Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-354-823/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-06-20
Bylos Nr.: 2A-354-823/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02111-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: P. V. G.
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

Kategorijos

2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris

Civilinė byla Nr. 2A-354-823/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02111-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo P. V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3336-614/2017 pagal ieškovo P. V. G. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo terminuotų indėlių sutartimis, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas P. V. G. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti su atsakove AB banku SNORAS (toliau ir – atsakovė, bankas) sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis: 2011 m. kovo 7 d. Nr. FO20110307K990005, 2011 m. rugsėjo 30 d. Nr. FO20110930K990009 ir 2011 m. spalio 18 d. Nr. FO20111018K990007, terminuotųjų indėlių sutartimis, priteisti ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, 49 529,31 Lt (14 344, 68 Eur) draudimo išmoką, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo dienos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad su atsakove AB banku SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, tačiau, nesibaigus sutartyse numatytam obligacijų išpirkimo terminui, bankui buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas), 2011 m. rugsėjo 7 d. bankui iškelta bankroto byla. Pradėjus bankroto procedūrą, ieškovo finansiniai reikalavimai nebuvo pripažinti draudžiamaisiais. Visi trys ginčijami sandoriai buvo sudaryti baigiantis ieškovo sudarytų terminuotų indėlių sutartims, atsakovės BAB banko SNORAS iniciatyva (jai pasiūlius). Ieškovas šias sutartis sudarė kaip neprofesionalus banko klientas, neturėdamas pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir tinkamai įvertinti su tuo susijusią riziką. Ieškovas buvo įsitikinęs, kad iš esmės pratęsia terminuoto indėlio sutartis, nes sutarčių sąlygos, išskyrus palūkanų normą, liko tos pačios. Ieškovo pinigai liko banke, t. y. bankas išlaikė teisę ieškovo pinigines lėšas valdyti ir naudoti, buvo numatytas obligacijų išpirkimo terminas, kas iš esmės reiškė terminuoto indėlio grąžinimo terminą, tik buvo numatytos didesnės palūkanos.Ieškovo teigimu, atsakovė turėjo aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją apie siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, tačiau atsakovė neatliko pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje. Siekdamas iš klientų pritraukti kaip galima daugiau lėšų bei išlaikyti banke laikomas kreditines lėšas, bankas, platindamas obligacijas, savo klientams, jas pristatinėjo kaip terminuotiesiems indėliams analogiškas ir lygiavertes finansines priemones. Darbuotojai įtikinėjo klientus, kad banko obligacijos yra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kad nemokumo atveju už jas bus mokamos draudimo išmokos, ir kad tai yra visiškai saugus investavimo būdas. Darbuotojai ir pats bankas save pristatinėjo kaip vieną sėkmingiausiai veikiančių ir patikimiausių bankų Lietuvoje. Norint įtikinti klientus pasirašyti obligacijų ir indėlių sertifikatų įgijimo sutartis, užuot pinigus banke laikius kaip terminuotuosius indėlius, buvo dalijami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ lankstinukai „Investuotojo atmintinė“, kuriuose nurodyta, kad pinigai ir vertybiniai popieriai, patikėti finansų maklerio įmonei, turinčiai teisę teikti investicines paslaugas bankui ar jo filialams, yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ). Be to, informacija, kad obligacijos yra draustos, buvo skelbiama ir AB banko SNORAS klientų vertybinių popierių sąskaitas administruojančios finansų maklerio įmonės UAB FMĮ „DV INVEST“ interneto tinklalapiuose. Taigi, banko teikiama informacija apie investavimo sąlygas iš esmės atitiko terminuotų indėlių sutarčių esmines sąlygas su vienu skirtumu – didesnėmis palūkanomis. Investavimo veikla yra specifinė, susijusi su specialiosiomis žiniomis ir įgūdžiais. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė teikė klaidinančią informaciją apie investavimo draudimą nuo galimų rizikų, teisinių žinių turėjimas baudžiamojoje teisėje savaime nereiškia, kad ieškovas turėjo žinių investavimo procese ir galėjo jas panaudoti. Be to, ieškovo profesija neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl apsimestinio sandorio buvimo. Iš esmės šalys, sudarydamos obligacijų pasirašymo sutartis, siekė sudaryti indėlių sutartis, todėl, pripažinus jas terminuotų indėlių sutartimis, ieškovui taikoma indėlių draudimo apsauga.Atsakovė BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas siekė investuoti lėšas būtent į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą ir jis suprato, kad sudaro finansinių priemonių pirkimo, o ne terminuotojo indėlio sutartis. Obligacijų sutarčių pagrindu šalys susitarė dėl konkrečių investicinių paslaugų teikimo – banko leidžiamų obligacijų įsigijimo ir išpirkimo. Obligacijų sutartyse aiškiai nurodyta, kad investuotojas (ieškovas) įsigyja tam tikrą skaičių obligacijų bei įsipareigoja pervesti arba įmokėti grynaisiais pinigais į ieškovo banko sąskaitą, bendrą sumą už įsigyjamas obligacijas ne vėliau kaip sutartyje nurodyto termino. Tai reiškia, kad norėdamas pasinaudoti atsakovo teikiamomis investicinėmis paslaugomis, ieškovas perdavė pastarajam pinigus, todėl IĮIDĮ prasme jis laikytinas investuotoju. Pagal obligacijų sutartį bankas įsipareigojo perduoti ieškovui būtent atsakovės leidžiamas obligacijas, todėl ieškovas neturi teisės į draudimo išmoką, mokamą pagal IĮIDĮ. Ieškovo, kaip investuotojo, pinigai ar vertybiniai popieriai nebuvo atsakovės panaudoti be investuotojo valios. Priešingai, pagal atsakovo pateiktą mokėjimo sąskaitos išrašą ieškovo pinigai buvo panaudoti griežtai laikantis obligacijų sutarčių sąlygų. Todėl ieškovas, kaip investuotojas, neįgijo teisės į draudimo išmoką.Atsakovės teigimu, ji labai tiksliai įvykdė pareigas finansinių priemonių platintojui ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Ieškovas asmeniškai pasirašytinai patvirtino, kad jis susipažino su visomis sutarties sąlygomis bei kad jam yra suprantamos ir priimtinos galimos rizikos, o sutartis atspindi ieškovo tikrąją valią. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliam klientui, turinčiam minimalias žinias investavimo srityje. Ieškovas, susipažinęs su šiuo dokumentu, galėjo ir turėjo suprasti, kad obligacija nėra terminuotasis indėlis. Finansų maklerio įmonė įpareigojama klientams ar potencialiems klientams suteikti informaciją apie rizikas, bet ne būdus, kaip apsisaugoti nuo rizikų. Finansų makleris neprivalo neprofesionalius klientus informuoti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ar netaikomas IĮIDĮ numatytas garantijas. Kadangi ieškovas patvirtino, jog turi galimybę naudotis interneto ryšiu, toks informavimo būdas apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką atitinka Taisyklių 5-7 punktuose nustatytus reikalavimus. Ieškovas sąmoningai atsisakė pateikti atsakovei informaciją apie savo turimą investavimo patirtį ir priimtiną rizikos laipsnį, bei patvirtino, jog supranta, kad jo atsisakymas pateikti šią informaciją neleis atsakovei nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos. Atsakovė nurodė, kad ieškovas buvo itin patyręs indėlininkas su atsakove sudaręs / pratęsęs eilę terminuoto indėlio sutarčių ir už draudiminio įvykio dieną turėtus indėlius atsakovės banke yra gavęs 31 975,59 Lt draudimo išmoką. Ieškovas negali grįsti savo suklydimo ar apgaulės teisės aktų nuostatų nežinojimu. Neprofesionalaus kliento statusas nepanaikina ieškovo pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, elgtis sąžiningai, rūpestingai ir protingai. Jeigu ieškovas neskaitė banko pateiktų dokumentų prieš juos pasirašydamas, būtent jis (o ne atsakovė) turi prisiimti tokio savo neapdairaus ir lengvabūdiško elgesio riziką ir pasekmes. Ieškovas dėl jo socialinės padėties, išsilavinimo, profesijos ir darbo pobūdžio atitinka mažų mažiausiai vidutinio vartotojo kriterijų, todėl jis turėjo suvokti sudaromų ginčo sandorių esmę, t. y. suvokti, kad sudaromi sandoriai savo turiniu skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarčių. Ieškovas privalėjo suprasti, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Aplinkybė, kad ieškovas nesitikėjo, jog bankas bankrutuos, negali būti prilyginama suklydimui dėl sandorio esmės. Ieškovo teiginiai dėl neva neteisėtų valstybės veiksmų (dėl netinkamos finansinės sistemos priežiūros) yra tik prielaidos, nepatvirtintos jokiais rašytiniais įrodymais. Trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė iš esmės tapačius atsakovės BAB banko SNORAS išdėstytiems argumentams motyvus.Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi ieškovo ieškinio dalį dėl reikalavimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ ir Lietuvos banko, dėl draudimo išmokos ir 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo, atsisakė priimti ir išaiškino, kad su šiuo reikalavimu ieškovas gali kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Šią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi paliko nepakeistą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.Teismas nenustatė tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovas buvo suklaidintas dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustatė, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovo apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsnius ar jas pripažinti terminuotojo indėlio sutartimis. Teismo vertinimu, ieškovas, sudarydamas ginčo sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką.Teismas, remdamasis byloje surinktais duomenimis, padarė išvadą, kad ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovas šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). Visiškai perskaityti sutarties tekstą nereikėjo didelių laiko sąnaudų ir vien vizualiai iš sutarties teksto buvo galima pamatyti, kad jame nurodoma, jog sutarties šalis yra „Investuotojas“ joje nurodyti „Investuotojo įsipareigojimai“ ir / ar „Emitento“ įsipareigojimai, ieškovas sutarties tekste nevadinamas indėlininku. Ieškovas, būdamas profesionaliu teisininku, galėjo ir turėjo suprasti tiek tokių sutarčių skirtumą, tiek tai, kad sutartyje yra blanketinės teisės normos dėl draudimo sąlygų.Teismas nurodė, kad pats ieškovas, prieš sudarydamas ginčo sutartis, atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, tarp kurios ir informaciją apie savo investavimo patirtį (kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui); ieškovas turėjo galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, nebuvo verčiamas skubėti. Svarbu ir tai, kad ieškovas sudarė tris obligacijų pasirašymo sandorius skirtingu laiku, todėl turėjo laiko susipažinti su sutarties sąlygomis, apgalvoti padarinius.Teismo vertinimu, ieškovui obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti jo apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius ar jų nesudaryti, nes, kaip nurodo pats ieškovas, jis nesitikėjo, kad bankas bankrutuos. Ieškovas sandorius užginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Sudarant ginčo sutartis, ieškovui aktualesnės buvo didesnės palūkanos, o ne konkretūs draudimo aspektai. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotojai būtų įsiūlę ieškovui obligacijas ar suteikę klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką, todėl nėra pagrindo teigti, kad, nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptarus, ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų ir / ar apgautas.Teismas pažymėjo, kad ieškovas įvertinus, jo asmenines savybes (amžių, gyvenimiška patirtį), išsilavinimą (teisininkas), veiklos pobūdį ir kitas savybes, mažų mažiausiai vertintinas kaip vidutinis vartotojas, anksčiau buvo sudaręs ne vieną terminuotojo indėlio sandorį su AB banku SNORAS, todėl pagal savo suvokimo standartą turėjo suprasti, kokias sutartis sudaro.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas P. V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pasisakydamas dėl sutarčių negaliojimo CK 1.90 straipsnio pagrindu ir šiuo pagrindu reikalavimą atmesdamas, teismas pripažino finansų tarpininko pareigos informuoti klientus svarbą, tačiau padarė neteisingą išvadą, kad, nors pareiga tinkamai informuoti ir nebuvo visiškai įvykdyta, tačiau ne taip, kad apeliantas dėl to galėjo būti suklaidintas. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus dėl informacijos pateikimo apie investavimo riziką svarbą, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, galimos investicijos rizikos masto tinkamas išaiškinimas turi esminę reikšmę sprendžiant apie šalies suklydimą ir / ar suklaidinimą investuojant. Nepriklausomai nuo apelianto profesijos, darbo stažo ir kitų kriterijų, jis išlieka neprofesionaliu investuotoju, todėl pareiga tinkamai jį informuoti taip pat išlieka. Vertinant investuojančio asmens elgesį, priešingai teismo išvadai, nepakanka vidutiniškai apdairaus ir atidaus žmogaus elgesio vertinimo mato, o būtini aukštesni standartai, kad sutarties šalis pati, be tinkamų investavimo žinių, galėtų suprasti sudaromos sutarties esmę ir iš jos kylančios rizikas bei jų laipsnį.Sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis ieškovas buvo klaidingai įtikintas, kad jų įvykdymas garantuotas draudimu. Žinodamas tikrąją padėtį, ieškovas tų sutarčių nebūtų sudaręs. Taigi, priešingai nei nustatė teismas, šis suklydimas yra esminis. Suklydimas laikytinas esminiu vien dėl to, kad ieškovas buvo suklaidintas kitos sandorio šalies. Teismo išvados nepagrįstumą apie ieškovo galėjimą išsiaiškinti apie investicijų draudimą akivaizdžiai paneigia ir teisinė situacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 buvo priimta tik po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo priėmimo, o tai neginčytinai įrodo finansinių teisinių santykių reglamentavimo sudėtingumą, kuris objektyviai paneigia teismo išvadą apie neprofesionalaus investuotojo galimybes susiorientuoti sudėtingoje investicijų sferoje.Teismas, nesilaikydamas sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis), įvertino sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis remdamasis pažodiniu sutarčių teksto aiškinimu, visiškai neatsižvelgė į ieškovo nurodytas sutarčių sudarymo aplinkybes, todėl nepagrįstai nepripažino tarp ieškovo ir atsakovės sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių terminuotų indėlių sutartimis.Klaidingai aiškindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 teismas padarė klaidingą išvadą, jog obligacijoms netaikoma indėlių garantijų sistema. Iš šios kasacinio teismo nutarties turinio galima suprasti, kad obligacijų draudimas netaikomas ne dėl to, kad to nenumato paminėti tarptautiniai teisės aktai, bet dėl kitų priežasčių – kad nėra pagrindo teigti, jog investicinė įmonė negali vykdyti pareigos grąžinti vertybinius popierius, ir kad tai, jog narinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų apsaugos direktyva) bei ją įgyvendinantį IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos ir kt. Tokia kasacinio teismo praktika ydinga ir keistina, kadangi prieštarauja tiesiogiai taikytinoms tarptautinės teisės normoms ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai. Nors Lietuvos valstybė nacionaliniuose aktuose ne tik nenumatė, kad kredito įstaigų (draudėjų) išleistiems vertybiniams popieriams (indėlio sertifikatams) nėra taikoma draudiminė apsauga, tačiau tokia apsauga turėtų būti taikoma vadovaujantis tarptautinės teisės aktais (1994 gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlininkų direktyva), Investuotojų apsaugos direktyva bei Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. Direktyva Nr. 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611 EEB, 93/6 EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/2 EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22 EEB).Teismas, padarydamas neteisingą išvadą apie tarptautinių teisės aktų taikymą, tuo pačiu padarė klaidingą išvadą apie šio pagrindo įtaką ginčo išsprendimui. Pavyzdžiui, pripažinus, kad apelianto obligacijoms yra taikomos draudimo apsaugos garantijos, galimas ieškinio tenkinimas iš dalies – nenaikinant sutarčių, tačiau pripažįstant apelianto teisę į draudimo apsaugos garantiją. Toks sprendimas nereikštų išėjimo už ieškinio ribų, todėl yra galimas.Trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Ieškovas, pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus dokumentus, taigi atsakovė tinkamai supažindino ieškovą su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Taip pat ieškovas buvo informuotas banko darbuotojų, kad visą informaciją apie teikiamas investicines paslaugas gali gauti bet kuriame banko klientų aptarnavimo skyriuje ir banko internetiniame puslapyje, tačiau pats ieškovas nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis – buvo neapdairus ir nerūpestingas. Banko išleistos obligacijos, kaip vertybiniai popieriai, nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį. Tai, kad ieškovas netinkamai suvokė įstatymo nuostatą, negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti ieškovo valios trūkumą sudarant ginčo sutartis (CK 1.6 straipsnis). Ginčo obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Ieškovas galėjo kreiptis į banko darbuotojus, teisininkus dėl papildomos informacijos suteikimo, kilus neaiškumams atidėti sutarčių pasirašymą – ieškovo niekas nevertė pasirašyti šių sutarčių skubiai. Ginčo obligacijų sutartys savo turiniu, forma yra visiškai skirtingos nuo indėlių sutarčių. Ieškovui, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo, t. y. kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Darytina išvada, kad ieškovas, sudarydamas šias sutartis siekė gauti didesnę finansinę naudą. Taigi, esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga jų pasirašymo metu buvo už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas.Ieškovas yra profesionalus teisininkas, dirbo advokatu, turėjo patirties sudarant įvairius verslo sandorius, todėl negali teisintis, kad nesuprato verslo sandorių rizikingumo, juridinių dokumentų svarbos, bei kad neturėjo galimybių įsigilinti į su atsakove sudaromų sandorių esmę ir galimą riziką. Vien tai, kad ieškovas nebuvo anksčiau pirkęs obligacijų, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas neatitinka vidutinio vartotojo kategorijos.Atsižvelgiant į tai, kad pagal ieškovo kreipimąsi jo finansinis reikalavimas, kylantis iš ginčo sutarčių, yra patvirtintas atsakovės bankroto byloje ketvirtosios eilės kreditorių sąraše, ieškovas neteko teisės ginčyti sudarytas obligacijų sutartis (CK 1.76 straipsnis). Pozicijos, kad tokių sutarčių nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis, laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-214-943/2017).Priešingai nei nurodo ieškovas, atsižvelgiant į IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, ieškovas neturi teisės į indėlio draudimo išmokas už įgytas banko obligacijas. Nėra pagrindo teigti, kad asmens, įsigijusio obligaciją, prisiimta rizika dėl obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo yra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne.Teismas teisingai pažymėjo, kad obligacijoms negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Bankas šiuo atveju yra jam ieškovo perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų apsaugos direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų apsaugos direktyvos reguliavimo sferą ir direktyvos apsauga netaikoma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, nenustatė.Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atsisakė pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnius ieškovo sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis bei pripažinti jas terminuotojo indėlio sutartimis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais; nustatyta, kad iš esmės suklydus ar dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu atitinkamai pagal klydusios šalies ar nukentėjusiojo ieškinį.Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Taigi, apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007;2006 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006). Pagal faktinius bylos duomenis nustatęs, kad atsakovas suklaidino ieškovą, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007).Sandorio sudarymas suklydus taip pat yra vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, yra nurodęs, kad svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Reikalavimai, taikomi finansų tarpininko profesinei veiklai, įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. Finansų tarpininko pareigos nustatytos FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalyse. Tai finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, reikalaujanti, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. Taip pat finansų tarpininkui įstatymo priskirta aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, reikalaujanti aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. Tačiau, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ne bet koks finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, vertindamas galimą ieškovo suklydimą (suklaidinimą), jo esmingumą, nustatė tinkamam tokio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes – ieškovo asmenines savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Nėra prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismui vertinant ginčo (obligacijų) sutartis, jų sudarymo aplinkybes, buvo pažeistos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės.Bylos duomenys patvirtina, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovas su AB banku SNORAS buvo sudaręs (pratęsęs) daugiau kaip 60 terminuotojo indėlio sutarčių, kurių pirmoji buvo sudaryta dar 1998 m., t. y. ieškovui terminuotojo indėlio sutarties forma ir turinys buvo neabejotinai žinoma, todėl jis galėjo atskirti minėtą sutartį nuo obligacijų pasirašymo sandorio formos bei turinio. Objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškovas galėjo neįžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sutarties, byloje nenustatyta. Priešingai, obligacijų pasirašymo sutartyje vartojama sąvoka „INVESTUOTOJAS“ iš esmės skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutartyje vartojamos sąvokos „INDĖLININKAS“; ieškovas yra profesionalus teisininkas – advokatas, 2014 m. lapkričio 11 d. duomenimis (praėjus trims metams po ginčo obligacijų sutarčių sudarymo) ieškovas vis dar buvo įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą (b. l. 92); obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią; sudarydamas pirmąją 2011 m. kovo 7 d. ginčo obligacijų sutartį ieškovas Kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F atsisakė pateikti atsakovui visą informaciją apie save kaip investuotoją, tokios informacijos nepateikimo padariniai jam buvo išaiškinti – neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovą, bankas negalėjo individualizuoti ieškovo kaip kliento investavimo poreikių; 2011 m. kovo 7 d. ieškovas su banku sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas, kurios specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas, be kita ko, pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, apibūdinančias ieškovo asmenį (jo profesiją), jo patirtį panašaus pobūdžio sutarčių sudaryme, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ieškovo neprilyginti bent jau vidutiniam vartotojui.Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuojant aptartų aplinkybių visetui, ieškovui, sudariusiam obligacijų pasirašymo sutartis, turėjo būti / buvo akivaizdu, kad pagal šias sutartis įgyjamos obligacijos, joms įgyti išleidžiamos lėšos netampa indėliais, taip pat jam turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, jos skiriasi nuo indėlio ir pasižymi kitokiu rizikos laipsniu, o jeigu taip nebuvo, tai lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet paties ieškovo nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisiškai reikšminga ir aplinkybė, kad ieškovas sudarė kelias obligacijų pasirašymo sutartis skirtingais laikotarpiais, taigi, jeigu sąlygos dėl obligacijų draudžiamumo, rizikų jam buvo esminės, ieškovas jam rūpimais klausimais, prieš sudarydamas vėlesnes ginčo sutartis, turėjo pasidomėti. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovą pasirašyti ginčo obligacijų sutartis, kad ieškovas negalėjo su sutarčių projektais susipažinti, įvertinti ketinamą pasirinkti investavimo būdą ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais (jeigu jo turimų žinių nepakako sudaromoms sutartims (jų rizikai) įvertinti). Be to, dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis į teismą ieškovas kreipėsi tik nustačius atsakovės mokumo problemas (iškėlus jai bankroto bylą), be to, ne iš karto, o praėjus beveik trims metams.Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandoriai sudaryti laisva valia, o jų sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, tačiau nelemia jų negaliojimo, kaip sudarytų dėl esminio suklydimo ar apgaulės. Bylos duomenys, ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, leidžia vertinti, kad tikroji ieškovo valia, sudarant ginčo sandorius, buvo gauti didesnę finansinę grąžą palūkanų forma, o sutarčių aspektai, susiję su obligacijų draudžiamumu, nebuvo esminis veiksnys, suformavęs ieškovo valią sudaryti ginčo sandorius. Taigi, būtent už obligacijas banko siūlyta didesnė palūkanų norma lėmė, kad ieškovas su atsakove nusprendė sudaryti ne terminuotųjų indėlių, o ginčo (obligacijų) sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovui obligacijų draudiminė apsauga ginčo sutarčių sudarymo metu nebuvo esminis momentas, dėl kurio buvo sudaryti ginčo sandoriai, iš esmės nurodė ir pats ieškovas, t. y. būtent pats ieškovas ieškinyje akcentavo, kad obligacijų sutarčių šalių veiksmai, jų tikslas, pasirašant sutartį, liko tas pats – ieškovas paliko pinigines lėšas, tikėdamasis didesnių palūkanų, o bankas išlaikė jam patikėtas lėšas; todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jis nebūtų sudaręs analogiškų sutarčių. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, padarė klaidingą išvadą, kad obligacijoms netaikoma indėlių garantijų sistema. Teisėjų kolegija pagrindo pritarti pastarajam ieškovo apeliacinio skundo argumentui neturi, kadangi minėtoje kasacinio teismo nutartyje yra aiškiai pažymėta, jog Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Obligacijoms neatitinkant indėlio apibrėžties, Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Aptariamoje kasacinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad tais atvejais, kai netaikoma Indėlių direktyvoje nustatyta apsauga, taikoma nustatytoji Investuotojų direktyvoje. Tačiau tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų apsaugos direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų apsaugos direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų apsaugos direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų apsaugos direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).Papildomai pažymėtina, kad dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje buvo viešai paskelbtas pranešimas, kuriuo bankas informavo apie nustatytus atsakovės veiklos trūkumus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien aplinkybė, kad bankas platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016). Be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-516/2017). Nustatytų ir aptartų aplinkybių visuma patvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, kurio panaikinimui ieškovo apeliacinio skundo argumentai pagrindo nesudaro, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacinio teismo teisėjų kolegijos paliekamas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Goda Ambrasaitė-BalynienėRasa GudžiūnienėDanguolė Martinavičienė