- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-21
- Bylos Nr.
- 2S-1435-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- A. B.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. B. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria ieškovo A. B. ieškinys laikytas nepaduotu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Jonavos rajono apylinkės teismas ir teisėjai R. Š. bei B. B., Kauno apygardos teismas ir teisėjai V. L. bei G. K. instancine tvarka tyčia pažeidė ieškovo teises, civilinių bylų, kurių numeriai 2-961-598/2013 ir 2-1093-217/2013, nagrinėjimo metu nevykdė teisingumo ir jų veiksmuose yra nusikaltimo požymiai; 2) priteisti ieškovui iš Lietuvos valstybės 500 415,85 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, sprendimo vykdymą pavedant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, 2014 m. sausio 20 d. nutartimi konstatavo, jog ieškinys neatitinka jo formai ir turiniui keliamų procesinių reikalavimų, ir nustatė ieškovui 10 (dešimties) dienų terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties kopijos gavimo dienos, pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.
Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi atmetė ieškovo atskirąjį skundą ir paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį nepakeistą, be to, nustatė ieškovui terminą iki 2014 m. balandžio 23 d. pašalinti pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.
Ieškovas, pasibaigus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi nustatytam ieškinio trūkumų šalinimo terminui, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas atnaujinti įvardytą procesinį terminą, ir kartu pateikė teismui patikslintą ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi nutarė laikyti ieškovo ieškinį nepaduotu. Pirmosios instancijos teismas, iš vienos pusės, konstatavo, jog terminas, skirtas pašalinti ieškinio trūkumus, buvo nustatytas Vilniaus apygardos teismo nutartimi, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, jis neturi pagrindo atnaujinti įvardytą procesinį terminą, iš kitos pusės, susipažinęs su ieškovo pateiktu patikslintu ieškiniu, pripažino, jog ieškovas nepašalino trūkumų, kurie buvo nustatyti teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi, tai yra nenurodė, kas ir kokiu būdu turi atlyginti žalą, nenurodė konkrečių veiksmų, dėl kurių atsirado žala, nepagrindė šių veiksmų neteisėtumo, nenurodė aplinkybių, lėmusių žalos atsiradimą, bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes.
Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Ieškovo atskirasis skundas yra grindžiamas tais argumentais, jog, pirma, egzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai, antra, nukrypta nuo Konstitucinio Teismo suformuluotos privalomos precedento taikymo praktikos, trečia, pažeistos ir netinkamai taikytos procesinės teisės normos.
Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas nagrinėti ieškovo prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, pažeidė privalomą precedento taikymo praktiką ir Civilinio proceso kodekso 5-7, 13 ir 17 straipsnius, kas, pasak ieškovo, sudaro pagrindą teigti, jog skundžiama nutartis yra absoliučiai negaliojanti, nes joje nėra motyvų, kuriais būtų pagrįsta išvada dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis (Civilinio proceso kodekso 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktai). Ieškovo teigimu, jis tik 2014 m. balandžio 23 d. gavo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarties kopiją, todėl, pasak ieškovo, jis neturėjo galimybės Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytu terminu pašalinti ieškinio trūkumus.
Be to, pasak ieškovo, skundžiamoje nutartyje nėra motyvų, kuriais būtų pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepašalino teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų, kas, ieškovo teigimu, taip pat sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą. Anot ieškovo, priešingai negu skundžiama nutartimi konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis pašalino teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi nustatytus ieškinio trūkumus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, apeliantas laikosi pozicijos, jog egzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai, nustatyti Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktuose, be to, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva privalo patikrinti, yra ar ne absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą patikrinti, egzistuoja ar ne absoliutūs sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindai.
Be kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasacinio teismo praktika byloja, jog absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme nesudaro absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012).
Skundžiamos nutarties analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai ir vienprasmiškai įvardijo, kokių ieškinio trūkumų, nustatytų teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi, nepašalino apeliantas, todėl, esant nurodytai aplinkybei, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, pakankamai motyvavo išvadą, jog apeliantas nepašalino ieškinio trūkumų, nustatytų aukščiau nurodyta teismo nutartimi, kas sudaro pagrindą teigti, kad neegzistuoja absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas, nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
Be aukščiau įvardyto ir kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Iš vienos pusės, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, jog jis neturi pagrindo atnaujinti apeliantui terminą pašalinti ieškinio trūkumus, nustatytus teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi, iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismas ne grąžino apeliantui patikslintą ieškinį, kurį jis pareiškė pasibaigus ieškinio trūkumų šalinimo terminui, nustatytam Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi (Civilinio proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalis), o priėmė ir analizavo šį apelianto procesinį dokumentą bei, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, konstatavo, kad apeliantas patikslintu ieškiniu neeliminavo ieškinio trūkumų, nustatytų pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi, kas sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, išsprendė apelianto prašymą dėl procesinio termino atnaujinimo ir visgi atnaujino apeliantui terminą, nustatytą ieškinio trūkumų pašalinimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog, priešingai negu teigia apeliantas, neegzistuoja ir tas absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas, kuris yra nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos medžiagos ir skundžiamos nutarties analize, neegzistuoja ir kiti absoliutūs sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindai, kurie yra nustatyti Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje.
Apelianto ieškinio, pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarties ir apelianto patikslinto ieškinio analizė sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, pagrįstai konstatavo, kad jis patikslintu ieškiniu nepašalino tų ieškinio trūkumų, kurie buvo nustatyti 2014 m. sausio 20 d. nutartimi ir yra įvardyti skundžiamoje nutartyje, todėl, esant nurodytai aplinkybei, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė apelianto ieškinį nepaduotu (Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalis).
Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė apelianto ieškinio priėmimo klausimą, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą nutartį nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atskirojo skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės šios apeliacinės bylos teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo atskirajame skunde. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog kasacinio teismo praktika byloja, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį nepakeistą.