- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-05-05
- Bylos Nr.
- I2-5464-1235/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06951-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Erminijus Baziulis, Dovilė Jazdauskaitė, Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- O. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Dovilės Jazdauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Giedrės Kairienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Laimai Zajankauskienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. V. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja O. V. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 25S261709, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. 760019936, galiojantį iki 2026 m. vasario 9 d., bei ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) statusą, ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti jos 2025 m. lapkričio 4 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.
1.1. Pareiškėja skunde paaiškina, kad skundžiamu sprendimu panaikintas jos leidimas nuolat gyventi Lietuvoje ir ES ilgalaikio gyventojo statusas, nurodant, kad ji daugiau kaip dvylika mėnesių iš eilės gyveno ne ES valstybėje. Migracijos departamentas konstatavo, kad ji nuo 2021 m. pradžios iki 2024 m. vasaros faktiškai nebuvo Lietuvoje, o į šalį atvykdavo tik trumpiems vizitams, todėl leidimas esą buvo naudojamas ne gyvenimui Lietuvoje, o patogesniam patekimui į ES.
1.2. Pareiškėja teigia, kad sprendimas priimtas neištyrus visų aplinkybių ir ignoruojant jos šeimos istoriją bei ryšius su Lietuva. Ji yra gimusi (duomenys neskelbtini), jos tėvas – gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, o motina – taip pat Lietuvos Respublikos pilietė, ilgus metus gyvenusi ir deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Abu tėvai visą gyvenimą palaikė nuolatinį ryšį su (duomenys neskelbtini), o ji pati čia augo, baigė mokyklą ir turėjo deklaruotą gyvenamąją vietą.
1.3. Pareiškėja taip pat sukūrė šeimą Lietuvoje – jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuo jaunystės gyvenęs (duomenys neskelbtini) ir turėjęs nuosavybės teise priklausantį būstą, kuriame jie gyveno kartu dar iki santuokos. Vėliau sutuoktiniai kartu įsigijo kitą butą (duomenys neskelbtini), kuris išliko jų šeimos gyvenamąja vieta.
1.4. Pareiškėja pabrėžia, kad Lietuvos pilietybės neįgijo ne dėl savo apsisprendimo, o dėl šių aplinkybių – tuo metu, kai tėvai tvarkė pilietybės dokumentus, ji studijavo (duomenys neskelbtini) ir dėl praktinių priežasčių jai buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, kad galėtų laisvai vykti studijuoti.
1.5. Pareiškėjos ryšiai su Lietuva niekada nebuvo nutrūkę: čia (duomenys neskelbtini). Išvykimas į (duomenys neskelbtini) buvo nulemtas sutuoktinio darbo – jis dirbo (duomenys neskelbtini) aviakompanijoje orlaivio vadu, todėl laikinai gyveno tarp dviejų šalių, reguliariai grįždamas į Lietuvą. Ji išvyko kartu su juo tam, kad šeima galėtų būti kartu, o ne dėl siekio nutraukti ryšius su Lietuva ar pasinaudoti leidimu kelionėms į ES.
1.6. Pareiškėja taip pat pabrėžia, kad niekada nevykdavo į kitas ES valstybes ir neturėjo tikslo naudotis leidimu kitoms kelionėms. Išvykimas buvo šeiminio pobūdžio, o teisinės pasekmės tuo metu jai nebuvo žinomos. Po sutuoktinio išėjimo į pensiją šeima nuolat gyvena Lietuvoje.
1.7. Pareiškėjos vertinimu, sprendimas panaikinti leidimą yra neproporcingas, priimtas neatsižvelgiant į ilgalaikius, nenutrūkusius jos ir jos šeimos ryšius su Lietuva, taip pat į faktines aplinkybes, kad šeimos gyvenimo centras visada buvo Lietuvoje.
2. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino skunde nurodytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos teiginiais. Atsakovo vertinimu, 1994 m. pareiškėja jau buvo pilnametė ir pati priėmė sprendimą pasirinkti (duomenys neskelbtini) pilietybę. Nors jos ryšiai su Lietuva pripažįstami ir patvirtinti tuo, kad jai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi bei suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, atsakovas pabrėžia, kad gimimas Lietuvoje ar mokymasis iki 1991 m. nesuteikia išimtinės teisės išsaugoti leidimą, jei nustatyta, kad ji daugiau kaip dvylika mėnesių iš eilės gyveno ne ES valstybėje.
3.2. Migracijos departamentas taip pat pažymi, kad pareiškėjos teisė gyventi su sutuoktiniu nėra ginčijama, tačiau trečiųjų šalių piliečiai privalo laikytis įstatymo reikalavimų, kuriais grindžiamas leidimo išdavimas. Tai, kad sutuoktinis atvykdavo į Lietuvą, nekeičia fakto, jog pati pareiškėja ilgą laiką gyveno ne ES teritorijoje. Leidimas buvo išduotas jai, todėl būtent ji turi atitikti įstatymo nustatytas sąlygas.
3.3. Migracijos departamentas pabrėžia, kad sprendimas panaikinti leidimą yra privalomas pagal įstatymą ir nėra susijęs su diskrecija – teisės aktuose nenumatyta išimčių, leidžiančių išsaugoti leidimą dėl šeiminių ryšių ar išvykimo priežasčių. Pareiškėjai nėra užkertamas kelias kreiptis dėl leidimo kitais pagrindais.
3.4. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos teiginys apie nežinojimą dėl teisinio reguliavimo negali būti pagrindas kitaip vertinti nustatytas aplinkybes. Sprendimas, atsakovo nuomone, priimtas laikantis įstatymo, objektyviai įvertinus faktus ir remiantis teismų praktika, kuri pabrėžia, kad trečiųjų šalių piliečių teisė gyventi Lietuvoje nėra prigimtinė ir įgyjama tik atitikus įstatymo reikalavimus.
4. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų argumentų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 25S261709 teisėtumo ir pagrįstumo.
5.1. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) metais baigė (duomenys neskelbtini) mokyklą. (duomenys neskelbtini) metais baigė (duomenys neskelbtini) universitetą. (duomenys neskelbtini). susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta nuo 1994 m. rugpjūčio 4 d. iki 2006 m. gegužės 29 d. buvo (duomenys neskelbtini). Su sutuoktiniu gyveno jam nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), kurį sutuoktinis įsigijo dar (duomenys neskelbtini) pagal Piliečių aprūpinimo gyvenamuoju plotu savo lėšomis sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2006 m. gegužės 10 d. su sutuoktiniu įsigijo butą (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo išduotas pasas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini). 2021 m. sausio 28 d. pareiškėja išvyko iš Lietuvos ir nuo šios datos iki 2024 m. liepos 30 d. nuolat gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2025 m. spalio 24 d. pateikė prašymą Nr. 2510-LNGK-0301 pakeisti leidimą nuolat gyventi. 2025 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S257352 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Migracijos departamentas 2025 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 25S261709, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. 760019936, galiojantį iki 2026 m. vasario 9 d., ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusą, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau, minėta – ir UTPĮ), kuris nustato užsieniečio teises ir pareigas, susijusias su jo buvimu Lietuvos Respublikoje, išvykimu iš jos ir leidimo gyventi tęstinumu. UTPĮ 24 straipsnyje įtvirtinta, kad leidimas gyventi suteikia užsieniečiui teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją visą leidimo galiojimo laikotarpį. Ši nuostata apibrėžia bendrąją taisyklę, jog galiojantis leidimas gyventi – tiek laikinas, tiek nuolatinis – suteikia teisę laisvai judėti per valstybės sieną, nebent kitos įstatymo nuostatos nustato ribojimus. Nors teisė išvykti paprastai nėra ribojama, UTPĮ nustato, kad užsieniečio ilgalaikis gyvenimas už Lietuvos ar Europos Sąjungos ribų gali turėti įtakos jo leidimo nuolat gyventi galiojimui. Pagal UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsienietis ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, o tam tikrais atvejais – ilgiau kaip 24 mėnesius. Ši norma tiesiogiai nereglamentuoja išvykimo teisės, tačiau nustato aiškią teisinę pasekmę, susijusią su ilgalaikiu gyvenimu už ES ribų: tokia situacija gali lemti leidimo nuolat gyventi panaikinimą. Taigi įstatymas leidžia išvykti, tačiau kartu nustato ribas, kiek ilgai užsienietis gali gyventi už ES ribų, neprarasdamas nuolatinio gyventojo statuso. Jeigu leidimas nuolat gyventi panaikinamas, UTPĮ 125 straipsnis reglamentuoja užsieniečio grąžinimo ar įpareigojimo išvykti procedūras. Taigi UTPĮ normos sudaro nuoseklią sistemą, kurioje teisė išvykti ir grįžti yra pripažįstama kaip leidimo gyventi turėtojo teisė, tačiau ši teisė yra susieta su pareiga laikytis įstatyme nustatytų sąlygų, ypač tų, kurios reglamentuoja leidimo nuolat gyventi tęstinumą ir jo galimą panaikinimą dėl ilgalaikio gyvenimo už Europos Sąjungos ribų (žr. 2025 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1332-1188/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1478-624/2025, 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1255-629/2024).
7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog UTPĮ nenustato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas (žr., pvz., 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022; kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl atsakovo sprendimų panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo, kaip reikšminga aplinkybė pripažįstama ir Covid-19 pandemija, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taip pat asmens amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024, 2025 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2595-492/2025).
8. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, motyvuodama tuo, kad jos ryšiai su Lietuva yra itin glaudūs, ji gimė ir augo (duomenys neskelbtini), čia mokėsi, jos tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, o sutuoktinis taip pat yra Lietuvos pilietis, su kuriuo ji sukūrė šeimą ir įsigijo gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teigia, kad jos išvykimas į (duomenys neskelbtini) buvo nulemtas sutuoktinio darbo specifikos, o ne siekio nutraukti ryšius su Lietuva ar pasinaudoti leidimu kelionėms į Europos Sąjungą. Ji taip pat nurodo, kad teisinio reguliavimo nežinojo, o pandemijos laikotarpiu grįžti į Lietuvą buvo sudėtinga.
9. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2021 m. sausio 28 d. išvyko iš Lietuvos per Medininkų pasienio kontrolės punktą. 2024 m. liepos 30 d. pareiškėja grįžo į Lietuvą per Šalčininkų pasienio punktą. Pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) truko nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2024 m. liepos 30 d. Paso spaudai ir jos pačios paaiškinimai sutapo ir patvirtino šį laikotarpį. Taigi byloje nustatyta, kad pareiškėja nepertraukiamai gyveno ne ES teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės.
10. Migracijos departamentui paprašius paaiškinimo, pareiškėja pripažino, kad visą šį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su sutuoktiniu. Ji nurodė, kad išvyko dėl vyro darbo ir jam padėjo „dirbti ir gyventi“, suprasdama jo profesijos sudėtingumą, butas Lietuvoje buvo renovuojamas. Pareiškėja taip pat teigė, kad negalėjo grįžti į Lietuvą dėl Covid-19 pandemijos. Pareiškėjos sutuoktinis, kaip ji nurodė, 48 metus dirbo aviacijoje: pirmiausia (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini). Po šios bendrovės bankroto 2009 m. jis buvo priverstas ieškoti naujo darbo. 2010 m. jis įsidarbino (duomenys neskelbtini) aviakompanijoje (duomenys neskelbtini) ir ten dirbo iki 2024 m.
11. Taigi, tiek teismui pateiktame skunde, tiek Migracijos departamentui pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė, kad išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) dėl sutuoktinio darbo pobūdžio, o grįžti į Lietuvą pandemijos laikotarpiu buvo sudėtinga. Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento vertinimu, kad pareiškėja nurodė tik bendro pobūdžio COVID-19 apribojimus, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad po pandemijos apribojimų panaikinimo ji būtų susidūrusi su realiomis kliūtimis grįžti į Lietuvą. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečių faktinių kliūčių grįžimui į Lietuvą, kilusių dėl Covid-19 pandemijos, pareiškėja neįvardijo ir teismo posėdžio metu.
12. Dėl pareiškėjos skundo teiginių, susijusių su jos ryšiais su Lietuva, pažymėtina, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuva – gimimas, mokymasis, tėvų pilietybė, santuoka su Lietuvos piliečiu ir nekilnojamojo turto turėjimas – byloje nėra ginčijami. Tačiau šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nes įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad leidimas panaikinamas vien dėl to, jog užsienietis ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės gyveno ne ES valstybėje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025).
13. Pareiškėjos argumentas, kad ji nežinojo teisinio reguliavimo, taip pat negali būti vertinamas kaip pagrindas netaikyti įstatymo nuostatų. Teisinis reguliavimas galioja visiems asmenims vienodai, o nežinojimas neatleidžia nuo pareigos jo laikytis.
14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad būtų buvę realių, nuo jos valios nepriklausiusių kliūčių grįžti į Lietuvą per visą trejų metų laikotarpį. Migracijos departamentas skundžiamą sprendimą priėmė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, objektyviais duomenimis ir teismų praktika. Sprendimo motyvai yra aiškūs, pakankami ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Pareiškėjai nėra užkertamas kelias kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje kitais įstatyme pagrindais, todėl jos teisės nėra varžomos labiau, nei būtina. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Netenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę reikalauti iš kitos proceso šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skundą atmetus kaip nepagrįstą, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. V. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.