį per Lietuvos Respublikos valstybės sieną arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabena ar slepia Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nori taip veikti.

7. Kad P. V. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius ir neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti bei įvertinti įrodymai. Tai liudytojo D. K. parodymai, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, asmens kratos ir daiktų apžiūros protokolai, Užsieniečio laikino apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre kortelės, Užsieniečio registracijos pažymėjimai, tarnybiniai pranešimai, taip pat iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo P. V. parodymai.

8. Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos baudžiamosios bylos įrodymais nustatytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Nuteistasis P. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jam paskambinęs asmuo paprašė „jo“ žmones nuvežti į V. F. R.. Jie susitarė, kad už jų nuvežimą iki V. sumokės 500 Eur, o po to iki B. – 1 200 Eur. Prie parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje jis susitiko su šiuo asmeniu, o paskui vienas po kito atėjo ir užsieniečiai, kuriuos jis vežė link Lietuvos – L. sienos. Prieš išvažiuojant tas asmuo jam sumokėjo 500 Eur ir pasakė, kad likusius pinigus jam jau sumokės užsieniečiai po to, kai pravažiuos sieną. Jis vežė keturis užsieniečius į V., o po to, jeigu keleiviai būtų norėję, būtų juos vežęs iki B., tačiau pasienyje buvo sulaikyti pareigūnų. Apie tokias aplinkybes nuteistasis nurodo ir apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde P. V. nesutinka tik su tuo, kad jis iš anksto žinojo, jog užsieniečiai, kuriuos jis gabeno per valstybės sieną, neturėjo teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

9. Kaip jau buvo minėta, BK 292 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. BK 15 straipsnyje nustatyta, kad nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-942/2018). Panašaus pobūdžio bylose darydamas išvadą, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, teismas, be paties kaltininko parodymų, taip pat įvertina užsieniečių išorės požymius, kalbą, jų paėmimo, gabenimo, apgyvendinimo bei laikymo aplinkybes (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2011).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą išvadai, kad nuteistasis P. V. galėjo suprasti ir suprato pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Iš nuteistojo parodymų matosi, kad jis suprato, jog visi keturi asmenys yra užsieniečiai, jie bendravo anglų kalba, nurodė ir tam tikrus užsieniečius skiriančius požymius – tamsaus gymio.

11. Kad nagrinėjamu atveju P. V. užsieniečius į V. F. R. gabeno neteisėtai, galima spręsti ir iš šio susitarimo bei iš šių asmenų paėmimo aplinkybių. Nuteistasis parodė, kad iš nepažįstamo asmens gavo pasiūlymą užsieniečius nuvežti į V. F. R.. Tas asmuo prašė „jo žmones“ ten nuvežti. Ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu P. V. parodė, kad asmuo, kuris pasiūlė užsieniečius nuvežti į B., pasakė, jog jis jau surinko keturis žmones, kurie yra iš P. pabėgėlių centro (t. 2, b. l. 153–155). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis apie šią aplinkybę parodė, kad jis žinojo, jog tie asmenys atvažiuos iš P.. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis aiškino, kad jis žinojo, jog tie asmenys atvažiuos iš P. autobusų stoties, bet ne iš Pabėgėlių centro. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir dar kartą apklaustas nuteistasis P. V.. Apie šią aplinkybę jis ir vėl parodė, kad skambinęs asmuo pasakė, kad yra keturi asmenys, nurodė, jog jie išvyks iš P. autobusų stoties į Vilniaus autobusų stotį. Nuteistasis parodė, kad apie tai, kad tie asmenys yra iš P. pabėgėlių centro, jis nežinojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis P. V. vėlesnių apklausų metu, nurodydamas, jog žinojo tik apie tai, jog užsieniečiai atvyks iš P., bet nežinojo, jog iš ten esančio Užsieniečių registracijos centro, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia nuteistojo versija vertinama kaip jo gynybinė pozicija. Be to, jo parodymų prieštaringumas verčia abejoti ir jų patikimumu. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus aplinkybę, jog ne patys užsieniečiai bendravo dėl jų nuvežimo į V. F. R., o per kitą asmenį, įvertinus, jog šie asmenys į sutartą paėmimo vietą atvyko iš P., kur įsikūręs pabėgėlių centras, o prie nuteistojo automobilio juos atvedė asmuo, kuris ir susitarė dėl jų pervežimo per valstybės sieną, įvertinus dar ir užsieniečių išorės požymius bei jų kalbą, akivaizdu, kad nuteistasis P. V. suprato, kad šie užsieniečiai Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Tos pačios aplinkybės, o ypač tai, kad nuteistasis žinojo, jog gabena tamsaus gymio užsieniečius į Vilnių atvykusius iš P., taigi iš Užsieniečių registracijos centro, patvirtina ir tai, jog P. V. suprato, kad šie užsieniečiai į Lietuvą yra patekę neteisėtai perėję valstybės sieną. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad tas asmuo vėliau dar ir domėjosi jų kelionės eiga. P. V. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolas patvirtina, kad nuteistasis bendravo su nenustatytu asmeniu apie jo neteisėtus veiksmus (t. 1, b. l. 71–80, 81–82). Iš šio protokolo matosi, kad nenustatytas asmuo įvykio dieną rašė „dabar šeši žmonės, keturi išvažiuoja šiandien, o kai tu grįši, likusieji išeis“. Taip pat tas pats asmuo teiravosi ir apie kelionės eigą. Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės patvirtina, kad užsieniečiams buvo reikalingas asmuo, ne teikiantis įprastas taksi vairuotojo ar pavežėjo paslaugas, o asmuo, kuris galėtų juos neteisėtai nugabenti į V. F. R.. Tą suprato ir pats P. V..

12. Tai, kad nuteistasis P. V. suprato apie savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, galima spręsti ir iš sutarto apmokėjimo už pervežimą per valstybės sieną sąlygų. Nuteistasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad buvo sutarta, jog už 500 Eur jis nuveš užsieniečius į L. R., tuos pinigus jis ir gavo iš asmens, su kuriuo tarėsi dėl užsieniečių pervežimo per valstybės sieną, o likusius pinigus jis turėjo gauti po to, kai pravažiuos Lietuvos Respublikos – L. R. sieną. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad likusius – 1 200 Eur – jam turėjo sumokėti po to, kai užsieniečius būtų nuvežęs į V.. Užsieniečius atvedęs asmuo užtikrino, kad jie turi pinigų. Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsiskaitymas dalimis, kai pasiekiant kelionės tikslą turėjo būti sumokėta didesnė pinigų suma, nėra įprasta atsiskaitymo praktika legaliai vykdant pervežimo paslaugas, ir aiškiai rodo, jog didesnė pinigų suma sumokama už riziką, susijusią su neteisėtu asmenų gabenimu per valstybės sieną.

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad už kelionę automobiliu į V. F. R. sutarta kaina yra aiškiai didesnė už sumą, kuri pavežėjui būtų sumokėta už įprastinį legalų asmenų pavežimą. Tokia suma (500 Eur + 1 200 Eur, iš viso 1 700 Eur) kelis kartus viršija viešoje erdvėje pateikiamas kelionės iš Lietuvos Respublikos į V. F. R. kainas autobusu ar net lėktuvu (kelionės autobusu kaina iš Vilniaus į B. yra maždaug 50 Eur asmeniui, o lėktuvu – maždaug 70 – 130 Eur). Ši aplinkybė taip pat suteikia pagrindo išvadai, kad nuteistasis P. V. suprato apie savo atliekamų veiksmų neteisėtumą.

14. Nuteistojo P. V. apeliaciniame skunde plačiai dėstomi argumentai apie tai, kad jis nesuprato ir negalėjo suprasti, jog jo vežami keleiviai neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nurodoma, kad jis neprašė šių asmenų pateikti jų turimus asmens dokumentus. Nurodoma dar ir apie tai, kad jis nėra jokiais teisės aktais įpareigotas tą daryti. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme P. V. taip pat parodė, kad jis nesidomėjo ir neprašė keleivių pateikti jų turimus asmens dokumentus, tokios pareigos jis neturi. Teisėjų kolegijos nuomone, galima sutikti su tuo, kad įprastai, sutikus pavėžėti asmenis, jų asmens dokumentai nėra tikrinami. Tačiau nagrinėjamu atveju pats P. V. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jis matė ir suprato, jog jo vežami asmenys nėra vietiniai gyventojai, jie buvo ne europiečiai, tamsiaodžiai, į Vilnių atvykę iš P., todėl nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nuteistasis gabenamų užsieniečių dokumentų nepatikrino ne todėl, kad tokios pareigos jis neturi, tokios teisės nėra nurodytos teisės aktuose, o dėl to, kad jis suprato ir žinojo, kad minėtus užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje iki valstybės sienos ir per valstybės sieną jis gabens ir gabeno neteisėtai.

15. Įvertinus susitarimo užsieniečius gabenti per valstybės sieną aplinkybes (per nenustatytą asmenį), susitarimo apmokėti už pervežimą sąlygas (mokėjimo dalimis) ir užmokesčio dydį (kelis kartus didesnis nei įprastai važiuojant autobusu ar skrendant lėktuvu), jų paėmimo aplinkybes (užsieniečiai atvyko iš Užsieniečių registracijos centro, esančio P., užsieniečius į sutartą vietą atvedė asmuo, kuris ir bendravo dėl jų gabeno per valstybės sieną, pirmiausia jis vienas priėjo prie nuteistojo, o po to atvedė ir užsieniečius), įvertinus nuteistojo P. V. nesidomėjimą užsieniečių turimais asmens dokumentais, paties nuteistojo nenuoseklius parodymus apie aplinkybę, jog šie asmenys atvyko iš Užsieniečių registracijos centro, esančio P., taip pat įvertinus ir užsieniečių išorės požymius, susiejant juos su Lietuvoje buvusia geopolitine situacija, susijusia su neteisėtų imigrantų krize, apie kurią, kaip pats nuteistasis apeliacinės instancijos teisme parodė, jis žinojo, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad P. V. galėjo suprasti ir suprato, kad jo gabenami užsieniečiai (nustatyta, kad jie buvo K. D. R., T. R. ir K. R. piliečiai) Lietuvos Respublikos teritorija ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bus gabenami neteisėtai ir norėjo taip veikti. Nėra abejonių, kad P. V. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dirbdamas pavežėju P. V. neturi pareigos kiekvieno kliento prašyti parodyti asmens dokumentus, kaip nurodoma jo apeliaciniame skunde, tačiau būtent šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nuteistasis, įvertinęs visas jau aptartas aplinkybes, taip pat ir užsieniečių išorės požymius bei jų buvimo vietą Lietuvoje – P., turėjo suvokti ir suvokė, kad šie užsieniečiai į Lietuvos Respubliką pateko neteisėtai perėję valstybės sieną ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Todėl būtent šiuo nagrinėjamu atveju jis turėjo įsitikinti šių užsieniečių galimybe teisėtai kirsti valstybės sieną pasidomint jų turimais asmens dokumentais. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. V. nurodo ir apie tai, kad jis nežino kokie asmens dokumentai užsieniečiams suteikia teisę keliauti Europos Sąjungos valstybėse, todėl jis net nežino kokių dokumentų reikėtų prašyti jų pateikti. Iš bylos matosi, kad pasienio ruože nuteistąjį su jo gabenamais užsienio piliečiais sulaikė pareigūnai. Šie užsieniečiai pareigūnams pateikė Užsieniečio laikino apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre korteles (t., 1, b. l. 10, 11) ir Užsieniečio registracijos pažymėjimus (t., 1, b. l. 12, 13). Teisėjų kolegijos nuomone, iš šių kortelių ir pažymėjimų neabejotinai galima suprasti apie užsieniečių statusą Lietuvos Respublikoje. Šie dokumentai surašyti lietuvių kalba, nurodyta informacija apie užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, tiek ant kortelių, tiek ant pažymėjimų yra nurodyti kompetentingų institucijų telefono numeriai. Todėl nėra abejonių, kad patikrinęs užsieniečių asmens dokumentus, iš jų turinio ar net pasikonsultavus su atitinkamomis institucijomis, nuteistasis P. V. būtų supratęs šių dokumentų esmę ir reikšmę. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, nuteistasis netikrino šių užsieniečių asmens dokumentų, nes jis suprato ir žinojo, kad minėtus užsieniečius per valstybės sieną jis gabens ir gabeno neteisėtai.

Dėl nuteistojo P. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

17. Kaip minėta, pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal BK 292 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei.

18. Kaltinamajame akte P. V. buvo kaltinamas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, t. y. nuteistasis buvo kaltinamas neteisėtu užsieniečių gabenimu per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismas, iš kaltinimo pašalinęs aplinkybę, jog nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų, nuteistojo P. V. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad nuteistasis P. V. asmenis vežė vykdydamas pavežėjo darbines funkcijas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis, kaip pavežėjas, turėjo teisę gauti atlygį už savo vykdomas darbines pavežėjo funkcijas. Byloje nustatyta, kad P. V. dirba pavežėju – taksistu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atlygis, gautas vykdant darbines pavežėjo funkcijas, negali būti vertinamas kaip savanaudiškos paskatos. Todėl teismas iš kaltinimo pašalino savanaudiškas paskatas ir P. V. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 292 straipsnio 2 dalies į BK 292 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Prokuroras prašo nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 292 straipsnio 1 dalies į BK 292 straipsnio 2 dalį. Toks prašymas yra pagrįstas.

19. Nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Savanaudiškos paskatos pagal BK 292 straipsnio 2 dalį yra būtinas šių kvalifikuotų nusikaltimų subjektyvusis požymis (motyvas) ir turi būti įrodinėjamas privalomai (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-719/2022).

20. Byloje neginčijamai nustatyta, to neneigia ir pats nuteistasis P. V., kad nusikalstamą veiką jis padarė už iš anksto pažadėtą piniginį atlygį. Dalį (500 Eur) pažadėto atlygio jis ir gavo. Apeliaciniame skunde prokuroras teisingai nurodo, kad byloje nustatyta, jog P. V. neteisėtus veiksmus atliko, nors ir ne vykdydamas darbines funkcijas kaip „B“ pavežėjas, o kaip privatus asmuo pavežėjas, tačiau siekdamas sau materialinės naudos, t. y. piniginio atlygio. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad P. V. gabendamas užsieniečius neveikė kaip įprastos teisėtos pavėžėjimo paslaugos teikėjas, o kaip privatus asmuo pavežėjas, nepaneigia nuteistojo savanaudiškų tikslų – turtinės naudos sau. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ta aplinkybė ar P. V. užsieniečius gabeno kaip „B“ įmonės darbuotojas pavežėjas, ar tai jis darė tik kaip privatus asmuo už jam sumokėtą atlygį, jo nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų nustatymui neturi jokios reikšmės. Asmuo, suprasdamas, kad žmones per valstybės sieną gabena neteisėtai, tai darė už piniginį atlyginimą, gavo už tai pinigus ir turėjo iš to turtinės naudos. Pats teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nuteistojo gauti 500 Eur yra nusikalstamos veikos rezultatas, o automobilis buvo panaudotas kaip nusikalstamos veikos priemonė. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal galiojančią praktiką pavežėjais dirbančių įmonės vairuotojai, už piniginį atlygį neteisėtai gabenę žmones per valstybės sieną, pripažįstami padarę tas veikas dėl savanaudiškų paskatų ir kitose bylose. Todėl teisėjų kolegija iš dalies tenkina prokuroro apeliacinį skundą, daro išvadą, kad P. V. neteisėtai žmones gabeno per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoja iš BK 292 straipsnio 1 dalies į BK 292 straipsnio 2 dalį.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytų bylos aplinkybių netikslumą. BK 292 straipsnio 1 dalies dispozicija numato atsakomybę už kelias alternatyvias veikas, kurios jau buvo aprašytos ir pačiame nuosprendyje. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad P. V. padarė dvi alternatyvias veikas – neteisėtai per Lietuvos Respublikos sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius ir gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas nurodė, kad P. V. „neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius keturis užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorija iki K. r. X kaimo“. Ne toje kaltinimo dalyje nurodžius žodį „neteisėtai“, ši kaltinimo dalis neatitinka BK 292 straipsnio 1 dalies išdėstyto vienos iš alternatyvių veikų aprašymo. Vis dėlto teisėjų kolegija tai vertina tik paprasta technine teismo klaida ir apsirikimu, nes išvada, kad buvo nustatytos abi P. V. padarytos alternatyvios veikos, vėliau išdėstyta ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 6 lapas).

Dėl P. V. paskirtos bausmės

22. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes P. V. skiriama švelnesnė bausmė negu prašoma skunde. Šiuo nuosprendžiu P. V. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 292 straipsnio 1 dalies į BK 292 straipsnio 2 dalį, turi būti sprendžiamas naujos bausmės paskyrimo klausimas.

23. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. BK 292 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vienos rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo, bausmę. Tačiau pačiame prokuroro apeliaciniame skunde skiriant P. V. bausmę, prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnės rūšies bausmę, t. y. 400 MGL dydžio (20 000 Eur) baudą. Teisėjų kolegija šios rūšies bausmę, tačiau mažesnio dydžio, nuteistajam skiria ne tik dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, bet ir atsižvelgdama į visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes.

24. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1–2 dalys). Vieningą bausmės paskirtį sudaro visų šių tikslų visuma. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai bei kaltininko asmenybei. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1–2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei P. V. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, dėl savanaudiškų paskatų neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius keturis užsieniečius ir neteisėtai valstybės sieną perėjusius šiuos užsieniečius gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuteistojo nusikalstama veika, numatyta BK 292 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkiems tyčiniams nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 dalis). P. V. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, baudos sumokėtos, nuteistasis vykdo individualią veiklą.

26. BK 292 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmės paskyrimas P. V. aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

27. Švelnesnė, negu BK straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama esant BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Pažymėtina, kad pagal galiojančią teismų praktiką, teismas visų pirma svarsto galimybę taikyti BK 62 straipsnį ir tik nesant tokios galimybės, gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015).

28. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas bei susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė bausmė, negu numatyta įstatyme, gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinųjų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011 ir kt.).

29. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių nuteistojo P. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kitų BK 62 straipsnyje nustatytų būtinų sąlygų visumos, suteikiančios pagrindą svarstyti apie švelnesnės, nei įstatyme nustatyta, bausmės paskyrimą taikant BK 62 straipsnio 1, 2 dalis, taip pat nėra. Tačiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam P. V. yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam skirti švelnesnę, negu BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą, bausmę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir minimaliausios BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas P. V. šiuo konkrečiu atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę.

30. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-251/2008, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-377-489/2018, 2K-40-648/2020 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo P. V. nusikalstamos veikos pavojingumą – nusikaltimas užkardytas Lietuvos Respublikoje, sunkių pasekmių nesukėlė, taip pat įvertinusi paties nuteistojo asmenybės pavojingumą – po šios nusikalstamos veikos padarymo jokių naujų teisės pažeidimų P. V. nepadarė, jis visą laiką dirbo, daro išvadą, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Nuteistojo P. V. teigiamas elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, jo pastangos toliau dirbti ir užsidirbti rodo nuteistojo mažesnį pavojingumą, ir tai vertintina kaip išskirtinės nagrinėjamos bylos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir minimalios BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas P. V. šiuo konkrečiu atveju būtų neproporcingas nuteistojo asmenybei ir neužtikrintų bausmės paskirties. Tokios bausmės paskyrimas nepasiektų visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, priešingai, iš esmės pasiektų tik vieną tikslą – nubaudimą. Laisvės atėmimo bausmės paskyrimas pirmą kartą teisiamam, po nusikalstamos veikos padarymo daugiau jokių teisės pažeidimų nepadariusiam, dirbančiam asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, skiriant bausmę už BK 292 straipsnio 2 dalyje padarytą nusikalstamą veiką, taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teismui teisę paskirti švelnesnę nei minėto BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmę.

32. Esant išdėstytoms aplinkybėms, P. V. pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirtina švelnesnės rūšies nei laisvės atėmimas bausmė – bauda. BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas numato, kad asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, gali būti paskirta nuo 150 MGL iki 6 000 MGL dydžio bauda. Teismo įsitikinimu, šios bausmės rūšies paskyrimas sulaikys P. V. nuo nusikalstamų veikų darymo, paveiks, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, atliks ir nubaudimo funkciją bei tuo pačiu ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktai).

33. Parenkant baudos dydį, teisėjų kolegijos vertinimus, pirmą kartą nuteistam, po nusikalstamos veikos padarymo nenusikaltusiam, dirbančiam P. V. skirtina artimesnė minimaliai BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytai baudai, negu to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, kurį P. V. praleido laikinai sulaikytas nuo 2022 m. spalio 8 d. iki 2022 m. spalio 9 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Dėl turto konfiskavimo ir daiktinių įrodymų

32. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Minėto straipsnio 5 dalis numato, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

33. Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nustačius, kad nusikalstamą veiką P. V. padarė, vairuodamas transporto priemonę – automobilį „T. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šis automobilis pripažintas nusikalstamos veikos priemone. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtai užsieniečius gabenti per valstybės sieną be transporto priemonės nuteistajam būtų buvę neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas nustatė, o byloje esantys duomenys (t. 1, b. l. 25–26, 41–42, 54–55) patvirtina, jog minėtas automobilis nuosavybės teise priklausė ne nuteistajam P. V., bet jo motinai, kuri nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką. Todėl šis automobilis ikiteisminio tyrimo metu grąžintas teisėtai savininkei R. V.. Kauno teritorinės muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyrius rašte nurodyta, kad nusikalstamos veikos metu automobilio „T. A.“ vidutinė rinkos vertė buvo 6 070 Eur (t. 1, b.l. 64). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė iš nuteistojo P. V. išieškoti konfiskuotino turto – minėto automobilio „T. A.“ – vertę 6 070 Eur atitinkančią pinigų sumą. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo P. V. taip pat konfiskavo 500 Eur. Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokoluose nurodyta, kad nuteistasis atidavė 500 Eur, kuriuos jam sumokėjo už neteisėtą asmenų gabenimą į V. (t. 1, b. l. 25–26, 29–31, 32–35). Teismas nurodė, kad šie pinigai yra nuteistojo P. V. gautas atlygis už neteisėtą užsieniečių gabenimą per valstybės sieną, todėl šie pinigai pagrįstai iš jo konfiskuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo konfiskavo dar ir mobiliojo ryšio telefoną „S. G.“. Asmens kratos ir mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolai patvirtina, kad mobiliojo ryšio telefonu „S. G.“ nuteistasis P. V. bendravo su nenustatytu asmeniu, su kuriuo susitarė už piniginį atlyginį neteisėtai gabenti keturis užsieniečius per valstybės sieną, be to, jis naudojosi šiame telefone esančia navigacijos programėle, siekiant pasiekti B. (t. 1, b. l. 66–67, 68, 71-80, 81–82). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė išieškoti konfiskuotino turto – automobilio – vertę atitinkančią pinigų sumą, taip pat teisingai iš nuteistojo P. V. konfiskavo 500 Eur ir jo mobiliojo ryšio telefoną. Nėra jokio teisinio pagrindo šiuos daiktus, kaip prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, grąžinti P. V.. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo jam grąžinti ir nutartus sunaikinti daiktus. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad daiktinį įrodymą – optine laikmeną (CD-R) su telefono ryšio abonentinių numerių telefoninių skambučių išklotine – nuspręsta sunaikinti. Pagal BPK 93 straipsnio 2 dalį daiktai gali būti grąžinti jų savininkams BPK 108 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju ir tvarka ir nesuėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems terminams, jeigu tai nepakenks vykstančiam baudžiamajam procesui. BPK 108 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, įsitikinęs, kad proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, nusprendžia šiuos daiktus ar vertybes po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jų savininkui. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytus daiktus ar vertybes savininkui jo prašymu gali grąžinti ir prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas dar nesibaigus procesui, bet tik po to, kai šie daiktai ar vertybės yra pakankamai išsamiai ištirti ir aprašyti. Atsiimdamas šia tvarka grąžinamus daiktus ar vertybes, savininkas paprastai turi raštu pasižadėti saugoti juos tol, kol byla bus baigta nagrinėti teisme. Atsižvelgiant į tai, kad optinė laikmena (CD-R) su telefono ryšio abonentinių numerių telefoninių skambučių išklotine (t. 1, b. l. 196, 198), kurią nuspręsta sunaikinti, nepriklauso P. V., todėl nėra ir pagrindo šį daiktą jam grąžinti.

Dėl advokato išlaidų priteisimo

34. Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde prašo priteisti jo turėtas išlaidas, susijusias su jo teisine gynyba, iš valstybės biudžeto. Tokio prašymo jis neargumentavo ir jo nepagrindė jokiais dokumentais, įrodančiais, kad jis apmokėjo advokato išlaidas bei turėjo dėl to materialinių išlaidų, be to, skunde išlaidų dydis nekonkretizuojamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė ne tik prokuroras, bet ir pats nuteistasis. Šiuo nuosprendžiu nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo priteisti nuteistojo P. V. turėtas išlaidas, susijusias su jo teisine gynyba.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo P. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 292 straipsnio 1 dalies į BK 292 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam bausmę 300 MGL dydžio (15 000 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2022 m. spalio 8 d. iki 2022 m. spalio 9 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir galutinę bausmę nuteistajam P. V. nustatyti 298 MGL dydžio (14 900 Eur) baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jūratė JakubonienėVirginija LiudvinavičienėLinas Šiukšta