Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-214-943/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-04-27
Bylos Nr.: 2A-214-943/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00489-2014-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Egidija Tamošiūnienė
Ieškovas: V. T., M. M. T., N. T., A. T.
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

Kategorijos

2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris

Civilinė byla Nr. 2A-214-943/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00489-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7.(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. T., M. M. T., N. T. ir A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4594-467/2016 pagal minėtų ieškovų ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiomis ab initio (liet. nuo sudarymo momento) tarp ieškovų ir atsakovės BAB banko SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, konstatuoti, kad visi ieškovų pinigai, sumokėti už ginčo objektu esančias obligacijas, turi ieškovų pinigų, esančių atsakovės banko sąskaitoje, teisinį statusą; priteisti ieškovui V. T. 2896,20 Eur (10 000 Lt) draudimo išmoką, ieškovei M. M. T. – 2896,20 Eur (10 000 Lt), ieškovei N. T. – 4112,60 Eur (14 200 Lt), ieškovui A. T. – 11 961,31 Eur (41 300 Lt) bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškinys dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis grindžiamas atsakovės apgaule ir esminiu ieškovų suklydimu dėl ginčo sutarčių draudiminės apsaugos.Ieškovai su atsakove BAB banku SNORAS sudarė ginčo objektu esančias obligacijų pasirašymo sutartis. 2011 m. gruodžio 7 d. atsakovei buvo iškelta bankroto byla, todėl atsakovė neišpirko ieškovų obligacijų, įgytų pagal ginčo objektu esančias sutartis.Visi ieškovai yra fiziniai asmenys, neprofesionalieji investuotojai, sudarydami ginčo sutartis, veikė asmeniniais, šeimos interesais, todėl laikytini vartotojais, kuriems yra taikoma vartotojų teisių apsauga. Ieškovai neturėjo patirties su finansinėmis priemonėmis, su atsakove seniau sudarinėjo tik terminuotųjų indėlių sutartis. Atsakovės darbuotojai, su ieškovais sudarę ginčo sutartis ir tokiu būdu suteikę ieškovams investicinę paslaugą, numatytą Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 26 dalyje, tokią paslaugą suteikė neturėdami finansų maklerio licencijos, kaip to imperatyviai yra reikalaujama teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties atsakovo darbuotojai neturėjo teisės sudaryti ginčo sutarčių.Ieškovai apsisprendė investuoti į atsakovės platinamas obligacijas pastarosios darbuotojams įtikinus juos, jog obligacijos yra valstybės draustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Sutartyje taip pat nustatyta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „ Indėlių ir investicijų draudimas“. Būtent dėl atsakovės darbuotojų apgaulės, pasireiškusios aktyviais veiksmais (suklaidinimu dėl esminių ginčo sutarčių aplinkybių – įtikinimu, kad ginčo finansinės priemonės yra tapačios indėliams ir/arba draustos), ieškovai sudarė ginčijamus sandorius. Ieškovai, žinodami tikrąsias aplinkybes, sutarčių vienareikšmiškai nebūtų sudarę ir būtų pasirinkę paprastą terminuotą indėlį, draustą indėlių draudimu.Ieškovai prašo pripažinus sandorius negaliojančiais netaikyti restitucijos natūra, nes atsakovė yra bankrutuojanti bendrovė ir negalės grąžinti natūra už sutartimis įsigytas finansines priemones sumokėtų pinigų. Vienintelis tinkamas restitucijos būdas ieškovų nuomone yra atitinkamų įrašų, pažyminčių ieškovų už ginčo finansines priemones sumokėtų pinigų buvimo ieškovų banko sąskaitoje faktą padarymas. Taip pat nustačius, jog tarp ieškovų ir atsakovės pasirašytos sutartys yra negaliojančios, tarp ieškovų ir atsakovės susiklostę teisiniai santykiai yra kvalifikuotini kaip teisiniai santykiai pagal banko sąskaitos sutartį, o ieškovų pagal ginčo objektu esančias sutartis atsakovei sumokėti pinigai yra laikytini ieškovų pinigais, esančiais ieškovų banko sąskaitoje, kuriems visa apimtimi yra taikomas indėlių draudimas. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovai ne kartą yra sudarę terminuotųjų indėlių sutartis, todėl turėjo suprasti, jog pasirašo netapačias sutartis, o įsigyja vertybinius popierius. Atsakovė pateikė ieškovams kaip neprofesionaliems investuotojams investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, ieškovai raštu patvirtino, kad informaciją gavo. Visa informacija sandorių pasirašymo ir galiojimo metu buvo prieinama ir atsakovės interneto tinklalapyje. Ieškovai neįrodė nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnyje, nei 1.91 straipsnyje reglamentuotų pagrindų pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais.Ieškovų finansiniai reikalavimai, susidedantys iš pinigų sumos, sumokėtos ginčijamų sandorių pagrindu ir priskaičiuotų palūkanų, patvirtinti atsakovės bankroto byloje, todėl prašomų priteisti sumų susigrąžinimo klausimas bus sprendžiamas bankroto byloje. Jeigu teismas, tenkinęs ieškovų ieškinį, restituciją taikytų retrospektyviai, tai tuo pažeistų Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnyje numatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę. Be to, net ir pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, ieškovai neturi teisės reikalauti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokos.Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas. Atsakovė yra jai perduotų pinigų savininkė, o ne saugotoja, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Sudarydami sutartis ieškovai nebuvo suklaidinti, kadangi ginčo sutartyse nebuvo nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos. Be to, kad banko obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, yra expressis verbis (liet. tiesiogiai) įtvirtinta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – ir IĮIDĮ). Ieškovai turėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas jie gauna dėl padidintos rizikos. Ieškovai sutartyse patvirtino, jog sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems yra privalomos. Be to, atsakovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas, nutartimi patvirtindamas ieškovų ketvirtosios eilės kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, jau išsprendė reikalavimus, kylančius iš ginčo sutarčių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas vadovaudamasis kasacinio teismo praktika bei įvertinęs ieškovų nurodytas faktines aplinkybes sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog ginčo obligacijų pasirašymo sutartis sudarė iš esmės būdami suklaidinti atsakovės darbuotojų, todėl atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu. Teismas nustatė, kad ieškovai, išskyrus ieškovę N. T., ginčo sandorius sudarė neskaitę jų sąlygų, nedvejodami. Ieškovai turėjo galimybę iškilus neaiškumams dėl ginčo sandorių ar su jais susijusios rizikos konsultuotis su atsakovės darbuotojais. Ieškovai turėjo pakankamai laiko pasidomėti obligacijų, kaip vertybinių popierių reikšme, galimomis rizikomis, tačiau patys elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Teismas pažymėjo, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams ir nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau jiems buvo pateikta informacija, susijusi su atsakovės bankroto ir nemokumo rizika, o apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė už obligacijas mokamos didesnės palūkanos – ieškovai siekė investuoti, nes norėjo gauti didesnę grąžą (palūkanas). Be to, ieškovai raštu patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos jiems tinkamai atskleistos. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju suklydimas yra ieškovų neapgalvotos rizikos ir neatsargumo rezultatas, nesudarantis teisinio pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais.Teismas nurodė, kad ieškovai, grįsdami ginčijamų sandorių negaliojimą CK 1.91 straipsnio pagrindu, privalėjo įrodyti, bet neįrodė, kad, sudarydami ginčijamus sandorius, jie turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes, kad atsakovė savo veiksmais lėmė, jog ieškovai nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų sandorių aplinkybių, kad ieškovai nebūtų sudarę ginčijamų sandorių, jeigu būtų žinoję, jog atsakovės vertybinis popierius – obligacijos, nėra draudžiamas indėlių draudimu, o ginčijamų sandorių sudarymą lėmė išimtinai atsakovės veiksmai, nuslepiant esminę informaciją bei pateikiant tik atsakovei naudingą informaciją, todėl atmetė ieškinio reikalavimą ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl apgaulės.Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad atsakovės darbuotojai ragino, rekomendavo ar skatino ieškovus įsigyti būtent obligacijas, teikė ieškovams individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui reikalinga finansų maklerio licencija, byloje neįrodyta, o paremta tik pačių ieškovų paaiškinimais. Be to, ginčo sutarčių sudarymo metu galioję teisės aktai nedraudė vertybinių popierių emitentui savo jėgomis šiuos vertybinius popierius ir platinti, todėl ieškovai nepagrįstai nurodo, kad atsakovė veikė esant interesų konfliktui. Priešingai, ieškovams buvo atskleista informacija tiek apie obligacijų emitentą, tiek platintoją.Teismas atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad ieškovai pareiškė finansinius reikalavimus, kylančius iš ginčo sutarčių, atsakovės BAB banko SNORAS bankroto byloje, ir tokiu būdu pripažino obligacijų pasirašymo sutartis galiojančiomis ir vykdytinomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad ieškovai pasirašydami sutartis, patvirtino, jog susipažino su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu, yra nepagrįsta, nes neatitinka tikrovės.Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovai neperskaitydami sutarčių elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai. Sutarties tekstą sudaro keliolika lapų labai smulkiu šriftu, o jam perskaityti nebuvo tinkamų sąlygų. Be to, ieškovus ir banką siejo fiduciariniai santykiai. Ieškovai iki ginčo sutarčių pasirašymo su atsakove sudarinėjo tik terminuotųjų indėlių sutartis, todėl akivaizdu, kad piniginių lėšų saugumas jiems buvo esminė aplinkybė, apsisprendžiant dėl ginčo sutarčių sudarymo.Ieškovų teigimu, atsakovė veikė esant interesų konfliktui, o atsakovės darbuotojai sudarę ginčo obligacijų pasirašymo sutartis neprivalėjo turėti finansų maklerio licencijų. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad atsakovės padaryti pažeidimai buvo daromi turint tikslą, jog ginčo obligacijų platinimo tvarka būtų kuo panašesnė į terminuotųjų indėlių platinimo tvarką. Atsakovė BAB bankas SNORAS su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantų išsilavinimo universitete ar kitoje įstaigoje (ne)buvimo aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog apeliantai būdami veiksniais asmenimis neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromo sandorio sąlygų, bei savo veiksmų galimų padarinių. Apeliantai suprato ginčijamų sandorių esmę, sudarant ginčo sandorius jiems nerūpėjo ir jie nesidomėjo indėlių draudimo sistema, o sandorius sudarė dėl obligacijų pelningumo.Skunde apeliantai iš esmės nepateikė argumentų, kurių pagrindu ginčijami sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovai nepaneigė, jog jie buvo supažindinti su visais su ginčijamais sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo veiksmo atlikimo. Bankas buvo vertybinių popierių emitentas ir platintojas. Šios informacijos bankas neslėpė ir atskleidė ją viešai. Emitento ir platintojo interesai sutampa, abiejų bendras interesas – vertybinių popierių platinimas. Ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nedraudė emitentui platinti vertybinius popierius, tačiau draudė šiuos vertybinius popierius įsigyti pačiam emitentui.Ginčo sandoriams netaikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas. Kadangi banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Nuostata, jog obligacijos nėra draudimo objektas yra expressis verbis įtvirtinta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme. Įstatymų nežinojimas nėra pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą sudarant ginčo sutartis.Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai buvo supažindinti su sutarčių sąlygomis, turėjo galimybę su jomis susipažinti internete, nėra pagrindo teigti, kad ieškovams nebuvo suteikta ginčijamų sutarčių sudarymui reikšminga informacija. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu obligacijų mokamos palūkanos buvo žymiai didesnės už terminuotųjų indėlių palūkanų normą. Ieškovai sandorius sudarė išimtinai siekdami gauti naudos t. y. didesnes palūkanas. Ieškovai investuodami nemažas sumas turėjo pasidomėti obligacijų esme ir rizika, o to nepadarę patys prisiėmė riziką elgdamiesi nerūpestingai.Įstatymai, tiek šiuo metu, tiek sandorių sudarymo metu nedraudė emitentui platinti savo vertybinius popierius. Ieškovai nepateikė įrodymų, jog jiems buvo suteiktos investicinės paslaugos FPRĮ prasme, kurioms teikti būtina finansų maklerio licencija. Taip pat byloje nėra įrodymų, jog banko darbuotojai tyčia klaidino ieškovus dėl sudaromų obligacijų sutarčių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylos esmės

Apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja dėl netinkamai įvertintų faktinių aplinkybių sudarant ginčo sandorius, t. y. teismui nepagrįstai nepripažinus sandorių negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje ir/ar CK 1.91 straipsnyje reglamentuotais pagrindais. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniu skundu apibrėžtas ribas nagrinėjamoje byloje vertina, ar ieškovai, įsigydami banko išleistas obligacijas, buvo tinkamai supažindinti su įsigyjamu finansiniu produktu ir su juo siejamos rizikos veiksniais, ar ieškovams nebuvo suteikta klaidinančios informacijos dėl šiems finansiniams produktams taikomos draudimo apsaugos apimties, ar banko parengtose sutarties sąlygose ir kartu su ja pateikiamuose dokumentuose nurodyta informacija buvo tiksli ir neklaidinanti.Kadangi vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovai teismo prašė priteisti indėlio draudimo išmokas šios bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes jos neatitinka indėlio apibrėžties. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas (tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos: asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema; turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Dėl šios priežasties vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais išaiškinimais konstatuotina, kad atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir CK 1.91 straipsnių pagrindu

Ieškovai ginčija obligacijų pasirašymo sutartis įrodinėdami, kad jos sudarytos atsakovės darbuotojams suklaidinus ir apgavus juos dėl esminių sudaromų sandorių sąlygų, todėl apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimų, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, apibrėžiančias esminio suklydimo ir apgaulės dėl sudaromo sandorio esmės, kaip sandorio negaliojimą lemiančių teisinių pagrindų, kvalifikavimo požymius, sudarant finansinių priemonių įgijimo sandorius.Aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje išskiria kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių, veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013). Taigi, apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui.Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar ieškovai ginčo sandorių sudarymo metu buvo suklaidinti ir/ar apgauti, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, investuotojas galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (ar) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti vertinimai, kad SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo teisinio pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais. Minėta, kad siekiant sandorius pripažinti negaliojančiais ieškovų reikalaujamais pagrindais kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti sandorių sudarymo aplinkybes, šalių valios formavimosi procesą, nulėmusį apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis.Byloje esantys duomenys vienareikšmiškai įrodo, jog apeliantai, pasirašydami obligacijų pasirašymo sutartis, šių sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojų (ieškovų) valią. Be to, ieškovai patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius (t. 1, b. l. 73,74). Tą pačią dieną kai buvo sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys apeliantai su banku sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal banko parengtas standartines sąlygas. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovai, be kita ko, pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (t. 5, b. l. 11, 21, 31, 38). Nors kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu, o aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau tokie banko neteisėti veiksmai nepakankami konstatuoti, kad ieškovai buvo suklaidinti ir/ar apgauti dėl sudarytų sandorių esmės. Ieškovai neneigia, kad su atsakove siekė sudaryti būtent obligacijų įsigijimo sutartis, nes jomis buvo suteiktos palankesnės palūkanų normos, tačiau tikina, kad jei sandorių sudarymo metu būtų žinoję tikrąją su obligacijomis susijusią riziką, nebūtų sudarę ginčijamų sandorių. Prieš sudarydami sutartis, ieškovai V. ir M. M. T., atsisakė pateikti bankui informaciją apie save ir patvirtino suprantantys, kad bankas neturėdamas žinių apie investuotojų (ieškovų) finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos yra tinkamos ieškovams (t. 4, b. l. 207, 218, ). Kliento aptarnavimo sutartyje pastorintuoju šriftu įrašytas įspėjimas, kokių padarinių kils, jeigu klientas atsisakys suteikti informaciją apie save arba pateiks nepakankamai tokios informacijos, – bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos iki sudarant ginčo sandorius ieškovai V. ir M. M. T. lėšas banke laikė pagal sudarytas terminuotųjų indėlių sutartis, ieškovas V. T. nuo 2002 m. gruodžio 17 d. iki 2011 m. sausio 9 d. buvo jų sudaręs (ar pratęsęs) 9 (t. 5, b. l. 8), ieškovė Marcelė M. T. laikotarpiu nuo 2001 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. sausio 10 d. – 12 (t. 4, b. l. 211), ieškovai A. ir N. T. banko klientais tapo 2011 m. Nors ieškovų V. ir M. M. T. profesija ir išsilavinimas nesusijęs su finansų rinkomis, tačiau įvertinus tai, kad iki ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo šalys turėjo banko indėlių sutarčių sudarymo patirties, laikytina, kad jie visiškai atitinka vidutinio vartotojo standartą. Vidutinio vartotojo standartą atitinka ir ieškovai A. bei N. T., kadangi bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog iki ginčo sutarčių sudarymo indėlius laikė kituose bankuose, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ir pastarieji ieškovai turėjo patirties sudarinėdami indėlių sutartis su bankais. Nurodytos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia kritiškai vertinti apeliantų argumentus, susijusius su tuo, kad jie nesuvokė skirtumų tarp obligacijų ir terminuotojo indėlio sutarties. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, asmens amžius, aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Ieškovai V. T., A. T. ir N. T. ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo darbingo amžiaus, obligacijų pasirašymo sutartis nusprendę sudaryti dėl didesnės investicinės grąžos, t. y. palankesnės palūkanų normos. Tuo tarpu, ieškovė M. M. T. ginčo sandorį sudarė pasitarusi su sūnumi. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai galėjo prisiimti teises ir pareigas, kurios nustatytos ginčijamų sutarčių sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose. Byloje vertintos ir analizuotos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad ieškovai, kaip vidutiniai vartotojai, galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Ginčo sandoriai sudaryti laisva valia, o jų sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją, reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, tačiau nelemia jų negaliojimo, kaip sudarytų dėl esminio suklydimo ar apgaulės. Ieškovų paaiškinimai teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu bei procesiniuose dokumentuose palaikoma pozicija, teisėjų kolegijai leidžia vertinti, kad tikroji ieškovų valia sudarant ginčo sandorius buvo gauti didesnę finansinę grąžą palūkanų forma, todėl ir neaiškūs sutarčių aspektai, susiję su obligacijų draudžiamumu, nebuvo esminis veiksnys, suformavęs ieškovų valią sudaryti ginčo sandorius. Taigi, būtent už obligacijas banko siūlyta didesnė palūkanų norma lėmė, kad ieškovai su atsakove nusprendė sudaryti ne terminuotųjų indėlių, o ginčo sutartis. Obligacijų (ne)draudžiamumo aspektas ginčo sutarčių sudarymo metu nebuvo esminis momentas, dėl kurio buvo sudaryti ginčo sandoriai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad obligacijų pasirašymo sutartys buvo didelės apimties, surašytos smulkiu šriftu, o eilėje laukiant kitiems klientams nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai susipažinti su sudaromomis sutartimis, atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovus pasirašyti ginčo sutartis, ieškovai galėjo su sutarčių projektais susipažinti namuose, įvertinti ketinamą pasirinkti investavimo būdą ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais, tačiau patys pripažino, kad sutarčių neskaitė, o jų sąlygų teisėtumą kvestionuoti pradėjo tik po to, kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina ieškovų didelį neatsakingumą ir nerūpestingumą, todėl nesudaro pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 ir/ar 1.91 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantų įsitikinimu, ginčo sandoriai neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ir dėl to, kad sutartis pasirašę atsakovės darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos, o bankas veikė interesų konflikto situacijoje. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus.Finansų makleriu pripažįstamas asmuo, turintis teisę teikti finansinio tarpininkavimo paslaugas, t. y. finansų makleriai savo klientams teikia konkrečią ir išsamią finansavimo sąlygų analizę, vertina finansines kliento galimybes, parengia optimalų (patrauklų) finansavimo variantą. Pagal ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą investicinių paslaugų teikimas buvo licencijuojama veikla. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien aplinkybė, kad atsakovės darbuotojai pasiūlė ar rekomendavo ieškovams pasirašyti ginčo obligacijų sutartis, nereiškia, jog ieškovams buvo suteiktos individualaus pobūdžio investavimo paslaugos, kaip jos suprantamos Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai tinkamai neįrodė, jog atsakovės darbuotojai, siūlydami ieškovams sudaryti ginčo sandorius, teikė profesionalias investavimo paslaugas, kurių teikimui buvo būtina licencija.Aplinkybė, kad ginčo sandorių sudarymo metu bankas buvo ir vertybinių popierių emitentas, ir jų platintojas, savaime nelemia, jog bankas ginčo sandorius sudarė esant interesų konfliktui, o net ir jam esant, nelemia ginčo sandorių negaliojimo. Ieškovai neneigia, kad jiems buvo žinoma, kas yra obligacijų emitentas ir platintojas, be to, ši informacija buvo viešai atskleista. Ieškovai neįrodinėja, kokią įtaką jų valios formavimuisi sudaryti ginčo sandorius galėjo turėti (turėjo) aplinkybė, kad tiek vertybinių popierių emitentas, tiek platintojas yra tas pats subjektas. Ginčo sandorių sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nedraudė vertybinių popierių emitentui šiuos popierius platinti, o apeliantų nurodyta aplinkybė, kad ginčo obligacijų platinimo tvarka buvo panaši į terminuotųjų indėlių platinimo tvarką, savaime nesuponuoja atsakovės veiksmų neteisėtumo, ar juolab ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Dėl procesinės bylos baigties

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyti obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrindai, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai atmetus ieškovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė BAB bankas SNORAS (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 343,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias iš apeliantų prašo priteisti lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad atsakovės atstovai atstovavo ne vienoje panašioje byloje, atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartojama atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija, sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti iš ieškovų atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.)). Taikant CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas taisykles spręstina, kad atsakovei iš kiekvieno ieškovo priteistina atlyginti po 25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma yra pagrįsta ir realiai atitinka atsakovės patirtas išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS (j. a. k. 112025973) iš ieškovų V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. M. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Artūras DriukasGintaras PečiulisEgidija Tamošiūnienė