Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas, norėdamas pratęsti leidimą nuolat gyventi, 2024-05-24 atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėjas papildomai pateikė paaiškinimą dėl išvykų iš Lietuvos Respublikos, kuriame nurodė, kad 2023-03-25 jis išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) derinti darbinių ryšių. Ieškodamas verslo partnerių, asmuo Indonezijoje praleido daugiau nei 1 metus. Pareiškėjas nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) jis vyko darbo tikslais, atgal į Lietuvos Respubliką jis sugrįžo 2024-05-29. Pareiškėjas 2024-06-18 atsakovui pateikė dar vieną paaiškinimą ir prašymą, kuriame nurodė, kad jis prašo priimti teigiamą sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo, nes paskutinius 12 metų jis pragyveno Lietuvoje. Be teigiamo sprendimo asmuo negalėtų planuoti tolimesnio savo ir jo vaikų, kurie yra gimę Lietuvoje, gyvenimo.

Pareiškėjui nuo 2014-04-14 iki 2019-10-02 buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi, o nuo 2019-09-24 leidimas nuolat gyventi. Dar prieš gaudamas leidimus laikinai gyventi, pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikoje 2012 metais , pradžioje kaip studentas, o vėliau su viza iki kol 2014-04-14 jam buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi. Nurodo, kad pareiškėjas 2019-05 mėn. gavo leidimą laikinai gyventi įmonės pagrindu, o visi prieš tai buvę leidimai laikinai gyventi buvo išduoti aukštos profesinės kvalifikacijos pagrindu. Pareiškėjas nerimaudamas, kad gali negauti leidimo nuolat gyventi, pasidarė prieš tai minėtą leidimą laikinai gyventi įmonės pagrindu (2019-05 mėn.). Paskutinis leidimai laikinai gyventi galiojo tik 4 mėn., t. y. nuo 2019-05-15 ir iki kol buvo išduotas leidimas nuolat gyventi 2019-09-24. Pareiškėjas visą laiką išskyrus minėtus 4 mėnesius dirbo aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (UTPĮ 40 str. 1 d. 41 p.). Pareiškėjas, turėdamas leidimus laikinai gyventi, remiantis UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p. galėjo būti ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės, t. y. beveik dvejus metus. Pareiškėjui pakeitus leidimą laikinai gyventi į leidimą nuolat gyventi pagal UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p., jis ne Europos Sąjungos valstybėje narėje gali išbūti ne ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės remiantis UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p.

Nurodo, kad su leidimu laikinai gyventi, dirbant aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, asmuo gali išbūti ne Europos Sąjungoje iki 24 mėnesių, o jau su leidimu nuolat gyventi tik iki 12 mėnesių. Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik po 5 metų, asmeniui jau turėjus leidimą laikinai gyventi. Viena iš priežasčių, kodėl asmeniui nėra iš karto išduodamas leidimas nuolat gyventi yra tas, jog valstybė per tuos 5 metų terminą „tikrina" ar asmuo galės tinkamai įsilieti į visuomeninį gyvenimą, taip pat valstybė suteikia laiko apsispręsti ar tikrai asmuo norės sieti ir toliau savo gyvenimą su valstybe.

Pareiškėjo nuomone, remiantis protingumo ir sąžiningumo principais, yra nesąžiningos UTPĮ nuostatos, kurios pažeidžia asmenų pareigas, t. y. turint leidimą nuolat gyventi asmenų pareigos yra ženkliai didesnės negu asmenų turinčius leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjo darbo pobūdis nuo leidimo laikinai gyventi nepasikeitė, jeigu jis neturėtų leidimo nuolat gyventi, jis ir toliau dirbtų aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o jo leidimas laikinai gyventi būtų išduotas remiantis UTPĮ 40 str. 1 d. 41 p., kas jam leistų išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 24 mėnesių. Nurodo, kad susiduriama su kita problema, jog užsieniečiai turintys leidimus laikinai gyventi ar leidimus nuolat gyventi nežino, kuriam laikui jie gali palikti valstybę, kad jiems atsakovas neanuliuotų leidimų.

Pareiškėjas ,gyvendamas Lietuvos Respublikoje nuo 2014 metų, nežinojo, kad leidimas lakinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi gali būti anuliuotas dėl to, jog pareiškėjas neišbūna valstybėje ilgiau negu tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai, dėl to, jog lengvai prieinamos informacijos dėl užsieniečių pareigų tiesiog nėra.

Pareiškėjas yra Įmonės vienintelis akcininkas ir vadovas. Per 7 metų Įmonės gyvavimo laikotarpį Įmonėje dirbo iki 7 darbuotojų, šiuo metu Įmonėje dirba 3 darbuotojai. Pateikia Įmonės įmokų mokėjimus 2020-2024 metų laikotarpiu bei apdraustųjų asmenų SD įmokas už 2020-2024 metus. Nurodo, kad per 2020m. Įmonės darbuotojams buvo išmokėta 67117,72 Eur darbo užmokesčio, per 2021 Įmonės darbuotojams buvo išmokėta 136.608,89 Eur darbo užmokesčio, per 2022m. Įmonės darbuotojams buvo išmokėta 186122,53 Eur darbo užmokesčio, per 2023m. Įmonės darbuotojams buvo išmokėta 130589,94 Eur darbo užmokesčio, per 2024m. Įmonės darbuotojams buvo išmokėta 35 611,38 Eur darbo užmokesčio. Tai patvirtina, jog Įmonė laikėsi visų įsipareigojimų ir mokėdavo dideles algas darbuotojams. Remiantis Įmonės ataskaita, žinoma, kad nuo Įmonės gyvavimo pradžios, Įmonės pardavimo pajamos siekė nuo 300 000 Eur iki 10.000.000 Eur, kas yra labai didelės pinigų sumos, o tai reiškia, kad Įmonė puikiai vykdė savo veiklą. 2023 m. Įmonės pardavimo pajamos siekė 1.029.276Eur, kas irgi yra labai daug. Nors 2023 metais Įmonės vykdė veiklą nuostolingai, tačiau visą tai atperka 2019-2022 metų uždirbtas pelnas.

Nurodo, kad panaikinus leidimą nuolat gyventi pareiškėjui, jis negalės toliau tinkamai tęsti savo pelningos veiklos, kas iš karto reikštu Įmonės bankrotą, o blogiausiu atveju Įmonė negalės tinkamai atsiskaityti su kreditoriaus, negalės tęsti sutarčių vykdymo ir savo prievolių prieš kitas sutarties šalis. Įmonė turi pasistačiusi ofisą, adresu (duomenys neskelbtini),ofisas priklauso Įmonei nuosavybės teise.

Nurodo, kad pareiškėjas vykdo pelningą verslą, o leidimo nuolat gyventi panaikinimo atveju, viso to, ką jis prikaupė per visą tą laiką buvimo Lietuvos Respublikoje, tiesiog neliks. Pareiškėjas turi žmoną, kuriai leidimas laikinai gyventi galioja iki 2027-04-11. Pareiškėjui ir žmonai Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) gimė dukra, o (duomenys neskelbtini) gimė sūnus. Abudu vaikai gimė Lietuvos Respublikoje, vaikams yra išduoti leidimai nuolat gyventi. Pareiškėjas su šeima yra prisirišę prie valstybės ne tik darbo, tačiau ir šeiminiais santykiais. Gyvenimą pareiškėjas su šeima planavo tik Lietuvos Respublikoje. Panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jis prarastų didelį gyvenimo etapą į kurį buvo įdėta labai daug pastangų. Pareiškėjas ateityje norėjo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtina ir vaikai ,gimę Lietuvos Respublikoje, ir išmokta lietuvių kalba.

Nurodo, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), jis lankė savo tėtį I. K. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo tėtis serga IV stadijos priešinės liaukos vėžiu. Medikai jam nurodė, kad pareiškėjo tėvo gyvenimo tęstinumas gali būti labai trumpas, dėl tos priežasties vietoje Lietuvos Respublikos, jis lankė savo tėvą (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi ypač glaudų ryšį, ką patvirtina Įmonės veikla, Lietuvos Respublikoje gimę vaikai, esamas turtas Lietuvos Respublikoje. Panaikinus leidimą nuolat gyventi, jis, kaip Įmonės vadovas, tinkamai negalėtų vykdyti pareigų, kas privestų Įmonę prie akivaizdaus bankroto, darbuotojų atleidimų ir pan. Nukentėtų ne tik Įmonės interesai, tačiau ir šeimos. Vaikai nors ir maži, jie yra prisirišę prie Lietuvos, pareiškėjui netekus leidimo nuolat gyventi, visai šeimai tektų išvažiuoti ir kurti gyvenimą iš naujo.

Pareiškėjas supranta, kad pažeidė imperatyvias UTPĮ nuostatas, tačiau tyčia to nedarė. Formalus įstatymų taikymas dažniausiu atveju nulemia teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Taigi turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu būtų formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, nes ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (LVAT 2011-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, kt.).

Migracijos departamentas įvertinęs su pareiškėju susijusius duomenis (asmuo yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 2014-04-23. Paskutinė asmens gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad pirmas leidimas nuolat gyventi asmeniui buvo išduotas 2019 m. Nuo 2014-04-14 iki 2019-10-02 asmeniui buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. Asmens sutuoktinė K. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri turi leidimą laikinai gyventi, nepilnamečiai vaikai A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir I. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie turi leidimus nuolat gyventi. Nuo 2021-06-01 yra įdarbintas Lietuvos Respublikoje ir jam yra mokamos draudžiamosios pajamos. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos (toliau - VSATIS) duomenimis, asmuo į Lietuvos Respubliką ir iš Lietuvos Respublikos vyko: išvyko 2023-03-25, atvyko 2024-0523, išvyko 2023-06-30, atvyko 2024-07-07, išvyko 2024-07-18. Jo pase Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas (duomenys neskelbtini), galioja iki (duomenys neskelbtini)), esantys valstybių sienų kirtimų spaudai patvirtina, kad asmuo iš Lietuvos Respublikos išvyko 2023-03-25, o atgal į Lietuvos Respubliką grįžo tik 2024-05-29. Pažymi, kad asmens pase yra Indonezijos išduoto skaitmeninio leidimo laikinai gyventi įklija Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad šis dokumentas galioja nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)) nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023-03-25 yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atgal į Lietuvą asmuo sugrįžo tik 2024-05-29, t. y. asmuo ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatyme „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvoka nėra tiesiogiai apibrėžta, tačiau pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi - dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tai reiškia, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas.

Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir Migracijos departamento surinktus duomenis Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatymo nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 str. 1 d. 81 p. ar 82 p. nustatytu pagrindu įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos - Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 82 punktas numato, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos - Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi kaip leidimą laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynąją kortelę) turinčio užsieniečio šeimos narys.

Migracijos departamentas neginčija fakto, kad pareiškėjui iki 2019 m. leidimai lakinai gyventi buvo išduodami Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu, tačiau jam leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p., o ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkto pagrindu, todėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta 24 mėnesių išlyga jo atžvilgiu nėra taikoma. Dar daugiau, ši išlyga yra taikoma tik tuo atveju, jeigu užsienietis įrodo, kad išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas buvo išvykęs ne į savo kilmės valstybę, o kaip jis pats savo paaiškinimuose ir skunde nurodo į (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo pateikto paso matyti, kad jame yra Indonezijos išduoto skaitmeninio leidimo laikinai gyventi įklija Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad šis dokumentas galioja nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjas susitvarkė dokumentus leidžiančius jam laikinai gyventi Indonezijoje.

Nuodo, kad įstatymo leidėjas nenumatė tokių išimčių kaip pareiškėjo nurodytos ir tai niekaip nepaneigia nustatyto fakto, kurio neginčija ir pats pareiškėjas, kad jis Lietuvos Respublikoje negyveno ilgiau kaip 12 mėnesių. Pažymi, kad EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Uner prieš Nyderlandus) praktikoje. Pažymi, kad pareiškėjas, norėdamas vėl gyventi Lietuvos Respublikoje, turi galimybę vėl kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo (ar dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, priklausomai nuo to, kaip ilgai jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje).

Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pareiškėjas nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) jis vyko darbo tikslais, o jam išvykus, Lietuvoje mokėjo visus mokesčius už save ir darbuotojus. Atgal į Lietuvos Respubliką jis sugrįžo 2024-05-29. 2024-06-28 A. K. Migracijos departamentui pateikė dar vieną paaiškinimą ir prašymą, kuriame nurodė, kad jis prašo priimti teigiamą sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo, nes paskutinius 12 metų jis pragyveno Lietuvoje, o be teigiamo sprendimo jis negali planuoti tolimesnio savo ir jo vaikų, kurie yra gimę Lietuvoje, gyvenimo. Pareiškėjas nurodo, kad pagal UTPĮ 54 str. nuostatas jis turėjo teisę negyventi Lietuvoje iki 24 mėn.