- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-27
- Bylos Nr.
- A2-1303-555/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-01093-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Ramūnas Mitkus
- Pareiškėjas
- H. A., J. N.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Kristina Česnauskienė
- Kategorijos
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės, Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant pareiškėjo H. A. atstovėms J. V. ir advokatei Kristinai Česnauskienei, suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus atstovei E. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. A. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo H. A. prašymas dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-121-03/2002 pagal pareiškėjo J. N. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurioje atnaujintas procesas pagal pareiškėjo H. A. pareiškimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi pagal pareiškėjo H. A. pareiškimą atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-121-03/2002, kurioje Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2002 m. vasario 8 d. sprendimu patenkino J. N. prašymą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad C. L. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3,54 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad civilinėje byloje suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija turėjo duomenų, jog iki nacionalizacijos ši žemė nuosavybės teise priklausė jo tėvui P. A., tačiau jis nebuvo įtrauktas į bylą procesine šalimi – suinteresuotu asmeniu, nors teismas byloje sprendė juridinę reikšmę turintį faktą dėl konkrečios žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas H. A. yra P. A. turėto turto paveldėtojas. Pareiškėjui nebuvo žinoma apie civilinės bylos nagrinėjimą, o priimtas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 8 d. įsiteisėjęs sprendimas tiesiogiai nusprendžia jo teises, įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjas tik 2010 m. rugpjūčio 26 d. sužinojo apie aplinkybę, sudarančią proceso atnaujinimo pagrindą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo H. A. prašymą atmetė, priteisė iš H. A. 46,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nurodė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 8 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, paremtas byloje surinktais rašytiniais įrodymais: 1958 m. kovo 14 d. aktu Nr. 12/58, kuriame nurodyta, kad C. L. sumokėta pagal įkainojimą už jai priklausančių pastatų nugriovimą ir sklypo paruošimą; Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimu Nr. T-3313-L, kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. žiniose (duomenys neskelbtini) gyventojo L. A. buto ūkio lape įrašyta: „L. A., L. C., duktė „A.“. Daugiau žinių apie C. L. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę nerasta. Byloje esantis rašytinis įrodymas Kauno apskrities archyvo 2001 m. lapkričio 8 d. pažymėjimas Nr. L-174 patvirtina, kad privačių notarų dokumentai (pirkimo–pardavimo, kt. sutartys) archyvui neperduotos.
Teismas, remdamasis suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus atstovės E. M. paaiškinimu, nustatė, kad 1930 m. pirkimo–pardavimo sutartis nepateko į viešąjį sektorių; kad P. A. žemės, kurioje stovėjo namų valda su ūkiniais pastatais, buvo aukštutinėje dalyje (įkalnėje ar kalne) ir pareiškėjo atstovės paaiškinimu, Kauno hidroelektrinės statyba (marių užliejimas) neaprėpė ar galėjo neaprėpti P. A. žemių.
Remdamasis liudytojo V. S. paaiškinimu teismas nustatė, kad C. L. žemės buvo žemutinėje dalyje, kurios ribojosi su P. A. žeme, ir tai atitinka suinteresuoto asmens J. N. duotus parodymus. Taip pat teismas nurodė, kad byloje pateikti archyviniai duomenys patvirtina, jog 1934 m. kovo 17 d. P. A. įtvirtintieji įpėdinystės teise įpėdiniai: P. A., V. A., J. A. ir J. A. (nepilnametė) turėjo teisę (priklausė) į 7,51974 ha žemės sklypo (Nr.97), esančio (duomenys neskelbtini), iš kurio 1934 m. kovo 17 d. jie J. Z. pardavė 1 ha, o O. J. – 4 ha. Vėlesni archyviniai 1936 m. dokumentai patvirtina, kad P. A. įpėdiniai - J. A., P. ir V. A. ir nepilnametė J. A. – O. J. pardavė 1 ha žemės iš turimos 2,51974 ha. Iš 1947 m. vasario 1 d. P. A. pateiktų darbdaviui žinių apie save skiltyje „ar turi nekilnojamą turtą, kur ir iš ko paveldėtą“ nurodė, kad turi 0,75 ha žemės, paveldėtos iš tėvo, (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo tėvas P. A. minėtu laikotarpiu (1947 m. vasario 1 d.) darbdaviui, be anketinių duomenų, nurodė ir turtinę padėtį – paveldėtą iš tėvo 0,75 ha žemės (duomenys neskelbtini), o ne 3,52 ha žemės, kaip nurodyta archyvinėje pažymoje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas H. A. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. priimti sprendimą, kuriuo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo J. N. pareiškimą atmesti, priteisti H. A. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiama nutartis naikintina dėl šių motyvų:
1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė neteisėtas išvadas dėl teismo 2002-02-08 sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. 2002 metais juridinis faktas buvo nustatytas išimtinai vadovaujantis dviejų liudytojų mažai informatyviais parodymais. Tačiau naujai nagrinėjant bylą, J. N. nepakvietė į teismą nei vieno 2002 metais apklausto, nei naujo liudytojo. Todėl vadovautis 2002 metų liudytojo parodymais nebuvo jokios galimybės. Teismas neturėjo nei vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio C. L. kaip žemės savininkės teises iki nacionalizacijos. Šioje dalyje neleistinai teismas vadovavosi 1958-03-14 aktu Nr. 12/48 dėl kompensacijos sumokėjimo už pastatų nugriovimą, nes pirma, tai yra tarybinio laikotarpio dokumentas, antra, nėra jokios informacijos apie nuosavybės teise turėtą žemę ginčo vietoje. Be pagrindo remtasi 1942 metų gyventojų surašymo žiniomis, nes tai, kad C. L. buvo (duomenys neskelbtini) gyventoja 1942 metais, nepatvirtina, kad iki nacionalizacijos jos vyras A. L. ar ji pati nuosavybės teise ten turėjo žemės. Be to, teismas nepilnai įvertino to paties archyvo pažymėjimo Nr. T-3313-L dėl gyventojų surašymo, nes jame nurodomi svarbesni duomenys, kad apie (duomenys neskelbtini) turėtą žemę išlikusiuose dokumentuose nerasta. Teismas be pagrindo padarė išvadą, vien pagal 2001-11-08 Kauno archyvo pažymėjimą, kad notarų dokumentai archyvui neperduoti, tačiau neįvertino byloje pateikto archyvo pažymėjimo bei dviejų notarinių sutarčių, sudarytų dėl (duomenys neskelbtini) žemių perleidimo, kurie parodo, kad tos teritorijos notarų dokumentai archyvui perduoti. Juolab, P. A. sandoriai buvo sudaryti 1934 - 1935 metais ir yra archyvuose išlikę. Teismas neįvertino pagrindinės 2002-02-08 teismo sprendimo tariamai nustatytos aplinkybės, kad „C. L. pirko 3,52 ha žemes (duomenys neskelbtini) iš P. A.". Naujai išnagrinėjus bylą absoliučiai nei vienas CPK 177 str. numatytas įrodymas nebuvo pateiktas ir 1930 metų žemes pirkimo - pardavimo sandoris nebuvo patvirtintas. Tokiu būdu teismas sprendimą pagrindė tik prielaidomis ir spėliojimais, o ne objektyviais ir patikimais įrodymais.
2. Byloje pripažinta aplinkybė, kad greta A. sklypo kaimynystėje gyveno L., tačiau apie tai, kokiu pagrindu valdė žemę nežinoma. Teismas neįvertino, kad yra išlikęs ir pateiktas į bylą 1925 metų žemės tvarkymo departamento sudarytas (duomenys neskelbtini) suskirstymo viensėdžiais žemės planas, kuriame yra pateiktas gyventojų sąrašas ir nurodyta valdyto žemės sklypo dydžiai. Šis rašytinis įrodymas neginčytinai patvirtino (97 sklypas), kad P. A. valdė 9,407 ha žemes, o C. L. ar L., nors gyveno ginčo teritorijoje, tačiau visiškai neįtraukti į žemes valdytojų sąrašą. J. N. pripažino žodžiu ir tai patvirtino rašytinis įrodymas - 2001 metų Kauno archyvo pažymėjimas, kad prieš kreipiantis į teismą J. N. buvo gerai žinoma, kad P. A. iki nacionalizacijos priklausė būtent 3,52 ha žemės ginčo teritorijoje, tačiau tuo metu nebuvo pretendento, todėl sąmoningai teismui nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, o teisingus duomenis nuslėpė.
Atsiliepimas
3. Teismas neįvertino pateiktų tuometinės Kauno apskrities viršininko administracijos atsiliepimų įvairiose bylose (2008, 2009 metai), kuriuose apskritis pripažino H. A. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir nenurodė jokių faktų, kad A. nepriklauso žemė, juolab, kad J. N. nuosavybės teisės atkurtos 2003 metais. Kauno apskrities viršininko administracija tuo metu teisingai vadovavosi archyvo pažymėjimais, notaro sutartimis, kad 1939 metais P. A. priklauso 3.52 ha žemės.
4. Teismas neįvertina A. žemės pardavimo sandorių, kuriuose akcentuota, kad žemė parduodama be trobesių. Darytina išvada, kad A. turėjo žemės. Teismas neteisingai įvertino 1935 metų notaro A. Ž. pirmykštį išrašą. Nutartyje nurodoma, kad A. pardavė J. ir Z. 5 ha žemės. Tačiau objektyviai įvertinus šį išrašą, matyti, kad pirkimas - pardavimas pilnai buvo realizuotas tik tarp J., nes tik pastaroji sumokėjo už vieną hektarą 400 Lt. Duomenų, kad Z. nusipirko 4 ha, ir kad už juos būtų sumokėjęs, sutartyje nėra patvirtinta.
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas J. N. nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyrius prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 13 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. spalio 13 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėję teismai nustatė žemės valdymo nuosavybės teise faktą be leistinų įrodymų, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, taikant teisės normas, kuriose įtvirtinti pagrindiniai reikalavimai tokiems juridiniams faktams nustatyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje keliama įrodymų leistinumo ir įrodymų vertinimo problema.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas J. N. civilinėje byloje Nr. 2-121-03/2002 prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu, kad jo senelė C. L. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3,5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šį žemės sklypą C. L. 1930 m. nupirko iš P. A.. Šį faktą pareiškėjas įrodinėjo liudytojų parodymais, 1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis, kuriuose yra minimas L. A. ūkis (duomenys neskelbtini), 1958 m. kovo 14 d. Aktu Nr. 12/58 dėl kompensacijos išlaidų už nugriaunamą J. N. senelės C. L. ūkį ir sklypo bei vaismedžių vertę statant Kauno hidroelektrinę. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2002 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-121-03/2002, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2002 m. vasario 8 d. teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, paremtas byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas H. A. nesutinka su teismo išvadomis, nes jo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė neteisėtas išvadas – kad J. N. įrodė aplinkybę, kad jo senelė C. L. nuosavybės teise valdė žemės sklypą.
CPK 448 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendime, kuriuo nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, reikia nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu. Juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs įrodinėjimo ypatumus tokios rūšies juridiniams faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija nurodė, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2007), tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą. Be to, sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusiųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2008). Ad hoc teisės norma būtų Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 punktas, kuriame išvardyti dokumentai, kuriais galima patvirtinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimą. Šiame punkte išvardyti dokumentai: sudaryti iki nacionalizacijos, patys nacionalizacijos aktai. Tokie dokumentai, kuriuos 1941–1945 metais išdavė Lietuvoje veikusios įstaigos, gali būti vertinami tik kaip papildomi įrodymai, be to, tai gali būti tik kaimų suskirstymo į vienkiemius planai bei žemės rūšiavimo dokumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2008).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2005; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2008; kt.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo J. N. nurodomos 1930 m. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 514, 1417, 1420 straipsniuose nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartims nustatyta privaloma notarinė forma. Privaloma notarinė pirkimo-pardavimo sutarties forma reiškia ir tai, kad, kilus ginčui dėl jos sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais negalima. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, 1931 m. birželio 19 d. sprendime, priimtame P. byloje, nurodė, kad nekilnojamieji turtai gali būti įgyti tiktai tvirtiniais aktais. Sprendime, priimtame 1928 m. balandžio 26 d. J. Š. byloje, Vyriausiasis Tribunolas nurodė, kad nuosavybės teisės perleidimas negali būti įrodytas liudytojų parodymais.
Pareiškėjas J. N. juridinį faktą įrodinėjo liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais: 1958-03-14 aktu Nr. 12/58, kuriame nurodyta, kad C. L. sumokėta pagal įkainavimą už jai priklausančių pastatų nugriovimą ir sklypo paruošimą (b.l. 80, t.1), Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimu 2001-12-03 Nr. T-3313-L, kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. žiniose (duomenys neskelbtini) gyventojo L. A. buto ūkio lape įrašyti: „L. A., L. C., duktė „A.“. Žinių apie C. L. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, žemės pirkimą iš P. A., pirkimo-pardavimo akto nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta, Kauno apskrities notarų, ipotekos įstaigų dokumentai archyvui saugoti neperduoti (civilinės bylos Nr. 2-121-03/2002 l. 10), Kauno apskrities archyvo pažymėjimu 2001-11-08 Nr. L-174, kuriame nurodyta, kad 1939 m. sausio 10 d. Žemės rūšiavimo komisijos (duomenys neskelbtini) rūšimis suskirstytų žemių plotų sąraše savininkas A. P. (duomenys neskelbtini) turėjęs viso 3,52 ha žemės, daugiau žinių apie P. A. (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų turėtą žemę nepilnai išlikusiuose archyvinių fondų dokumentuose nėra. Privačių notarų dokumentai (pirkimo-pardavimo, kt. sutartys) archyvui neperduoti (b.l.76, t.1).
Nagrinėjamu atveju teismas pripažino įrodytu pareiškėjo J. N. prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė C. L. 1930 m. pirkimo–pardavimo sutartimi pirko iš pareiškėjo H. A. tėvo P. A. 3,52 ha žemės sklypą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką, kasacinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje išdėstytus išaiškinimus pažymi, kad nagrinėjamu atveju 1930 m. sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis liudytojų parodymais negalimas, o pareiškėjui J. N. nepateikus aukščiau nurodytų teisės aktuose išvardintų dokumentų, reikalingų, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, t.y. leistinų įrodymų, daro išvadą, kad pareiškėjas J. N. neįrodė C. L. iki nacionalizavimo žemės valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 178 straipsnis). Pareiškėjas turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – pareiškimo faktinį pagrindą. Pareiškėjui neįrodžius pareiškimo faktinio pagrindo, pareiškimas netenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2005; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–208/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2012 m. balandžio 25 d. nutartyje nurodė, kad iš naujo tiriant įrodymus teismui reikėtų išsiaiškinti, kokio dydžio žemės sklypą turėjo kasatoriaus senelis P. A., kokio dydžio žemės sklypus paveldėjo jo vaikai bei kokio dydžio žemės sklypą paveldėjo (jei paveldėjo) kasatorius, jo tėvui pardavus žemės sklypus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertinimu nagrinėjamoje byloje nėra pareikštų materialinių reikalavimų, susijusių su pareiškėjo H. A. senelio bei tėvo valdyto ir paveldėto žemės sklypo dydžio nustatymu, todėl, atsižvelgiant į pareiškimo dalyką, jog buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad C. L. nuosavybės teise iki nacionalizavimo valdė 3,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), peržengiant pareikštų reikalavimų apimtį spręsti dėl P. A. valdyto žemės sklypo dydžio nėra teisiškai tikslinga.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija naikina Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį, pareiškėjo H. A. prašymą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-121-03/2002 pagal pareiškėjo J. N. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkina - priima naują sprendimą – pareiškėjo J. N. pareiškimą atmeta (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo J. N. pareiškimas atmestas, ankstesnis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-121-03/2002 netenka teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Patenkinus pareiškėjo H. A. atskirąjį skundą ir priėmus naują sprendimą (CPK 93 straipsnio 5 dalis) iš pareiškėjo J. N. priteistinos bylinėjimosi išlaidos: pareiškėjui H. A. 408 Lt žyminio mokesčio ir 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 2 408 Lt (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis), valstybei 100,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
nusprendė:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – pareiškėjo J. N. pareiškimą atmesti.
Priteisti iš J. N. H. A. 2 408 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš J. N. 100,65 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.