Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, G. B. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2024 m. gruodžio 30 d. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į G. B. šiuo nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityta atlikti ir įskaityti laikai pagal 2024 m. gruodžio 30 d. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, G. B. pripažintas recidyvistu.

Bausmės pradžią G. B. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2025 m. gegužės 29 d.

D. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirti bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, D. M. pripažintas recidyvistu.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo D. M. faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliaciniai skundai atmestini

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai G. B. bei D. M. pripažino kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jų kaltė visiškai įrodyta ne tik nukentėjusiojo E. K. parodymais, tačiau ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia G. B. ir D. M. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.

7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011 ir kt.).

8. Kaip matyti, apeliantai savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai grindė jų kaltę iš esmės prieštaringais nukentėjusiojo E. K. parodymais. Kaip tvirtina nuteistasis G. B., nukentėjusysis pats save susižalojo. Nuteistasis D. M. teigia, kad nėra užfiksuota, jog nukentėjusysis būtų mušamas ar sumuštas, kad teismas nenustatė, kada nukentėjusysis buvo sužalotas, t. y. kuriuo metu nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai. Tačiau teisėjų kolegija su šiais nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai nei nurodo apeliantai, įvertinęs nukentėjusiojo E. K. viso proceso metu duotus parodymus ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo E. K. parodymais grindė nuteistųjų G. B. ir D. M. kaltę.

9. Pasisakant dėl nukentėjusiojo E. K. parodymų, pažymėtina, jog priešingai nei tvirtina apeliantai, nukentėjusiojo parodymai dėl esminių aplinkybių, o būtent dėl to, kad G. B. ir D. M. prieš jį smurtavo, jog jie jį skriaudė, viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs. E. K. teiktame 2024 m. spalio 25 d. pasiaiškinime nurodė, kad kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys suimtieji jį mušė, skriaudė, mušė kumščiais, prailgintuvu (1 t., b. l. 27). Būtent tokias aplinkybes nukentėjusysis E. K. nurodė 2024 m. lapkričio 4 d. apklaustas liudytoju. Nukentėjusysis tvirtino, kad 2024 m. spalio 24 d. prieš jį smurtavo nuteistieji D. M. ir G. B., kurie jį mušė tiek kojomis, tiek rankomis į įvairias kūno vietas, kiek smūgių ir kuris jam sudavė, jis neprisimena. Dėl jų smurto jis patyrė nubrozdinimus ant kairės kojos ir ant kairės rankos. Kodėl šie asmenys prieš jį smurtavo, jis nežino, jų neklausė (1 t., b. l. 40). 2024 m. lapkričio 26 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis E. K. taip pat patvirtino, kad D. M. ir G. B. 2024 m. spalio 24 d. jį sumušė. Nukentėjusysis nurodė, kad konflikto metu jis gulėjo savo lovoje, todėl pataikė ir į galvą, ir į kitas kūno vietas. Seniau buvo išmetę ant grindų iš lovos. Taip pat su elektros prailgintuvu D. M. keletą kartų sudavė į kojų sritį, kairę ranką, tuo metu jis gulėjo lovoje, dengėsi kaldra, kurią nuo jo nuplėšė. Mušamas jis jautė skausmą, tačiau sužalojimai buvo nežymūs, jis jiems atleido (1 t., b. l. 60–61). Nors 2025 m. sausio 28 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 78–79), duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme (5 t., b. l. 51–53), nukentėjusysis E. K. nurodė, kad turi sveikatos problemų dėl kurių jam susilpnėjo atmintis, todėl jis neprisimena visų įvykio aplinkybių, t. y. neprisimena kokiomis aplinkybėmis jis buvo sužalotas, tačiau patvirtino, kad G. B. ir D. M. jį mušė, skriaudė, jog jis jų buvo sužalotas. Be to, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis E. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu ir atsakydamas į kaltinamojo D. M. klausimą, kodėl vienas aplinkybes jis prisimena, o kitų nurodo neprisimenantis, nurodė, jog nenori sakyti tiesos, nes jie (pakreipdamas galvą į kaltinamųjų pusę) jį mušė ir skriaudė.

11. Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiojo E. K. parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti, anksčiau aptarti, bylos įrodymai, neturi jokio objektyvaus pagrindo jais abejoti ar laikyti juos nepatikimais. Nors apeliantai tvirtina, kad nukentėjusysis E. K. galėjo susižaloti pats įlipant į antro aukšto lovą ar iš jos išlipant, tačiau nei apklausiami pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniuose skunduose, apeliantai negalėjo nurodyti nei kaip nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, nei nurodyti tariamo paties susižalojimo laiko. Be to, kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis E. K. viso proceso metu tvirtino, kad būtent nuteistieji G. B. ir D. M. jį mušė, skriaudė, ir jų veiksmais jam buvo padaryti sužalojimai. Tai, kad nukentėjęs būtų susižalojęs lipant į antro aukšto lovą ar iš jos išlipant, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme tokių aplinkybių nenurodė.

12. Įvertinus tai kas aptarta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų kaltę grindė nukentėjusiojo E. K. parodymais, kuriuos, kaip jau ir buvo minėta, patvirtina kiti objektyvūs bylos įrodymai. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nuteistųjų G. B. ir D. M. nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jų kaltės. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. B. ir D. M. kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji G. B. ir D. M., savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliacinių skundų argumentai, kad jie nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais. Pripažindamas G. B. ir D. M. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apeliantų veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

Dėl paskirtų bausmių

13. Apeliantai skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

14. Skirdamas nuteistiesiems G. B. ir D. M. bausmes, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo nuostatų nepažeidė, bausmes individualizavo tinkamai.

14.1. Įvertinus tai, kad G. B. veikos padarymo metu buvo teistas 12 kartų, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, praėjus itin trumpam laiko tarpui po 2023 m. lapkričio 27 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo (2024 m. rugsėjo 9 d.), kardomosios priemonės – suėmimo jam taikymo Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) metu, daug kartų baustas administracine tvarka, būdamas laisvėje nedirbo, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) charakterizuojamas neigiamai, aplinkybių lengvinančių jo atsakomybę nenustatyta, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat įvertinus veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistajam pagrįstai paskirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurio dydis nustatytas didesnis nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaujantis 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su 2024 m. gruodžio 30 d. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nuosprendžiu paskirta galutine 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme iš dalies sudedant ir skyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 2 mėnesiams. Taigi spręsti, kad nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

14.2. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam D. M. bausmę bei parinkdamas jos rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus smurtinis nusikaltimas. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis D. M. veikos padarymo metu buvo teistas 21 kartą, šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, praėjus trumpam laiko tarpui po 2021 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės atlikimo (2024 m. vasario 26 d.), kardomosios priemonės – suėmimo jam taikymo Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) metu, baustas administracine tvarka, būdamas laisvėje nedirbo, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus charakterizuojamas teigiamai. Šios aptartos aplinkybės neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį D. M., rodo, kad jis iš anksčiau paskirtų bausmių tinkamų išvadų nepadarė ir nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės normas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. M. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė didesnį nei BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas minimumas. Šiuo atveju spręsti, kad nuteistasis D. M. nubaustas aiškiai per griežtai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

15. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė G. B. ir D. M. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai juos pripažino kaltais dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina G. B. ir D. M. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliacinių skundų argumentai dėl nuosprendyje padarytų išvadų, t. y. dėl jų kaltės, nepaneigia ir nesudaro pagrindo jų atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

16. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

17. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 21 d. nutartimi nuteistajam D. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Sofija Kručienė, nuteistajam G. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Zoja Kastėnienė. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. spalio 13 d. gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 11, 14.2.3. punktais, prašoma valstybės naudai priteisti 129,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už G. B. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme ir 135,42 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už D. M. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (6 t., b. l. 5–7, 8–10).

18. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliacinius skundus. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nutarė atmesti nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliacinius skundus, laikydama juos nepagrįstais, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjai nuteistiesiems G. B. ir D. M. buvo paskirti ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.

19. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistiesiems G. B. ir D. M. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistųjų turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistieji G. B. ir D. M. nedirba, tačiau yra jauni, darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jų sunkią turtinę padėtį. Prašomos priteisti proceso išlaidų sumos, kurios yra realios ir pagrįstos (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėtomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymomis), adekvačios suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotinos iš nuteistųjų G. B. ir D. M. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų G. B. ir D. M. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo G. B. 129,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išieškoti iš nuteistojo D. M. 135,42 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.