- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-29
- Bylos Nr.
- 3K-3-232/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Stripeikienė, Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis
- Pareiškėjas
- J. M. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio,
suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei pagal įgaliojimą D. S.,
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 4 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. S. teisių perėmėjos J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas 1992 metais pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo J. S. nuosavybės teise valdytą 22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau iki 2007 metų negavo jokio rašytinio atsakymo ir tik 2007 m. vasario 12 d. iš Kauno miesto Žemėtvarkos tarnybos gavo raštą, kad nuosavybės teisė jam nebus atkurta, nes trūko giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo teigimu, jis dokumentus, patvirtinusius giminystės ryšį, buvo pateikęs kartu su pareiškimu ir negavo rašytinių pranešimų, kad trūko tokių dokumentų. Pareiškėjas manė, kad terminą dokumentams paduoti jis praleido dėl žemėtvarkos tarnybos darbuotojų kaltės, todėl prašė jį atnaujinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šio fakto teismine tvarka nustatymas jam reikalingas, nes neišliko dokumentų, patvirtinusių, jog pareiškėjo tėvas 1938 metais nusipirko iš vokiečio J. G. 22 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad nupirktoje žemėje tėvai pasistatė gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, kurie yra išlikę ir pareiškimo padavimo metu. Archyvų pažymose yra duomenų, patvirtinančių, kad 1945–1946 metais (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose įrašytas J. S., M. sūnaus 22 ha ploto žemės ūkis; pareiškimo padavimo metu yra išlikę apie 1,5 ha žemės. Pareiškėjas prašė teismo atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems žemės sklypo valdymo ir giminystės ryšio faktą, pateikti, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. liepos 4 d. sprendimu prašymą tenkino. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas kartu su prašymu buvo pateikęs gimimo liudijimo nuorašą, tėvo mirties liudijimą, piliečio pažymėjimo nuorašą, nurodė, kad pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog pateikė visus dokumentus; be to, žemėtvarkos tarnybos atstovai užtikrino, kad nuosavybės teisės bus atkurtos. Teismas pažymėjo, kad žemėtvarkos tarnyba nepateikė teismui įrodymų apie rašytinių pranešimų išsiuntimą pareiškėjui, tik 2007 m. vasario 12 d. pareiškėjui buvo išsiųstas rašytinis pranešimas, kuriuo jis buvo informuotas apie tai, kad trūko tam tikrų dokumentų. Teismas nurodė, kad pagal Žemės ir miškų ūkio 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos 2.5 ir 3.4 punktus Kauno miesto žemėtvarkos skyriai privalėjo pateikti asmenų, kuriems trūko nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, sąrašus, tačiau pareiškėjas pranešimo apie tai negavo. Suinteresuotam asmeniui neįrodžius, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į minėtą sąrašą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas, jog trūko dokumentų, reikalingų norint atkurti jam nuosavybės teises į tėvo valdytą žemę. Dėl to teismas pripažino, kad terminą trūkstamiems dokumentams paduoti pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujino. Teismas, išanalizavęs archyvinius duomenis, liudytojų parodymus, nustatė, kad šie sutapo su pareiškėjo paaiškinimais ir patvirtino, jog J. S. apie 1932 metus apsigyveno J. G. ūkyje, apie 1937–1938 metus pirko iš jo 22 ha žemės sklypą, kurį dar valdė 1945–1946 metais, todėl konstatavo, kad faktą apie pareiškėjo tėvo nuosavybės teisės įgijimo pagrindą patvirtino leistini rašytiniai įrodymai.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 3 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, remdamasi Nuosavybės teisių atkūrimo byla, nustatė, kad pareiškėjas 1991 m. gruodžio 17 d. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į savo tėvo nuosavybės teise turėtą žemę pateikė nuosavybės teisės įgijimo pagrindą – archyvo 1992 m. sausio 6 d. pažymėjimą, gimimo liudijimo, tėvo mirties liudijimo ir Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo nuorašus, todėl atmetė apelianto argumentą, kad pagal Kauno žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 4 d. pažymą pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus ir pasą bei jo kopiją. Pagal Žemės ir miškų ūkio 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos 2.5 ir 3.4 punktus Žemėtvarkos skyriai privalėjo pateikti sąrašus asmenų, kuriems trūko nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, o dokumentai turėjo būti tiriami specialiai tam sudarytoje komisijoje, kurios posėdis tuo klausimu turi būti protokoluojamas. Dėl to kolegija pažymėjo, kad žemėtvarkos skyrius, nustatęs dokumentų trūkumą, oficialiai apie tai turėjo pranešti pareiškėjui, tačiau byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinusių šią aplinkybę. Dėl to kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas praleido terminą dokumentams pateikti dėl žemėtvarkos tarnybos darbuotojų kaltės. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuosavybės teisių įgijimo į žemę pagrindų, rėmėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsniu, Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.2 punktu ir Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1274 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos sąlygų“ dalinio pakeitimo 12 punktu, ir nurodė, kad Kauno valstybinio archyvo pažymėjimas buvo nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, iš kurio matyti, kad pareiškėjo tėvas iki kolektyvizacijos nuosavybės teise valdė 22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), žemėje buvo gyvenamasis namas su veranda, tvartu ir daržine. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad liudytojų parodymai sutapo su archyviniais duomenimis, o pareiškėjo tėvo nuosavybės teisę įrodantis pagrindas buvo archyvinės pažymos. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl žemės sklypo buvimo vietos ir ribų nustatymo, nurodė, kad ginčo žemė buvo (duomenys neskelbtini), todėl žemės sklypo buvimo vietą ir ribas privalėjo nustatyti ir jos planą sudaryti Kauno apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos tarnyba, o vien tik dėl to, kad žemės sklypas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, nėra išlikęs arba yra išperkamas valstybės, negali būti pažeidžiamos pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra kitoje vietoje arba išmokant piniginę kompensaciją.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 4 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, nustatančio piliečių, prašančių atkurti nuosavybės teises, pareigą pateikti visus reikiamus dokumentus. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad praleistas terminas dokumentams pateikti gali būti atnaujinamas tik dėl svarbių priežasčių, įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-405/2005). Kasatoriaus manymu, teismai, atnaujinę pareiškėjui terminą, įvertino tik Kauno miesto Žemėtvarkos tarnybos 2007 m. vasario 12 d. raštą, tačiau nevertino Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 4 d. rašto, kuriuo buvo pareikalauta pareiškėjo pateikti nuosavybės teisę į žemę patvirtinusius dokumentus ir paso kopiją, taip pat pareiškėjo parodymų, kad jis žinojo, jog trūko nuosavybės teisę įrodančių dokumentų (žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties). Dėl to, kasatoriaus manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad buvo svarbios priežastys, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku ir tinkamai bei rūpestingai ir apdairiai pasirūpinti savo teisių įgyvendinimu. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai rėmėsi Žemės ir miškų ūkio 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarka, nes šis įsakymas nebuvo skelbtas įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, iš esmė tyrė ir vertino tik pareiškėjo paaiškinimus ir liudytojų parodymus, tačiau šie negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybių, susijusių su žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymu. Tuo tarpu teismai neįvertino aplinkybių, kad prašyme, kurį pareiškėjas pateikė 1991 metais, nebuvo nurodyta, kokį konkretų žemės sklypo plotą valdė pareiškėjo tėvas, nebuvo nurodytos aplinkybės, susijusios su šio žemės sklypo įsigijimo juridiniu pagrindu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas prašo netenkinti kasacinio skundo ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatančias praleisto termino atnaujinimo sąlygas ir tvarką, nenukrypo nuo teismų praktikos, nustatė ir įvertino šioje byloje svarbias aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad terminas buvo praleistas dėl Žemėtvarkos tarnybos darbuotojų kaltės, nes pareiškėjas nebuvo tinkamai ir laiku informuotas apie pareigą pateikti reikiamus dokumentus. Pareiškėjo teigimu, teismai tinkamai įvertino visus byloje reikšmingus įrodymus, vadovavosi įrodymų pakankamumo principu ir, remdamiesi archyvo dokumentais, padarė teisingas išvadas, kad pareiškėjo tėvas iki nacionalizacijos valdė 22 ha žemės sklypą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė procesinės teisės normų nustatant juridiškai reikšmingą faktą, kas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas pareiškime teismui turi nurodyti, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių jis negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymus, patvirtinančius tą faktą. Juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialinės teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija, V. P.; bylos Nr. 3K-47-2005). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodė, kad 1938 metais jo tėvas pirko iš J. G. 22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šį faktą pareiškėjas įrodinėjo liudytojų parodymais, žemės sklype esamų statinių statybos faktu, 1945–1946 metų išrašais iš kaimo ūkinės knygos, kad pareiškėjo tėvo J. S. žemės ūkis buvo 22 ha ploto. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ypatumai tokios rūšies juridiniams faktams nustatyti kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D., E. S., A. S., G. A. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-510/2006). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija, M. K., A. B.; bylos Nr. 3K-3-28/2007), tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą. Be to, sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusiųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š., V. S., Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D., L. S. B. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-193/2008). Ad hoc teisės norma būtų Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 punktas, kuriame išvardyti dokumentai, kuriais galima patvirtinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimą. Šiame punkte išvardyti dokumentai: sudaryti iki nacionalizacijos, patys nacionalizacijos aktai. Tokie dokumentai, kuriuos 1941–1945 metais išdavė Lietuvoje veikusios įstaigos, gali būti vertinami tik kaip papildomi įrodymai, be to, tai gali būti tik kaimų suskirstymo į vienkiemius planai bei žemės rūšiavimo dokumentai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią teisės normą, daro išvadą, kad pareiškimą nagrinėję teismai, nustatydami juridinę reikšmę turintį faktą, nesilaikė įrodymų leistinumo. Byloje nepateikta jokių leistinų įrodymų žemės pirkimo faktui nustatyti. Pareiškėjas, 1992 metais pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, pareiškime nurodė, kad jo tėvas nuosavybės teises į ginčo žemę įgijo 1943–1945 metais, t. y. po nacionalizacijos. Kitas pareiškėjo argumentas, kad jo tėvas, nupirkęs žemę, statė statinius, taip pat neatitinka bylos duomenų; kolūkinio kiemo knygose nurodyti statinių statybos metai nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie žemės įgijimą pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nė vienu iš jo nurodytų laikotarpių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėję teismai nustatė žemės valdymo nuosavybės teise faktą be leistinų įrodymų, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, taikant specialiąsias teisės normas, kuriose įtvirtinti pagrindiniai reikalavimai tokiems juridiniams faktams nustatyti. Pareiškėjas nepateikė minėtame Vyriausybės nutarime išvardytų konkrečių dokumentų, reikalingų, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Kasacinis skundas dėl pareiškėjo prašymo neįrodytumo pagrįstas, todėl teisėjų kolegija naikina priimtus teismų procesinius sprendimus ir priimą naują sprendimą – atmeta pareiškimą (CPK 359 straipsnio 4 punktas).
Teisėjų kolegijai nusprendus dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nepagrįstumo, nebeliko teisinių prielaidų spręsti klausimo dėl prašymo atnaujinti terminą dokumentams dėl valdymo fakto nustatymo pagrįstumo pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. E. J., Panevėžio apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-531).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 4 d. sprendimas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo J. M. S. teisių perėmėjos J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjo tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nustatymo atmesti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.