Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.5. A. K. nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. spalio 2 d. buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi, o nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. – leidimas nuolat gyventi. Dar prieš gaudamas leidimus laikinai gyventi, pareiškėjas 2012 m. dirbo Lietuvos Respublikoje, pradžioje kaip studentas, o vėliau su viza, kol jam 2014 m. balandžio 14 d. buvo išduotas pirmasis leidimas laikinai gyventi. 2019 m. gegužės mėnesį A. K. gavo leidimą laikinai gyventi įmonės pagrindu, o visi prieš tai buvę leidimai laikinai gyventi buvo išduoti aukštos profesinės kvalifikacijos pagrindu. Nerimaudamas, kad gali negauti leidimo nuolat gyventi, A. K. pasidarė prieš tai minėtą leidimą laikinai gyventi įmonės pagrindu. Paskutinis jam išduotas leidimai laikinai gyventi galiojo tik 4 mėnesius, t. y. nuo 2019 m. gegužės 15 d., kol 2019 m. rugsėjo 24 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi. Pareiškėjas visą laiką, išskyrus minėtus 4 mėnesius, dirbo aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (Įstatymo 40 str. 1 d. 4¹ p.). Turėdamas leidimus laikinai gyventi, remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, A. K. galėjo būti ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės. Pakeitus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi į leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, jis, remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ne Europos Sąjungos valstybėje narėje gali išbūti ne ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

2.7. A. K. yra vienintelis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „BelFIX Baltic“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas bei vadovas. Pareiškėjas, turėdamas leidimus laikinai gyventi, dirbo Bendrovėje, remdamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktu, t. y. jis dirbo aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o tai A. K. suteikė teisę išvykti iš Lietuvos iki 24 mėnesių. Pakeitus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi į leidimą nuolat gyventi, jis ir toliau liko dirbti tą patį darbą UAB „BelFIX Baltic“, t. y. A. K. yra Bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas.

2.8. Remiantis protingumo ir sąžiningumo principais, yra nesąžiningos Įstatymo nuostatos, kurios pažeidžia asmenų pareigas, t. y. turint leidimą nuolat gyventi, asmenų pareigos yra daug didesnės, negu asmenų, turinčių leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjo darbo pobūdis nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo nepasikeitė, jeigu A. K. neturėtų leidimo nuolat gyventi, jis ir toliau dirbtų aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi būtų išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktu, o tai jam leistų išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 24 mėnesių.

5.4. Įvertinęs A. K. pateiktus paaiškinimus ir Migracijos departamento surinktus duomenis, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi, kadangi asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte ar 8² punkte nustatytais pagrindais ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

5.5. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8² punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi kaip leidimą laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynąją kortelę) turinčio užsieniečio šeimos narys.

5.6. Migracijos departamentas neginčija fakto, kad A. K. iki 2019 m. leidimai laikinai gyventi buvo išduodami Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu, tačiau jam leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, o ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkto pagrindu, todėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta 24 mėnesių išlyga jam nėra taikoma. Dar daugiau, ši išlyga yra taikoma tik tuo atveju, jeigu užsienietis įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas buvo išvykęs ne į savo kilmės valstybę, o, kaip jis pats nurodo savo paaiškinimuose ir skunde, į Indoneziją. Iš A. K. pateikto paso matosi, kad jame yra Indonezijos išduoto skaitmeninio leidimo laikinai gyventi įklija Nr. 2C12E111111-X, kurioje yra nurodyta, jog šis dokumentas galioja nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2025 m. kovo 26 d., t. y. pareiškėjas susitvarkė dokumentus, leidžiančius jam laikinai gyventi Indonezijoje.

II.

13. Pacitavęs Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, teismas akcentavo, kad Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punktuose nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

III.

23. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Aptaręs Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto, 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ir 8² punktų bei 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, Migracijos departamentas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti šios institucijos atsiliepime į A. K. pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, akcentuodamas, jog pareiškėjui Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta 24 mėnesių išlyga nėra taikoma, o jo teiginiai apie Įstatymo nesąžiningumą ir jo subtilybių nežinojimą vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija, kuri ginčijamo sprendimo pagrįstumo nepaneigia; Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi, Migracijos departamentas, nustatęs šioje normoje nurodytas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą nuolat gyventi. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo leidėjas nenumatė tokių išimčių, kaip pareiškėjo nurodytos, ir tai niekaip nepaneigia nustatyto fakto, kurio neginčija ir pats A. K., jog jis Lietuvos Respublikoje negyveno ilgiau kaip 12 mėnesių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 24S185707, kuriuo nuspręsta panaikinti A. K. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jam pragyvenus ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, pagrįstumo bei teisėtumo.

25. Migracijos departamento Sprendimą, kurį pareiškėjas skundė pirmosios instancijos teismui, sudaro virš 2 puslapių, kuriuose, be kita ko, atitinkamai nurodama, kad: 1) nusprendžiama panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės; 2) vadovaujamasi UTĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu; 3) nustatoma, kad asmuo yra Baltarusijos Respublikos pilietis, gimęs Baltarusijoje ((duomenys neskelbtini)), nuo 2014 m. deklaruojantis gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, turintis sutuoktinę, kuri yra Baltarusijos Respublikos pilietė ir turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turintis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gimusius nepilnamečius vaikus, kurie yra minėtos valstybės piliečiai ir turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pagrindžiama, kad asmuo ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje; 4) vertinama, kad asmens ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje.

26. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad atsakovo Sprendimas turėjo remtis protingumo ir sąžiningumo principais, bet ne nesąžiningomis UTPĮ nuostatomis, kadangi jo įgyta ir Lietuvoje nuo 2014 m. daug metų sėkmingai įgyvendinama aukšta profesinė kvalifikacija, taip pat buvimas UAB „BelFIX Baltic“, kurioje dirba trys (anksčiau dirbo septyni) darbuotojai, ir kurios pardavimo pajamos siekė nuo 300 000 Eur iki 10 000 000 Eur, vadovu ir vieninteliu akcininku, nulėmė jo atliktą analogiškos aukštos profesinės kvalifikacijos verslo partnerių paiešką ir jai skirtą ilgalaikę darbinę kelionę į Indoneziją. Joje nors ir buvo gyventa ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, tačiau turint atsakovo 2019 m. rugsėjo 24 d. išduotą ir iki 2024 m. rugsėjo 24 d. galiojusį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei nežinant gyvenimo kitose valstybėse, turint leidimą laikinai gyventi ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, toleravimo skirtumų. Užsienietis, turėjęs jam išduotą leidimą laikinai gyventi ir įgijęs jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nežino pagal šiuos leidimus galimo išvykimo iš Lietuvos Respublikos trukmės skirtumų ir su jais siejamų atsakovo skirtingų galimybių anuliuoti minėtus leidimus gyvenimo kitose valstybėse daugiau nei 12 arba 24 mėnesių iš eilės atvejais.

27. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatuodamas pareiškėjo pase esančiais valstybių sienų kirtimo spaudais ir kitais byloje esančiais įrodymais patvirtintą pareiškėjo, turėjusio jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimo ne Europos Sąjungos valstybėje narėje trukmę (išvykimą 2023 m. kovo 25 d. ir grįžimą 2024 m. gegužės 29 d.), kuri atitinka minėtą leidimą turinčiam užsieniečiui pagal UTPĮ taikytiną gyvenimo kitoje valstybėje neilgiau nei 12 mėnesių iš eilės trukmės reikalavimą. Jo nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo galimybes kreiptis dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvoje, išdavimo.

29. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

30. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

31. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš ilgalaikės kelionės į Lietuvos Respubliką 2024 m. gegužę sugrįžęs pareiškėjas, kuris turėjo jam išduotą iki 2024 m. rugsėjo 24 d. galiojusį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinkamu prašymu siekė atsakovo administraciniu aktu pakeičiamo analogiško leidimo pagal UTPĮ nuostatą, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas (53 str. 2 d. 3 p.), ir 2024 m. birželyje pateikė atsakovui papildomą savo pastarųjų 12 metų gyvenimo ir jo vaikų gimimo Lietuvos Respublikoje paaiškinimą, tačiau atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jam pragyvenus ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

32. Byloje nėra ginčo dėl Lietuvos Respublikoje 2019–2023 m. gyvenusio pareiškėjo aukštos profesinės kvalifikacijos ir ilgalaikio išvykimo iš Lietuvos Respublikos trukmės, t. y. daugiau kaip vienerius metus užsitęsusio gyvenimo ne Europos Sąjungos valstybėje narėje (Indonezijoje), taip pat dėl pirmojo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui ne UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, kuris būtų suteikęs pareiškėjui galimybę gyventi Indonezijoje (ne Europos Sąjungos valstybėje narėje) ne ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės, taip pat dėl pareiškėjo teisėtai ir be pertraukos Lietuvos Respublikoje pragyventų pastarųjų 5 metų ir tuo grindžiamo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo 2019 m. rugsėjo 24 d. bei tokio leidimo nuolat gyventi galiojimo terminuoto galiojimo iki 2024 m. rugsėjo 24 d. Tačiau nesutariama, ar atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą taikyti pareiškėjui UTPĮ nuostatas, kurios reikalauja atitinkamo atsakovo sprendimo, esant nustatytoms užsieniečio ilgalaikio nuolatinio išvykimo iš Lietuvos Respublikos tam tikroms aplinkybėms.

33. Bylos dalyką sudaro atsakovo Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, kurioms taikytina UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata toje dalyje, kurioje reglamentuojami užsieniečio, turinčio leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ilgalaikio gyvenimo (ilgiau negu 12 mėnesius iš eilės) ne Europos Sąjungos valstybėje narėje padariniai (žr. šios nutarties 36 ir 37 p.).

34. Bylos dalyko nesudaro pareiškėjui atsakovo Sprendimu netaikoma, tačiau pareiškėjo akcentuojama UTPĮ 54 straipsnio dalies 3 punkto nuostata toje dalyje, kurioje reglamentuojami užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ilgalaikio gyvenimo (ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės) ne Europos Sąjungos valstybėje narėje padariniai (žr. šios nutarties 38, 39, 40 p.).

35. Nagrinėjamo atvejo kontekste pirmiausia pažymėtina, kad Įstatyme (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (53 str. 1 d. 8 p.); leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas (53 str. 2 d. 3 p.), arba pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą (53 str. 1 d. 8¹ p.), arba pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi kaip leidimą laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynąją kortelę) turinčio užsieniečio šeimos narys (53 str. 1 d. 8² p.); leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės (54 str. 1 d. 3 p.)

36. Teisėjų kolegija vertina, kad minėta UTPĮ nuostata, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių ir jam išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo grindžiamas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu (54 str. 1 d. 3 p.), yra vienareikšmė ir imperatyvi, t. y. neabejotinai nesuteikia atsakovui kompetencijos ar diskrecijos išimties tvarka, atsižvelgiant į konkrečios situacijos specifiką, pavyzdžiui, aukštos profesinės kvalifikacijos verslo partnerių paiešką Indonezijoje arba pareiškėjo 2024 m. birželyje pateiktą papildomą jo pastarųjų 12 metų gyvenimo ir vaikų gimimo Lietuvos Respublikoje paaiškinimą, nenaikinti leidimo nuolat gyventi tokiam užsieniečiui, kuris ilgiau negu 12 mėnesių gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje.

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymų leidėjas ir jo teisėkūrą taikęs atsakovas pakankamai objektyviai ir teisingai diferencijavo užsieniečių, kurie turi jiems išduotą leidimą laikinai gyventi ir leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ilgalaikio gyvenimo kitose valstybėse toleruojamos trukmės skirtumą (neilgiau negu 12 arba 24 mėnesiai iš eilės) pagal tai, ar: 1) kita valstybė yra (nėra) Europos Sąjungos narė; 2) leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduotas (neišduotas) Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu. Todėl nėra jokios dingsties ar būtinybės įžvelgti nagrinėjamu atveju taikytinų UTPĮ nuostatų atitikties Konstitucijai abejones. Tikslas, kurio siekė pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniu skundu, turėjo būti pasiektas ne abstrakčiai akcentuojant šiam ginčui neaktualią leidimą laikinai gyventi turinčio užsieniečio galimybę net iki 2 metų gyventi ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, bet įrodinėjant atsakovo Sprendime taikomo reglamentavimo prieštaravimą Konstitucijai, pavyzdžiui, proporcingumo ar užsieniečių lygiateisiškumo arba teisinio tikrumo bei saugumo aspektu. Pareiškėjui to neįrodinėjant, teisėjų kolegija nemato jokios dingsties savo inciatyva suabejoti atsakovo Sprendimu pareiškėjui pritaikyto UTPĮ nustatyto neilgesnio negu 12 mėnesiai iš eilės gyvenimo kitoje valstybėje termino konstituciniu proporcingumu ar neaiškumu.

38. Dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovo Sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas turėjo remtis protingumo ir sąžiningumo principais, bet ne nesąžiningomis UTPĮ nuostatomis, taikytinomis tokiame kontekste, kai pareiškėjas, praeityje turėjęs leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galėjo beveik du metus, t. y. neilgiau negu 24 mėnesius iš eilės, gyventi ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, pažymėtina, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje reglamentavimas ir taikymas neabejotinai gali būti objektyviai siejamas su didesniais nuolatinio gyvenimo būtent Lietuvos Respublikoje reikalavimais, t. y. mažesne ilgalaikio gyvenimo kitose valstybėse tolerancija (neilgiau negu 12 mėnesių iš eilės), palyginti su leidimą laikinai gyventi turinčio užsieniečio ilgalaikio gyvenimo kitoje valstybėje trukmės tolerancija (neilgiau negu 24 mėnesių iš eilės). Pareiškėjas, pragyvenęs Lietuvos Respublikoje 5 metus ir turėjęs leidimą laikinai gyventi verslo (įmonės) pagrindu, neabejotinai prisiėmė atitinkamą ilgalaikių darbo kelionių į kitas valstybes negatyvių padarinių atsiradimo pagal UTPĮ nuostatas riziką, nuspręsdamas prašyti atsakovo išduoti jam ne leidimą laikinai gyventi, bet leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

39. Dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų, kad jis, būdamas užsieniečiu, turėjusiu jam išduotą leidimą laikinai gyventi ir įgijęs jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nežinojo pagal šiuos leidimus galimo išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir toleruojamo gyvenimo kitose valstybėse trukmės skirtumų bei su jais siejamų atsakovo skirtingų galimybių anuliuoti minėtus leidimus gyvenimo kitose valstybės virš 12 arba 24 mėnesių iš eilės atvejais, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai pabrėžiamas, kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas: „Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ (7 str. 3 d.). Pareiškėjas, įgyvendindamas jo akcentuojamą aukštą profesinę kvalifikaciją ir vadovavimą uždarajai akcinei bendrovei, neabejotinai prisiėmė atitinkamą negatyvių padarinių atsiradimo pagal UTPĮ nuostatas riziką, nuspręsdamas ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės gyventi Indonezijoje verslo partnerių paieškos tikslu. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

40. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad dėl atsakovo Sprendimo nukentėtų ne tik įmonės, bet ir šeimos interesai, nes visai šeimai tektų išvažiuoti ir pradėti kurti gyvenimą iš naujo, pažymėtina, kad šeimos ir įmonės interesų balansavimas pareiškėjo laisva valia pasirinktu būdu, t. y. pareiškėjui ilgiau negu 12 mėnesius iš eilės pragyvenus nuo Lietuvos Respublikos itin nutolusioje Indonezijoje verslo plėtros ir aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojų paieškos tikslu, neabejotinai galėtų būti pakankamai užtikrinamas pareiškėjui, turinčiam kaimyninės Lietuvos Respublikos valstybės pilietybę, įgyvendinant pirmosios instancijos sprendime nurodytas galimybes kreiptis dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvoje, išdavimo UTPĮ nustatyta tvarka. Byloje nėra jokių pareiškėjo pateiktų įrodymų, kad atsakovo Sprendimas užkerta kelią pareiškėjo, ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės gyvenusiam Indonezijoje, verslui Lietuvos Respublikoje ar verčia visą jo šeimą išvažiuoti iš Lietuvos Respublikos. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovui panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, pareiškėjas negalėtų toliau tinkamai tęsti savo pelningos veiklos, pažymėtina, kad pareiškėjas, ilgiau negu 12 mėnesius iš eilės gyvendamas Indonezijoje, hipotetiškai gebėjo toliau tęsti Lietuvos Respublikoje pradėtą pelningą veiklą ir vadovauti įmonei. Byloje nėra jokių pareiškėjo pateiktų įrodymų, kad atsakovo Sprendimas užkerta kelią pareiškėjui toliau tinkamai tęsti savo pelningą veiklą. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

42. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 24S185707 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.

43. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.